Čiurlionis ir Słowackis

Leidykla „Versus aureus“ išleido RADOSŁAWO OKULICZIAUS-KOZARYNO knygą „Lietuvis tarp Karaliaus-Dvasios įpėdinių“ (vertė V. Dekšnys). R. Okuliczius-Kozarynas yra Poznanės Adomo Mickevičiaus universiteto profesorius, pagal išsilavinimą – lenkų literatūros istorikas, o pagal pomėgius – ir meno istorikas bei lituanistas. Su knygos autoriumi kalbasi Tadeuszas Tomaszewskis.

Kalbant apie Čiurlionį, neįmanoma nepastebėti lenkų kultūros įtakos jo kūrybai. Žinome, kad apie dešimt savo neilgo gyvenimo metų menininkas praleido Varšuvoje. Šią įtaką tikrai jau pastebėjo Čiurlionio tyrinėtojai, ypač Lietuvoje. Kokių atradimų padarėte domėdamasis Čiurlionio kūryba ir kaip gimė Jūsų knyga?

– Ši knyga – daugybę metų trukusių Čiurlionio palikimo, ypač jo laiškų, tyrinėjimų vaisius. Taip susiklostė, kad prieš keliolika metų man teko galimybė parengti šiuos laiškus spaudai originalo kalba – daugiausia lenkų. Čiurlionis daugiausia rašė lenkiškai. Lietuvių kalbą jis mokėjo iš namų, ten buvo kalbama ir lietuviškai, ir lenkiškai, tačiau literatūrinės lietuvių kalbos išmoko tik gyvenimo pabaigoje, pirmiausia iš savo sužadėtinės, o vėliau žmonos Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės. 1960 m. Čiurlionio laiškai buvo išleisti lietuviškai, išversti jo sesers Valerijos Čiurlionytės-Karužienės. Nuo tada būta įvairių mėginimų išleisti menininko laiškus ir originalo kalba, tačiau dėl įvairių priežasčių, pirmiausia politinių, nepavyko.

Verta prisiminti, kad sovietų laikais kai kuriais laikotarpiais apie Čiurlionį buvo leidžiama kalbėti tik tam tikru požiūriu: pavyzdžiui, ieškant jo saitų su liaudies kultūra. Šie aplinkkeliai padėjo išsaugoti jo kūrybą, kurios iškalba pirmiausia yra dvasinė, galima net sakyti, mistinė, o tai visiškai nederėjo su komunistų meno samprata. Kadangi Čiurlionio menas labai tolimas, bemaž priešingas vienintelio tuo metu vertinamo ir dar primityviai suvokiamo realistinio meno taisyklėms, dėl jo kūrybos teko kovoti – vienu metu ir dėl fizinio sunaikinti pasmerktų paveikslų išlikimo, ką ir kalbėti apie viso sudėtingo Čiurlionio kūrybos reiškinio ir jo formavimosi ties lietuvių ir lenkų kultūrų sandūra suvokimą. Šis menininkas puikiai išmanė abi kultūras ir pajėgė iš šių žinių bei patirties sukurti nuostabų meninį pasaulį. Jis buvo vienas iš faktiškai nebeegzistavusios, bet vis dar spinduliavusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dvasios paveldėtojų, taip pat priklausė ir judėjimui „Jaunoji Lenkija“. Norėčiau aiškiai pažymėti, kad jis, ypač nuo 1905 m., pabrėžtinai apibūdino save kaip lietuvį, troško būti lietuviu ir toks buvo, tačiau, būdamas lietuvis, jis kartu priklausė „Jaunajai Lenkijai“, lygiai kaip vėliau, būdamas lietuvis, priklausė Peterburgo grupei „Mir iskusstva“. Tai nėra vienas kitam prieštaraujantys ar griežtai išsiskiriantys dalykai: abu jie vienas kitą papildo.

Tačiau grįžkime prie laiškų. Dešimtajame dešimtmetyje buvo galima pradėti galvoti apie lenkišką Čiurlionio laiškų leidimą, juo labiau kad vis akivaizdesnis šis poreikis darėsi ir tarp jo kūrybos tyrinėtojų lietuvių. Pasisiūliau dalyvauti įgyvendinant šį sumanymą. Spaudai parengti laiškai jau seniai atiduoti „Aidų“ leidyklai, bet likimas taip panoro, jog vis gausėjo įvairių antrinės svarbos kliūčių, jos lėmė, kad pirmasis dvikalbio laiškų leidimo tomas pasirodys tik šiais metais.

Tačiau tai buvo jau ne politinio pobūdžio kliūtys?

– Anaiptol ne politinio. Čiurlioniui nebuvo lengva gyvam esant ir vis dar nelengva po mirties. Nelengva ir jo tyrinėtojams. Tačiau negaliu nepaminėti ir šio vėlavimo teikiamų pranašumų. Mėginimas vis iš naujo skaityti kieno nors laiškus ir kartu bendravimas su jo menu negali nedaryti įtakos skaitančio ir tyrinėjančio žmogaus suvokimui, ir man pavyko atrasti keletą interpretavimo būdų, kurie man pasirodė be galo įdomūs ir iki tol niekieno netirti. Pakako laiko juos apmąstyti ir suformuluoti raštu.

Pavyzdžiui, būtent lenkiškai skaitydamas Čiurlionio laiškus – tarp lenkų ir lietuvių kalbų esama nemažai simetriškumo, tačiau būtent šiuo požiūriu yra nemenkas skirtumas – vis susidurdavau su kadaise labai populiaria sąvoka (beje, iki šiol vartojama senų žmonių) „pilkoji valanda“.

Rusijoje kadaise buvo sakoma: tarp šuns ir vilko.

– Manau, kad šis posakis į rusų kalbą atėjo iš romanų kalbų – būtent taip šis paros laikas apibūdinamas itališkai ir prancūziškai: tra cane e lupo, entre chien et loup. Lietuviškai jis vadinamas keliais žodžiais: prieblanda, sutemos, tačiau pilkosios valandos sąvoka neprigijo. O juk pilkoji valanda buvo ypatingas metas. Ji priklausė kasdienybės ritualui, buvo tarsi šventas įprastos dienos momentas. Tai buvo metas tarp saulės laidos ir visiškos tamsos, pilkėjančio dangaus metas, laikas, skirtas sustoti, susimąstyti, pagalvoti apie praeinančią dieną, pasimelsti, kartais ir imtis kokio nors meno, bet tik kuriamo ar atliekamo tyloje, galima sakyti, kontempliatyvios nuotaikos – pavyzdžiui, tyliai skambinti pianinu. Čiurlionis tai labai mėgo, galima net sakyti, kad jis nesugebėjo be to gyventi, tačiau ne jis vienas toks buvo. Pavyzdžiui, Chopino preliudų – ypač jų, nors ir kai kurių noktiurnų – dvasia kyla iš pilkosios valandos. Taip buvo visą devynioliktą amžių: muzikoje – nuo Johno Fieldo, ir galima sakyti, kad juo labiau augo religiją mėginusio pakeisti meno reikšmė, tuo dažniau jame buvo pasitelkiama pilkoji valanda. Čiurlionis, pasak jo laiškų, ypač rašytų iš toli, kad ir iš Leipcigo, kurį laiką ten studijuojant, ar iš Peterburgo, būtent sutemų metu pajusdavo ryšį su artimaisiais, bendravo su jais mintimis, tyliai skambindamas pianinu ar susimąstęs prie popieriaus lapo.

Kaip žinome, jis buvo muzikas, sykį nutaręs, kad svarbesnė už muziką yra dailės kūryba ir kad tai ji yra tikrasis jo pašaukimas. Čiurlionis jau buvo žymus muzikas ir garsus kompozitorius, kai staiga – sulaukęs tokių pripažinimo įrodymų kaip kompozitorių konkurso Varšuvoje premija, kvietimas dėstyti Varšuvos konservatorijoje ir vadovauti orkestrui – visa tai atmetė ir pasmerkė save vegetuoti: jam teko ir toliau gyventi iš muzikos pamokų, kurios jo rango kompozitoriui tikrai nebuvo jo išsilavinimo ir talento vertas darbas. Štai koks stiprus buvo dailininko pašaukimas. Čiurlionis ėmė tapyti ir pilkosiomis valandomis. Tai įdomus metas dailininkui, nes tuo metu šviesa būna ypatinga, ji išryškina įvairias dienos metu neįžiūrimas reiškinių perspektyvas. Prietemoje nustojame matyti tai, kas materialu, ir imame įsivaizduoti įvairius dalykus. Būtent tai, manyčiau, ir yra jo nerealistinės, dvasiškos, simbolistiškos kūrybos šaltinis: ne vienintelis, bet pats fiziškiausias, apčiuopiamiausias, leidžiantis surasti tarsi realų mistinio meno pamatą, padedantis geriau jį suprasti. Pašaliniam žmogui tai gali pasirodyti klinikinis atitrūkusių nuo gyvenimo akademinių problemų atvejis. Tačiau dėl šių pilkųjų valandų galime įrodyti, kad Čiurlionio menas anaiptol neatitrūksta nuo gyvenimo, o jei ir atitrūksta, tai tik tada, kai visi nuo jo atitrūkstame, nes gyvenimą sudaro ne tik tai, kas regima, apčiuopiama, išmatuojama, suskaičiuojama, bet ir neišmatuojami dalykai.

Nors Čiurlionis atsidavė tapybai, joje visada išliko muzika: sąmoningai ar nesąmoningai, jis perkėlė ją į paveikslus.

– Žinoma, dažniausiai manoma, kad Čiurlionis ir tapydamas liko muzikas, ir tai reikštų, kad jo tapyba yra muzikinė – tarsi muzika vis dar būtų buvusi jam svarbiausia. Tačiau tai vargiai atrodys logiška, jei atsižvelgsime į jo biografiją. Juk kam jis būtų palikęs vertingesnį meną dėl ne tokio vertingo? Atrodytų, visiškai lengvabūdiška užgaida: žymus, puikų išsilavinimą įgijęs muzikas ir kompozitorius meta atsivėrusią karjerą, užsiima tapyba, pradėdamas nuo labai menko profesinių gebėjimų lygmens – anksčiau jis piešė ir tapė tik kaip mėgėjas – ir puola į nežinią. Tikriausiai jis vadovavosi kokia nors aiškia idėja, vertusia jį vėl pradėti klajones nuo pat pradžių. Iš kur kilo šis apsisprendimas? Šio klausimo neišspręsime vienareikšmiškai, nerasime jokių deklaracijų, kurios nors kiek primintų atvirą jo pareiškimą, kad visą esamą ir būsimą kūrybą jis norėtų skirti Lietuvai. Štai kur buvo aiški, juodu ant balto surašyta deklaracija, tačiau Čiurlionis niekur nepasakė: pradedu tapyti, nes manau, kad tapyba man atveria platesnes meninės raiškos galimybes, tapyba yra visų didingiausias menas, atskleidžiantis aukščiausią pasaulio tvarką.

Juk galime spėti, kad taip ir buvo, kad jis taip mąstė, kad manė tapybą esant pilnatviškiau už muziką būties struktūrą, pasaulio sanklodą atveriantį meną – nuo paties apčiuopiamiausio lygmens iki angeliškųjų sferų. Visa tai įžiūrime jo kūryboje, ypač bene sąmoningiausiai sukomponuotame jo kūrinyje – 1908 m. nutapytame paveiksle „Rex“. Tai – visos visatos paveikslas: jame matome ir Dievo, ir įvairių dangaus sferų vaizdinius, ir per vidurį pavaizduotą Žemės rutulį, kuriame liepsnoja aukuras. Čiurlionis buvo įsitikinęs – tuojau pasakysiu, kodėl taip manau – kad garso menas – muzika vis dėlto nėra toks tobulas kaip šviesos menas – tapyba. Čiurlionis teigė, kad šviesa yra subtilesnis būties pavidalas negu garsas. Šio atradimo požiūriu jis galbūt sekė ne vienu mokytoju, bet vienas tikrai buvo svarbiausias – romantikas Juliuszas Słowackis. Nesuklysime pavadinę Čiurlionį neoromantiku.

Turime atsižvelgti į vieną aplinkybę: tarp „Jaunosios Lenkijos“ menininkų viešpatavo nežabotas, bemaž religinis Słowackio garbinimas. Słowackis pirmiausia buvo skaitomas kaip mistinis poetas, populiariausi buvo gyvenimo pabaigoje, penktajame dešimtmetyje, parašyti jo kūriniai, ypač didžiulio, kosminio užmojo poema „Karalius-Dvasia“. Daugybė „Karaliaus-Dvasios“ skaitytojų ir gerbėjų buvo ir tarp dailininkų, dariusių iš Słowackio kūrybos labai įdomias išvadas tapybos atžvilgiu: Krokuvos peizažistas Janas Stanisławskis, Jacekas Malczewskis, Tadeuszas Pruszkowskis ir kiti. Tačiau man atrodo, kad atidžiausias Słowackio skaitytojas ir geriausias jo interpretuotojas tarp dailininkų buvo Čiurlionis, ir niekam kitam taip puikiai kaip jam nepavyko pritaikyti tapybai didžiules šioje poezijoje glūdėjusias raiškos galimybes. Taip vienas didžiausių lenkų poetų įgijo atitikmenį lietuvių dailėje. Manau, kad tai – fenomenalus dalykas. Tikiuosi, kad man pavyks tuo įtikinti ir kitus meno, kultūros istorikus, kritikus ir kad iš šios didžiųjų lenkų ir lietuvių kūrėjų paralelės bus įmanoma išvesti naujas Čiurlionio kūrybos interpretacijas, o galbūt atnaujinti ir abiejų kultūrų ryšių suvokimą, jei jie geba būti tokie gilūs.

Ar Jūsų teiginį patvirtina ir Čiurlionio laiškai?

– Tiesiogiai – ne: jis niekur nerašė valandų valandas skaitąs Słowackį, tačiau, pavyzdžiui, Sofija Kymantaitė prieš karą interviu lenkų spaudai paminėjo Słowackį tarp keleto Čiurlionio mėgtų autorių. Jos namų bibliotekoje, kadaise buvusioje bendroje abiejų sutuoktinių bibliotekoje, buvo ir žymiausias estetinis veikalas apie Słowackio poeziją – XIX ir XX a. sandūroje Ignaco Matuszewskio parašytas darbas „Słowackis ir naujasis menas“. Šioje bemaž to meto menininkų vadovėliu tapusioje knygoje Słowackis gretinamas su didžiausiais tų laikų kūrėjais – Richardu Wagneriu, Gustave’u Moreau, prerafaelitais, Nietzsche. Esama ir kitų liudijimų. Svarbi ir Varšuvos mokyklų, kuriose Čiurlionis studijavo, atmosfera – ypač Varšuvos dailės mokyklos, kurioje taip pat buvo skaitomos paskaitos apie Słowackį, nagrinėjami ir komentuojami jo kūriniai.

Tačiau svarbiausias mano argumentas susijęs su abiejų menininkų kūrybos lyginimo patirtimi: čia rasime daugybę detalių, kurias vargiai paaiškintume kitaip kaip tik Słowackio įtaka. Tai – Lietuvos ir jos vaidmens dvasinėje žmonijos raidoje koncepcija, kurią Słowackis pateikė mistinio laikotarpio kūriniuose. Sunku net įsivaizduoti, kokį vaidmenį jis skyrė Lietuvai! Pavyzdžiui, ją ir kitas tautas jis vaizdavo kaip „didžiulį saulutės žiedą“, kurio žiedlapiai yra kitos tautos, o Lietuva – žiedo vidurys. Yra ir dvasinės, dar ikikrikščioniškos Lietuvos vaizdinys – ji, pasak Słowackio, išlaiko senųjų laikų tikėjimo lobius ir neša juos naujausiems laikams. Lietuviui Čiurlioniui tai tikriausiai buvo didis atradimas. Jis žinojo, kad Słowackis buvo ne koks vidutinis poetas, bet, kaip tuo metu jis buvo suvokiamas, tikrąsias tiesas skelbiantis kūrėjas, įkvėptas dainius. Jis dar giliau tuo įsitikino, bendraudamas su žmonėmis, kurie ypač domėjosi Słowackio kūryba – turiu galvoje, pavyzdžiui, kritiką Arturą Górskį ir žymų „Naujosios Lenkijos“ poetą Tadeuszą Micińskį, su kuriuo Čiurlionį, pasirodo, siejo artima pažintis. Taigi Micińskis, Słowackis, dvidešimto amžiaus pradžios Varšuvos bohemos meninė aplinka ir iš namų paveldėtas pilkosios valandos svajų kultas – visa tai vienaip ar kitaip aptiksite mano knygoje, ir tai yra keturių jos dalių temos.

Vertė Vytas Dekšnys

logo_sa