Bronio Railos „darbuotė“ žurnalistikai ir Lietuvai

Birželio 26 d. Petrašiūnų kapinėse, Rašytojų panteone, amžinam poilsiui atgulė išeivijos žurnalistas, rašytojas, radijo laidų vedėjas Bronys Raila (1909–1997) ir jo žmona Daneta (1910–2010).

Urnas su tėvų palaikais iš Los Andželo atskraidino dukros Neringa ir Undinė. Šv. Mišias monsinjoras Vytautas Grigaravičius aukojo Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje, ten pat, kur 1934 m. kunigas Feliksas Kapočius sutuokė šią porą. Po laidotuvių Maironio lietuvių literatūros muziejuje vyko Railų atminimo popietė ir atidaryta paroda „Dialogas su lietuviais“ (taip vadinasi ir B. Railos 1970 m. išleista knyga), kurioje atsispindi B. Railos gyvenimas ir kūrybinė veikla, driekęsi iš Lietuvos per Prancūziją, Vokietiją į Jungtines Amerikos Valstijas. Parodoje eksponuojamos visos rašytojo išleistos knygos, redaguoti žurnalai, originalūs dokumentai, rankraščiai, laiškai ir nuotraukos, atskleidžiančios, su kuo bendrauta, kur dalyvauta. Vienose Bronys su mokslo draugais Panevėžyje, meno ir kultūros žmonėmis Lietuvoje, kitose – jau su artimais draugais iš Prancūzijos laikų – prancūzų kalbotyrininku prof. Georges’u Matoré, semiotiku, filosofu dr. Algirdu Juliumi Greimu, rašytoju Czeslawu Miloszu. Jau gyvendamas JAV, B. Raila dalyvaudavo Santaros-Šviesos suvažiavimuose Čikagoje, skaitydavo pranešimus, aktyviai diskutuodavo. Iš ten – pluoštelis fotografijų su Juozu Bačiūnu, Valdu ir Alma Adamkais, Antanu Škėma, Mariumi Katiliškiu, Kostu Ostrausku, Raimondu Mieželiu.

B. Raila saugojo ir brangino savo profesinius dokumentus. Šiandien tai unikali archyvinė medžiaga: pirmas Nepriklausomos Lietuvos žurnalistų sąjungos pažymėjimas, išduotas 1935 m., kiti gauti vėliau Vokietijoje bei JAV, o 1993 m. įstota ir į PEN klubą. Parodoje eksponuojami reti „Santarvės“ žurnalų egzemplioriai – Bronys buvo vienas iš šio Lietuvių rezistencinės santarvės leidinio steigėjų, jos redakcijos narys, įgaliotinis JAV ir vienas sumaniausių bendradarbių politiniais ir kultūriniais klausimais.

B. Raila ne tik nenuilstamai rašė, bet ir kovojo už Lietuvos laisvę: „Įtempta ilgų dešimtmečių darbuotė ir ne sykį skaudūs išgyvenimai buvo tarsi mano „ašaros“, tradiciniu rašalu ar vėliau per rašomosios mašinėlės kaspiną ištekančios.“ Tą mašinėlę, ištikimą Bronio draugę ir bendradarbę, lankytojai taip pat pamatys parodoje.

Archyvinis palikimas tampa neįkainojama kultūros vertybe. Ne veltui buvo gyventa, kalbėta, rašyta, veikta „visais frontais“. B. Raila rašė: „Gal kiek intensyviau negu kiti išgyvenau sąlyčio virpėjimus su Lietuva ir mūsų tauta. Jie man atskardena daugiausia knygom, įvairiais spaudos leidiniais ir kultūrinėm manifestacijom nuo Baltijos jūros, Atlanto pakraščių… (…) Retkarčiais įsisukdamas bangosna norom ar nenorom, stebiu ir seku tą lietuvišką gyvenimą savo užrašais, kaip kronikininkas, daugiausia per laikraščius ir knygas. Tai mano malonumas ir silpnybė, džiaugsmų ir skausmų giesmė.“

Railų atminimui skirtos popietės metu žurnalistas Domas Šniukas išsamiai apžvelgė B. Railos gyvenimą ir veiklą. Sutrumpintas pranešimas pateikiamas „Nemuno“ skaitytojams.

                                                                            Virginija BABONAITĖ-PAPLAUSKIENĖ

Sunkią, bet garbingą kelionę per laiką ir du žemynus Petrašiūnų kapinėse užbaigė meile ir bendru gyvenimu susieta pora, – pirmosios Lietuvos Respublikos inteligentai, aktyvūs lietuvių išeivijos veikėjai Bronys Raila ir Daneta Janulaitytė-Railienė. Kelionės būta ilgos: Broniui ji truko aštuoniasdešimt aštuonerius, o Danetai visą šimtą metų, – bene Apvaizdos dovanotų už jų pasiaukojamą darbuotę Lietuvai.

Šaknys

B. Raila ir D. Janulaitytė kilę iš Šiaurės Lietuvos. Jų tėviškės – Plaučiškių ir Malavėnų kaimai – tiesiu taikymu nutolusios vos per 30 kilometrų. Jie gimė po baudžiavos panaikinimo ekonomiškai prakutusiose ir tautiškai susipratusiose, „Aušros“ ir „Varpo“ pažadintose šeimose.

Vienas iš Bronio giminės vyresniosios kartos atstovų – Stanislovas Raila (1844-1918) buvo bene pirmas lietuvis advokatas Kaune, dalyvavo slaptuose susibūrimuose, rėmė „Aušros“ leidimą, joje bendradarbiavo, rašė „Varpui“, „Vilniaus žinioms“, kalbėjo Didžiajame Vilniaus Seime. Dėdė ar pusbrolis Stasys Raila (1896-1941) kovojo savanoriu Nepriklausomybės karuose, dalyvavo Klaipėdos kraštą prijungiant prie Lietuvos. Giminėje yra ir daugiau Lietuvai nusipelniusių žmonių.

Garsi, Lietuvai pasitarnavusi ir Danetos giminė. Malavėnų kaimo, esančio šalia Šiaulių, Ginkūnų ežero, ūkininkai Motiejus ir Agota Janulaičiai išaugino devynis vaikus. Kalikstas, Jurgis, Petras ir Ona liko ūkininkauti, o kitus tėvai iš paskutiniųjų leido į mokslus, jie tapo žymūs atgimusios Lietuvos mokslo, medicinos, sielovados veikėjai.

Augustinas – teisėtyrininkas, teisėjas, publicistas ir redaktorius, teisės ir literatūros istorikas, politikos veikėjas, pirmojo lietuviško spektaklio „Amerika pirtyje“ aktorius. Buvo Vyriausiojo tribunolo pirmininkas, Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetų dekanas, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys. 1918 m. trumpai ėjo užsienio reikalų ministro pareigas. Pranciškus – kunigas, už lietuvybę tremtas caro valdžios, sovietų nukankintas Vladimiro kalėjime, kur kalėjo kartu su arkivyskupu Mečislovu Reiniu ir vyskupu Teofiliu Matulioniu. Juozas Janulaitis taip pat buvo kunigas. Veronika – pirmoji lietuvė akių gydytoja, Marijos Alseikaitės-Gimbutienės, pasaulinio garso mokslininkės, mama. Julija, dantų gydytoja, rašytojo Jono Biliūno, vėliau pedagogo Stasio Matjošaičio-Esmaičio žmona. Jos dukters – Meilės Matjošaitytės-Lukšienės, aktyvios Lietuvos Atgimimo veikėjos, švietimo reformatorės, taip pat plačiau pristatyti nereikia. Taigi Daneta Railienė, Marija Gimbutienė ir Meilė Lukšienė buvo pusseserės.

Susibėgę Bronio ir Danetos gyvenimo keliai

B. Railos kelias į Lietuvos universitetą ėjo per Rozalimo keturklasę mokyklą ir Panevėžio gimnaziją. 1927 m. jis įstojo į Humanitarinių mokslų fakultetą. Dar lankė Teatro seminarą, Kauno konservatoriją. Šis laikotarpis buvo ypač audringas ir prieštaringas. Pasaulėžiūros ir estetinių kriterijų paieškos, reikštos eilėraščių rinkinyje „Barbaras šaukia“ ir dalyvaujant kairuoliško žurnalo „Trečias frontas“ leidyboje, baigėsi tautiškosios ideologijos pasirinkimu. Tautininku jis išliko visą gyvenimą, tik vėliau pabrėždavo esąs liberalus tautininkas.

Daneta baigė Šiaulių mergaičių gimnaziją ir, sekdama tetų Veronikos ir Julijos keliais, pasuko į medicinos mokslus. Tačiau paskaitos prie lavonų ir kraujo, formalino tvaikas jai buvo nepakeliami, tad dėdės Augustino patarimu perstojo į Humanitarinį fakultetą.

Čia jauni žmonės susipažino, pamilo vienas kitą ir 1934 m. susituokė. Jaunos šeimos idilę sutrikdė šaukimas į kariuomenę, po kurios Bronys negrįžo į universitetą. Šeima susilaukė pirmosios dukters – Neringos. 1937-1939 m. B. Raila, gavęs stipendiją, studijavo Paryžiaus universiteto Aukštųjų tarptautinių mokslų institute ir dirbo „Lietuvos aido“ korespondentu Vakarų Europoje. Baigęs studijas, jis su Daneta, prieš pat prasidedant Antrajam pasauliniam karui (1939 m. rugpjūčio pabaigoje), grįžo į Kauną. Metų gale jiems gimė antra mergaitė Undinė. Bronys tuo laiku dirbo „Lietuvos aido“ dieninės laidos ir užsienio politikos skyriaus redaktoriumi.

Po sovietų invazijos 1940 m. birželio 15 d. „Lietuvos aido“ redaktoriumi paskirtas Jonas Šimkus, pažįstamas iš „Trečio fronto“ laikų, B. Railai leido aiškiai suprasti, kad jam geriau trauktis iš Lietuvos. Ilgai negalvojęs, Bronys su kolega ir draugu žurnalistu Antanu Valiukėnu birželio 20 d. išvyko valstybės sienos link ir atsidūrė Berlyne, kur įsijungė į Lietuvos aktyvistų fronto veiklą.

Daneta su vaikais pasitraukė į tėvų sodybą, bet po kelių dienų ten pasirodė saugumiečiai ir reikalavo pasakyti, kur Bronys, net penkiametę Neringą nusivedę už daržinės tardė. Netrukus Daneta ir Valiukėno žmona su vaikais (pusės metų Undinė liko pas senelius) taip pat praspruko pro dar neįsitvirtinusius sovietų pasieniečius ir prisidėjo prie vyrų.

Vokietijos-Sovietų Sąjungos karo frontui nutolus į Rytus, Railų šeima grįžo ne į Kauną, o į Šiaulius, šalia žmonos gimtinės. Visą nacių okupacijos laikotarpį Bronys dirbo Simo Miglino redaguojamoje „Tėviškėje“, kur vedė teatro skyrių, o rašė įvairiais literatūros, kultūros, net kalbos klausimais, sekė Kauno ir Vilniaus kultūrinį gyvenimą, jį apžvelgdavo. Jis dalyvavo antinacinėje veikloje, buvo Lietuvos laisvės armijos narys.

Antrosios sovietų okupacijos išvakarėse Bronys šeimai ir artimiesiems išrūpino leidimą išvykti dirbti į Vokietijos okupuotą prancūziškąjį Elzasą, kur iškentė alkį ir sąjungininkų-vokiečių fronto mūšių siaubą. Kadangi mokėjo prancūzų kalbą, Railų šeima išvengė deportacijos į Sovietų Sąjungą. Kurį laiką apsistojo Paryžiuje, 1947 m. įveikė Atlantą, metus pagyveno Niujorke, o paskui iki gyvenimo pabaigos įsikūrė Los Andžele.

Talento ir temperamento lenktynės žurnalistikoje

B. Raila norėjo būti politiku, diplomatu, net operos solistu, tačiau jo gyvenimo tikslu ir būdu tapo žurnalistika, o jis pats vertintinas kaip unikalus reiškinys Lietuvos žurnalistikoje.

Nežinau, kas galėtų su juo lygintis produktyvumu, įvairių politikos ir kultūros sričių aprėpimu, publicistikos žanrų įvairove, polemikos aistra. Žinynuose, enciklopedijose jis vadinamas žurnalistu, publicistu, literatūrologu, rašytoju, poetu, vertėju, kultūrologu, ideologu ir pan. Jo talentas kartais draugaudavo, kartais lenktyniaudavo, o kartais ir pasibardavo su temperamentu. Jis rašė dienraščiams, žurnalams, kalbėjo per radiją. Daugumą savo darbų išleido rinkiniais,– bibliografai suskaičiuoja 18 ar net daugiau (jei įtrauksime vertimus) knygų. Čia būtina pastebėti, kad tai atliko dirbdamas ne profesionalioje aplinkoje – ne už redakcijos stalo, ne iš žurnalistikos pelnydamas duoną. Šiuo komfortu jis trumpai pasinaudojo tik praėjusio šimtmečio ketvirtojo dešimtmečio antrosios pusės Lietuvoje, kai dirbo „Lietuvos aide“ ir skaitė spaudos ir politikos apžvalgas per Lietuvos radiją. Emigracijoje B. Raila, kaip ir dauguma lietuvių intelektualų, šeimą išlaikė sunkiai fiziškai dirbdamas. Jis apie du dešimtmečius plušėjo aliuminio gamykloje „Reynolds Metals Company“, su kitais darbininkais dalyvavo streike dėl atlyginimo padidinimo.

Jungtinėse Valstijose ėjo daug lietuviškos periodikos, plunksną miklino būrys išeivijos autorių, tačiau iš vyresniosios kartos žurnalistų, vietinių ir atvykusių su karo banga iš Lietuvos, tik B. Railai pavyko išlaikyti didelį produktyvumą ir aukštą profesionalumą. Jo pagrindinė tribūna buvo Vytauto Gedgaudo redaguojama „Dirva“, vėliau „Akiračiai“, radijo stotys „Laisvė“, „Laisvoji Europa“, kur komentavo lietuvių kultūros ir Lietuvos politinius įvykius.

B. Raila buvo ir politikas. Jaunystėje žavėjęsis kairiosiomis idėjomis, vėliau priklausė Tautininkų partijai. Nuo sovietų invazijos pasitraukęs į Berlyną, buvo Lietuvių aktyvistų fronto propagandos komisijos pirmininkas, 1950 m. Londone įsteigtos Lietuvos rezistencinės santarvės – VLIK’o oponento – vyriausiojo komiteto narys.

Šiuos jo žingsnius, kaip ir publicistiką, įvairūs autoriai, politikai vertina nevienareikšmiškai. Suprantama, neklystančių žmonių nėra. Vienas dalykas gyventi ir veikti sudėtingomis tėvynės okupacijos sąlygomis arba toli nuo jos, kitas – po pusšimčio ar daugiau metų vertinti, sėdint už akademinio stalo ar stovint politiko tribūnoje. Vieni stengiasi pabrėžti, ką žmogus tėvynei nuveikęs gero, kiti – akcentuoti, kur jis klydo.

B. Raila ir Lietuvos žurnalistų sąjunga

Nors žurnalistika buvo B. Railos alfa ir omega, kaip rašo prisiminimuose, prie Lietuvos žurnalistų sąjungos veiklos jis mažai teprisidėjo. Paradoksalu, bet šios sąjungos istorijoje paliko kur kas gilesnį pėdsaką negu kai kurie ilgamečiai valdybos nariai. Ir čia „kalta“ muzika.

Bronys buvo bene vienintelis prieškario žurnalistas profesionalas, Kauno konservatorijoje mokęsis dainuoti. Tai žinodamas, sąjungos valdybos narys Vincas Kemežys jį spaudė tada garsiems Spaudos baliams parengti originalius numerius. Tokių prašymų buvo trys.

Pirmiausia paprašė sukurti Spaudos baliaus maršą ir padainuoti „Metropolio“ salėje. B. Raila pagalvojo, kad pokylio dalyviams labiau patiks ne maršas, o valsas, svečiai galės ne tik pasiklausyti, bet ir šokti. Pagrindu jis pasirinko liaudies dainos „Tris dienas, tris naktis“ melodiją ir sumodernino tekstą.

Nepasitikėdamas savo kaip kompozitoriaus jėgomis, į talką pasikvietė pažįstamą „Metropolio“ orkestro akordeonistą Josifą Banką. Šis liaudies dainą „suvalsino“, sukūrė originalią priedainio melodiją. Nenorėdamas pats dainuoti, B. Raila įkalbėjo pradėjusį reikštis Antaną Šabaniauską. Publika buvo sužavėta, o valsas gyvas iki šiol ir vadinamas „Spaudos baliaus valsu“.

Kitam Spaudos baliui V. Kemežys iš B. Railos vėl pareikalavo muzikos. Pamąstęs, kad „Trijų dienų“ tekstas buvo naivokas, o melodija per lengva, jis, kaip prisimena, parašė „labai rimtą ilgų eilučių poeziją, kupiną aukštų ir kilnių minčių“. Muziką sukurti paprašė gero draugo, jauno kompozitoriaus Antano Račiūno. Šis taip pat pasistengė sukomponuoti kone vagnerišką melodiją. Valsą padainavo populiarus Jono Byros kvartetas, bet išėjo šnipštas: publikai aukštų melodijų nereikia.

V. Kemežys net po šios „katastrofos“ neatstojo. Trečiasis Spaudos balius turėjo vykti Karininkų ramovėje, žadėjo dalyvauti net Prezidentas. Taigi „avarijų“ negalėjo būti. Šį kartą Bronys pasirinko „klasikinį“ estradinės muzikos tekstą – apie meilę, sielą veriantį ilgesį, aistrą. Visa tai galėjo įkūnyti tik Europą užkariaujantis tango žanras. Į talką vėl pasikvietė J. Banką. Tango „Rožių ilgesys“ buvo sukurtas pagal visus to meto šlagerių reikalavimus. Jį puikiai atliko būsima operos solistė Pranė Radzevičiūtė ir konservatorijos studentas-bosas. Vėl triuškinantis pasisekimas, kūrinys bisuotas.

Kai vėliau šį tango į plokštelę ruošėsi įdainuoti A. Šabaniauskas, dainininkas kreipėsi į B. Railą leidimo panaudoti jo žodžius ir pavardę. Bronys tuo metu studijavo Paryžiuje. Pagalvojo, kad žurnalistui profesionalui, rašančiam rimtomis vidaus ir užsienio politikos temomis, būtų nesolidu su šlagerine lyrika „lįsti į patefono plokšteles“, ir atsisakė. Nenukrypdama nuo B. Railos sumanymo, žodžius plokštelei sukūrė Adelė Junelevičiūtė-Lenartavičienė.

Sugrįžimas į Lietuvą

Prasidėjus Michailo Gorbačiovo inicijuotai perestroikai ir pastebimai atsileidus politiniams varžtams, prasidėjo intensyvus dialogas tarp Lietuvos ir jos išeivijos.

LTSR žurnalistų sąjunga 1989 m. sausį atsisakė TSR raidžių ir SSRS žurnalistų sąjungos pavaldumo, pasiskelbė prieškarinės Lietuvos žurnalistų sąjungos istorijos ir tradicijų paveldėtoja. Buvau išrinktas jos pirmininku. Nutarėme 1990 m. vasarą Vilniuje sušaukti Pasaulio lietuvių žurnalistų forumą aktualiems Lietuvos reikalams, dvasiniams okupacijos padariniams aptarti. Greitai sulaukėme žinomų išeivijos žurnalistų, leidinių redaktorių pritarimo. Per tuometinę Lietuvių žurnalistų sąjungos pirmininkę Rūtą Klevą Vidžiūnienę savo nuomonę perdavė ir B. Raila. Jis pritarė forumo idėjai, tik reikalavo, kad Lietuvos žurnalistai jame atsiprašytų už įvairų išeivijos ir jos žurnalistų niekinimą „šaltojo karo metais“.

Parašiau laišką B. Railai ir po kokio mėnesio sulaukiau atsakymo. Taip prasidėjo mūsų nuoširdus bendravimas, kuris truko nuo 1990 m. kovo 2 iki 1997 m. kovo 25 d., taigi beveik iki pat jo mirties. Saugau net 77 laiškus, iš kurių gana artimai pažinau šią plačiašakę asmenybę, kurie kartu liudija, kaip Lietuvos žurnalistų sąjungos leidykla išleido tris mano redaguotas B. Railos publicistikos knygas.

B. Raila pasiguodė, kad atvykti į forumą jam neleido gydytojai. Supratęs, kad į Tėvynę jam gal nelemta grįžti fiziškai, labai troško grįžti dvasiškai, savąja kūryba. „Atgimimo“ savaitraščiui pradėjo siųsti savo radijo apžvalgas, per žurnalistą, literatūros istoriką Leoną Gudaitį ir kitus užmezgė ryšius su „Vagos“ bei Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklomis, kurios netrukus išleido knygas „Kodėl antraip“ (1991), „Kitokios Lietuvos ilgesys“ (1993) ir „Kuo alsavom“ (1994).

B. Raila man išsitarė, kad atskirame aplanke turi sukaupęs nemažai medžiagos žurnalistikos klausimais. Pradėjau aktyviai įtikinėti šią medžiagą, kuri būtų naudinga Žurnalistikos instituto studentams, spaudos brolijai ir visuomenei, apdoroti ir išleisti. Bronys ryžosi, ir 1995 m. Vilniuje pasirodė itin originali knyga aliteraciniu pavadinimu „Rašalo ašaros“.

B. Railai patiko mūsų bendravimas rengiant šią knygą, tad „Žurnalistikos“ leidykloje išleido dar dvi – „Nuo vakarykštės iki rytdienos“ (1996) ir „Liudytojo poringės“ (1997). Joms meniškus viršelius kūrė jau amžiną atilsį Romas Orantas.

Tuo metu asmeninis kompiuteris buvo retenybė, apie internetą buvome tik girdėję, telefono ryšys brangus. Leisdamas B. Railos knygas su autoriumi bendravau įprastu paštu, kuris irgi buvo nepatikimas: rankraščiai ateidavo šlapi, sulietom raidėm. Suredaguotus tekstus, maketus, korektūras siųsdavome derinti į Los Andželą, tad leidyba gerokai užsitęsdavo. Tiesa, iš to laimėjo epistolinis žanras. Laiškuose B. Raila tarp dalykiškų pastraipų įterpdavo autobiografijos dalykų, įvairių įvykių vertinimų, replikų, vieną kitą paskalą apie žinomas moteris, kurios, abiejų vieningu sutarimu, į knygų puslapius nepateko.

Metams bėgant jutau, jog B. Railos sveikata blogėja. Jis pasiguosdavo, kad iki juosmens (dvasiškai) yra visiškai sveikas, bet žemiau vis agresyviau puola liga. Matyt, nujausdamas, kad ji nepaleis, paskutines jėgas Bronys skyrė kūrybai, knygų laisvę atgavusioje Tėvynėje leidimui. Kadangi kovoje už šią laisvę ir jo indėlis buvo nemažas, norėjo, kad Lietuva jį prisimintų, jo veiklą vertintų ir gerbtų. Turėjo du operuotus pirštus, tad spausdinti mašinėle buvo sunku, retkarčiais iššokdavo ne ta raidė. Vis dėlto ta mašinėlė tarškėdavo nuo ankstyvo ryto iki vėlumos. Viename laiške Bronys rašė, kad Daneta jį labai bara, kad netausoja sveikatos, už savotišką kūrybinį pamišimą, tačiau šiuo metu žurnalistika Broniui buvo svarbiau už gyvenimo skaitiklio apsukas. Tai jausdami, mes visais būdais spaudėme kauniškę „Aušros“ leidyklą, kad ji kuo greičiau spausdintų knygą „Liudininko poringės“. Gavęs signalinius egzempliorius, jis atrašė: „Kai grįžau iš ligoninės ir gavau tris naujas knygas, tai man buvo geriausias dvasinis maistas ir vaistas. Labai džiaugiuosi gražia knyga.“ Buvo likę gyventi mėnuo, – Bronys mirė 1997 m. balandžio 13 d.

Už knygą „Rašalo ašaros“ B. Railą pristatėme Lietuvos žurnalistų sąjungos Vinco Kudirkos premijai, ir ji 1995 m. jam buvo paskirta. B. Railai užsiminiau, kad norėtume jį pristatyti valstybiniam apdovanojimui. Tuo metu buvo kilęs triukšmas dėl Bernardo Brazdžionio ordino. Poetui pasirodė, kad apdovanojimas, kurį pasirašė Prezidentas Algirdas Brazauskas, yra per menkas, ir atsisakė jį priimti. B. Raila savo seną draugą rėmė, tad mano pasiūlymą priėmė atsargiai. Dar labiau pasišiaušė, kai sužinojo, kokio laipsnio Gedimino ordiną pagal biurokratines taisykles jis gautų. Vis dėlto sutiko priimti LDK Gedimino Komandoro kryžių, aiškindamas, kad derėjosi ne dėl savęs, o dėl žurnalistikos prestižo. Jo žodžiais, valdžia turėtų suprasti, jog ne tik kariškiai ar valdininkai turi puoštis ordinais. Spauda pažadino tautą XIX a. pabaigoje, išeivijos spauda kovojo dėl okupuotos Lietuvos laisvės, o žurnalistai apskritai yra aktyvioji visuomenės dalis.

1996 m. balandžio 13 d. Los Andžele lietuvių parapijos salėje vyko iškilmingas aktas, kurio metu Lietuvos generalinis konsulas JAV Vytautas Čekanauskas B. Railai įteikė valstybinį apdovanojimą, o Lietuvių žurnalistų sąjungos pirmininkas Karolis Milkovaitis perdavė Vinco Kudirkos premijos diplomą.

Tų pačių metų rudenį B. Raila ir jo giminė buvo pagerbta Plaučiškiuose – prie Railų gimtosios sodybos pastatytas atminimo koplytstulpis (autorius Egidijus Impolis).

Vėliau rašytuose laiškuose B. Raila neslėpė, kad šie Tėvynės pagarbos ženklai jam buvo malonūs, kad dabar dvasiškai jis iš tikrųjų yra grįžęs Lietuvon, nors niekada ir nesijautė iš jos išvykęs.

Šaltinis čia