Brigita Speičytė. Antano Strazdo giesmės šventos

Šis pranešimas buvo perskaitytas Lituanistų sambūrio visuotiniame susirinkime, vykusiame spalio 10 dieną Vilniaus universiteto Filologijos fakultete.

Simboliška, kad šių metų sukaktys žymi svarbias lietuvių literatūros ir kultūros pradžias, susijusias su Kristijono Donelaičio ir Antano Strazdo vardais. Kai 1814 m. Vilniuje, Misionierių spaustuvėje išėjo pro cenzūros akis prasprūdusi Strazdo knygelė Giesmės svietiškos ir šventos, apie Donelaičio rankraščius žinojo tik keli žmonės. Kai 1818 m. Karaliaučiuje pasirodė Donelaičio „Metai“ su Liudviko Rėzos vertimu į vokiečių kalbą, dedikacija svarbiam Prūsijos kultūros veikėjui ir politikui, mokslingu įvadu ir profesionaliais filologiniais komentarais, po metų Strazdo nelegalią knygą Vilniaus vyskupijos vyresnybė įsakė rinkti ir deginti.

Dar po kelerių metų, 1824-aisiais, kai Strazdas nesėkmingai bandė publikuoti antrąjį savo rinkinį, Rėza Karaliaučiuje išleido Donelaičio pasakėčias, o Lietuvoje – pirmiausia tarp Vilniaus universiteto auklėtinių – jau sklido garsas apie Donelaičio poemą „Metai“. Simonas Daukantas, greičiausiai paskatintas Donelaičio „aukso plunksnos Homero ar Vergilijaus“, ėmėsi rašyti Lietuvos istoriją lietuvių kalba, o Adomas Mickevičius skatino tautiečius susigėsti, matant tokį svetimšalio Rėzos pavyzdį, rūpinantis tėvynės istorija. Tais pačiais 1824 metais Vilniaus universiteto studentas žemaitis Kajetonas Nezabitauskis, savo elementoriuje Naujas mokslas skaitymo dėl mažų vaikų Žemaičių ir Lietuvos pateikęs lietuviškų raštų bibliografiją, įrašė 1818 m. Karaliaučiuje Rėzos išleistus Donelaičio „Metus“, tačiau nepaminėjo Strazdo rinkinio Giesmės svietiškos ir šventos, tikriausiai tuo metu tapusio bibliografine retenybe, ir nurodė tik ketinamą išleisti – kuris ir buvo sulaikytas cenzūros. Kai universiteto absolventas filologas Simonas Stanevičius 1829 m. perspausdino Vilniuje Donelaičio pasakėčias, Strazdo giesmės plito dainuojamos, kaip tokiu atveju įprasta – be autoriaus vardo, o patsai autorius buvo uždarytas atgailai į Pažaislio vienuolyną.

Gal dėl to, kad Strazdas neturėjo Vilniuje savojo Rėzos ar Stanevičiaus – vertėjo, filologo, tarpininko, – kartu su kitomis aplinkybėmis lėmė tokią – gana sudėtingą – jo kūrybos kelio į lietuvių literatūrą pradžią. Donelaitis pirmąja publikacija buvo kryptingai pristatytas mokytai, išsilavinusiai publikai tuo metu naujausių estetinių preromantizmo idėjų kontekste.

Nors jis jau buvo praėjusios epochos rašytojas, Rėza sugebėjo įžvelgti ir atskleisti jo, kaip nacionalinės literatūros klasikinio autoriaus novatoriškumą. Tuo tarpu Strazdas, su savo poezija likęs sakytinės ir rašytinės kūrybos, tautosakos ir literatūros paribyje, ilgam lietuvių kultūrinėje sąmonėje įsitvirtino kaip liaudies dainius, spontaniškas talentas. Tačiau istorija pasisuko taip, kad kuriantis moderniajai lietuvių kultūrai Nepriklausomoje valstybėje kaip tik Strazdas buvo suvokiamas tarsi simbolinė tos kultūros tradicijos pradininko figūra. Nors Donelaičio „aukso plunksna“ nebuvo abejojama, Strazdas akivaizdžiau liudijo etninės-valstietiškosios lietuvių kultūros gyvybingumą, artimą emocinį temperamentą ir konfesinę tradiciją. Prieškario Lietuvoje Strazdas, palyginti su Donelaičiu, atrodė tinkamesnis simboliniam pradininko vaidmeniui ir dėl to, kad jis buvo ir pirmasis lietuvių autorius „su biografija“. Kaip yra atkreipusi dėmesį Viktorija Daujotytė, Strazdo asmenybės tekstas tarsi atsveria ir papildo jo negausią kūrybą, o kai kuriais atvejais ir pranoksta; asmenybės tekstas yra sudėtingesnis, daugiasluoksniškesnis, nei tai, kas mus pasiekė iš Strazdo poezijos: „Iš ypatingo savo gyvenimo Strazdas maža ką telaimėjo savo kūrybai. Gal todėl ir liko kūrybos šaltiniu, neįminta mįsle“[1]. Nė vienas lietuvių rašytojas (priklausantis literatūros tradicijos branduoliui) iki Salomėjos Nėries nepasižymėjo tokiu savarankišku asmenybės tekstu. Neatsitiktinai pirmasis lietuvių biografinis romanas (Kazio Plačenio Pulkim ant kelių, 1936) buvo parašytas kaip tik apie Strazdą, o Juozo Petrulio, Strazdo poezijos ir biografijos tyrėjo, tais pat metais pasirodžiusi pjesė Prieš srovę buvo pirmasis lietuviškas draminis kūrinys, paremtas lietuvių rašytojo (nebe valdovo, kunigaikščio) gyvenimo istorija.

Sakytinėje istorijoje išlaikytas Strazdo asmenybės tekstas yra poeto mitas, kuriame kryžiuojasi esminės moderniosios kultūros ir moderniojo žmogaus draminės įtampos – tarp laisvės ir prievartos, tarp kūrybos „aukštųjų akimirkų“ ir kasdienybės vulgarumo, tarp mito ir literatūros, žodžio ir rašto. Vytautas Kavolis Strazdą kartu su Daukantu priskyrė prieaušrio epochos nepriklausomiesiems žmonėms[2] – ši Strazdo asmenybės teksto reikšmė leido jį matyti ir kaip Nepriklausomos Lietuvos kultūros simbolinį pradininką.

Strazdo rinkinys Giesmės svietiškos ir šventos palydėtas lotynišku epigrafu: Ecce nova sunt omnia – Štai visa yra nauja. Kad ir koks spontaniškas ir temperamentingas talentas buvo Strazdas, šis novatoriškumo džiaugsmas, į kurį atkreipė dėmesį Kavolis, liudija ir autoriaus sąmoningumą, suvoktą kūrybinę programą. Rinkinyje iš tiesų daug kas pradedama naujai: jis pasižymi originaliu pasaulietinės ir religinės poezijos sambūviu, sakytinės ir rašytinės poezijos formų derme, aptarta Vytauto Vanago, formos meistryste, išanalizuota Juozo Girdzijausko. Idilė „Strazdas“ – netikėtai ankstyvas preromantinis eilėraštis, nužymintis poeto misiją – tarpininko tarp Dievo (gamtos) ir žmonių. Eilėraštis, kurio pavadinimo ir autoriaus pavardės sutapimas greičiausiai neatsitiktinis: čia Strazdas kuria poeto mitologiją (atpažintą ir išplėtotą Sigito Gedos). Kuria ją iš tradicinio religingumo, artimo pranciškoniškajam; religingumo, kuris reiškiasi ekstatišku Dievo garbinimu per kūriniją. Strazdo poeto mite persidengia poeto ir dvasininko vaidmenys, čia prieštarą įžvelgė tik Strazdo bažnytinė vyresnybė, ne pats autorius. Strazdo idilėje poetas tarsi paukštis „reiškia Aukščiausio ranką“ ir linksmina, ramina „gražioms giesmelėms“.

Kas yra Strazdui „graži giesmė“, turinti katarsio galią raminti? Kaip ir jaunesniam aukštaičių lyrikui Antanui Baranauskui, ir pasaulio, ir giesmės grožis – tai tas pats gyvybingumas, gyvybės pulsavimas, išlaikęs tradicinei lietuvių pasaulėjautai būdingą gyvybės šventumo aurą. Tiek, kiek giesmė yra gyvybės apraiška, tiek ji ir yra šventa, anapus žanrinių pasaulietinės ir religinės poezijos skirčių. Idilėje „Strazdas“ galią raminti turinti paukščio giesmė – pavasarį, gyvybės atbudimą pranašaujanti giesmė. Joje atsiskleidžia, kaip atsikartojantys gyvybės sūkuriavimo judesiai įsuka ir upelį, kurio verpetas lotyniškai sušunka „vivat“, ir „pratekančią“ beržo sulą, ir ne šiaip augančius, o vitališkai iš žemės besipinančius žiedus („Žiedai iš žemės pinas“), tuo pačiu verpeto judesiu sau lizdus sukančius paukščius („Siaudžia, griaudžia lizdus pindami“). Šis gyvybės sūkurys turi išjudinti ir žmones įsitraukti savo darbais į jo ratą. Žmogus atkartoja ir kitokias – kovojančias, konfrontuojančias kosmo galias: „Jau saulelė pastirpo, / Aštrų sniegą pakirpo“. Kaip saulė „pakerpa aštrų sniegą“, susiduria šalčio ir šilumos, gyvybės ir mirties ašmenys, prakiūra paversmėliai, taip žmogus su savo įrankiais „pakerpa“, prakiurdo, išjudina sustingusią po žiemos žemės plutą. Dalyvavimas gyvybiniuose gamtos procesuose, žmogaus darbas yra ir Dievo garbinimo būdas – šiuo motyvu ir užbaigiama idilė. Čia galima prisiminti Strazdo biografijos paralelę: 1814 metais, jau parengęs, o galbūt ir išleidęs savo giesmių rinkinį, Strazdas pasitraukė į nuošalią sodybą Šimonių girios proskynoje, dirbo žemę, skaitė literatūrą, rašė giesmes, teikė religinius patarnavimus – ir jam neatrodė, kad gyvena nekunigiškai. „Pildžiau pareigas pagal pašaukimą“, – atsakė Strazdas, bažnytinės vyresnybės palieptas pasiaiškinti.

Svarstant Strazdo eilėraščių rinkinyje išsakytą kūrybinį novatoriškumo džiaugsmą, neišleistina iš akių tai, kad jis savo rinkiniui lotynišką epigrafą parinko iš Naujojo Testamento: Si qua ergo in Christo nova creatura, vetera transierunt: ecce facta sunt omnia nova – „Taigi kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena – praėjo, štai atsirado nauja“ (2 Kor 5, 17). Strazdo poetinis pasaulėvaizdis yra vientisas, nepasižymintis pasaulietinių ir religinių vertybių prieštaromis: literatūrinis atsinaujinimas čia neprieštarauja religiniam. Tad norėčiau stabtelėti prie Strazdo, kaip religinio poeto, profilio, kuris gal labiausiai yra išblukęs laike. Šiaip ar taip turbūt visais laikais žinomiausias Strazdo tekstas (net jei ir nesietas su autoriaus vardu) buvo jo „Giesmė prieš mišią“ („Pulkim ant kelių“). Strazdo religinio poeto profilį trikdo ir tai, kad, kaip liudija jo asmenybės tekstas, Strazdas nesilaikė katalikų dvasininkui privalomos disciplinos, atsainiai vertino jo luomui derančias socialines konvencijas, dėl to buvo kontroliuojamas ir baudžiamas. Vis dėlto autobiografiniame eilėraštyje „Ei Dieve, Dievulaitis“ pašaukimas (nei daugiau nei mažiau – apaštalo vaidmuo) pasirodo kaip pagrindinė kalbančiojo asmens žymė:

Ėjau aš po bažnyčias,
Lietuvos kozalnyčias,
Kaip bitelė siausdamas,
Ant pakūtą vesdamas.

Kaipo paukštelis čilbėjau,
Apie Dievą kalbėjau
Kai tikras apaštalas.
Tai mano giesmės galas.

Sakytinė istorija yra išlaikiusi liudijimų apie Strazdo iškalbą, pamokslininko charizmą, ne visuomet patogią. „Šventoji iškalba“ nėra vien kalbos talentas, bet ir religingumo išraiška. Juk tokia giesmė kaip „Pulkim ant kelių“ negali būti atsitiktinė. Šios giesmės ypatingumą suvokė ir Maironis: ja, kaip atviro, nuoširdaus ir senovinio religingumo ženklu, „įgarsino“ simbolinį Lietuvos kraštovaizdį eilėraštyje „Lietuva brangi“. Taigi Strazdo epigrafu žymimas novatoriškumo džiaugsmas – ir religinio atsinaujinimo džiaugsmas, kurio neabejotinai siekė Strazdas, minėtais 1814 m. pasitraukęs iš socialinių konvencijų pasaulio į girią. Atrodo, kad poetas, kuriam tuo metu buvo 54-eji, žengė archetipinį žingsį išminties ieškojimo link, tarsi Dantes poemoje: „Gyvenimo nuėjęs pusę kelio, / Aš atsidūriau miško tankmėje…“ Vėlesniuose pasiaiškinimuose bažnytinei vyresnybei sakėsi taip grįžtąs prie tokio gyvenimo būdo, kuris yra nurodytas Biblijoje, taip jis ieškąs gyvenimo išminties, dėl to skiriąs laiko literatūrai, kuri „parodo pasaulio menkumą ir tiesos kelią“, „moko mylėti artimuosius“, „apšviečia paskendusius tamsybėse“. Tokiame išminties ieškojimo kelyje pasirodė ir Strazdo rinkinys Giesmės svietiškos ir šventos.

Strazdas savo rinkinyje paskelbė tik dvi religines giesmes – be „Giesmės prieš mišią“ („Pulkim ant kelių“) – „Giesmę apie Vardą Marijos“. Nors religinės giesmės apskritai yra konvencionalus žanras, abiejose yra likusi ir unikali Strazdo talento žymė.

„Giesmė apie Vardą Marijos“ gali būti siejama su Strazdo biografijos aplinkybėmis: 1812 m. jis ėjo Pandėlio Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčios vikaro pareigas, tad galimas dalykas, sukūrė giesmę ten veikusiai kuriai nors religinei brolijai (giesmėje minima „broctva“ – brolija). Švč. Mergelės Marijos Vardo diena Katalikų Bažnyčioje švenčiama nuo XVI a.; ji įprasmina krikščioniškajai tradicijai būdingą Švč. Mergelės Marijos vardų, titulų įvairovę, suteiktą jai maldose, ypač litanijose, išreiškiančią įvairiopus tikinčiųjų santykius su Dievo Motina – jos vardų įvairove paremta ir šios giesmės poetika.

Giesmėje krenta į akis raiški – „branduolinė“, apibendrinamoji metafora, toliau išskleidžiama vardijamais Dievo Motinos titulais: „Saldžiausis tavo vardas, / Ant viso svieto kardas“. Švč. Mergelės Marijos vardo kaip blogio galią įveikiančio ženklo simbolika – būdingas katalikų religinės literatūros motyvas. Tačiau karinė „kardo“ reikšmė, rodytų, kad ši metafora yra kilusi iš istorinės vaizduotės ir sietina ir su Švč. Mergelės Marijos Vardo kulto populiarumu Abiejų Tautų Respublikoje. Šis kultas įsigalėjo nuo XVII a., kai 1683 m. Lenkijos ir Lietuvos valstybė pasiekė istorinę pergalę prieš Osmanų imperiją prie Vienos. Mūšiui vadovavęs ATR karalius Jonas III Sobieskis pasižymėjo pamaldumu Švč. Mergelei Marijai, jis prieš kautynes nurodė ant Respublikos kariuomenės vėliavų įrašyti Marijos vardą. Pergalingas mūšis įvyko rugsėjo 12 d., kurią popiežius Inocentas XI (1611–1689) vėliau paskelbė Švč. Mergelės Marijos Vardo švente visoje Katalikų Bažnyčioje, pažymint krikščionių pergalę prieš islamo kariuomenę.

Politinė šventės potekstė galėjo būti aktuali 1812 m., Prancūzijos–Rusijos karo metu, Lietuvai ir Lenkijai puoselėjant valstybės atkūrimo viltis. Tik iš antrinių dokumentų žinome, kad Strazdas buvo parašęs „Giesmę apie 1812 m. revoliuciją“ – giesmė dingo su antruoju rinkiniu, cenzorių buvo įvertinta kaip galinti kelti „nepageidaujamų aliuzijų“. Šis įvertinimas ir giesmės pavadinimas (revoliucija) leidžia spręsti, kad Strazdas tų metų įvykius traktavo kaip sukilimą, – taigi iš patriotinių nuostatų. Panašią reakciją gali liudyti ir minėta religinė giesmė.

Vis dėlto „Giesmės apie Vardą Marijos“ politinė potekstė tradicijoje nunyko. Giesmę įtraukus į Lietuvos katalikų giesmynus nuo XIX a. 3 dešimtmečio, „kardo“ motyvas buvo pakeistas – arba įsivėlus korektūros klaidai, arba kaip nebeaktualus ar nelabai suprantamas. Tai liudytų, kad ši metafora – (Švč. Mergelės Marijos Vardas) „Ant viso svieto kardas“ – buvo originali, neįprasta, kitokia nei giedančiųjų ausiai atpažįstami vadinamosios Loreto litanijos kreipiniai: „Aušros žvaizdė“, „zerkolas teisybės“, „skrynia pakajaus“, „vartai dangaus“. Vincento Valmiko sudarytame katalikų giesmyne Kantyczkos żemaytyszkos (pirmoji laida Vilniuje, 1823 m.) šios eilutės skamba taip: „Saldziausis tawa wardas, / Ant wysa świeta gardas“. 1855 m. Motiejaus Valančiaus redaguotame ir aprobuotame giesmyne Szwętas giesmes dieł krikszczionu kataliku suraszitas ir iszspaustas šios eilutės buvo pataisytos: „Saldźiausis tawa wardas, / An wisa świeta garsus“. Pastarasis variantas liko XIX a. II pusės giesmynuose.

Šis ir kiti teksto pakeitimai mažina originalaus teksto formos tikslumą, poetiškumą, įtaigą, ir tai leidžia spręsti, kad tų taisymų autorius vargu buvo pats Strazdas ar giesmyno sudarytojas Valmikas. Teksto pakitimų pobūdis artimesnis tiems, kuriuos patiria autorinis tekstas sakytinėje ir rankraštinėje vartosenoje. Nors šiuo klausimu specialių tyrimų nėra atlikta, galima daryti prielaidą, kad į Kantičkas Strazdo giesmė galėjo patekti ne iš autorinio poezijos rinkinio Giesmės svietiškos ir šventos (Kantičkų sudarymo metu keleri metai galiojo Vilniaus vyskupijos vyresnybės įsakymas šį rinkinį naikinti), o jau pakitusi per beveik dešimtmetį giedojimo praktikoje iš kokio nors rankraštinio šaltinio.

„Giesmė prieš mišią“ – taip pat savita Strazdo giesmė, galima sakyti, pranokusi savą laiką, dėl to ilgaamžė. Ypatingas klaupimosi motyvas giesmės pradžioje. Viena vertus, jis ir konvencionalus, būdingas giesmėms, skirtoms Švč. Sakramentui pagerbti. Galime jį palyginti su Šv. Tomo Akviniečio (1225 / 1226–1274) giesmės „Tantum ergo Sacramentum“ vertimu, kartotu katalikų giesmynuose nuo pirmosios publikacijos Pranciškaus Šrubauskio giesmyne Balsas širdies (1726): „Priesz taip didi Sakramenta, / Pulkim wisi męs ant weyda“; ar nežinomo autoriaus giesmės „En procedit Deus verus“ vertimą, pirmąkart publikuotą Saliamono Slavočinskio giesmyne Giesmės tikėjimui katolickam priderančios (1646): „EYna eina Diews garbingas, / Tieſa daris, eyt teyſingas. / Tâ wiſi apeykime, / Ir ant kialu pulkime“. Strazdo giesmė išsiskiria šio judesio raiškiu emociniu turiniu („Pulkim… trokšdami… su ašaromis, …su viera“). Šis motyvas išliko kaip pats ryškiausias individualaus talento pėdsakas giesmėje – puolimas ant kelių kaip religinės ekstazės judesys.

Toliau Strazdo giesmėje išsakomas toks prašymas:

Prašau Tau, Jėzau, su karšta širdžia,
Malonėj tavo man patį girdžiu.
Priduok man loską save garbintie,
Idant galėčia su tau gyventie.

Šiose giesmės eilutėse galima atpažinti augustiniškąjį individualaus vidinio santykio su Dievu motyvą: intymaus pokalbio su Dievu situaciją („Tavo malonėje girdžiu save patį“), troškimą su Dievu gyventi – čia, savo kasdieniame žemės gyvenime, ne „danguje“. Šis motyvas sietinas su Šv. Augustino Išpažinimuose išsakyta mintimi, kad savęs girdėjimas, t. y. tikrasis savęs pažinimas įmanomas tik iš Dievo, jo akivaizdoje ir malonėje: „Tačiau, jei [žmonės] išgirstų apie save pačius iš tavęs, negalėtų pasakyti: „Viešpats meluoja“. Juk ką reiškia išgirsti iš tavęs apie save, jei ne pažinti save?“ (X, 3.3) Eilutėje „Idant galėčia su tau gyventi“ atpažįstama analogiška Išpažinimų mintis: „įsakei, kad aš tarnaučiau, jei noriu su tavimi gyventi tavimi“ (X, 4.5).

Giesmė baigiama Dievo globos motyvu:

Laikyk mums visus apiekoj savo,
Turėk visados po sparnu tavo.

Prisimintinas panašus motyvas šv. Augustino Išpažinimuose: „Ir aš tai [Dievo žodį] vykdau darbais ir žodžiais, tai vykdau po tavo sparnais, ir būčiau pernelyg dideliame pavojuje, jei mano siela nebūtų klusni po tavo sparnais ir jei tau nebūtų žinomas mano silpnumas.“ (X, 4.6)

Taigi Strazdas šioje giesmėje įrašė augustiniškojo religingumo, paremto individualiu asmens santykiu su Dievu, motyvus, būdingus, kaip atskleidė Ona Daukšienė, ir religinei Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus poezijai. Anot Daukšienės, augustiniškasis religingumas – „suasmeninta Dievo ir jo besiilginčio žmogaus savitarpio artimumo gija“[3] – yra būdinga Lietuvos jėzuitų religinei kultūrai ir Lietuvos Baroko poezijai, sudaro savitą tos tradicijos pagrindą. Taigi Strazdas savo giesmėmis įsirašo į šią Lietuvos religinės poezijos (su Sarbievijumi) tradiciją.

Vis dėlto šis Strazdo, kaip religinio poeto, profilis nebuvo atpažintas: augustiniškąjį religingumą išreiškiančios eilutės, giesmę spausdinant katalikiškuose giesmynuose nuo XIX a. 3 dešimtmečio, labiausiai keitėsi. Eilutės buvo nukeltos į giesmės pabaigą, ir augustiniškoji intymaus santykio su Dievu, savęs girdėjimo (pažinimo) prasmė pakito į įprastesnį Dievo malonės bei amžino gyvenimo danguje prašymo motyvą: „Praszom mes Jezau su karsztu Szyrdi, / Małonys tawa duok mums datirty, / Priduok mums łoska tawi garbinti, / Danguy su tawim wiecznay giwenty. Amen.“ (Kantyczkos żemaytyszkos). M. Valančiaus redaguotame 1855 m. giesmyne palikta ta pati kaip ir Valmiko Kantičkų giesmės struktūra, pataisyta viena kita leksema. XX a. pradžioje į giesmę dar buvo įtrauktas Strazdo pirminiam variantui nebūdingas baimės numirti nuodėmėje motyvas, kuris išliko iki šių dienų giedamoje giesmėje: „Savo malonę duok mums patirti, / Neleiski niekam nuodėmėj mirti, / Duok tave, Jėzau, karštai mylėti, / Paskui per amžius danguj regėti.“

Daujotytė, paminėdama Strazdo rinkinio 200 metų sukaktį, priminė ir Jono Aisčio mintį, „lyg priartintą ir prie mūsų dabarties“[4]: „Mums ir jis, ir jo dainelės per prastos. Mes mažai juo domimės, bet nereikia užmiršti, kad nūdienos pradžia yra Strazdelis.“ Bent jau šventos Strazdo giesmės rodytų, kad jos savam laikui buvo netgi per prašmatnios. Toji nūdienos pradžia yra ne tik Strazdelis – liaudies dainius, bet ir Strazdas – religinis poetas; ir ši pradžia gali pasirodyti kur kas turiningesnė, neatpažinta, neišplėtota. Gal ir gerai, kad dėl to toji pradžia dar yra nepasibaigusi.

[1] Viktorija Daujotytė, Tautos žodžio lemtys, Vilnius: vaga, 1990, p. 128.

[2] Vytautas Kavolis, Žmogus istorijoje, Vilnius: Vaga, 1994, p. 306

[3] Ona Daukšienė, Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus religinė poezija: Daktaro disertacija, Vilnius, 2014, p. 101.

[4] Viktorija Daujotytė, „Antano Strazdo knygai 200“, Literatūra ir menas, nr. 3472, 2014-05-02, http://literaturairmenas.lt/2014-05-02-nr-3472/1721-publicistika/2700-viktorija-daujotyte-antano-strazdo-knygai-200

Šaltinis čia