Bendratis šalutiniuose sakiniuose, prasidedančiuose jungtuku „kad“

Nuo seno žinome, kad konstrukcija kad su bendratimi tikslui reikšti yra netaisyklinga, įtraukta į Didžiųjų kalbos klaidų sąrašą. Neabejotina, kad apie tai yra girdėję daugelis, tačiau vartosenoje, ypač sakytinėje kalboje, tokių konstrukcijų vis dar esama. Kalbant ir rašant apie šį nenorminį sintaksės atvejį paprastai vartojami sutrumpinti, apibendrinti pasakymai „kad su bendratimi“, „kad ir bendratis“, o šio junginio funkcija – tikslui reikšti – nutylima kaip savaime suprantamas dalykas.

Šiame straipsnyje nuspręsta patyrinėti ir, remiantis morfologiškai anotuoto tekstyno duomenimis, aprašyti tókius atvejus, kai jungtukas kad ir po jo einanti bendratis nėra klaida, nes šie junginiai neturi tikslo reikšmės, o juose esanti bendratis atlieka subjèkto, objèkto, atributines, aplinkybių funkcijas arba yra sudėtinio tarinio dalis.

Straipsnyje primenama ir nenorminė kad su bendratimi vartosena, kai tokiomis konstrukcijomis mėginama reikšti tikslą. Klaida laikomos ir tikslo reikšmės konstrukcijos su jungtukais idant, jei(gu) ir bendratimi arba padalyviu, kad su padalyviu, tačiau šį kartą plačiau analizuojami kad su bendratimi pavyzdžiai, nes jų rãsta daugiausia.

Duomenis tyrimui rinkome iš 1,76 mln. žodžių morfologiškai anotuoto tekstyno, parengto Vytauto Didžiojo universiteto Kompiuterinės lingvistikos centre (http://tekstynas.vdu.lt). Šis tekstynas anotuotas automatiškai ir lingvisto peržiūrėtas. Jame didžiąją dalį (apie 36 proc.) sudaro publicistikos tekstai, apie ketvirtadalį – moksliniai tekstai, daugiau nei 20 proc. yra administrãcinės kalbos tekstų, beveik 19 proc. tekstyno sudaro grožinės literatūros tekstai.

Tekstyne buvo ieškota žodžio kad ir žodžių, turinčių baigmenį –ti , junginių. Pateiktas kontekstas 20 žodžių (įskaitant ir skyrybos ženklus) prieš kad ir 20 žodžių (įskaitant ir skyrybos ženklus) po žodžių, besibaigiančių –ti. Analizuoti tie atvejai, kai bendratys eina iš karto po kad arba tarp šių žodžių yra įsiterpę nuo vieno iki penkių žodžių. Kadangi ieškota visų baigmenį –ti turinčių žodžių, pasitaikė nemažai nereikalingų atvejų, kurių baigmenys formaliai sutampa su bendratimi: Manyta, kad grupinė meditacija galinti pakeisti tarptautinę politiką, ekonomiją ir net sumažinti eismo nelaimes tolimuose miestuose. Tikėjausi, kad man skirti kiek rimtesni darbai.

Beje, dėstant morfologiją pasitaiko, kad ne visi studentai geba skirti bendratį ir būtojo laiko neveikiamosios rūšies dalyvio daugiskaitos vardininką. Kai kuriuos trikdo tokie ar panašūs sakiniai: […] kai pareiškėjas Fondui pateikia dokumentus, patvirtinančius, kad minėti jo teisių apribojimai yra panaikinti […]; Ingušijos Aršty kaimo seniūnas pasakojo Reuterio korespondentui, kad pergąsdinti kaimo gyventojai ir pabėgėliai šiame kaime atsidūrė tarsi spąstuose.

Renkant medžiagą straipsniui formalieji sutapimai atmesti. Galutiniai analizuotini duomenys šiek tiek skyrėsi nuo pirminių.

Tekstyno dalis Visų rastų atvejų skaičius Analizuotinų atvejų skaičius
Periodika 668 585
Mokslinė literatūra 396 337
Grožinė literatūra 292 252
Administracinė literatūra 469 417
Iš viso 1825 1591

Priminsime nenorminius šios konstrukcijos vartosenos atvejus ir kaip juos reikėtų taisyti. Kad su bendratimi nevartotina tikslui (kartais minima ir priežastis) reikšti. Šios konstrukcijos yra verstinės ir griežtai taisytinos (Didžiųjų kalbos klaidų sąrašas; KP 2 (3); KKP; Pupkis 1980; Šukys 2006; Piročkinas 1990 ir kt.).

Kaip teigia Arnoldas Piročkinas (1990: 95), tokie ar panašūs pasakymai slavų kalbose nėra klaida, nes pats jungtukas (pavyzdžiui, rus. чтобы „kad“ su tariamosios nuosakos formantu бы) rodo veiksmo nerealumą. Verčiant tókias konstrukcijas į lietuvių kalbą, būtinai reikia vartoti veiksmažodžio tariamąją nuosaką, nes vienas kad veiksmo nerealumo neperteikia.

Minimi nenorminės vartosenos atvejai taisomi keleriopai.

1) Bendratį galima keisti tariamosios nuosakos veiksmažodžio forma, o jungtuką kad palikti konstrukcijoje: Tam, kad surasti nusikaltėlius (= Tam, kad būtų surasti nusikaltėliai), reikia papildomų duomenų. Kad priimti galutinį sprendimą (= Kad būtų priimtas galutinis sprendimas), reikia dar pasitarti su specialistais. Susirinkome, kad pasidalyti (= kad pasidalytume) patirtimi.

2) Bendratį palikti, o vietoj jungtuko kad vartoti padalyvį beasmeniuose sakiniuose arba pusdalyvį asmeniniuose: Tam, kad surasti nusikaltėlius (= Norint surasti nusikaltėlius), reikia papildomų duomenų. Kad priimti galutinį sprendimą (= Norint priimti galutinį sprendimą), reikia dar pasitarti su specialistais. Susirinkome, kad pasidalyti (= norėdami pasidalyti) patirtimi.

3) Kartais tókias konstrukcijas tinka keisti paskirties naudininku su bendratimi (Šukys 2006: 241): Tų pajėgų nepakanka, kad užtikrinti kontrolę (= kontrolei užtikrinti).

4) Taip pat galima atsisakyti šalutinio sakinio ir vartoti tik bendratį tikslui reikšti: Susirinkome, kad pasidalyti patirtimi (= pasidalyti patirtimi).

5) Minėtinas dar vienas atvejis – verstinė tikslinamoji konstrukcija su kad ir sakyti neiginiu (analogiška konstrukcija su jei(gu)): Man jų pasirodymas vienas blankiausių, kad nepasakyti – kvailiausių (Mataitytė 2011 : 16). Šiuo atveju bendratį rekomenduojama keisti asmenuojamosios veiksmažodžio formos tariamąja nuosaka, kaip ir įprastai taisant tókias konstrukcijas, arba veiksmažodį visai praleisti pakeičiant jungtuką į jeigu su neiginiu neMan jų pasirodymas vienas blankiausių, kad nepasakyčiau – kvailiausių.
Man jų pasirodymas vienas blankiausių, jei(gu) ne kvailiausių.

6) Bendratis netaisyklingai vartojama ir su vietoj to, kad nuolaidai reikšti. Toks junginys keičiamas užuot su dalyviu: Reikėjo pasižiūrėti vienas į kitą vietoj to, kad žiūrėti (= užuot žiūrėjus) į priekį.

Minėtų netaisyklingos vartosenos atvejų tekstyne nerasta. Tai nekeista, nes analizuotas gana nedidelis tekstynas (1,76 mln. žodžių), o paprastai tekstynai (tiesa, neanotuoti) būna sudaryti iš šimtų milijonų žodžių.

Kalbos norminamuosiuose leidiniuose prie didžiųjų klaidų minimi ne tik kad ir bendraties atvejai tikslui reikšti, bet ir kiti jungtukai: jei, jeigu, idant. Su jei ir jeigu tekstyne rãstos kelios iš karto po jų einančios bendratys, vienas atvejis netaisyklingas:
[…] vienas paukštis krinta negyvas, jeigu tikėti (= tikėtume) kaimyno skaičiavimu – jau aštuntasis […].

Norminamuosiuose leidiniuose rašoma, kad po jungtuko kad, taip pat jei, jeigu, idant tikslui reikšti netinka ir padalyviai. Analizuotame tekstyne rasti du tokie atvejai: Labai lupti negaliu, kad neišplėšus (= neišplėščiau) kabliukoTai neišvengiama, nes lydeka juk ateina horizontalioje padėtyje ar nedideliu kampu, o reikia ją pastatyti stačią, kad įvilkus (= būtų galima nuvilkti (?)) į eketę.

Norminamuosiuose leidiniuose aprašyta, kada galimos vartoti jungtuko kad ir kitų jungtukų konstrukcijos su bendratimi ir padalyviais. Paprastai minimi du atvejai:
1) dviem vienodiems veiksmams gretinti (su sąlygos atspalviu) (KKB) arba veiksmo intensyvumui žymėti (Pupkis 1980: 164): Kad linksmintis, tai linksmintis. Kad jau kvėpuoti tuo oru, tai pakvėpuoti pilna krūtine;
2) pageidavimui reikšti (KKB): Kad taip šviežio medaus paragauti!

Tokių pavyzdžių analizuotame tekstyne nerasta. Toliau aprašysime kelis kitókius atvejus, kai šalia jungtuko kad atsiduria bendratis.

Atskirai minėtina grupė pavyzdžių, kuriuose bendratis po jungtuko kad atsiranda visiškai formaliai. Dažniausiai tokių junginių pasitaiko šalutiniuose papildinio sakiniuose. Vienais atvejais bendratis yra greta jungtuko kad, kitais ji būna nutolusi nuo jo per kelis žodžius. Prieš pereinant prie šių pavyzdžių apžvalgos verta prisiminti bendraties funkcijas.

Bendratis, nekaitoma veiksmažodžio forma, labai dažnai šliejasi prie kitų savarankiškų žodžių. Ko gero, dažniausiai ji vartojama su asmenuojamosiomis veiksmažodžio formomis ir sudaro sudėtinį tarinį (pradėti važiuoti, gali būti, turi padaryti, buvo matyti ir pan.) (plg. Balkevičius 1998). Bendratimi su veiksmažodžiais gali būti reiškiamas objèktas (mėgti vaikščioti), subjèktas (atsibodo man laukti), tikslas (eiti uogauti), su būdvardžiais – paskirtis (gražus pažiūrėti), su daiktavardžiais – pažyminys (teisė kalbėti). Bendrinei kalbai tradiciškai teikiama bendratis su naudininku tikslui arba paskirčiai reikšti: Katalogai skirti skaitytojų informavimui (= skaitytojams informuoti). Bendratimi su naudininku arba vien bendratimi tokiuose junginiuose reiškiamas objèktas: Nusipirko lentų sienų apmušimui (= sienoms apmušti); Telefonas pasiteiravimui (= pasiteirauti) (plačiau žr. DLKG 2006: 383–385; Šukys 2000 ir kt.). Tokių vartosenos atvejų aptikome ir nagrinėtame tekstyne, čia prie jų neapsistosime.

Kalbant apie formaliuosius kad ir bendraties buvimo greta atvejus, daugiausia rãsta tokių, kai tuoj po kad einanti bendratis yra sudėtinio suvestinio tarinio dalis: Nedera užmiršti, kad pristatyti mus gali ir kiti, žinoma, taip pat tinkamai ar netinkamai. Reikia nepamiršti, kad valgyti reikia lėtai, gerai sukramtant maistą. Manau, kad atrinkti gali viena institucija, o Teismų tarybos darbas yra patarti prezidentui. Šiandien, kai miesto taryba jau priėmė savo sprendimą, aš išties įsitikinęs, kad revizuoti negalima, žengtas žingsnis, yra nuoseklumas, yra tęstinumas. Nemanyk, kad keistis turi tik partneris.
Tokie tariniai dažnai sudaryti su modaliniais ar savarankiškos reikšmės veiksmažodžiais galėti, reikėti, derėti, pajėgti, turėti, tikti, imti, įprasti, vertėti, būti, priklausyti, tekti, nustoti, mėgti, stengtis, sugebėti ir kt. Tarinius gali sudaryti ne tik asmenuojamosios šių veiksmažodžių formos, bet ir dalyviai, pusdalyviai ar padalyviai. Jei tokiuose sakiniuose būtų laikomasi neutraliosios žodžių tvarkos, bendratis atsidurtų ne po kad, o po asmenuojamosios veiksmažodžio formos: Nedera užmiršti, kad mus gali pristatyti ir kiti […]. Nemanyk, kad turi keistis tik partneris. 

Šalutiniuose sakiniuose po kad einanti bendratis gali atlikti subjekto funkciją: Jie sužino, kad suprasti reiškia tikėti. Jai netgi pasidingojo, kad kalbėti per didelė prabanga. Manau, mūsų miestų vadovai, kurių komandos žaidžia LKL, ir verslininkai supranta, kad turėti tokį klubą yra didelė garbė ir geriausia reklama. Ji pasakė, kad valgyti dar negalima. Kauno elektros tinkluose sužinojome, kad įsirengti dviejų tarifų elektros skaitiklį gyventojui kainuotų apie 1000 litų. Tegu supranta, kad pranašauti ir kentėti šalia jūsų – ne pats geriausias gyvenimo būdas.

Rečiau šalutiniame papildinio sakinyje po kad pavartota bendratis atlieka objekto funkciją: Visa tai byloja, kad išleisti lyrikos knygą „Liūdesys kaip sekmadienis“ vertė ne pastangos ryškinti šiandieninės mūsų poezijos būsimosios klasikos gyslas, o būtinybė.

Aptikome ir šalutinių sakinių, kuriuose bendratis, einanti po kad, atlieka aplinkybės (dažniausiai tikslo) funkciją: Stebint iš šalies, kartais atrodė, kad posėdžiauti susirinko ministrų kabinetas, o ne šešėlinės ekonomikos atstovai. Sulaikytasis iš pradžių neigė vogęs automobilį ir tvirtino, kad parduoti mašiną jam davė iš matymo pažįstamas vyras.

Dar vienas atvejis – įterpiamai pavartojamas modalinis žodis palygintiVis tiek neramu ir gerokai keista, kad palyginti taip ramiai ir abejingai į viską reagavo Alfonsas su Kazimieru. Prieš užkirtimą norėtųsi, kad lydeka savo galva būtų nusikreipusi tolyn, tada daugiau galimybės, kad palyginti nedidelis kabliukas užklius jai nasruose.

Nagrinėjamuose sakiniuose bendratis, einanti po kad, gali turėti ir atributinę funkciją. Tiesa, tokios bendratys dažnai yra nutolusios nuo jungtuko per vieną ar kelis žodžius: Psichologai mano, kad impulsas žudyti greičiausiai buvęs didžiulė įniršio ir narkotikų išdava.

Išanalizavus kad su bendratimi vartoseną morfologiškai anotuotame tekstyne, galima teigti, kad dažniausiai ši konstrukcija tekstuose vartojama taisyklingai. Matyt, taip yra todėl, kad didžiąją tekstyno dalį sudaro daugiau ar mažiau redaguoti tekstai. Norint išsiaiškinti, kokia yra padėtis neredaguojamuose tekstuose ir sakytinėje kalboje, reikėtų atskiro tyrimo.

Atidžiau panagrinėjus įvairius atvejus, kada šalutiniuose sakiniuose po jungtuko kad atsiduria bendratis, galima apibendrinti, kad juos reikia vertinti ne formaliai, bet žiūrėti sakinio prasmės ir jame pavartotos bendraties funkcijų.

Baigiant norėtųsi paskatinti mokytojus ir dėstytojus dažniau ir drąsiau naudotis tekstynu. Jis gali praversti su mokiniais ar studentais aiškinantis sakinių ir žodžių junginių funkcijas, norminius ir nenorminius sintaksės atvejus.

Erika Rimkutė, Agnė Bielinskienė

L i t e r a t ū r a
Balkevičius J. 1998: Lietuvių kalbos predikatinių konstrukcijų sintaksė. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.
Didžiųjų kalbos klaidų sąrašas. Prieiga internete: www.vlkk.lt/aktualiausios-temos/didziosios-klaidos/formu-vartojimo.
DLKG – Dabartinės lietuvių kalbos gramatika. Red. V. Ambrazas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006.
KKB – Kalbos konsultacijų bankas. Prieiga internete: www.vlkk.lt/konsultacijos.
KKP – Kanceliarinės kalbos patarimai. Sud. P. Kniūkšta. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2007.
KP 2 (3) – Kalbos patarimai. Sintaksė: įvairūs dalykai. Sud. R. Miliūnaitė. Vilnius: Mokslo ir encik¬lopedijų leidybos institutas, 2003.
Mataitytė I. 2011: Ar taisyklingos tikslinamosios konstrukcijos su veiksmažodžio sakyti neiginiu? Gimtoji kalba 1, 16–18.
Piročkinas A. 1990: Administracinės kalbos kultūra. Vilnius: Mintis.
Pupkis A. 1980: Kalbos kultūros pagrindai. Vilnius: Mokslas.
Šukys J. 2000: Bendraties vartosena ir sintaksės normos, Kalbos kultūra 73, 68–77.
Šukys J. 2006: Kalbos kultūra visiems. Kaunas: Šviesa.

(Skelbiama iš leidinio „Gimtoji kalba“, 2016, nr. 6, p. 3–9.)
VLKK