Jūratė Baranova. Kinematografiniai motyvai Aido Marčėno poezijoje

Toks sutapimas: visa kultūra pasuko vaizdo link. Filosofai konstatuoja XXI amžiaus posūkį į vizualumą, kaip XX amžiaus pradžioje buvo pastebėtas posūkis į kalbą. Šių eilučių autorė per pastaruosius metus pamiršo visus kitus savo vadinamuosius tyrimus bei rašto darbus ir  domisi tik kino menu bei jį apmąstančia filosofija. Ji yra pastebėjusi, kad kinas esą pranokstąs visus kitus menus, nešiojasi su savimi Gilleso Deleuze’o dvitomį „Cinema“, dedasi po pagalve tarsi tai būtų koks Šventasis Raštas  ir kol kas nesėkmingai bando apie tai ką nors parašyti.
Skaityti toliau: Jūratė Baranova. Kinematografiniai motyvai Aido Marčėno poezijoje

Stefan Chwin. Optimizmo tironija

Ne­ra­šy­ta nū­die­nos mo­kyk­los (ypač pres­ti­ži­nės pri­va­čios mo­kyk­los) dog­ma – ug­dy­ti sėk­mei. Tam yra prie­žas­čių. Mo­kyk­los tu­ri ska­tin­ti jau­nuo­lius mo­ky­tis, o kiek­vie­na sėk­mės is­to­ri­ja pa­di­di­na ad­re­na­li­no kie­kį jų krau­jy­je, taip, be abe­jo­nių, pa­ge­rin­da­ma mo­ty­va­ci­ją. Ta­čiau kiek­vie­no­je kla­sė­je iš dvi­de­šimt pen­kių mo­ki­nių tik­ros sėk­mės su­lauks tik du ar trys. Ki­taip ne­bū­na: dau­gu­mos ge­riau­siu at­ve­ju lau­kia vi­du­ti­niš­kai pa­si­tu­rin­tis ve­ge­ta­vi­mas. To­kio­mis są­ly­go­mis ska­tin­ti am­bi­ci­jas ar sėk­mės troš­ki­mą at­ro­do kaip ne­są­mo­nin­gas sa­diz­mas.
Skaityti toliau: Stefan Chwin. Optimizmo tironija

Antanas Balašaitis. Maironio balsai didžiajame „Lietuvių kalbos žodyne“

Žodžių reikšmėms ir vartojimui parodyti „Lietuvių kalbos žodyne“ (1941–2002) greta šnekamosios kalbos pateikiama sakinių ir iš literatūros kūrinių: ne vien iš prozos, bet ir poezijos. Tarp poetų eilių jame randame ir Maironio žodžių. Jubiliejinių metų proga pažvelkime, kuo lietuviškų žodžių vartoseną yra papildęs tautos atgimimo dainius.

Skaityti toliau: Antanas Balašaitis. Maironio balsai didžiajame „Lietuvių kalbos žodyne“

Jūratė Baranova. Lietuvių literatūros postmodernizmas

„Lietuvos politinės minties paveldas“ – tai politikos teorijos katedros organizuojamas seminarų ciklas. Prof. Jūratės Baranovos  pranešimas „Lietuvių literatūros postmodernizmas“. Kalba apie S.Parulskio, J.Ivanauskaitės ir užsienio autorių kūrybą.

Skaityti toliau: Jūratė Baranova. Lietuvių literatūros postmodernizmas

Kęstas Kirtiklis. Apie humanitarų gynybą

Besibaigiant vasarai ir artėjant mokslo metams daugybės įstojusiųjų į humanitarines specialybes giminės ir pažįstami klausia: na, pasakyk man, kas gi iš tavęs bus? (Klausiama numanant, jog žinia, kas bus – diplomuotas bedarbis). Klausimas nemalonus, atsakymas – nelengvas, tad dar mėnesiui nepraėjus jaunuoliai ir jaunuolės šį klausimą su šiokiu tokiu palengvėjimu peradresuos dėstytojams. O šie, kaip visuomet, susinervins…
Skaityti toliau: Kęstas Kirtiklis. Apie humanitarų gynybą

Virtuali paroda „Išliksiu aš gyvas…“, skirta Maironio 150-osioms gimimo metinėms

Vieno iškiliausių Lietuvos poetų, įprasminusio lietuvių tautos dvasinę ir istorinę patirtį, ypač jautriai aprašiusio žmogaus ir tautos likimą – Maironio 150-osioms gimimo metinėms skirta virtuali paroda „Maironis: Išliksiu aš gyvas…“ atspindi ir papildo kilnojamąją parodą „Pavasario balsai“, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos parengtą dalyvaujant 2012 m. vykdomoje Valstybinėje Maironio metų programoje.
Skaityti toliau: Virtuali paroda „Išliksiu aš gyvas…“, skirta Maironio 150-osioms gimimo metinėms

Aldona Paulauskienė. Gimtoji kalba: didžiavimasis ja ir išdavystė

Straipsnį pradėsiu Mikalojaus Daukšos Postilės prakalboje įrašytais žodžiais, kuriuos kaip maldą kartojome, kai išlikti buvo sunku, kai nepalankiausiomis sąlygomis reikėjo saugoti savo kalbą, kurti literatūrą, iš paskutinių jėgų atsilaikyti prieš klastingiausią prievartą. Štai ji, toji mūsų malda: „Kurgi yra pasauly tokia menka ir niekam verta tauta, kuri neturėtų savo trijų lyg įgimtų dalykų: savo žemės, papročių ir kalbos. Visų amžių žmonės vartojo savo gimtąją kalbą, rūpinosi jos išlaikymu, gražinimu ir platinimu. Nėra tokios menkos tautos, nėra tokio mažo žemės sklypo, kur nevartotų savo gimtosios kalbos, kuria paprastai rašoma savo ir kitų šalių istorija, kuria svarstomi visi krašto reikalai, kuria gražiai ir padoriai atliekami reikalai bažnyčioj, susirinkimuose ir namie; pati gamta to moko, ir kiekvienas beveik iš motinos krūtų gauna palinkimą į savo kalbą – į jos vartojimą, gynimą ir platinimą (…). Panaikink kalbą – panaikinsi santaiką, vienybę ir viską gera. Panaikink kalbą – panaikinsi saulę nuo dangaus, suardysi pasaulio tvarką, atimsi gyvenimą ir garbę“ (trečiasis vertimas, paskelbtas 1939 m. Versta J. Balčikonio. M. Daukša. Postilės prakalbos. Vilnius, „Mintis“, 1990, p. 33–34).
Skaityti toliau: Aldona Paulauskienė. Gimtoji kalba: didžiavimasis ja ir išdavystė

Antanui Saliui – 110

Antanas Salys gimė Kretingos rajone (1902 m. liepos 21 d. Reketėje – 1972 m. liepos 31 d. Filadelfijoje, JAV), Reketėje, lankė Salantų pradinę mokyklą. Privačiai pasiruošęs 1918 m. įstojo į Telšių gimnaziją. Jau būdamas Telšių gimnazijoje šeštos klasės mokinys Salys tvirtai nusprendė ateityje studijuoti lietuvių kalbą. Tokį jo apsisprendimą nulėmė lietuvių kalbos mokytojas Matas Untulis, kuris savo mokiniams aiškino, kad „ne viskas, kas knygose parašyta, yra taisyklinga ir gera; kad reikia žiūrėti gyvosios žmonių kalbos – kaip žmonės šneka“. 1923- 25 m. jis studijavo Kauno universitete, o 1925-29 m. Leipcigo, 1929 m. Hamburgo universitetuose. Po studijų dėstė Kauno ir Vilniaus universitetuose. 1941-44 m. buvo Lietuvių kalbos instituto direktorius. Su kitais kalbininkais įkūrė ir redagavo žurnalą „Gimtoji kalba“. 1944 m. pasitraukė į Vakarus ir ten dėstė Tiubingeno bei Pensilvanijos universitetuose slavistikos ir baltistikos dalykus.
Skaityti toliau: Antanui Saliui – 110