Jonas Strielkūnas. Mūsų dvasios gyvens inkiluos

Nors gyvenimas atseikėjo septynis dešimtmečius, vakarais užgula nuovargis, priblėsta kūrybinė energija, akys nebepriima teksto, to vienintelio per daugelį metų darbo šaltinio, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, poeto Jono Strielkūno kalba ir prisiminimai linksmi, gyvi. O jų tiek daug – atmintin įstrigusių skambių posakių, smagių ir nelabai džiugių nutikimų. Visas šis turtas, kaip ir daugybė apdovanojimų bei premijų (viena svariausių – Poezijos pavasario laureatas 1991 m., o naujausioji – literatūrinio festivalio „Panevėžio literatūrinė žiema“ tradicinė Julijono Lindės-Dobilo premija), kurių skaičių jau pametė net pats poetas, yra tik priedas prie to, kas svarbiausia, – ant stalo gulinčio viso kūrybinio laikotarpio eilėraščių rinktinės dvitomio, sudaryto iš dvylikos poezijos knygų.
Skaityti toliau: Jonas Strielkūnas. Mūsų dvasios gyvens inkiluos

Netektis. Poetas Jonas Strielkūnas (1939 03 06–2010 05 09)

Lietuvos rašytojų sąjungą pasiekė skaudi žinia. Gegužės 9 d. mirė Nacionalinės premijos laureatas, poetas Jonas Strielkūnas.
J.S

J. Strielkūnas gimė 1939 m. Putauskuose, Vabalninko valsčiuje. 1957 m. baigė Vabalninko vidurinę mokyklą. 1957–1960 m. dirbo Vabalninko laikraščių redakcijose, 1967–1978 m. laikraščio „Literatūra ir menas“ redakcijoje. „Išbuvau „Literatūroje ir mene“ daugiau negu trisdešimt metų. Kaip pradėjau nuo 1967 metų pavasario, taip paskui –­ iki pensijos. […] O „Litmenio“ grožinės literatūros skyriaus vedėjo pareigos buvo geros jau vien dėl to, kad bendraudavau su visais to meto rašytojais. Pažinojau visus nuo vyriausio iki jauniausio – nuo Antano Miškinio, Albino Žukausko iki to laiko pradedančiųjų – tarkime, Edmondo Kelmicko“, – viename interviu yra sakęs poetas. Eilėraščius spausdinti pradėjo 1958 m., daugelis jo eilėraščių tapo dainomis. Išleido 13 knygų, t arp kurių – „Raudoni šermukšniai“ (1966), „Vėjas rugiuos“ (1971), „Po tylinčiom žvaigždėm“ (1982), „Trečias brolis“ (1993), „Žirgo maudymas“ (1995), „Ligi dvyliktos“ (2003) ir kt. 1996 metais J. Strielkūnas apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija. Poeto 70-mečio proga Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleidžia dviejų tomų J. Strielkūno poezijos rinktinę „Lyrika“, kuri pirmadienį, planuota, pristatoma Rašytojų klube. Velionis pašarvotas Šv. Jonų bažnyčios koplyčioje Vilniuje, trečiadienį bus palaidotas Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje.

Kęstutis Nastopka. Semiotika, padedanti kelti gyvenimo prasmės klausimą

Su semiotikos profesoriumi Kęstučiu Nastopka  apie reikšmes, literatūrą, kritiką, studentus ir kitokį gyvenimą kalbasi Antanas Šimkus.

Esate vienas žymiausių semiotikos specialistų Lietuvoje… Semiotika – tai mokslas, susijęs su reikšmėmis. Kas Jus paskatino jomis domėtis? Kaip atradote šią mokslo sritį?

Skaityti toliau: Kęstutis Nastopka. Semiotika, padedanti kelti gyvenimo prasmės klausimą

Marcelijus Martinaitis. Vilniau, kaime mano…

Vilnius dabartiniams jo gyventojams daugiau nei po poros šimtų metų pagaliau vėl tampa didžiausiu ir svarbiausiu Lietuvos miestu – sostine su visomis iš to plaukiančiomis pasekmėmis: naujoviška architektūra, globalizacijos poveikiais, naujų gyventojų antplūdžiu, gatvių kamša bei tarša, pramogų ir komercijos brovimusi į ypač pažeidžiamus senuosius kvartalus, savo galias demonstruojančiu naujuoju valdžios, biznio bei kriminaliniu elitu, agresyvia prabanga, bomžais, šiukšlynais, išmaldos kaulintojais.

Skaityti toliau: Marcelijus Martinaitis. Vilniau, kaime mano…

Marcelijus Martinaitis. Namai – rojaus darželio modelis

Senojo Lietuvos kaimo sodyboje buvo kuriama, saugoma ir atkuriama visa agrarinė kultūra, apsieinanti be tolimų miestų, karalių, beveik be pinigų. Metaforiškai mąstant – ten buvo saugomi ir iš kartos į kartą su pastatais ir daiktais perduodami tos kultūros atkūrimo šifrai. Juos vis dar bandome perskaityti, dažniausiai tik iš knygų, o ne iš gyvų pavyzdžių.
Skaityti toliau: Marcelijus Martinaitis. Namai – rojaus darželio modelis

Viktorija Daujotytė. Pakartoti fleitą, prisiminti Radauską

Gyvename kartodami, pakartodami. Kartotės principas ir mitinis, ir kūrybinis, ir kasdienis. Pastebėdami pa(si)kartojimus, imame suvokti dėsnius, įsijungiame į jų ritmus. Laukiame to, kas turėtų pasikartoti. Prisimename. Prisimindami pakartojame tai, kas yra buvę. Kartojimu atnaujiname ir atsinaujiname. Kartais atrodo, kad žymių tautos žmonių sukaktys, minėjimai tėra vien formalumas, jau ir įgrisęs, nusibodęs. Bet ne, minėjimai yra ritualai, o jie nėra beprasmiai, sutvirtina, įtvirtina. Lyg ir nejučiom, bet nubyra, kas jau nebegyvybinga, atsinaujina, kas gyva. Fleita – dabar poezijoje gal dažniausiai minimas instrumentas, aukšto registro, mįslingas. Fleitos melodija. Fleitos motyvo svarba „Hamlete“.
Skaityti toliau: Viktorija Daujotytė. Pakartoti fleitą, prisiminti Radauską

Henrikui Radauskui – 100

Eilėraščio grožis ir prasmė

Kokia tauta – toks jos menas, tokia ir jos poezija. Lietuvių tautos likimas taip susiklostė, kad ji turėjo nuolat budėti ir grumtis dėl savo egzistencijos. Tai lėmė ir lietuvių poezijos pobūdį, jos raidos dinamiką. Poetui tauta buvo ir liko aukščiausioji vertybė, giliausias įkvėpimo šaltinis, pagrindinis kūrybos orientyras. Gyventi, džiaugtis, kentėti, o jeigu reikės, ir žūti drauge su savo tauta – tokia didžiųjų Lietuvos poetų ir apskritai įžymiųjų mūsų rašytojų nuostata. Kita vertus, ir apie poeto dydį buvo sprendžiama pirmiausia iš to, ką jis davė savo tautai.
Skaityti toliau: Henrikui Radauskui – 100

Marcelijus Martinaitis. „Kasdynines mūsu dūnas dūk mą šiandy“

Apmąstymai prie šiukšlių konteinerio

Nežinau, ar kam nors yra kilusi mintis tyrinėti šiuolaikinius šiukšlynus? Pagal juos būtų galima nustatyti, kokie staigūs pokyčiai įvyko žmonių gyvenime, kultūroje, papročiuose, socialiniuose santykiuose. Juk ir archeologai, tyrinėdami senųjų gyvenviečių šiukšlynus, iš ten randamų šukių, įrankių fragmentų, gyvūnų kaulų atkuria buvusių civilizacijų gyvenseną, papročius, apyvokos daiktus, kokį maistą vartojo, nustato, kokia katastrofa vienu ar kitu metu ištiko gyventojus.
Skaityti toliau: Marcelijus Martinaitis. „Kasdynines mūsu dūnas dūk mą šiandy“