„Būti atrama kitam ir pačiai atsiremti į kitą“: žmonių ir kultūrų tarpininkei Irenai Veisaitei – 95

Mokytoja ir bičiulė, žmonių ir kultūrų tarpininkė, santykio ir poveikio žmogus, dialogo karžygė ir tiesos skleidėja – šie ir dar daug kitų įstabių žodžių skirti šviesaus atminimo pedagogei ir teatrologei Irenai Veisaitei (1928–2020), kurios 95-osios gimimo metinės minimos šiandien, sausio 9-ąją.

Daugeliui asmeniškai nepažinojusių šios neeilinės asmenybės, galimybė prisiliesti prie dramatiškos ir kartu be galo spalvingos jos gyvenimo istorijos bei išminties, atsirado 2017 metais pasirodžius knygai „Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus“, kurioje pateikiami jos pokalbiai su istoriku Aurimu Švedu.

Praėjus dvejiems metams po jos mirties ir šiandien minint profesorės gimtadienį, Vilniaus rotušėje vyks atminimo vakaras, kurio metu bus pristatyta ką tik išleista knyga „Mūsų Irena. Atsiminimai apie Ireną Veisaitę“. Joje savo prisiminimais, patirtimis bei mintimis apie Irenos asmenybę dalijasi 90 teatro, dailės, muzikos, žodžio meno ir mokslo atstovų, taip pat istorikai, kultūros ir atminties institucijų darbuotojai, mokytojai, gydytojai, dvasininkai, politikai, diplomatai, vadybininkai, žurnalistai iš Lietuvos, Estijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Izraelio, Jungtinių Valstijų, kitų šalių. Šia proga su knygos sudarytoja Reda Pabarčiene pasikalbėjome apie tai, kas yra ta „mūsų“ Irena, apie jos asmenybės bruožus, kurie kaip esminis leitmotyvas kartojasi daugelyje atsiminimų, bei jos pamokas dabartiniam neramiam mūsų laikui.

– Esate knygos sudarytoja, taip pat ilgametė jos bičiulė, todėl pradžiai noriu klausti apie asmeninę jūsų pažintį su Irena Veisaite. Kokiais žodžiais apibūdintumėte jos palikimą, visų pirma, jums pačiai?

– Tai buvo likiminis susitikimas… Bet šįkart nenorėčiau apie tai plėstis, nes pokalbis užsitęstų… Parašiau apie Ireną atsiminimus, tiksliau, jų epizodą – apie bendravimą iki Nepriklausomybės pradžios. O Irenos palikimą kiekvieną kartą permąstau iš naujo. Šįkart kaip atsiminimų rinkinio sudarytoja.

Turiu Irenos laišką, kuriame ji rašo, kaip rengia atsiminimų knygą apie savo antrą vyrą estų režisierių Grigorijų Kromanovą. Tokie įdomūs sąskambiai… Irena sako, kad neįmanoma įminti kito žmogaus paslapties, net paties artimiausio. Ir tai mane apsaugojo nuo pretenzijos, kad atsiminimuose apie Ireną būtų pasakyta „viskas“, niekur nesuklysta. Ji mokė reiklumo – pirmiausia sau, bet ir sveiko balanso, susivokimo, kad visur yra riba. Dar viena Irenos pamoka kaip rinkinio sudarytojai – vengti idealizacijos, nuglaistymų. Bet čia jau gal įsitraukia ir mano pačios prigimtis, noras, kad pasakojimuose būtų „drama“, veiksmas, požiūrių susikirtimai, potekstės, – tai, kas palaiko skaitytojo dėmesį, apsaugo nuo banalumo ir monotonijos. Irena nemėgdavo, kai rašytojų biografijos pagražinamos, sakydavo, kad žmogus su silpnybėmis suprantamesnis. Viliuosi, kad atsiminimų knygoje yra pustonių, erdvės svarstymams, kad joje atsiskleidžia sudėtingas Irenos paveikslas.

Netikėtai subtilią pamoką suteikė ir Vanda Juknaitė, įtraukusi mane į atsiminimų rašymo procesą. Ji vis taisė savo tekstą, diktavo kelis jo variantus, kuriuose užtikrintų vertinimų likdavo vis mažiau. Tuo ji tarsi parodė, kaip svarbu neperdėti savo žinojimo apie kitą žmogų, jausti, kur jau prasideda tik tavo įsivaizdavimai. Atsiminimų rinkimas man pratęsė dialogą su Irena, savotiškai užtušavo jos mirties faktą, leido pabūti jai skirtos meilės ir dėkingumo lauke. Nežinau, kaip tą malonę pavadinti kovido pandemijos, karantinų ir karo sąlygomis… Pabėgimu? O gal tiesiog filologo gyvenimo būdu, kai susitelkiama į vieną darbą.

– „Gyvenimas matuojamas susitikimais“ – šią popiežiaus Pranciškaus mintį savo atsiminimuose kažkas pritaiko ir Irenai. Ir neatsitiktinai: knygoje surinkote net devyniasdešimties įvairiausių žmonių prisiminimus. Tad Irena, visų pirma, susitikimo ir santykio žmogus. Įdomu, kaip naujai, netikėtai per šiuos santykius ji atsiskleidžia?

– Tuos popiežiaus Pranciškaus žodžius pamini mano kursiokė Pedagoginiame vienuolė Bernadeta Mališkaitė, bet susitikimo vaizdinį pasakojimuose panaudoja ne vienas autorius.

Turbūt esame patyrę, kad atsiminimų autoriai kartais daugiau kalba apie save nei apie aptariamą asmenį. Šiuo atveju tai netrikdo, priešingai, yra natūralu, nes Irena atsiskleidžia ne tik kaip santykio, tačiau ir kaip poveikio žmogus. Autoriai pasakoja, kaip Irena pakeitė jų gyvenimo kryptį, ritmą, kokybę, kaip paskatino veikti, kokių pamokų suteikė. Įstrigo vienas bendravimo su Irena epizodas, kurio niekas neaprašė. Kai po apdovanojimo Vokietijos Didžiuoju kryžiumi grupelė draugų parlydėjome Ireną namo, ji pasakė su jai būdinga autoironija: „Suranda vieną durnių ir sukabina jam visų nuopelnus“. Gyvenimo pabaigoje pabirę gausūs įvertinimai Irenai buvo svarbūs, leido pasijusti suprastai, bet ji niekada jų nesisavino ir sakydavo: „Juk tai jūs viską padarėte.“

Kai su knygos dailininku Jokūbu Jacovskiu peržiūrėjome nuotraukų archyvą, jis pastebėjo Irenos anūko Danielio Slavinsky nuotrauką, darytą Veimare, kur Irena buvo apdovanota Goethe‘s medaliu. Tą nuotrauką įvertino kaip konceptualią ir pasirinko knygos viršeliui. Jame galima daug ką išskaityti apie Irenos santykį su žmonėmis. Ir noriu patikslinti, kad atsiminimus rinkome dešimt žmonių – be manęs, Audra Žukaitytė, Vytenė Saunoriūtė Muschick, Rasa Rimickaitė, Donatas Puslys, Giedrė Kadžiulytė, Diana Vilytė, Vytautas Toleikis, Mindaugas Kvietkauskas, Sigutė Chlebinskaitė. Manau, tai nemenka dalimi lėmė sumanymo sėkmę, nes kartais ne taip paprasta prikalbinti autorius teikti atsiminimus, tuo labiau, be atlygio.

– Jei reikėtų keliais žodžiais apibendrinti esminius knygos leitmotyvus, kurie kaip gija eina iš vieno pasakojimo į kitą, kokie jie būtų?

– Galiu pasidžiaugti, kad knygoje tos gijos yra. Nebūtinai tiesiogiai lapas po lapo, bet pasakojimai susiriša knygos visumoje, skaitytojo galvoje. Pirmiausia tai chronologinė siužeto seka – nuo karo pabaigos ir pirmųjų pokario dešimtmečių – Marijos Ladigaitės-Vildžiūnienės, Aušros Petrauskaitės, Irenos Žemaitytės-Geniušienės, Saadios Bahat, Evos Berzinos, Germano Lauferio, Elmiros Katilienės, Audronės Girdzijauskaitės, a. a. Gražinos Mareckaitės pasakojimuose – iki paskutiniųjų Irenos gyvenimo dienų. Galima keliauti ir geografinėmis pasakojimų trajektorijomis: Lietuva, Estija, Vokietija, Prancūzija, Jungtinės Valstijos, Londonas…

Knygoje yra ir, kaip jūs sakote, leitmotyvų, temų jungtys. Išskirčiau dvi ryškiausias temas – tai meilė ir atleidimas. Prisipažinsiu, net mane, daug kartų skaičiusiai atsiminimus, jos jaudina. Dažnas autorius svarsto apie Irenos tapatybę, Holokausto traumą. Gana išsamiai knygoje atsiskleidžia Irenos kaip pedagogės veikla sovietmečiu, pirmųjų Nepriklausomybės metų patirtys, darbas Atviros Lietuvos fonde.

Knyga pateikia refleksijų ir sužadina svarstymus apie tautų ir kultūrų santykius, Holokausto vertinimus Lietuvoje, Lietuvos europėjimą, apie tai, ką gali kultūros asmenybė visuomenėje, kokiu būdu jai pavyksta sėkmingai veikti, koks svarbus kultūroje yra dialogas, mažosios bendruomenės, vienas kito palaikymas. Kai visa tai vardinu, skamba beveik kaip utopija…

Beje, knygos leidimą finansavo Lietuvos mokslo taryba, ir tai įpareigojo atsiminimuose siekti detalumo, konkretumo, tam tikro analitinio lygmens, kad jie galėtų pasitarnauti kaip mokslo šaltinis.

– Daugelis turėjome galimybę susipažinti su Irenos asmenybe ir istorija per Aurimo Švedo pokalbių su Irena knygą „Gyvenimas turėtų būti skaidrus“. Koks yra šios biografinės knygos santykis su atsiminimais?

– Atsiminimų autoriams, taip pat ir man, Aurimo Švedo ir Irenos knyga kartais buvo atspirties taškas, galimybė pasitikrinti faktus, įvykius, vertinimus. Negaliu teigti, kad susiformavęs Irenos paveikslas nepaveikė atsiminimų autorių. Kartais jie iš „Gyvenimo…“ ką nors pacituoja, pakomentuoja. Stengiausi, kad tokių perpasakojimų knygoje liktų mažiau, bet, kita vertus, jie parodo, kokiems Irenos patirties momentams autoriai suteikia prasmę, kokius laiko svarbiais. O toliau jau, kaip sakiau, sava autorių istorija ir pasakojimai apie tai, kokią Ireną jie matė savo akimis. Yra dar ir toks niuansas, kad Irena apie save kalbėjo senatvėje, kai svarbiausios gyvenimo kovos jau buvo baigtos, aistros nurimusios. Autorių atmintis, ypač jei paremta laiškais, leidžia rekonstruoti praėjusį laiką su visomis jo įtampomis, pagilinti, paryškinti atskirus praeities momentus. Atsiminimų istorinė vertė turbūt ir glūdi detalėse.

– Žvelgdamas į atsiminimų tekstų autorių pavardes ir kalbas, iš kurių jie versti – anglų, estų, rusų, prancūzų, vokiečių – suprantu, kad tas knygos pavadinime minimas „mūsų“ yra labai platus, gerokai peržengia Lietuvos geografinę ir kultūrinę erdvę. Tad kaip jūs nusakytumėte Irenos gebėjimą jungti skirtingų kultūrinių, istorinių, egzistencinių patirčių žmones?

– Knygos pavadinimas „Mūsų Irena“ paskolintas iš Anos Gerasimovos atsiminimų. Juos vertęs Žilvinas Beliauskas savo atsiminimus pavadina „Mūsų ir mano“ Irena. Ji sava individualiai ir kolektyviai – lietuviams, žydams, įvairių kitų tautų, tikėjimų atstovams, ir tai pasimatė net per jos laidotuvės. Daugelis pabrėžia Irenos gebėjimą derinti skirtingas atmintis ir patirtis, nė vienai jų nesuteikiant privilegijų. Kartu, kaip pastebėjo Saulius Sužiedėlis, tokia hibridinė Irenos tapatybė darė ją pažeidžiamą iš visų pusių.

Tvarkant vardų rodyklę pasimatė, kad knygoje ne toks ir menkas, kaip atrodė, žydiškumo klodas, nes buvo pavojus, kad dėl objektyvių priežasčių – dėl to, kad mažai likę Ireną artimiau pažinojusių žydų – ji bus atitraukta nuo savo prigimtinės terpės ir pernelyg „sulietuvinta“. Kolektyvinis liudininko paveikslas, jeigu apie tokį galima kalbėti, yra artimas pačiai Irenai – daugiatautis, daugiakultūris, įvairių menų ir mokslų, dažniausiai humanitarinių, atstovas. Apytiksliai suskaičiavau, kad virš trečdalio knygos autorių vienaip ar kitaip susiję su užsieniu. Tolimiausi geografiniai taškai, iš kurių atskrido pasakojimai, – Singapūras, Laosas, Vašingtonas.

– Įprasta, kai atsiminimais apie žmogų dalijasi jo bendraamžiai ar bendrais darbiniais, kūrybiniais reikalais susiję žmonės. Tačiau apie Ireną šioje knygoje kalba ir tie, kurie jai puikiai tiktų į anūkus ar net proanūkius. Tai turbūt irgi svarbi „Irenos fenomeno“ dalis – gebėjimas tiesti tiltus tarp skirtingų kartų žmonių?

– Tiesą sakant, tas „tiltas“, kalbant apie Ireną, man jau yra gerokai įsikyrėjęs. Kiekvienas dažnai kartojamas palyginimas virsta kliše. Bet Irenos esmė tokia ir yra – suvesti žmones, supažindinti, tarpininkauti. Vytautas Toleikis atsiminimuose net abėcėlės tvarka yra surašęs žodžius, kuriais nusakomos panašios Irenos intencijos.

Esu atlikusi šiokią tokią Irenos vaidmenų, minimų atsiminimuose, apskaitą ir radau, kad neretai iškeliamas jos kaip mokytojos vaidmuo. Tokia ji yra ne tik savo studentams, bet ir garsiai kultūrologei Aleidai Assmann, kurią Irena kietokai ragina savo tyrimuose įtraukti medžiagą iš Lietuvos, ir bendraamžiui Saadiai Bahat, kuris pokalbiuose su Irena apie toleranciją teigia jautęsis tarsi nepaprastos mokytojos pamokoje. Kažkokiu būdu Irena sugebėdavo visiems būti autoritetas. Beje, sakydavo, kad gerų santykių pagrindas yra distancija… Irena fenomenali ir tuo, kad tarsi neseno, kad buvo, Sigutės Gražinienės žodžiais, nuostabus senatvės paneigimo įsikūnijimas. Nežinau, gal pedagogai ilgiau išlieka jauni… Irena mokėjo palaikyti, suprasti jaunus žmones, jų įsimylėjimai, sudaužytos širdelės jai neatrodė kvaili. Ir pačiai jai patiko ta jaunų žmonių energija. Klaudija Sinnig taikliai apibūdino Irenos pusiausvyros dėsnį: būti atrama kitam ir pačiai atsiremti į kitą.

– Dabartiniu karo, grėsmės ir nežinios laikotarpiu mes vis bandome atsigręžti į žmones, kurių nebėra šalia ir kurių išmintis vis dar guodžia. Kaip jūs manote, kokia būtų Irenos laikysena šioje situacijoje? Į ką ji remtųsi?

– Skaudi tema, apie ją daug galvoju. Ir atsiminimuose ne kartą nuskamba klausimas: o ką šiandien pasakytų Irena? Irenos istorija surezonavo su dabartimi, ir, galima sakyti, tik dabar iš tiesų supratome, ko vertas jos pasirinkimas – netrokšti keršto savo ir savo tautos skriaudėjams. Suvokėme, kad beveik neįmanoma atleisti tiems, kurie sugriauna tavo gyvenimą, tavo genties kultūrą, grybieną, iš kurios atsinaujina gyvastis. Nežinau, ar tuos, kuriems netenka kautis mūšio lauke, Irena gali išmokyti atsisakyti neapykantos priešui, ar išvis galima perimti jos laikyseną. Valentinas Masalskis sako, kad mokytojai yra neprilygstami ir nepralenkiami. Bet Irena žinojo, kad atleidimas yra sąlyga – „jeigu norime gyventi…“ Kartu jai buvo svarbu sakyti ir girdėti tiesą apie tai, kas įvyko, ir ji turėjo kantrybės laukti, kol ji bus viešai ištarta.

Į ką Irena remtųsi pati? Gydytojas neurologas Germanas Lauferis yra įvardinęs jos atramą – tai menas ir vaizduotės pasaulis. Ar visada jis gelbėjo? Laiške Audrai Žukaitytei girdžiu Ireną tiesiog šaukiant: „O kas gi aš? Kur mano vieta pasaulyje? Į ką atsiremti?“ Faktas, kad Irenai šiandien be galo skaudėtų – dėl to, kad sugriuvo tai, ką ji kūrė visu savo gyvenimu, kad iš istorijos nepasimokyta. Tiesą sakant, nežinau, kaip ji išgyventų mūsų laiką, jei būtų jo sulaukusi. Žmogui išties yra per daug du kartus matyti tą pačią katastrofą, nužmogėjimą. Neabejoju, kad Irena kasdien gyventų karo naujienomis, lauktų ukrainiečių pergalės, visaip juos remtų. Bet taip ir skamba jos žodžiai: „Negalima kaltinti visos tautos, kaltas tik konkretus žmogus…“.

Liūdniausia, kad Irena buvo teisi, nuolat kartodama, jog „pasaulis baisus“. Prisipažinsiu, kartais mane tai erzindavo ar sukeldavo skeptišką šypsnį, nors supratau, kad jausti pasaulį kaip grėsmę jai buvo natūralu.

– Knygoje gana gausu cituojamų Irenos laiškų įvairiems žmonėms, tad gal ateityje sulauksime ir jos laiškų knygos? O gal jos archyve esama ir daugiau įdomios medžiagos, kuri leis pažinti dar kitas šios asmenybės puses?

– Popierinių laiškų epochoje Irena rašė laiškus serijomis, greita ranka, jausdama pareigą palaikyti ryšius. Irenos laiškai stebina taikliomis ir talpiomis formuluotėmis ir geriausiai atskleidžia jos asmenybės mastą, talentingumą, aistrą gyvenimui.

Laiškus cituoja nemažai autorių, o knyga užbaigiama dideliu pluoštų jos laiškų Žukaitytei ištraukų, kurie tampa savotišku atsiminimų komentaru, suteikia galimybę sugretinti autentišką herojės ir jos gyvenimo liudininkų balsus. Laiškų ar kitos archyvinės medžiagos publikavimas atskiru rinkiniu – sudėtingas dalykas. Kol kas realiau kalbėti apie atsiminimų rinkimo tąsą, nes daug žmonių į šią knygą nespėjo, netilpo.

GEDIMINAS KAJĖNAS

7F067F75-4300-43DD-943B-F94D6B657FD6

 

 

 

 

Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/asmenybe/buti-atrama-kitam-ir-paciai-atsiremti-i-kita-zmoniu-ir-kulturu-tarpininkei-irenai-veisaitei-95-285-1991580?fbclid=IwAR11blTdyhIPgIucXU57LmEFpgn4jG8njwKMTjhUXY7BPrk0ssY91MKTh4c&copied