Bronislovas Genzelis. Pirmieji LDK kontaktai su Bizantija

Turime skirti du dalykus: kada pirmosios žinios apie Bizantiją pasiekė Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir pirmuosius mus pasiekus dokumentus, tiksliau: mums žinomus. Mūsų istorikai kol kas beveik dar neturėjo galimybių rimtai padirbėti Bizantijos archyvuose. Sprendžiame pagal archeologinius radinius, bylojančius apie materialinių kultūrų sąsajas ir Rusijos kronikas.

Šiame pranešime neaptarinėsiu ekonominių, kultūrinių ryšių, paliesiu tik jų politinius aspektus, jų priežastis. Mano galva, į juos  pirmasis atkreipė dėmesį Marcelinas Ročka.[1] Jis ir išvertė iš senosios graikų kalbos Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Algirdo išlikusi laišką Konstantinopolio patriarchui Filotėjui.

Plečiantis Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei į Rytus, į slaviškas žemes, kuriose buvo įsitvirtinusi stačiatikių bažnyčią, vadinama graikų, su dvasiniu centru Bizantijos sostinė – Konstantinopoliu, atsivėrė langas į bizantišką kultūrą, kuri susiejusi su krikščionybės šaka, mūsuose žinoma kaip stačiatikybė. Pastaroji rytinėse slaviškose šalyse ant pagonybės pagrindų klojosi vos ne pusė tūkstantmečio anksčiau negu baltiškose žemėse – katalikybė. Taigi, į tas šalis įsiveržė pagonys lietuviai.

1843 kovo 23 d. Adomas Mickevičius savo paskaitoje Paryžiaus College de France studentams, aptardamas senuosius lietuvių tikėjimus, pabrėžė jų tolerantiškumą. Pasak jo, lietuvių kunigaikščiai nematė nieko blogo, kai jų giminaičiai priimdavo kitą tikėjimą, prijungtų teritorijų gyventojams neprimesdavo savosios tikybos[2]. Šią tezę patvirtina ir vėlesnių laikų Lietuvos istorijos tyrinėtojai, kurių dar nežinojo A. Mickevičius. Ši nuostata padėjo Lietuvos valdoms plėstis į Rytus, išstumiant iš ten totorius-mongolus. Tai akivaizdu santykiuose su Kijevo Rusia, kuri tapo tiltu su Bizantijos kultūra.

Per stačiatikybę LDK Rytinės teritorijos buvo integruotos į bizantišką kultūrą. Taigi, XIV amžiaus patagonišką Lietuva iš Vakarų buvo veikiama krikščioniškos (katalikų) kultūros, sietinos su Roma, o iš Rytų – stačiatikybės, sietinos su Bizantija. Skirtumas tas: iš Vakarų katalikybė skynėsi sau kelią ginklu, Rytuose lietuviai plėtė savo valdas ne tik neprimesdavo savo tikėjimo, bet ir siekė sugyvenimo su ten esančiais stačiatikiais. Aplinkybės susiklostė taip, kad tuomet Maskva jau buvo tapusi stačiatikybės centru, nors Kijevo Rusia anksčiau priėmė krikštą.

Lietuvos kunigaikščiai nepritarė, kad jų valdose esančioms bažnyčioms būtų vadovaujama iš užsienio, konkrečiai iš Maskvos, kuri tapo stačiatikių bažnyčios metropolijos centru. „Kadangi metropolitas vadovavo bažnytinei organizacijai, formaliai apimančiai visas Rusios žemes, galima nesunkiai numanyti, kad jo rezidavimas Maskvoje šiai kunigaikštystei teikė papildomo prestižo ir teisėtumo“.[3]

Žinant, kad kiekvieno žmogaus (ir valdovas yra žmogus) veiksmai yra sąlygoti epochos dvasios, seka, kad jų valdovas, siekdamas įtakos kaimyniniuose kraštuose, nesikonfrontavo su savo aplinka ir kad jo teiginiai atitiko jo tėvynainių mentalitetą. Čia ir susikirto Maskvos ir LDK interesai. Lietuvių sėkmė Rytuose priklausė nuo tolerantiškumo, apie kurį kalbėjo A. Mickevičius. Be to jie nesiekė kitiems primesti savo tikėjimo ir siekė sugyventi su kitomis jų valdose esančiomis religijomis. Net šiandien istorikai nesutaria, ar Algirdas iki gyvenimo pabaigos liko senojo tikėjimo, ar priėmė krikštą. Tai – nonsensas tuometinėje visuomenėje. Iš to fakto seka, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas nesiekė pajungti Stačiatikių bažnyčią savo kontrolėn, bet apsaugoti ją nuo išorinio politinio poveikio. Jo veiksmuose galime įžvelgti valstybės ir bažnyčios netapatinimo principą, nepersiekiojo kitatikių.

Ši koncepcija atsispindi kunigaikščio Algirdo laiške  Konstantinopolio patriarchui Filotėjui, kuris 1371 metais rašytas graikiškai. Jo stilius ir turinys byloja, kad kunigaikštis Algirdas puikiai išmanė apie nuotaikas Bizantijoje, tiksliau, jo dvariškiai, kurių tarpe, matomai, būta mokančių senąją graikų kalbą, greičiausia, stačiatikių vienuolių. Kitaip nebūtų tokio laiško. Juk savo dvarą formavo kunigaikštis, kas byloja apie jo mentalitetą. Su patriarchu kalba kaip lygus su lygiu.

Lietuvos Didysis kunigaikštis Algirdas siekė savo valdose turėti savarankišką Stačiatikių bažnyčią, o ne priklausomą nuo už jo valdų esančių kunigaikščių. Lietuvos Didysis kunigaikštis suprato, kad per bažnyčią galima politinė įtaka. Ši hipotezę patvirtina ir Maskvoje reziduojančio „Kijevo ir visos Rusios metropolito“ santykiai su Maskvos kunigaikščiu, siekiančio per bažnyčią įtakuoti LDK teritorijoje veikiančias stačiatikių bažnyčias. Tai paskatino Algirdą rašyti Konstantinopolio patriarchui, siekti, kad rytinėse LDK žemėse būtų įsteigta sava, tiesiogiai Konstantinopoliui pavaldi metropolija. Čia aiškiai skiriami politiniai motyvai nuo tikėjimo dalykų, kas nebuvo būdinga tuo meto laikmečiui.

Iš laiško teksto analizės seka, kad Algirdui svarbiausi politiniai motyvai. Jis siekia apriboti užsienio šalių kišimąsi į Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės vidaus reikalus. Čia bizantiškos kultūros įtekmė, nes tuometinėje Vakarų Europoje veikė principas: „Kieno valdžia, to ir religija“, kitais žodžiais, politinė valdžia buvo apjungta su religine. Iš to galime spręsti apie pagoniškos Lietuvos politinę kultūrą.

Algirdas siekė Lietuvos didžiosios kunigaikštystės pajėgas apjungti su Maskvos bendrajai kovai su kryžiuočiais, tuo tarpu jie elgėsi atvirkščiai. „Net priesaikos, kurią jie man buvo davę, bučiuodami kryžių, nesilaikė nei sutarties nenutraukė. Jie užpuolė mane devynis kartus“.[4] Priekaištauja patriarchui: „Pagal tavo palaiminimą jų metropolitas juos laimina kraujo praliejimams iki šiol“[5]. Laiške didžiausia vertybe laikoma duotojo žodžio tesėjimas, nesvarbu kokia forma jis būtų pareikštas. Jo nesilaikoma. Todėl Kunigaikščiui nesuprantamas ir Maskvos metropolito elgesys, palaikantis Maskvos kunigaikščio veiksmus, kai šis nepalaiko kitus stačiatikių kunigaikščius jų kovoje prieš vokiečių agresiją.

Algirdas siekė, kad valstybėje veiktų nepriklausoma nuo Maskvos metropolito Lietuvos stačiatikių bažnyčios metropolija. Lietuvos Didysis kunigaikštis suprato, kad per bažnyčią galima politinė įtaka. Tik tuo paaiškinama, kodėl pagonis kunigaikštis rūpinosi bažnyčios administravimu, tuo pat metu nepastebėta, kad jis kur kištųsi į vidinius (tikėjimo) stačiatikių reikalus. Jis ir jo tėvas Gediminas į bažnyčias žiūrėjo ir kaip į politinį instrumentą. Panašiai elgėsi ir Konstantinopolio patriarchai. Todėl ir laukė jų paramos.

Lietuvos didieji kunigaikščiai siekė, kad jų valdomos Rytų slaviškos kunigaikštystės būtų savarankiška metropolija, atribota nuo Maskvos patriarcho politinės įtakos, tuo pačiu ir nuo Maskvos kunigaikščių politinės įtakos. Šiais klausimais Algirdas ir derėjosi su Konstantinopolio patriarchu, laikytu Visapasauliniu, aukščiausiu Stačiatikių bažnyčios autoritetu.

Laiškas užbaigimas: „ Metropolitui derėtų laiminti maskvėnus, kad jie mums ateitų į pagalbą, nes mes už juos kovojame su vokiečiais. Mes kviečiame metropolitą pas save, tačiau jis neatvyksta pas mus, duok mums kitą metropolitą Kijevui, Smolenskui, Tverei, Mažajai Rusiai, Novosiliui, Nižnij Novgorodui“[6]. Ką reikštų, išvertus į šiandieninę diplomatinę kalbą, įsteigtų Lietuvos didžiosios kunigaikštystės teritorijoje atskira stačiatikių bažnyčios metropolija? To siekta ne kartą. Bandyta įsteigti Haličo metropoliją. Deja, nesulaukta Konstantinopolio palaikymo.

Šiandien galime prognozuoti kitokią įvykių eigą: jeigu Algirdo planai būtų realizuoti, vargu ar susikurtų galinga Rusijos imperija. Mat, tais laikais religija vaidino ne tik svarų politinį, bet ir psichologinį vaidmenį, ypač tautiniame sąmonėjime, apsisprendime: neturėta religinės (ir psichologinės) jungties nuostatos su Rusija.

Vieninga bažnytinė metropolija buvo psichologinė jungtis (per bažnyčią). Juk Maskvos skiriami dvasininkai neišvengiamai skelbė vienijimosi apie Rusijos carą idėją. Vargu, ar stačiatikių bažnytinės metropolijos būtų sujungtos į vieną net įjungus šias teritorijas į Rusijos imperiją (juk Gruzijos stačiatikių bažnyčia nebuvo įjungta į Visos Rusijos). Be to išliktų tiesioginiai kultūros ryšiai su Bizantijos kultūra.Vargu ar galėtų atsirasti unitų bažnyčia, nes ji yra labiau politinis o negu tarpkoncesinis darinys, reikalaujantys iš tikinčių apsispręsti – pakeisti tikėjimą, o tai religingam žmogui ne taip paprasta. Žmonės ilgą laiką save tapatino su tikėjimu, tik vėliau su tautiškumu.
__________


[1] M.Ročka. Algirdo laiškas Konstantinopolio patriarchui.//Metraščiai ir kunigaikščių laiškai. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto leidybos centras,1996, p.193-202.
[2] A.Mickiewicz. Dzieła, T.13/14, Warszawa, 1929, str.20.
[3] Lietuvos istorija, t..III,9XIII A.-1385 M), Vilnius;baltos lankos, 2011, p.239.
[4] Metraščiai ir kunigaikščių laiškai, p.203.
[5] Ten pat.
[6] Ten pat, p.203.

Pranešimas, skaitytas Europos Sąjunga ir Bizantijos kultūrinis palikimas – Bizantijos Tautų Sandrauga, jos reikšmė Europos civilizacijai“. tarptautinėje konferencijoje Vilniuje, 2013 m. rugsėjo 12-15 d.
Šaltinis čia