Bronislovas Genzelis. Nepaveikta laiko tėkmės

Įprasta manyti, kad istorijos kūrėjai – įvairiausio rango politikai. Tačiau, analizuodami istorijos vyksmą, pastebėsime ką kitą: viešąją nuomonę formuoja ne jie – jie arba padeda įsigyventi visuomenės siekius, arba juos torpeduoja.
Nelaisvoje visuomenėje pagrindinis svoris krenta ant kultūros veikėjų, opozicinių dvasininkų pečių. Ypač tas buvo akivaizdu okupuotoje Lietuvoje, tiek XIX, tiek XX amžiuje. Tada būrėsi įvairūs draugų rateliai, kuriuose diskutuota, kas darytina, kaip apeiti įvairius draudimus, kaip vieni kitiems padėti. Šioje terpėje ir iškyla Vandos Zaborskaitės asmenybė, draugų vadina tiesiog Vanda, nepridedant kokių kitokių pažyminių.

Tiksliai neprisimenu, kada asmeniškai susipažinau su Vanda. Apie prasidėjusią „raganų medžioklę“ Vilniaus universitete išgirdau dar studijuodamas Maskvos universitete. Mane stebino: Maskvoje vyko „atšilimas“, Vilniuje – „atšalimas“. Šį vyksmą pajutau 1959 metais, pradėdamas dirbti Šiaulių pedagoginiame institute. Bet jo tiesiogiai nepalietė vyksmas Vilniuje. Mat, Šiauliuose nebuvo ryškių asmenybių, todėl ir nebuvo ką medžioti ar smerkti. Institutas gyveno provincialų gyvenimą. Lituanistai tarpusavyje šnabždėjosi apie įvykius Vilniuje, dėl prioritetų tarpusavyje nekonkuravo, nors instituto dėstytojų tarpe būta Meilės Lukšienės, Jurgio Lebedžio, Vandos Zaborskaitės paskaitų klausytojų, tik čia nebuvo Jono Bielinio, Stasio Lazutkos tipo veikėjų.

Atsidūręs Vilniuje, su smerkiamaisiais susipažinau iš arčiau. Mano jungtimi su senąja inteligentija tapo J. Lebedys. Nors buvau istorijos instituto aspirantas, sukinėjausi Vilniaus universitete. Tai buvo po didžiojo lituanistų „valymo“.

J. Lebedį sudomino mano studijos Maskvos universitete: ten rašytas diplominis darbas apie aušrininkus (ne tik ten, bet ir apskritai pirmasis tokio pobūdžio darbas). Kodėl? Kita kalba. J. Lebedys mane įtraukė į savo ratą (M. Lukšienė, V. Zaborskaitė, pradėjusia moksle „apsišilti“ Irena Kostkevičiūte). Vėliau įvairiausiomis progomis susitikdavom naminėje aplinkoje, suvokėm, kad vienas kitu galime pasitikėti, padėti. Kita jungtimi buvo būsimasis Vandos vyras Rimantas Vėbra, kurį pažinojau iš anksčiau. Tai – labai įdomaus likimo asmenybė, buvęs komjaunimo veikėjas, kurį universitete su išskiestomis rankomis sutiko S. Lazutka, tačiau greit juo nusivylė ir dėjo visas pastangas, kad išgyvendintų jį iš universiteto, kas S. Lazutkai ir pavyko.

Netekusi darbo Vilniaus universitete, Vanda nepasimetė: ji įnyko į gilias lituanistines studijas. 1968 metais pasirodė jos monografija „Maironis“ – bene ryškiausias darbas apie prieškario poetą. J. Lebedys pavedė man parašyti recenziją apie šį V. Zaborskaitės veikalą. Nepadėjo atsikalbinėjimai, jog aš neesu nei lituanistas, nei literatūros istorikas. „O tu rašyk, – sakė Lebedys, – ką išmanai… Rašei apie Jono Šliūpo filosofines pažiūras…Vanda tyrinėja ir Maironio pažiūras. Akcentuok jas…“ Kitas J. Lebedžio argumentas: „Tu, kaip Maskvos universiteto auklėtinis, dar neužkliuvai mūsų partogenosėms…“

Parašiau. Recenziją išspausdino „Komjaunimo tiesa“. Recenziją užbaigiau žodžiais: „Darbas vertas LTSR valstybinės premijos“. Žinoma, jos V. Zaborskaitė negavo. Tačiau recenziją, kaip nemalonią piliulę, sukandę dantis, prarijo V. Zaborskaitės nedraugai. Mat, pagal to meto tradicijas, vienas laikraštis nepolemizuodavo su kitu (veikė pirmumo teisė). Sakysim, jeigu „Tiesa“ išspausdintų neigiamą recenziją, o po to „Komjaunimo tiesa“ teigiamą, jos redaktorius būtų pasmerktas už „idėjiškai“ žalingų straipsnių spausdinimą, o jeigu „Komjaunimo tiesa“ suskubdavo anksčiau „Tiesos“, pastaroji arba pralesdavo nuogirdom, arba surasdavo ką nors pozityvaus. Kitaip sukeltu keblumų LKP CK ideologams: Maskva galėtų suklusti: „Kodėl tokių masinių tiražų leidžiamas laikraštis spausdina idėjiškai žalingus straipsnius?“. Tokios buvo žaidimo taisyklės. Žodžiu, polemika jau būtų ne su manim ir V. Zaborskaite, o su laikraščiu, kuri pastarajam nieko gero nežadėtų. Todėl reikėjo suskubti pastelbti teigiamą recenziją kuo anksčiau.

Bolševikai bandė įtvirtinti principą: „Viskas prasideda nuo mūsų, viskas, kas buvo iki mūsų neverta dėmesio, arba tik parengiamasis etapas „tikrajai ideologijai įsitvirtinti“. Šis principas buvo universalus. Išeities taškas – Spalio revoliucija. Takoskyra istorijoje: įvykiai iki Spalio revoliucijos ir po jos, nors pažangumo elementų galima buvo ieškoti ir ankstesniais laikais. Lietuvoje tas modelis buvo susiaurintas: iki 1940 metų ir po 1940 metų, nors buvo labai pozityvu ieškoti teigiamų Spalio revoliucijos poveikių Lietuvos kultūrai. Žodžiu, priėmus tas žaidimo taisykles, galima buvo ir pozityviai dirbti, išvengti konjunktūros. Ką ir darė Vanda. Spausdintas ir nepasmerktas žodis turėjo magišką galią. Maironio vardas jau neužkliuvo kiečiausiems bolševikiniams ideologams.

Vanda tvirtai tikėjo, kad kultūra nepertraukiama (nematant istorinių sąsajų, tauta pasmerkta išnykimui). Šios idėjos puoselėjimui ji paaukojo savo gyvenimą. Ji tyrinėjo lietuvių literatūrinį palikimą. Rašė ir spausdinosi, nepasiduodama jokiems konjunktūriniams vėjams. Savo gyvenimu ji parodė, jog galima pozityvų darbą dirbti pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis. Šioje plotmėje ji buvo pavyzdys kitiems. Niekada nemačiau Vandos pasimetusios.

Vanda augo ir brendo nepriklausomoje Lietuvoje, dirbo priklausomoje. Tuo tarpu mano karta brendo ir veikė jau okupuotoje Lietuvoje. Vanda buvo tarp tų kartų jungiklis. Padėjo geriau įsisavinti praėjusius laikus ir savo gyvais prisiminimais.

Praeities dvasia kvėpavo mums į pakaušį. Mes, aneksuotos Lietuvos kartos žmonės, jautėme praeityje sukurtas vertybes. Bent man Vanda Zaborskaitė, Meilė Lukšienė, Jurgis Lebedys buvo sąlyčio taškas su Ta Lietuva. Daug, bent mano planų, sujaukė Jurgio Lebedžio netikėta mirtis. J. Lebedys buvo be galo išradingas. Jis suvokė, kaip apeiti kliuvinius ir pasiekti norimus rezultatus. To iš jo ir mes mokėmės.[1]

Vanda buvo kiek jaunėlesnės negu J. Lebedys kartos atstovė. Man rūpėjo tarpukario Lietuvos kultūros veikėjus inkorporuoti į esamos Lietuvos kultūrą, ką Vanda darė nuo pirmųjų savo mokslinės karjeros dienų. Reikėjo nemažo išradingumo. Ji jautė realybę. Nesijaučiau svetimu Vandos draugų būryje. Mes suvokėme, kad toli gražu ne visi okupacinio režimo cerberiai iš prigimties yra nenaudėliai.

Dažno viduje grumėsi prieraišumas prie protėvių kultūros ir troškimo gero gyvenimo. Kaip įtraukti tokius veikėjus į savo veiklos orbitą? Jų tarpe būta įvairių asmenų: vieni pasiduodavo, kai pajusdavo mažiausią pavojaus dėl savo egzistencijos, kiti buvo linkę rizikuoti. Be šių veikėjų palaiminimo negalėjo legaliai pasirodyti nei vienas kūrinys. Vanda palaikė gerus santykius su „Vagos“ leidyklos vadovais (Jurgiu Tornau), neabejingais lietuvių kultūrai. Tais laikais asmenybei įsitvirtinti viešumoje padėdavo moksliniai laipsniai ir kiti titulai. Jų siekta ne vien asmeninės karjeros sumetimais. Mat tada moksliniai titulai buvo labai vertinami, buvo tam tikru saugikliu.Vanda apsigina habilitacinį darbą (tada vadinta daktaro disertacija, o dabartinę daktaro – mokslų kandidato disertacija), kas sudarė sąlygas tapti Vilniaus Pedagoginio instituto Lietuvių literatūros katedros profesore.

Negaliu tiksliai nupasakoti, kada ir kokiais klausimais diskutuota draugų rate. Diapazonas buvo labai platus: nuo atskirų kūrinių iki politinių aktualijų aptarimo. Dažnai susitikdavom pas Ingę Lukšaitę, Ireną Kostkevičiūtę, Marcelijų Martinaitį. Progų buvo įvairiausių: gimtadieniai, o gimtadienių švęsti režimas nedraudė.

Per Vėlines lankydavome Rasų kapines, degdavome žvakutes prie J. Basanavičiaus, V. Mykolaičio-Putino, M. K .Čiurlionio, P. Višinskio, J. Lelevelio ir kitų iškilių asmenybių kapų. Be to du kartus per metus aplankydavom V. Mykolaičio-Putino kapą. Po to dalintasi prisiminimais apie poetą. Vanda, Meilė, Irena Kostkevičiūtė, Roma Dambrauskaitė-Brogienė asmeniškai pažinojo poetą, su juo artimai bendravo. Man, Marcelijui Martinaičiui, Romualdui Ozolui jos buvo žinių šaltinis. Tokių susitikimų metu ryškėjo, kas ką pažįsta ir kaip tais ryšiais panauduoti.

Mane domino Lietuvos filosofijos istorija. Užsiminiau apie Stasį Šalkauskį. „Gerai, – išgirdau iš Vandos, – galiu tave supažindinti su Šalkauskio žmona Julija ir jo sūnum Julium“. Taip  užsimezgė mano ryšiai su Šalkauskio šeima, be kurių vargu ar būtų pasirodę aneksuotoje Lietuvoje S. Šalkauskio darbai.

Ponia Julija saugojo savo vyro rankraščius (ir nespausdintus). Su jais ji supažindino mane. Kilo sumanymas rengti S. Šalkauskio rankraščius spaudai. Kaip? Neskaičiusių S. Šalkauskio raštų, karingų ateistų tarpe profesorius garsėjo kaip aršus klerikalas. Reikėjo šį mitą išsklaidyti.

Tarp rankraščių buvo filosofo laiškas Antanui Smetonai, rašytas 1935 m.lapkričio 2 d. Jame mąstytojas įspėjo Prezidentą apie galimus krašte neramumus, kurių šaltinis  krašte auganti socialinė atskirtis ir, jeigu, filosofo nuomone, nebus imtasi reformų, tuo pasinaudos išorės priešai (Vokietijos nacistai ir Rusijos bolševikai), primena A.Smetonai apie paskutiniojo Rusijos caro Nikalojaus II likimą, kuris nepaisė įspėjimų.

Laišką parengiau spaudai[2]. Žinoma, tą vietą, kurioje kalbama apie bolševikus, praleidau, įdėdamas „<….>“. Laiškas padarė įspūdį. Čia pat patalpinom ištrauka iš neišleisto veikalo S. Šalkauskio „Bendroji estetika“[3]. Kitą ištrauką iš šio rankraščio pateikiau „Problemoms“[4]. Neužkliuvo. Ir „Minties“ leidykla į savo planus įtraukė S. Šalkauskio raštų išleidimą,

Kad nekiltų nesusipratimų dėl rankraščio (tada iš privačių archyvų skelbti buvo neįprasta), pasitarus su J. Šalkauskienė, rankraštį perdaviau Vilniaus universiteto bibliotekos rankraščių skyriui – Vytautui Bogušiui. Apiformino. Rankraščio nuoroda – saugojamas Vilniaus universiteto rankraštyne. Nekilo klausimas, kada ir kaip jis ten pakliuvo. Po šis publikacijos ir klerikalizmo medžiotojai pritilo – atsivėrė kelias tolimesnėms filosofo darbų publikacijoms. Be abejo be Vandos neturėčiau galimybės prieiti prie S. Šalkauskio rankraščių.

Į šią detalę nukrypau tam, idant parodyčiau, kokie asmeniniai ryšiai egzistavo tarp lietuvių inteligentijos ir kaip  per juos  gaivinosi  tautos atmintis. Vanda ieškojo kelių ne tik kaip išsaugoti tautos atmintį bet ir plėtoti kultūrinius ryšius, pasitikėjimą savimi, perteikti jį visuomenei. Tam tarnavo jos mokslinės publikacijos, viešos paskaitos. Ji dalyvavo įvairiuose neformaliuose susibūrimuose, tikėjo progresu.

Apie Lietuvos likimą pastoviai diskutuota, tikėta, kad anksčiau ar vėliau atgausim nepriklausomybę, dėl to būtina išsaugoti tautą, jos kultūrinį palikimą, gaivinti istorinę atmintį. Taip bemintijant, atėjo M. Gorbačiovo „perestrojka, atsivėrusi duris ryšiams su užsienio šalimis.

Federalinėje Vokietijos Respublikoje, Travemiundėje, netoli Liubeko, veikė Ostsee Academia, kuri organizuodavo mokslines ir aktualiais politikos klausimais konferencijas, susitikimus su vokiečių ir kitų šalių politikais. Skaitytų pranešimų pagrindu Vokietijos spaudoje spausdino straipsnius. Jos vadovas dr. Didmar Albrecht mezgė kontaktus su legaliai Tarybų Sąjungoje besiformuojančia intelektualine opozicija.

Kiek žinau, pirmaisiais Ostsee Academia dalyviais iš Lietuvos buvo Vilniaus universiteto germanistikos katedros vedėjas Jonas Kilius ir V. Zaborskaitė. Vėliau mūsiškių dalyvių ratas išsiplėtė, į kurį patekau ir aš. Kaip vėliau man papasakojo dr. Didmar Albrecht[5] mane jam rekomendavo V. Zaborskaitė.

Vandą į savo gretas įtraukė Sąjūdis, tiksliau: ji buvo prie Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio ištakų. Neatsitiktinai ji – Steigiamojo Sąjūdžio suvažiavimo delegate, išrenkama į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimą. Strimagalviais ridenomės į Nepriklausomybę. Ne viskas sklandžiai ėjosi. Ypač kai pakvipo valdžia. Kai kam norėjosi pakilti virš kitų, realizuoti savo ambicijas, neretai kitų sąskaita (atskiri buvusio režimo adeptai panoro įvardinti save vos ne buvus antikomunistais). Šis kulversčiavimas erzino Vandą.

Profesorė bičiuliavosi su Vytautu Kubiliumi. Berods, 1985 metais mes su Vanda ir Vytautu Kubiliumi, aptikę netoli Nemenčinės prie ežero puikią sodybą, norėjome ją nusipirkti. Pagal to meto įstatymus kultūros veikėjai, o mes tokiais buvome laikomi, galėjome pirkti sodybas, jeigu tam neprieštarauja vietos feodalai (kolūkio pirmininkas, tarybinio ūkio direktorius ir pan.). Kadangi mūsų nužiūrėtoji sodyba buvo Miškų ūkio ministerijos valdose, ši mums tokio sutikimo nedavė, motyvuodama, esą ji būsianti reikalinga pačiai ministerijai. Vėliau įsigijome sodybas Zarasų rajone: mus skyrė upė Šventoji, o aplinkkeliu – apie 10 kilometrų.

Vėliau Vanda džiaugėsi: ačiū Dievui, kad nelemta buvo kartu apsigyventi su Kubiliais. Sąjūdis mūsų šeimas atskyrė.

V. Kubilius tapo aršiu „kairiųjų“ kritiku  (įsivaizduokit, Vanda tiek kentėjusi nuo okupacinio rėžimo dabar – „kairioji“). Mat, jos credo – neieškokime priešų, ten kur jų nėra, neskaldykime tautos, o ieškokime jungties, kitaip – neišgyvensime – neišsaugosime savo valstybės (ji Vandai buvo didžiausia vertybė).

Šis požiūris ir užkliuvo naujiesiems ultra patriotams, o profesorė buvo įsitikinusi, kad kerštas būdingas laukinėms tautoms. „O mes tokie neesame“, – kartojo Vanda. Ir kas bjauriausia: „naujieji“ pradėjo pulti ir anksčiau nemalonėje buvusius asmenis. Vienas iš puolikų buvo V. Kubilius.

Šios naujos raganų medžioklės įkarštyje žurnalistai archyve aptiko jaunystėje Vytauto Kubiliaus rašytus kaltinimus Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedrai dėl „nacionalistinių“ nukrypimų. Apie tuos dalykus anksčiau nežinota, nieko neįtarta, nes vėliau V. Kubilius tokius „nukrypimus“ pats darė, už ką „internacionalistų“ buvo puolamas, nors jo iš darbo niekas neatleido ir nesutrukdė naudotis visomis privilegijomis, kurių neturėjo jo puolami „kairieji“. Vanda buvo šoko ištikta.

Vanda gūsčiojo pečiais: jeigu tai buvo jaunatviški komjaunuolio, įsitikinimai, suprasčiau. Žmogaus pažiūros gali evoliucionuoti. Bet kaip galima artimai bendrauti su žmonėmis ir apie savo ankstesnį požiūrį nieko neprasitarti, o konjunktūrai pasikeitus, vėl pulti tuos, kurie tave laikė draugu, žinant, kad tavo išpuoliai iš piršto laužti, stebėjosi profesorė. Juk nuo V. Kubiliaus savo pažiūrų neslėpė ir neveidmainiavo nei Vanda, nei Meilė Lukšienė, nei Irena Kostkevičiūtė nei niekas kitas tos aplinkos asmuo. Daugiau šios temos profesorė nelietė. Laikėsi krikščioniško principo: „neteiskime kitų…“ Vanda niekada savo pažiūrų neslėpė: ji pritarė krikščioniškojo socializmo idėjoms.

Vanda buvo įsitikinusi, jog reikia braukti liniją tarp praeities ir dabarties – viską pradėti iš naujo. Jos nuomonė, sąskaitų suvedinėjimas veda į niekur. Kiekvienam žmogui būdinga klysti[6]. Su ja solidarizavosi jos bičiulės Meilė Lukšienė, Irena Kostkevičiūtė, pakankamai kentėjusios nuo sovietinio rėžimo. Klaidų nevalia eskaluoti, kaip ir kartoti. Deja, ne visi taip galvojo kaip Vanda. Tai skaudino ją.

Šių ir kitų dokumentų paskelbimas sujaukė „naujųjų patriotų“ veiklą. Ne V. Kubilius buvo to judėjimo pirmtakas. Čia laurai be išlygų priklauso Virgilijui Čepaičiui, Sauliui Stomai.

Pirmasis formulavo „Lietuviškos tvarkos“ koncepciją, pagal kurią, kitaip negu jis mąstantiems, neturi būti vietos Lietuvoje, o antrasis, vadovaudamas „Lietuvos aidui“ ir LTV laidoms, ieškojo „lietuviškos tvarkos priešų“, į kurių sąrašą pateko daugelis Lietuvos kultūros veikėjų. Peržengtos bet kokios padorumo ribos. Visi, kurie manė, jog būtina ieškoti santarvės, patys tapo išpuolių objektu, net Irena Kostkevičiūtė apšaukiama komunistų tarnaite, nežiūrint to, kad, ji būdama kelių knygų autorė, turinti mokslinį laipsnį šešis metus buvo bedarbė, o vėliau tenkinosi jaunesniosios mokslinės bendradarbės pareigybe.

Pirmaisiais Sąjūdžio metais mes žavėjome pasaulį savo vienybę. Vanda džiaugėsi. Dar Sąjūdžio išvakarėse drauge su Meile Lukšiene kūrė Tautinės mokyklos koncepciją. Bet po sėkmingos Sąjūdžio pergales TSRS liaudies deputatų rinkimuose ir jų darnos TSRS Liaudies deputatų suvažiavimuose ir jo išrinktoje TSRS Aukščiausioje Taryboje veiklos, prasidėjo skalda. Pradėjo į valdžią brautis žmonės, kurie anksčiau ne piršteliu nepajudino dėl nepriklausomybės. Kad ne viskas glotniai klostėsi, nieko stebėtino. Neturėjome profesionalių politikų. Jų vietas kažkas turėjo užpildyti. Ir pildė…

Kaip atsvara „naujiems politikams“ , kurstantiems nesantaiką šalyje, susiformavo Lietuvos Ateities Forumas (LAF). Į jo veiklą įsijungė asmenys, kurių nebetenkino esamybė, Sąjūdžio idealų nevykdymas. Į Forumo tarybą buvo išrinkti ir buvę žymūs disidentai ir kultūros veikėjai. LAF veikloje dalyvavo Tėvas Stanislovas (Dobrovolskis), dvasininkai Ričardas Mikutavičius, Kazimieras Vasiliauskas, disidentai Liudas Dambrauskas, Aleksandras Bendinskas, Albertas Žilinskas. Į Forumą įsijungė ir Vanda. Tačiau netrukus Forumo paunksnėje pradėjo ieškoti prieglobsčio ir kai kurie buvę nepriklausomybės oponentai. Nejaukiai pasijuto LAF iniciatoriai.

Su šia problema susiduria visi atkuriamose valstybėse judėjimai. Į partijas priimama, o į judėjimus ateina kas tik nori. Forumo veikla slydo iš jo vadovybės rankų (panašiai atsitiko ir su Sąjūdžiu). Vanda nutolo nuo Forumo, nors jo gretose liko ne vienas profesorės bičiulis, su kuriais ji ir toliau bendravo. Ji įnyko į Tautinės mokyklos kūrimo koncepciją. Šios idėjos realizavimui pašventė kone dešimtmetį. Deja, šių planų realizuoti nepavyko, nes mūsų politinėje padangėje įsitvirtino liberalų propaguojamas globalizmas, kuris ne kas kita, kaip ankstesnio „internacionalizmo“ variantas, tik su kitais akcentais.

Jausdama atsikūrusios valstybės skaudulius, Vanda mėgina apčiuopti jų priežastis. Lietuvoje trūksta profesionaliu politinių apžvalgininkų. Vanda pasineria į publicistinę veiklą. Atsiskleidžia jos, kaip publicistės, talentas. Vienas po kito pasirodo jos straipsniai aktualiais klausimais „Lietuvos žiniose“, internetiniame tinklalapyje „Bernardinai.lt“. Ji stebėtinai aktyvi. Tapo profesionali apžvalgininke (vos ne kiekvieną savaitę po straipsnį). Stebėtinai įžvalgi. Tik Lietuva dar gyvena metu, kai ženkliai jos piliečių dalei įžvalgumas ne prie širdies: linksta tikrovę matyti ne tokia, kokia yra, bet tokia, kaip jiems norėtųsi. Todėl ne visi linkę suprasti istorinį vyksmą. Vanda susilaukia nemažai anoniminių užgauliojimų. Profesorė į juos reagavo stojiškai.

Profesorę jaudino nihilistinis požiūris į savąją kultūrą, jos istoriją, į Tautines mokyklos sampratą, lituanistinių dalykų dėstymą mokyklose. Bandė suvokti, kodėl nepriklausomoje Lietuvoje labiau negu sovietinėje menkinamas Vinco Kudirkos, Jono Basanavičiaus, Julijos Žemaitės vaidmuo, bandoma išbraukti iš mūsų istorijos net tautinį jausmą puoselėjusiems aneksuotoje Lietuvoje kultūros veikėjams. Ji rašė iki paskutinio savo gyvenimo atodūsio. Straipsnyje „Gražu, kas maža…“, išspausdintame prieš pat autorės mirtį, apgailestauja: „Gražu tai, kas arti, ką galime įdėmiai apžiūrėti, kas įprasta ir sava – tai labai gyvai pajuntame, būdami globalėjančiame pasaulyje, kuris linkęs viską suvienodinti, niveliuoti, visą žemę paversti vienu dideliu kaimu, kur visur viskas vienoda ir visiems pažįstama.“[7]

Iš kur tokios nuotaikos nepriklausomoje Lietuvoje? Ieškojo atsakymo Vanda. Juk aneksuotoje Lietuvoje siekėme būti savimi.

Vandos šviesus paveikslas, niekas neišplėšta iš man akių: visada atlaidi, kūrybinga plataus diapazono mokslininkė, politinė apžvalgininkė, niekada neieškojusi kokios nors sau asmeninės naudos. Niekada neteko Vanda nusivilti. O juk bendrauta daugiau kaip keturis dešimtmečius,

Bronius Genzelis

Vanda Zaborskaitė – nepaveikta laiko tėkmės.// //Lietuvos istorijos metraštis. 2012/0I. Vilnius, Leidykla LII, 2013, p.127-134

 

2013-10-03


[1] Prisiminimus apie J.Lebedį  parašiau dar 1963 metais. Žr.: Prosesorius Jurgis Lebedys (sudarytojas Juozas Girdzijauskas), V ilnius: Mokslas, 1983, p.170-174.

[2] B.G.Genzelis.Rankraštinis S.Šalkauskio palikimas.//Būtis ir laikas. Vilnius: “Mintis“, 1983, p.221 – 234.

[3] Ištrauka iš S.Šalkauskio veikalo “Bendroji estetika“. Ten pat, p.234 – 262.

[4] S.Šalkauskis. Grožis ir dorovė//Problemos-33, 1985, p.45-51.

[5] Ši Akademija daug prisidėjo prie Lietuvos valstybingumo pripažinimo, o dr.D.Albrecht buvo apdovanotas vienu iš aukščiausiu Lietuvos ordinu. Jau Nepriklausomybės metais  Ostsee Academia organizavo renginius, skirtus 450 metų pirmosios lietuviškos knygos pasirodymui.

[6] Kai kurie jaunuoliai, pasidavę ideologinių sargų įtakai, vėliau praregėjo. Pavyzdžiui, artimas J.Bieliniui studentas Antanas Trakymas aktyviai dalyvavo katedros dėstytojų kritikoje, o  po jos  išvaikymo buvo paliktas joje  dėstytoju, tačiau po kelių metų, supratęs savo jaunystės paikystes,  atsiprašė už savo jaunatviškus veiksmus, pareiškė, kad  kitaip kaip V.Zaborskaitė ir jos bendraminčiai dėstyti lietuvių literatūros  neįsivaizduojąs, pasiprašė atleidžiamas iš dėstytojo pareigų ir pasitraukė iš akademinių sferų.

[7] Vanda Zaborskaitė. „Gražu, kas maža…‘.bernardinai.lt, 2010-12-21.