Czeslawo Miloszo laiptai primins poeto meilę ir išmintį

2011 me­tais mi­nint Cz. Mi­los­zo šim­tą­sias gi­mi­mo me­ti­nes, Vil­niaus sa­vi­val­dy­bė laip­tus, esan­čius Bokš­to ir Onos Ši­mai­tės gat­vių san­kir­to­je, pa­va­di­no ra­šy­to­jo var­du, ta­čiau iki šiol ten ne­bu­vo jo­kio tai žy­min­čio ženk­lo. Da­bar šio­je vie­to­je at­si­ra­do in­for­ma­ci­nės len­tos len­kų, lie­tu­vių ir ang­lų kal­bo­mis, o pa­čius laip­tus puo­šia iš­kal­ti poe­to ei­lių frag­men­tai lie­tu­vių ir len­kų kal­bo­mis.

Poe­to mi­si­jos tąsa

Ce­re­mo­ni­jo­je kal­bė­jęs Vil­niaus me­ras Re­mi­gi­jus Ši­ma­šius pa­žy­mė­jo, kad Cz. Mi­los­zas bu­vo as­me­ny­bė, ne­šu­si eu­ro­pie­tiš­ką kul­tū­rą jau­na­jai kar­tai, tad šie laip­tai tar­si įpa­rei­go­ja to­liau skleis­ti švie­sią, eu­ro­pie­tiš­ką kul­tū­rą mies­tui ir jo gy­ven­to­jams. „Cz. Mi­los­zas sa­vo mi­si­ją su­pra­to kaip eu­ro­pie­tiš­kos kul­tū­ros ir ci­vi­li­za­ci­jos per­da­vi­mą iš se­no­sios kar­tos jau­nes­nia­jai kar­tai. Ir jam tai pui­kiai pa­vy­ko. Mū­sų už­duo­tis tai tęs­ti“, – kal­bė­jo jis.

Len­ki­jos ins­ti­tu­to Vil­niu­je di­rek­to­rius Mar­ci­nas Lapc­zyns­kis pa­brė­žė, kad nuo 2011 me­tų nu­ei­tas ne­leng­vas ke­lias, kad laip­tai at­ro­dy­tų to­kie, ko­kie yra da­bar. „E­su įsi­ti­ki­nęs, kad di­dis dvie­jų tau­tų sū­nus, No­be­lio pre­mi­jos lau­rea­tas Cz. Mi­los­zas šian­dien žvel­gia į mus iš dan­gaus ir yra pa­ten­kin­tas, ka­dan­gi šie laip­tai yra ar­ti žmo­nių. Tai nė­ra koks nors pom­pas­tiš­kas, di­džiu­lis Cz. Mi­los­zo pa­mink­las. Šiais laip­tais pra­eis tūks­tan­čiai mies­to gy­ven­to­jų ir sve­čių, ku­rie ga­lės skai­ty­ti Cz. Mi­los­zo ei­lė­raš­čius“, – sa­kė jis.

Ant laip­tų iš­kal­tos ci­ta­tos iš Cz. Mi­los­zo ei­lė­raš­čių „Nie­kad ta­vęs, mies­te“, „Su­si­ti­ki­mas“, „Žu­vis“, „U­pės“ bei iš poe­mos „Kur sau­lė te­ka ir kur lei­džia­si“. Ci­ta­tas par­in­ko Lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros ir tau­to­sa­kos ins­ti­tu­to di­rek­to­rius Min­dau­gas Kviet­kaus­kas su žmo­na li­te­ra­tū­ro­lo­ge Bri­gi­ta Spei­čy­te.

„Cz. Mi­los­zo poe­zi­ja la­bai tur­tin­ga ir pla­ti, no­rė­jo­me iš­rink­ti tas ei­lu­tės, ku­rios kal­ba apie jo ry­šį su Vil­niu­mi, apie tai, kuo jam pa­čiam bu­vo svar­bus šis mies­tas. Taip pat no­rė­jo­me, kad kai ku­rios ei­lu­tės kal­bė­tų apie jo pa­sau­lė­žiū­rą, fi­lo­so­fi­ją, ti­kė­ji­mą, to­dėl daug ei­lu­čių apie ry­šį su Die­vu, am­ži­ny­bę. O svar­biau­sia no­rė­jo­me, kad vi­si pri­si­min­tų jo mei­lę ir ais­trą gy­ve­ni­mui – mei­lę gy­ve­ni­mo gro­žiui, mei­lę mo­te­rims, mei­lę ge­ram mais­tui. Tai yra iš­min­ties, mei­lės ir šyp­se­nos ei­lu­tės“, – „Lie­tu­vos ži­nioms“ pa­sa­ko­jo dr. M. Kviet­kaus­kas.

Vil­niaus dva­sios veikimas

Cz. Mi­los­zo laip­tų idė­jos su­ma­ny­to­ja – pub­li­cis­tė Ra­mu­nė Sa­ka­laus­kai­tė, ją įgy­ven­din­ti pa­dė­jo skulp­to­rius Jo­nas Gen­ce­vi­čius, pro­jek­to ar­chi­tek­tas – Tau­ras Bu­dzys. Lė­šų laip­tams su­tvar­ky­ti sky­rė Vil­niaus sa­vi­val­dy­bė.

„Ma­no ma­ny­mu, pa­mink­lai, bius­tai – ba­na­lu. No­rė­jau šiuo­lai­kiš­ki įpras­mi­ni Cz. Mi­los­zo at­mi­ni­mą, iš­veng­ti bet ko­kios pom­pas­ti­kos“, – pa­sa­ko­jo J. Gen­ce­vi­čius.

Anot dr. M. Kviet­kaus­ko, Cz. Mi­los­zo laip­tai ne tik by­lo­ja apie len­kų ir lie­tu­vių tau­tų bend­ru­mą, bet ir su­ar­ti­na skir­tin­gų tau­ty­bių, kar­tų žmo­nes. Jo įsi­ti­ki­ni­mu, kiek­vie­nas li­pan­tis laip­tais iš nau­jo pa­ma­tys Vil­niaus gro­žį, pa­jus jo dva­sią.

„Ti­kiu, kad šių laip­tų at­si­ra­di­mas yra su­si­jęs su Vil­niaus dva­sios vei­ki­mu – per skir­tin­gų kar­tų žmo­nes, per skir­tin­gų tau­tų žmo­nes, jų su­si­ti­ki­mus, jų ry­šius, taip pat per są­sa­jas tarp gy­vų­jų ir jau iš­ėju­sių­jų“, – kal­bė­jo M. Kviet­kaus­kas.

Ji džiau­gė­si, kad Cz. Mi­los­zo laip­tai vie­nin­te­liai to­kie pa­sau­ly­je. „Šis įam­ži­ni­mo ženk­las at­si­ra­do Cz. Mi­los­zo jau­nys­tės mies­te, ku­rio, kaip jis ra­šė, nie­ka­da ne­ga­lė­jo pa­lik­ti. Sa­vo ei­lė­raš­ty­je „Mies­tas be var­do“ Cz. Mi­los­zas ra­šė apie vil­tį, kad ka­da nors bus pa­gul­dy­tas šio mies­to bib­lio­te­ko­je. Šie laip­tai – at­vers­ta Cz. Mi­los­zo poe­zi­jos kny­ga, jo­je iš­kal­ti žo­džiai su­grįž­ta į jo bran­gų mies­tą po dau­gy­bės trem­ties ir emig­ra­ci­jos me­tų“, – sa­kė M. Kviet­kaus­kas.

Pra­smin­gos jungtys

Jis pri­dū­rė, kad laip­tų vie­ta by­lo­ja apie dar vie­ną gra­žią jung­tį – O. Ši­mai­tės ir Cz. Mi­los­zo drau­gys­tę, bend­ra­dar­bia­vi­mą ir lei­džia tuo jų ry­šiu mė­gau­tis mums, Vil­niaus gy­ven­to­jams. „Cz. Mi­los­zą ir O. Ši­mai­tę, du pa­sau­lio tei­suo­lius, ir­gi sie­jo stip­ri jung­tis. O. Ši­mai­tė bu­vo tas žmo­gus, ku­ris pra­ėju­sio am­žiaus šeš­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je iš Par­yžiaus po pus­la­pį laiš­kais siun­tė Cz. Mi­los­zo kny­gą „Gim­to­ji Eu­ro­pa“ bi­čiu­liams Juo­zui Tu­me­liui, To­mui Venc­lo­vai. Taip Cz. Mi­los­zo emig­ra­ci­jos kū­ry­ba pa­sie­kė so­viet­me­čio Lie­tu­vą. Tai dar vie­na nuo­sta­bi jung­tis“, – sa­kė Lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros ir tau­to­sa­kos ins­ti­tu­to di­rek­to­rius.

Per iš­kil­mes dai­ni­nin­kė Ma­ri­ja Kru­po­ves-Berg at­li­ko dai­ną, par­ašy­tą pa­gal Cz. Mi­los­zo ei­lė­raš­tį „Kai pa­dvelks vė­jas“. Poe­to ei­lė­raš­čius len­kų, lie­tu­vių ar ang­lų kal­bo­mis skai­tė poe­tas Ker­ry Shaw­nas Key­sas, li­te­ra­tū­ro­lo­gė B. Spei­čy­tė, Len­ki­jos ins­ti­tu­to Vil­niu­je pro­jek­tų koor­di­na­to­rė Bar­ba­ra Ors­zews­ka.

Laip­tų vi­du­ry­je esan­čias tris in­for­ma­ci­nes len­tas ati­den­gė tea­tro­lo­gė prof. Ire­na Vei­sai­tė ir Cz. Mi­los­zo dva­ro Kras­nog­ru­do­je ir Sei­nų „Pa­ri­bio“ fon­do va­do­vė Mal­gor­za­ta Czy­zews­ka.

„Te­bū­nie šie laip­tai drau­giš­kų, gra­žių san­ty­kių gi­ja. Vi­si esa­me Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės pa­li­kuo­nys. Ir te­gul poe­tas, ra­šęs len­kų kal­ba, bet gi­męs Lie­tu­vo­je bus mū­sų ge­rų kai­my­ni­nių san­ty­kių glo­bė­jas“, – sa­kė vieš­nia iš Len­ki­jos.

1911 me­tų bir­že­lio 30 die­ną Še­te­niuo­se, Kė­dai­nių ra­jo­ne, gi­męs Cz.Mi­los­zas mo­kyk­lą ir uni­ver­si­te­tą bai­gė Vil­niu­je, jis tar­pu­ka­riu bu­vo oku­puo­tas Len­ki­jos. Vė­liau Cz. Mi­los­zas per­si­kė­lė į Var­šu­vą, Len­ki­jo­je pra­lei­do ka­ro ir pir­muo­sius po­ka­rio me­tus. Ta­čiau jau 1951 me­tais kū­rė­jas ry­šius su Len­ki­jos Liau­dies Res­pub­li­ka nu­trau­kė, iš pra­džių gy­ve­no Pra­ncū­zi­jo­je, o vė­liau iš­si­kė­lė į JAV, kur dės­tė sla­vų li­te­ra­tū­rą. Į Len­ki­ją jis grį­žo kri­tus ge­le­ži­nei už­dan­gai, mi­rė 2004 me­tų rugp­jū­tį, pa­lai­do­tas Kro­ku­vo­je.

Len­kų kal­ba ra­šęs Cz. Mi­los­zas iš­skir­ti­nį dė­me­sį kū­ry­bo­je ro­dė gim­ti­nei Lie­tu­vai. 2001 me­tais jam su­teik­tas Vil­niaus mies­to gar­bės pi­lie­čio var­das. Cz. Mi­los­zas taip pat pri­pa­žin­tas Pa­sau­lio tau­tų tei­suo­liu.

Rūta Latvėnaitė