Česlovas Milošas – kūrėjas, antrą kartą įžengęs į laiko upę

Kol kas Lietuva turi tik vieną „savo“ Nobelio premijos laureatą – tai poetas ir rašytojas Česlovas Milošas. Jo vardas ypač garsiai skambėjo praėjusiais metais, kai Lietuva kartu su Lenkija minėjo šio kūrėjo gimimo šimtmetį. Tačiau Č. Milošo kūryba bei idėjos nepraranda savo aktualumo ir pasibaigus jubiliejiniams poeto metams. Tai lemia kūrėjo nueitas gyvenimo kelias, patyrimai, sugebėjimas žvelgti plačiau ir giliau – tiek į istoriją, tiek į modernius laikus.

Apie tai, kaip formavosi Č. Milošo pasaulėžiūra, apie jo kūrybos aktualumą ir idėjų aštrumą šiandien kalbamės su knygos „Lietuviškieji Česlovo Milošo kontekstai“, parašytos kartu su prof. Viktorija Daujotyte, autoriumi, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktoriumi, VU Filologijos fakulteto Lietuvių literatūros katedros mokslo darbuotoju dr. Mindaugu Kvietkausku. Klausinėjo Viktoras Denisenko.

Ką Č. Milošo asmenybė reiškia Lietuvai, Lenkijai, pasauliui?

Č. Milošas yra pasaulinės literatūros kanono dalis. XX a. literatūra be šio vardo yra sunkiai įsivaizduojama. Č. Milošo vardas susijęs su skirtingomis šalimis. Dažniausiai minimos Lietuva ir Lenkija, kaip du pagrindiniai su juo susiję kraštai, bet šalia yra Prancūzija, kuri šiam poetui ir rašytojui irgi reiškė labai daug, ypač pokario laikotarpiu, emigracijoje. Č. Milošas tapo prancūzų intelektualiojo elito vardu, ypač dėl knygos „Pavergtas protas“. Ši knyga sukėlė didžiulių politinių aistrų ir nesutarimų dėl nepriklausomos autoriaus pozicijos. Be to, Č. Milošas buvo Albert‘o Camus ir Simone Weil idėjų tęsėjas, o su A. Camus jį siejo ir gana šilta draugystė.

Svarbios jo gyvenime buvo ir Jungtinės Amerikos Valstijos. Čia Č. Milošas atsidūrė septintajame dešimtmetyje. Šis jo gyvenimo etapas susijęs su Berklio universitetu. Būtent tuo laikotarpiu jis iškilo jau ne vien kaip intelektualas, bet ir kaip poetas. Jo poezija, kuri išlaiko tikrovės aistrą ir liudija istorinę atmintį, smarkiai paveikė ir amerikiečių poezijos raidą. Ji tapo ypač svarbi septintojo dešimtmečio amerikiečių poetų kartai. Vienas iš žymiausių šiuolaikinių Amerikos poetų Robertas Hassas yra Č. Milošo vertėjas ir mokinys, dedikuoja jam savo eilėraščius.

Č. Milošo, kaip didelio pasaulinio masto rašytojo, figūra yra neabejotinai reikšminga ir Lietuvai, ir Lenkijai. Lietuvai svarbu, kad Č. Milošas niekada neužmiršo savo šaknų. Jis visą laiką buvo atviras savo kilmei, visą laiką tą kilmę liudijo. Nobelio premijos paskaitoje 1980 m. jis sakė, kad „gera gimti mažame krašte, Lietuvoje, poezijos ir mitų žemėje“.

Be jokių abejonių, Lietuvai ir Lenkijai Č. Milošas įkūnija Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicijos tąsą, jos liudijimą. Jo kūryba, kaip ir kito didžiojo poeto – Adomo Mickevičiaus, auga iš LDK tradicijos šaknų.

Kaip Č. Milošas suvokdavo tą LDK istorinę ir kultūrinę tradiciją?

LDK tradiciją Č. Milošas visų pirma jautė kaip labai asmenišką savo patirtį, įgytą dar vaikystėje. Jis yra gimęs sename dvarelyje Šeteniuose, Nevėžio pakrantėje. Jo protėviai gyveno čia nuo XVI a. Čia nuo senų laikų tarp žmonių susiformavo tam tikri santykiai, gyvenimo būdas. Visa tai buvo išlikę kaip paprasto, kasdienio gyvenimo sankloda. Č. Milošas atsimindavo ir seną biblioteką, buvusią dvare, senas knygas – XVIII–XIX a. leidimus, protėvių testamentus, genealoginį medį. Kitaip tariant, tai buvo ir atmintis, kuri iš kartos į kartą perduodama bajorų šeimoje, tačiau tai buvo ir gyvas to gyvenimo patyrimas. Č. Milošas kalbėjo apie tai, kad Antrojo pasaulinio karo ir sovietinės okupacijos padariniai galutinai palaidojo LDK tradiciją, ištrynė visus jos ženklus.

Č. Milošas siejo LDK ne tik su šio regiono tradicija, bet ir su senosios Europos tradicija. Būtent savo, kaip europiečio, tapatybę jis bandė suvokti per Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Č. Milošas visada aiškiai pabrėždavo LDK daugiakultūriškumą, daugiatautiškumą. Jis regėjo šią erdvę kaip galimybę kurti kultūrų dialogą. Tuo, jo manymu, Vidurio Europa galėtų skirtis ir nuo Vakarų Europos, ir nuo Rusijos, kur dominuoja monolitiškesnės kultūrinės ir tautinės formos.

Koks buvo Vilniaus universiteto vaidmuo Č. Milošo gyvenime? Kiek universitetinis gyvenimas padėjo jam formuotis kaip menininkui, kūrėjui?

Universitetas reiškė Č. Milošui labai daug. Jis visą laiką pabrėždavo, kad yra Vilniaus universiteto auklėtinis. Čia jis matė nuo XIX a. pradžios besitęsiančią liberaliąją tradiciją, ypač filomatų, A. Mickevičiaus, pagaliau – masonų. Savo universitetinę patirtį jis pirmiausia apibrėžė kaip dalyvavimą demokratiškuose jaunimo sambūriuose, kurie labai smarkiai priešinosi tuometiniam nacionalizmui, siekė kiek įmanoma platesnio kultūrinio atvirumo, bendravimo su kitais – ir su lietuviais, ir su baltarusiais, ir su žydais, studijavusiais universitete. Tuomet universiteto viduje buvo labai stipri tautinė įtampa. Dalis nacionalistiškai nusiteikusių studentų reikalavo įvesti žydų studijų cenzą ir kad žydai sėdėtų atskiruose suoluose, o tai Vilniaus universitete ir buvo padaryta po kilusių konservatyvių studentų riaušių. Tačiau Č. Milošas visą laiką siejo universitetą būtent su demokratiškumu ir atvirumu. Jis aktyviai dalyvavo akademinio Valkatų klubo veikloje. Tai buvo studentų sambūris, kurio nariai kiekvieną savaitgalį kur nors keliaudavo – dažniausiai po Vilniaus apylinkes. Tokiose išvykose vyko gyvas intelektinis bendravimas. Tai daug davė ir literatūrinei kūrybai, ten mezgėsi grupės „Żagary“ rašytojų draugiški ryšiai.

Su Valkatų klubu susijęs ir vienas svarbiausių Č. Milošo studijų metų įvykių – 1931 m. kelionė kanojomis į Paryžių, į kurią Č. Milošas leidosi su dviem savo kolegomis. Jie nusigavo iki Prahos, iš ten leidosi kanojomis Šveicarijos link ir ant Reino slenksčių apsivertė. Kanojos nuskendo, o kartu su jomis ir visi dokumentai. Studentus išgelbėjo šveicarų policija. Paskui Č. Milošas ir jo draugai, patyrę įvairiausių nuotykių, traukiniu nukako į Paryžių, kur poetas pirmą kartą susitiko su savo žymiuoju giminaičiu Oskaru Milašiumi. Tas susitikimas taip pat padarė jam didelį įspūdį – paliko pėdsaką ir poezijoje, ir pažiūrose.

Studijuodamas universitete Č. Milošas ypač domėjosi kultūros, filosofijos, istorijos dalykais. Jo studijų knygelės duomenys rodo, kad tokiems egzaminams jis tikrai ruošėsi. Č. Milošas studijavo teisę, bet aiškino, kad pasirinko teisės kryptį tam, kad gautų platesnį humanitarinį išsilavinimą, nes tuometinė filologija, jo manymu, buvo sutelkta ties labai smulkmenišku tekstų nagrinėjimu. Jam norėjosi platesnio kultūrinio, visuomeninio išsilavinimo. Nors ir baigė teisę, jis teisininku niekada nedirbo,  įgytas žinias panaudojo kaip eseistas, visuomenės ir politikos kritikas.

Kokią vietą Č. Milošo kūryboje užima vaikystės atsiminimais paremtas romanas „Isos slėnis“?

Mūsų knygoje „Lietuviškieji Česlovo Milošo kontekstai“, parašytoje kartu su Viktorija Daujotyte, šiam romanui yra skiriama nemažai dėmesio. Šio romano rašymas, paties Č. Milošo žodžiais, tapo jam savotiška autoterapija. Jis labai sunkiai išgyveno emigraciją. Tai jam reiškė ryšio tiek su tėvyne, tiek su skaitytojais nutraukimą, jam atrodė, kad emigracija reikš ir jo poezijos pabaigą, kad tiesiog nebebus tos dvasinės terpės, kur jis galėtų natūraliai kurti.

Kuriant romaną svarbų vaidmenį suvaidino lenkų emigrantų žurnalo „Kultura“, kuriame prisiglaudė Č. Milošas, vyriausiasis redaktorius Jerzy Giedroycas. Jis ilgą laiką ieškojo būdų, kaip padėti sunkią vidinę dramą išgyvenančiam poetui, kol galiausiai išsiuntė jį pas kitą, vyresnės kartos rašytoją emigrantą Stanislawą Vincenzą, kilusį iš Ukrainos. Šis rašytojas turėjo namą Alpių priekalnėse, o bendraudamas su Č. Milošu jis atliko ir tam tikrą žynio ar dvasinio gydytojo vaidmenį, bandydamas grąžinti poetui vaikystės – žemės ir valstietiško gyvenimo – patyrimus. Pavyzdžiui, S. Vincenzas liepdavo depresijos apimtam Č. Milošui glostyti arklius, kad jis atgautų natūralų savo prigimties pojūtį, nes Č. Milošas iš tiesų yra labai žemiškas poetas, jo kūryba yra susijusi su agrarine kultūra ir gamtiška vaizduote. Kaip tik po tokio simboliško poeto grįžimo į gamtą, į savo praeitį, į „senelio“ namus – S. Vincenzą ir jo žmoną Č. Milošas tiesiog pradėjo vadinti seneliu ir senele – staiga grįžo ir jo vaikystės atmintis. Grįžo tai, ką Č. Milošas bijojo visiškai prarasiąs. Tuomet įvyko ir didelis lūžis jo poetikoje. Pirmasis tokio „sveikimo“ eilėraštis, kaip liudija Č. Milošas, buvo „Mittelbergheim“ – eilėraštis parašytas būtent apie atsigavimą, apie pagijimą nuo emigranto depresijos. Romanas „Isos slėnis“ irgi yra to dvasinio išgijimo padarinys. Jame Č. Milošas rašė apie savo šaknis, be kurių XX a. pasaulyje, jo manymu, tiesiog neįmanoma išbūti dvasiškai sveikam.

Koks buvo Č. Milošo sugrįžimas į Lietuvą atkurtos nepriklausomybes metais? Ką jam tai reiškė?

To sugrįžimo Č. Milošas laukė visą gyvenimą. Savo laiškuose jis yra keletą kartų rašęs, kad sapnavo tą sugrįžimą – ir sugrįžimą į gimtinę – Šetenius, ir į Vilnių, kuris buvo jo vaizduotės centras. Jis nuolat „sugrįždavo“ į tą miestą savo kūryboje. Tas grįžimas liudijamas ir jo poemoje apie Vilnių „Miestas be vardo“.

Č. Milošą pradėta kviesti atvykti iškart po to, kai Lietuva paskelbė apie nepriklausomybės atkūrimą. Pavyzdžiui, jį kvietė Lietuvos rašytojų sąjunga. Č. Milošas sutiko atvažiuoti ir tik laukė momento, kai Lietuva kaip nepriklausoma valstybė galės išduoti jam vizą. 1992 m. vasarą pirmą kartą – po 52 metų išsiskyrimo – Č. Milošas sugrįžo į Lietuvą. Formali proga atvažiuoti buvo Vytauto Didžiojo universiteto jam suteiktas garbės daktaro vardas. Kaip žinia, Vilniaus universitetas taip pat buvo nusprendęs suteikti Č. Milošui garbės daktaro vardą, bet dėl įvairių sudėtingų priežasčių poetas šio vardo atsisakė. Kiek galima vertinti, tai buvo susiję su tam tikru Č. Milošo atsargumu. Jis nenorėjo, kad priimtas Vilniaus universiteto garbės daktaro vardas būtų suvoktas kaip „lenkiškojo Vilniaus“ ir patriotizmo išdavystė. Laiškuose broliui Andrzejui yra matyti, kad Č. Milošas labai sunkiai svarstė šį klausimą, analizavo Vilniaus lietuvių ir lenkų visuomenės nuotaikas spaudoje ir galiausiai nusprendė, kad nereikia provokuoti konflikto.

Savo vizitą į Vilnių Č. Milošas norėjo panaudoti ir tam, kad būtų galima sujungti Vilniaus bendruomenes, pirmiausia lietuvių ir lenkų. Jis norėjo sugrįžti kaip poetas, svarbus visiems. Nepaisydamas įvairiausių tuometinių įtampų jis nusprendė, kad jo susitikimai su lietuviais ir lenkais Vilniuje bus bendri, kad jis kalbės ir vieniems, ir kitiems lygiai tą patį, ir kalbės ne tik malonius dalykus. Jis pabrėžė, kad grįždamas nenori kurti naujų romantinių mitų apie Vilnių, nenori kurti nostalgijos praeičiai, bet nori kurti bendrą ateitį. Ateitį, kuri būtų kitokia, negu buvo iki šiol.

Dar prieš grįžimą – nuo 1988–1989 m. Č. Milošas savo politine laikysena ir publikacijomis siekė, kad konfliktas tarp Lietuvos ir Lenkijos dėl Vilniaus neįsipliekstų naujai, kad šio regiono neištiktų Balkanų likimas. Jis nuolat perspėdavo, kad lietuviai ir lenkai turi ir gerą, ir blogą santykių atminimą ir nuo mūsų visų priklauso, kurį iš jų mes pasirinksime. Jis teigė, kad blogi atminimai taip pat gali grįžti, kad mes nuo jų nesame laisvi, ir ragino užkirsti jiems kelią. Tad Č. Milošo grįžimas buvo labai svarbus ir politiniu požiūriu. Poetas daug padarė, kad atsirastų kitoks tautų dialogas šiame mieste. Tačiau sugrįžimas buvo labai svarbus ir jam pačiam kaip kūrėjui – ypač grįžimas į Šetenius, į gimtąsias vietas prie Nevėžio. Č. Milošas išgyveno tai kaip kelionę į savo įkvėpimo ir sapnų valdas – į tą erdvę, iš kurios kilo jo poezija, todėl jis stengėsi kalbėti apie grįžimą  santūriai, be patetikos, nes tai jam buvo labai gilus asmeninis patyrimas, pavirtęs naujais poezijos kūriniais. Galima paminėti eilėraščių ciklą „Lietuva po penkiasdešimt dvejų metų“, kur kalbama apie žengimą atgal į laiko upę, į kurią mirtingajam vis dėlto leidžiama įžengti ir antrą kartą. Tai poetas suvokė kaip laimės dovaną. Kai Č. Milošas 1992 m. išlipo iš lėktuvo Vilniaus oro uoste, pirmi jo ištarti žodžiai buvo: „Esu laimingas.“ Atrodė, kad niekada nebus lemta sugrįžti, tačiau jam tai pavyko.

Kiek iš tikrųjų Č. Milošas yra žinomas Lietuvoje? Ar Lietuvos visuomenei jis yra atrastas kūrėjas, ar vis dar neatrastas?

Didžiausias susidomėjimas Č. Milošu buvo pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais, kai su juo „sugrįžo“ ir jo poezija, ir jo esė, kurios tuo metu reiškė ir istorinės atminties sugrįžimą. Paskui nutiko panašiai kaip ir Lenkijoje. Č. Milošas ten yra žinomas – žmonės žino, kad tai yra labai didelis poetas, bet realiai tas žinojimas paviršutiniškas. Lietuvoje Č. Milošu daugiau domėjosi kultūros, akademinis pasaulis. Tačiau man atrodo, kad Č. Milošo metai ir Lenkijoje, ir Lietuvoje daugeliui, taip pat ir jauniems žmonėms, padėjo šį rašytoją iš tiesų atrasti, o jo minčių ir idėjų aktualumas iškilo naujai. Nuo pernai jo kūryba skaitoma, aptariama ir Lietuvos gimnazijose.

Vakaruose apie Č. Milošą dažniau kalbama nagrinėjant totalitarizmo, sovietinės patirties temas. Daugeliui tai yra rašytojas, kuris pirmiausia kalba apie „pavergtą protą“, tačiau šiandien liberaliuose Vakaruose tai tarsi nėra aktualu, tai XX a. praeitis. Bet Č. Milošo kūryba yra per daug turtinga, kad taip paprastai būtų galima ją palikti XX a. Iš tiesų jis yra ir XXI a. rašytojas, nes jo nagrinėtos problemos niekur nedingsta. Kai kurios tik dar labiau aktualėja. Sakykim, Č. Milošas yra vienas iš tų rašytojų, kuris labai aktualiai kalba apie ekologiją, apie darnų žmogaus santykį su erdve, kurioje jis gyvena. Anot Č. Milošo, erdvė formuoja tapatybę ir sąmoningumą. Ekologinis santykis su aplinka yra vienas iš jo kūrybinės ir kultūrinės vaizduotės principų. Šiuolaikiniam žmogui tai yra labai aktualu. Labai aktualios yra ir tikėjimo bei moralės sekuliarioje visuomenėje problemos – Č. Milošas buvo vienas paskutinių didžiųjų Europos rašytojų, kuris šiuos klausimus kėlė visu rimtumu. Manau, kad Č. Milošo kūryba šiandienos žmogui tikrai yra daugybės nepanaudotų idėjų šaltinis.

Šaltinis čia