Czesławo Miłoszo sekretorė Agnieszka Kosińska: dirbau su mūsų laikų Mickiewicziumi

Rosita Garškaitė kalbino Czesławo Miłoszo sekretorę: „Agnieszkos Kosińskos (Agnieškos Kosinskos) laukiu amerikiečių knygyne-kavinėje Krokuvoje, visai netoli senamiesčio. Vos susipažinus užsimenu, kad neseniai lankiausi Šeteniuose, imame kalbėti apie tai, ar upės turi sielą.“

Kiekviena upė turi savo sielą, ir ši atsiskleidžia, pirmą kartą atsistojus ant jos kranto. Nežinau, kokia yra Nevėžio siela, nes ji pernelyg suaugusi su mano siela“, – „Abėcėlėje“ rašė Czesławas Miłoszas (Česlovas Milošas).

Mano pašnekovė – šio Nobelio premijos laureato asmeninė sekretorė. Po kelių dešimtmečių emigracijoje, baigiantis XX amžiui, Miłoszas sugrįžo į Lenkiją su antrąja žmona Carol, energija daugybe planų, nors poetui jau buvo per aštuoniasdešimt. A. Kosińska pas Miłoszą dirbo paskutinius aštuonerius jo gyvenimo metus – tvarkė poeto rankraščius, korespondenciją, o mirus žmonai – ir buitį. Prieš pusantrų metų ji išleido knygą „Miłosz w Krakowie“ („Milošas Krokuvoje“). Karališkajame mieste poetas ir palaidotas.

Poetas mėgęs kruopščiai pasiruošti interviu su žurnalistais, prašydavęs iš anksto atsiųsti klausimus. Tuo metu jo sekretorė su manimi leidžiasi į gyvą, sraunų ir vingiuojantį it Nevėžis pokalbį.

Gal keistas klausimas, bet kaip Jūs save pristatote kitiems žmonėms: buvusi Miłoszo sekretorė, tiesiog Miłoszo sekretorė, rašytoja, literatūros kritikė?

Daugelis Lenkijoje žino, kad Agnieszka Kosińska yra ta moteris, dirbusi pas Miłoszą, trečioji jo „žmona“. Pristatykite mane, kaip norite: esu literatūros kritikė, redaktorė, biografė, buvusi Miłoszo sekretorė. Kartais galvoju, kad esu vadybininkė (juokiasi). Galbūt dėl to, kad šiam darbui reikėjo skirtingų nuostatų, apie kurias anksčiau net nebūčiau pamaniusi. Tikriausiai per daug būtų sakyti, kad esu Miłoszo gyvenimo vadybininkė, bet, kai pagalvoji, kad lydėjau jį iki pat pabaigos… Man buvo reikalingas kitoks požiūris nei redaktorės ar literatūros agentės.

Štai kur mus nuvedė paprastutis klausimas.

Išties pati dažnai užduodu sau šį klausimą. Kas aš esu? Kas aš buvau? Koks mano vaidmuo to žmogaus gyvenime? Dirbdama su tokiu produktyviu, talentingu, žymiu poetu, negalėjau galvoti apie jį vien kaip apie Nobelio premijos laureatą. Dirbau tiesiog su žmogumi, vyru, rašytoju. Sėdėdavome arčiau vienas kito nei mudvi dabar. Ir šitaip penkias valandas per dieną.

Pačioje pabaigoje, supratusi, kad Miłoszas miršta, ėmiau galvoti apie savo darbą kaip apie pašaukimą. Po septynerių dirbtų metų nebegalėjau pasakyti: gana, nebenoriu. Iki tol buvau tik sekretorė, labai užimta moteris, kuri, be to, dar rašė disertaciją, literatūros kritiką, augino vaiką.

Paskutiniame Miłoszo gyvenimo etape reikėjo daryti daug ką ir bet kada. Net labai paprastus dalykus – tiesiog pabūti kartu, balsu paskaityti, surasti norimą knygą, išklausyti. Štai kodėl mano knyga pasirodė praėjus daugiau nei dešimtmečiui po jo mirties. Tam tikra prasme tai mano išsilaisvinimas.

Matyt, turėjo praeiti ir gedėjimo laikas?

Neabejotinai. Metai po poeto mirties, praleisti dirbant jo literatūros agente, prižiūrint jo butą Bogusławskio gatvėje, rengiant 900 puslapių jo kūrybos bibliografiją, poezijos rinkinį „Wiersze ostatnie“ („Paskutinieji eilėraščiai“) ir romaną „Góry Parnasu“ („Parnaso kalnai“) pagal rankraštį spaudai, tam tikra prasme ir buvo gedėjimas. Kaip minėjau, „Miłosz w Krakowie“ buvo mano išsilaisvinimas, atsivėrimas. Tai savotiškas paskutiniųjų Miłoszo metų reportažas su tiksliomis datomis. Su manimi jis kalbėdavo tiesiai, be jokios išorinės ir vidinės cenzūros. Labai branginu tas akimirkas.


Agnieszka Kosińska / R. Garškaitės nuotrauka

Kodėl atsirado Jūsų knyga?

Pagal išsilavinimą esu lenkų kalbos filologė, mano specializacija – romantizmas. Nuo pat pradžių supratau, kad dirbsiu su mūsų laikų Mickiewicziumi (Adomu Mickevičiumi). Pokalbius su Miłoszu, kurie nebuvo oficialūs, ne viešumai, vertinau kaip lobius, beveik tuoj pat juos užsirašydavau. Neplanavau publikuoti, norėjau tiesiog nepamiršti, išsaugoti. Vėliau supratau, kad turiu ką apie šį žmogų pasakyti, kad galiu papildyti jo portretą.

Savo internetiniame puslapyje aprašote, kaip Miłoszo žmona Carol kavinėje „U Literatów“ („Pas literatus”) pasiūlė Jums darbą. Galima sakyti, kad sprendimas buvo lemtingas?

Žinoma. Tik tuomet nesitikėjau, kad šis darbas užsitęs dvidešimt metų. Žinote, su tokia praeitimi dabar nelengva gyventi. Kartais negali rasti žodžių, kuriais perteiktum savo patirtį kitiems. Galbūt tai antra priežastis, dėl kurios parašiau knygą – paaiškinti, koks buvo Miłoszo gyvenimas Krokuvoje, kokie buvo jo artimi žmonės. Tai nėra lengva, glotni knygelė. Stengiausi parodyti poetą, kokį pažinojau – sudėtingą  asmenybę.

Galiu tik įsivaizduoti, kad dirbti su talentingu kūrėju yra privilegija, tačiau kodėl šis darbas turėjo tokią milžinišką įtaką Jūsų pačios gyvenimui? Ar dėl intensyvumo, dalyvavimo kūrybiniame procese?

Pradžioje turėjau pagelbėti Miłoszui redaguoti tekstus, tvarkyti korespondenciją lenkų ir anglų kalbomis, bendrauti su žiniasklaida, leidėjais. Jo butas Krokuvoje buvo tarsi šalies prezidento rezidencija. Visi norėjo su juo susitikti, paspausti ranką, išgirsti nuomonę.

Ar poetui patiko entuziastingi lankytojai?

Taip, jam reikėjo kitų žmonių, jų energijos, nė kiek šito neslėpė. Tam tikri abipusiai mainai. Visiškai kitoks Wisławos Szymborskos (Vislavos Šymborskos) atvejis, šiai poetei naudingiausia buvo tyla ir buvimas labai siaurame artimųjų rate. Nobelio premija šia prasme jai buvo katastrofa.

O Miłoszas troško bendrauti su žmonėmis. Stebėdavau jį – tiksliai žinodavo, kokį klausimą užduoti, kad bendravimas nebūtų suvaržytas. Tikra meistrystė. Lankytojų jis sulaukdavo kiekvieną dieną. Savo knygoje parodau, koks buvo Miłoszo dienos ritmas: darbas su eilėraščiais, eseistika, interviu, po pietų – susitikimai, svečiai, filmai, teatras. Pavardžių rodyklė mano knygoje apima daugiau nei du tūkstančius asmenų. Įsikūręs Krokuvoje poetas apmažino kontaktus su išoriniu pasauliu, tik įsivaizduokite, kaip jis gyveno iki tol!


Čia gyveno Nobelio premijos laureatas, Bogusławskio g. 6 / R. Garškaitės nuotrauka

Grįžkime prie klausimo apie darbo su Miłoszu poveikį Jūsų pačios gyvenimui.

Kas galėjo nutuokti, kad trisdešimt trejais jaunesnė žmona Carol mirs anksčiau negu poetas. Miłoszui tai tapo tragedija. Pasikeitė ir mano vaidmuo. Buvau paprašyta tapti maior domus, pasirūpinti viskuo. Nebuvau tam pasiruošusi. Buvau jauna, man netrūko energijos, tačiau kai dabar apie tai pagalvoju… Dieve brangus. Gerai, kad žmogus nežino, kas jo laukia ateityje. Būčiau mirtinai išsigandusi (juokiasi).

Visų pirma priėmiau darbo pasiūlymą, nes man buvo labai smalsu dirbti su tokiu produktyviu, kūrybingu, talentingu žmogumi. Mane domino ne tik Miłoszo, bet ir Gombrowicziaus (žymus XX a. lenkų romanistas, dramaturgas – R. G.), ir kai kurių kitų lenkų menininkų asmenybės. Galbūt tai mane ir išgelbėjo dirbant su Miłoszu, kuris buvo tikras energijos vampyras. Jis man buvo įdomus. Be to, man patinka rūpintis kitais žmonėmis. Stengiausi būti naudinga kiek įmanydama. Netrukdyti jo darbui, negadinti nuotaikos. Daugelis manęs klausia: kaip tu galėjai apleisti savo gyvenimą, karjerą? Negalvojau apie tai! Viskas buvo paprasta. Dirbti pas Miłoszą tiesiog buvo įdomiau, nei daryti bet ką kitą.

Galiausiai šis darbas tapo Jūsų karjeros keliu. 

Iš dalies. Šiuo požiūriu galima išskirti du mano gyvenimo periodus: aštuoneri metai Miłoszui gyvam esant ir dvylika po jo mirties. Pastarieji nebuvo lengvi. Įtikinau Miłoszo sūnų Anthony Oscarą išlaikyti tėvo butą nepaliestą, be jokių pokyčių, tarsi poetas būtų ką tik išėjęs. Jis buvo atviras visiems. Dabar nežinau, koks buto likimas, nusprendžiau pabaigti šį savo gyvenimą etapą.

Netrukus bus Miłoszo gimtadienis (kalbamės birželio 20 dieną, poeto gimimo diena – birželio 30 d.). Ar jis juos švęsdavo?

Būdavo laimingas, kai bičiuliai susirinkdavo pas jį. Carol, o po jos mirties aš, paruošdavo ką nors skanaus valgyti ir gerti. O svarbiausia – pokalbiai. Jie vykdavo lenkų kalba ir sukdavosi apie Lenkijos istoriją, politiką, skambėdavo lenkiški pokštai. Juk būtent tai ir buvo pagrindinis jo grįžimo į Krokuvą tikslas.


„Agnieszkai Kosińskai nuo bendradarbio“ – autoriaus dedikacija. / R. Garškaitės nuotrauka

Kodėl grįžo į Krokuvą, o ne į, tarkime, sostinę Varšuvą, kurioje jam teko gyventi ilgiau?

Iš tiesų Krokuvoje Miłoszui  teko gyventi labai trumpai. 1945-ųjų pradžioje drauge su būsimąja žmona Janina  jis pabėgo iš nacių okupuotos Varšuvos. Tikrai žinau, kad pastaroji jam nepatiko. Iš pradžių su kitais pabėgėliais gyveno netoli Krokuvoje esančioje Goščycės gyvenvietėje Jerzy Turowicziaus (žurnalistas, redaktorius, Miłoszo bičiulis – R. G.) žmonos dvarelyje. Vėliau persikėlė į netoli pagrindinės Turgaus aikštės esančią Šv. Tomo gatvę.

Su Krokuva jį siejo ir emociniai ryšiai. Miłoszo mama Veronika atvyko į šį miestą iš Šetenių mokytis mergaičių internate XX a. pradžioje. Jo tėvas Aleksandras po žmonos mirties atsikėlė į Krokuvą gyventi su antrąja sutuoktine, čia mirė ir yra palaidotas.

Krokuva yra labai senas miestas. Miłoszo karta ne Varšuvą, o Krokuvą laikė tikrąja Lenkijos sostine. Jis dažnai sakydavo, kad Krokuva tam tikra prasme jam primena Vilnių. Universitetai, akademijos, leidyklos. Sena ir nauja. Taip pat draugai, milieu, ypač Turowicziaus redaguojamo žurnalo „Tygodnik Powszechny“ (liet. „Visuotinis savaitraštis“) ratelis – labai svarbūs Miłoszui. Ieškant atsakymo į klausimą, kodėl grįžo į Krokuvą, reikia skaityti jo „Poetinį traktatą“.

Pašnekovė atverčia knygą, šypsosi, cituoja iš atminties. „Agnieszkai Kosińskai nuo bendradarbio“ – rodo autoriaus dedikaciją. „Poetinis traktatas“ rašytas 1955–1956 m., jo ištraukos skelbtos lenkų emigrantų mėnraštyje „Kultūra“. Pirmasis skyrius prasideda eilute „puikūs laikai“, kurie nurodo į Krokuvą Habsburgų imperijos laikais. Miłoszo ir šiek tiek jaunesnės kartos poetams tai buvo jų amžiaus, taip pat ir modernios literatūros, pradžia. Taigi, XX amžiui baigiantis, Miłoszas norėjo būti ten, kur amžius prasidėjo. Krokuvoje.


Mėgstamas Miłoszo vaizdas į Krokuvos Turgaus aikštę. / R. Garškaitės nuotrauka

Kokios Krokuvos vietos Miłoszui buvo brangiausios? Kur eidavo pasivaikščioti? 

Jis gyveno visai netoli Plantų parko aplink Senamiestį. Daug vaikščiodavo, nes tuo metu sutikdavo, matydavo žmones. Poetui svarbu girdėti gyvą kalbą. Gyvendamas emigracijoje, jis nerimavo dėl ryšio su kalba, buvo pakankamai išmintingas, kad suprastų, jog poezija be gyvo santykio neįmanoma. Poetui reikia būti kalboje, ypač tokiam romantikui kaip Miłoszas. Jis ne tik kaip Mickiewiczius, jis turi ir visus Mickiewicziaus kaip kūrėjo bruožus: svarbus santykius su gamta, konkrečia gimtąja vieta ir jos žmonėmis – valstiečiais, kaimynais.

Dar vienas bendras bruožas būtų priklausymas kelioms kultūroms. Paminklų Mickiewicziui rasime ir Lietuvoje, ir Lenkijoje, ir Ukrainoje, ir Baltarusijoje.

Be abejo. Miłoszas supykdavo, paklaustas, ar yra lietuvis, rašantis lenkiškai, ar lenkas su lietuviškomis šaknimis.

Net paskutinį gyvenimo dešimtmetį poetas buvo labai produktyvus. Įdomu, koks buvo jo santykis su ankstesniais eilėraščiais? Ar jis manė, kad kūryboje galima pažanga?

Šis klausimas mus nukreipia į pačią poeto darbo esmę. Jei skaitote Miłoszo eilėraštį, parašytą jam esant dvidešimt septynerių–aštuonerių, pavyzdžiui, gerai žinomą „Susitikimas“, galite pagalvoti, kad jį parašė labai patyręs vyresnio amžiaus žmogus. Tai tobulas eilėraštis. Miłoszas manė, kad jauni poetai patiria kūrybinės energijos proveržį, tačiau vėliau jie būtinai turi tobulėti, kad tekstai būtų, viena vertus, kuo paprastesni, kita vertus, daugiasluoksniai, artimi bibliniam stiliui. Pats geriausiais savo eilėraščiais laikė šiuos: „Dovana“, „Susitikimas“, „Upės“, „Lietuva po penkiasdešimt dvejų metų“.


2004 m. „Tygodnik Powszechny“ numeris eksponuojamas žurnalo redakcijoje. Pirmame jo puslapyje rašoma apie Miłoszo mirtį. / R. Garškaitės nuotrauka

Poezija Miłoszui buvo svarbiausia, todėl eilėraščių rašymui jis skirdavo daugiausia laiko ir energijos. Priešingai nei šiuolaikiniai poetai, išleidžiantys po tomelį kasmet, per visą gyvenimą jis paskelbė 800 eilėraščių. Tačiau trigubai daugiau liko stalčiuje. Nuvykusi į Jeilio universitetą ar Nacionalinę biblioteką Varšuvoje galėtumėte perskaityti rankraščius. Publikuotieji jam buvo geriausi, tie, kuriais norėjo dalintis su skaitytojais. Brangino visus, net ir ankstyviausius, nes jie sudarė pilną kūrybos paveikslą. Debiutinė „Poema apie sustingusį laiką“ gal mažiausiai patiko, bet vis tiek įtraukė eilėraščius iš šios knygos į raštus, leido perspausdinti.

Dar sugrįžkime prie Miłoszo Krokuvoje. Ar jis mėgdavo eiti į pagrindinę Turgaus aikštę?

Taip, vaikščiodamas užsukdavo į kavines pagrindinės aikštės ir Šv. Onos gatvės kampe. Tai jam buvo tobulas stebėjimo taškas, iš kurio galėjo matyti beveik visą aikštę, geriausiai išgirsti miesto minios melodiją. Miłoszui gyvenant Krokuvoje, kavinių pavadinimai keitėsi, tačiau jis eidavo į tą pačią minėtą vietą, kad ir kas joje atsidarytų. Aplankydavo daug knygynų, norėdavo pažiūrėti, ar ir kurios jo knygos parduodamos. Pagal išsilavinimą jis buvo teisininkas, todėl puikiai išmanė sutartis, autorines teises, šiais klausimais su juo dirbti buvo labai paprasta. Greitai šiuos reikalus sutvarkius, likdavo laiko susitikimams, knygų skaitymui ar net filmams.

Esu didelė kino gerbėja. Mano manymu, geri filmai šiuolaikiniame pasaulyje prilygsta ir tam tikra prasme perima literatūros vaidmenį. Bandžiau įtikinti ir Miłoszą savo teorija, bet tai buvo sunki užduotis, nes jis priklausė kartai, laikiusiai kiną žemesne meno forma nei literatūra. Buvome keliuose lenkų filmuose, daugiausia apie gamtą. Atsimenate, vaikystėje jis norėjo būti gamtininkas.

Buvimas mieste – iš esmės svarbus Miłoszui. Čia buvo jo milieu, aplinka, – draugai, pažįstami, kuriuos galėjo sutikti kavinėje ar restorane, drauge diskutuoti. Tai buvo kasdienis įprotis. Kavinė, kurioje ne tik valgoma ir geriama, kavinė – tai institucija. Tokia habsburgiška XIX a. idėja. Amerikoje to nebuvo. Svarbi „Tygodnik Powszechny“ redakcija Vyslos gatvėje. Dar Kazimiežas – žydų kvartalas, kuris Miłoszui gyvenant Krokuvoje, kaip ir dabar, buvo pilnutėlis tiek vietinių, tiek turistų. Tai Miłoszui nekliudė. Jis norėjo būti margoje, plepioje minioje.

Ilgą laiką pragyvenęs Amerikoje, kur dideli atstumai, atomizuota visuomenė, poetas troško artimos aplinkos. Jam ypač trūko lietuviškos gamtos. Man buvo visiškai aišku, kad to jis negalėjo ištrinti iš atminties. Tai matyti ir iš paskutiniųjų eilėraščių, išleistų po jo mirties. Jis atsiminė Nevėžį, lanką prie jo, paukščius, gėlių ir žolelių kvapus, spalvas. Šie atsiminimai buvo  gyvesni nei lenkiški, prancūziški, amerikietiški. Tai kažkas labai gilaus, kaip instinktas, nes atsimena ne protas, o pojūčiai.


Šv. Egidijaus bažnyčia, kurioje lankydavosi poetas su žmona. / R. Garškaitės nuotrauka

Krokuvoje daugybė įspūdingų bažnyčių. Ar kuri nors iš jų Miłoszui buvo svarbi?

Yra viena, visai netoli Vavelio. Labai maža ir sena barokinė Šv. Egidijaus bažnyčia. Carol ir Miłoszas išsirinko ją dėl angliškų Mišių. Carol buvo protestantė, tačiau Berklyje jie susituokė katalikų bažnyčioje, ir ji mielai su vyru nueidavo į Mišias.

Jau būdamas garbaus amžiaus Miłoszas ėmė mokytis hebrajų kalbos. Ar jis buvo iš tų žmonių, kuriems viskas įmanoma?

Taip. Jis daug metų svajojo versti Bibliją, ir kai jam suėjo šešiasdešimt, nusprendė Berklyje lankyti senosios graikų kalbos koine ir hebrajų kalbos paskaitas. Mokytis kalbos – tai prisiliesti prie žodžio esmės. Svarbu tai, kad Miłoszas nelaikė savęs naujos kalbos naujai žmonijai išradėju, labiau pranašu, dvasiniu lyderiu. Mokslinės fantastikos romanas „Parnaso kalnai“ yra apie krikščionybės nuosmukį ir viso jo gyvenimo pagrindinę temą – tikėjimą ir Dievą. Tekstas yra gana paprastas, tačiau jo idėjos – revoliucingos.

Ar žinojote, kad Miłoszas norėjo prisijungti prie huteritų (uždara religinė bendruomenė, kurios nariai gyvena komunoje, verčiasi žemės ūkiu – R. G.)? Tuomet jis buvo gilioje neviltyje. Apie  ištrūkimą iš vadinamojo normalaus gyvenimo jis galvojo dukart – kai dirbo diplomatu Vašingtone ir vėliau, kai jau gyveno prie Paryžiaus kaip persona non grata ir bendradarbiavo su „Kultūra“.

„Su Primaveros atstovais susitikdavau Vašingtone, ir jei jau buvau susitaikstęs su mintimi, kad Paragvajaus miškuose mojuosiu kirviu ir kastuvu, tai liudija, koks buvau apimtas nevilties. Vis dėlto Janka (pirmoji Miłoszo žmona Janina – R. G.) mąstė pakankamai blaiviai, kad atitrauktų mane nuo šio ketinimo“, – iš Miłoszo „Abėcėlės“.

Daugiau apie A. Kosińską lenkų ir anglų kalbomis skaitykite čia

Žurnalistės kelionę į Krokuvą finansavo Lenkijos institutas Vilniuje.

 

Bernardinai.lt