Balys Sruoga. Mūsų literatūra ir visuomenė

Nieko naujo po saule

Štai dokumentas iš mūsų kultūros istorijos lapų.

Dienraščiuose buvo išspausdintas rašytojo Borutos skelbimas, kad jis ieško darbo – pamokų, vertimų, korektūrų taisymo etc. Į jį atsiliepė „D. Naujienos“ š.m. [1932] 229 nr. Gailiu užuojautos straipsneliu, į kurį savo ruožtu atsiliepė skelbimo autorius Boruta š.m. [1932] „L. žinių“ 234 nr.

 

…be reikalo iš menko skelbimo padaryta sensacija. Čia tik paprasta kasdienybė.

Lietuviško rašytojo, žinoma, ne kasžin koks gyvenimas. Bet tai dar tik mažmožis. Yra daug stambesnių dalykų, kurie iš tikrųjų skandalas, o gal dar ir daugiau negu skandalas. Tai kasdienis faktas, kad lietuviškoji spauda, o su ja ir skaitytojai, vadinas, tam tikra visuomenės dalis su tendencija būti buržuazija, kasdien lietuvišką rašytoją gvaltavoja.

Ne iš piršto tai laužiu, faktus galite patys spaudoje pasirinkti. Kiekviename laikraštyje gausite tamošių, alijošių, boksų, pakštirankų ir net pavilionių. O tai vis ne kokios menkystos, bet gabūs rašytojai. O kodėl tie rašytojai priversti yra gaminti visokį mėšlą, vadinas, save gvaltavoti, o ne užsiimti tikru savo darbu? Štai klausimas, kurio atsakymas – skandalas. Spaudos čia, žinoma, nekaltinsiu, nors ir ji ne be kaltės, nėra spaudos be skaitytojo, bet kada tokia spauda ir toks skaitytojas, tai man numot ranka ir ant vieno, ir ant antro. Man aišku, su tokia publika nėra kur man eiti nei ką daryti…

O iš ko man gyventi, aišku, tik ne iš savo plunksnos. Aš <…> esu priverstas maitintis iš savo fizikinio ir technikinio darbo. Tokiu būdu atsirado ir mano menkas skelbimas… Tik tokiu būdu aš galiu apsaugoti savo kūrybą nuo prostitucijos.

O iš bado mirti, kaip įprato mane sensacijų spauda prie kiekvienos progos marinti, – galbūt todėl, kad aš nevaikštau po įvairias redakcijas iš tikrųjų bado honoraro maldaudamas, – aš nemirštu. Ir nėra ko dėl to publikos graudinti. Mane gal ir ne su kiekvienu basliu užmuši. Jeigu jau man atsibostų būti rašytoju, aš manau, kad be didelės bėdos galėčiau savo profesiją pakeisti boksininko profesija, ir jeigu man pasisektų ką nors gerai apdaužyti, sveikintų mane lietuviška spauda ir man telegramas muštų. <…> būkit geri, palikit mane ramybėje. Aš ne boksininkas ir ne šokėja, apie kuriuos įprasta laikraščiuose skambinti, – aš esu tik paprastas rašytojas, kuris nenori iš savo darbo gyventi.

Taip kalba vienas pačių talentingiausių jaunosios kartos rašytojų. Jo taip raiškiai atvaizduotasai visuomenės santykiavimas su rašytojais ne mažiau klaikus, kaip ir teisingas. Čia nėra asmeninis Borutos reikalas – čia tik skaudžiai sukauptas visas lietuviško rašytojo buities prašmatnumas. Net tokios stiprios dvasios asmuo, kaip Boruta, demonstratyviai atsisakydamas iš savo raštų gyventi, neišvengia nusiminimo gaidos. O kas besakyti apie tuos rašytojus, kurie dėl kurių nors aplinkybių negali sau leisti Borutos desperatiško heroizmo, kurie ir patys valgyti nori, ir kitus maitinti, kurie yra priversti iš savo plunksnos gyventi, pasak Borutos terminologijos, yra priversti leistis „gvaltavojami“? Negi „iš raskažių“ mūsų talentingieji rašytojai šiuo keliu nueina!

Dabartinei plačiajai visuomenei lietuvis rašytojas nereikalingas, – jai dvasinio peno su kaupu gana iš intriguojančių feljetonų ir iš Rygos pigios kriminalistinės spaudos. O jei iš ko karjera reikalauja „tautiškumo“ ar lietuvių literatūros pažinimo, tasai moka nuo visų nenuoramų apsiginti pasiguldydamas ant stalo „L. Aido“ ir „Vairo“ keletą pasenusių numerių. Toji visuomenė vežimais išperka visokio iš užsienio importuoto spausdinto šlamšto, bet lietuviška knyga – niekaniekis! Ir taipgi toji pavėjinė visuomenė pirks lietuviško rašytojo kūrinį, jei jai oficialūs laikraštininkai įkalė, kad lietuviškas kūrinys „tikrajam lietuviškumui“ toks pavojingas!

Daryti išvadą iš paminėtųjų davinių per daug jau liūdna. (Ne be reikalo gi kai kurie mūsų rašytojai, didžiai vertindami mūsų ir oficialiųjų laikraštininkų gerąsias intencijas, savo kūrinius iš laikraščių versdina į žydų kalbą ir sakos juos tiktai žydiškai tepaskelbsią…)

„Skynimai“, 1933, Nr. 1

Šaltinis čia