Dainius Razauskas: senovėje žmonės daugiau mąstė ir buvo protingesni

Busti ir bausti yra tas pats veiksmažodis, tik mums per daugybę metų išsiskyrė reikšmė, mes bausmę suprantame kaip viena, o budimą – kaip visiškai kita, LRT KLASIKAI sako mitologas Dainius Razauskas. „Nusikaltęs žmogus kliedi, nesupranta, yra pasiklydęs, miega, sapnuoja. Vadinasi, tikroji bausmės paskirtis – prikelti jį iš kliedesio, iš sapno, pabudinti. Jeigu ji nebudina, tai – ne bausmė. Mes dabar sakytume – pataiso, pakeičia jo vidinį pasaulį, požiūrį, būseną, atramos, atskaitos taškus. Šia prasme pas mus bausmės beveik ir nėra, o būtų labai naudinga“, – pastebi mokslininkas.

Busti ir bausti yra tas pats veiksmažodis, tik mums per daugybę metų išsiskyrė reikšmė, mes bausmę suprantame kaip viena, o budimą – kaip visiškai kita, LRT KLASIKAI sako mitologas Dainius Razauskas. „Nusikaltęs žmogus kliedi, nesupranta, yra pasiklydęs, miega, sapnuoja. Vadinasi, tikroji bausmės paskirtis – prikelti jį iš kliedesio, iš sapno, pabudinti. Jeigu ji nebudina, tai – ne bausmė. Mes dabar sakytume – pataiso, pakeičia jo vidinį pasaulį, požiūrį, būseną, atramos, atskaitos taškus. Šia prasme pas mus bausmės beveik ir nėra, o būtų labai naudinga“, – pastebi mokslininkas.

– Ką mokslininkai, tyrinėjantys kalbos istoriją, įdomaus atranda?

– Kalbininkams rūpi nustatyti žodžio kilmę, jų tarpusavio santykius su kitais žodžiais, sandarą ir t. t. O man įdomiau pasaulėvaizdžio tyrinėjimai ir semantinė raida – pačios žodžių reikšmės ir formalioji pusė tik kaip pagrindas sąsajai. Kažkada indoeuropiečių prokalbė beveik viena kalba buvo, dabar žiūrėkite – kokios kalbos, iš pažiūros net nepanašios. Žodžių reikšmių raida be galo įdomi, nes ji – tarsi sulėtintas mąstymas. Įsivaizduokite tautas, dideles visuomenes, kurios per šimtmečius tarsi neša tokią lėtinę mintį. Ir ta mintis išreiškiama būtent tuo, kad keičiasi žodžio reikšmė – po šimto, dviejų šimtų metų tas pats sakymas reiškia ką kita.

Žinoma, tai nevalingas, nesąmoningas mąstymas, bet jis be galo įdomus tuo, kad mes visi esame jo nešėjai, mes jame dalyvaujame. Mums atrodo, kad mes mąstome tik tiek, kiek patys tame dalyvaujame, bet iš tikrųjų čia tik mažas paviršius. Mūsų mąstymas tėra tarsi žievė, paviršius to didelio, gilaus tūkstantmečio mąstymo, kuris atsispindi kalbos raidoje.

Ir dar yra vienas labai įdomus ir svarbus dalykas. Mąstant atsiranda naujos mintys (turėtų atsirasti). Tas mintis reiškiant, turėtų atsirasti nauji žodžiai. Jie gali atsirasti dviem būdais. Vienas – išvesti iš žinomų žodžių, ir tai yra tikrasis mąstymas. Kitas būdas – skolintis iš kitų kalbų kartu su sąvokomis. Tai pasyvus, vergo mąstymas, kuris pats minties neišveda, tik kartoja. Tikrąjį mąstymą neišvengiamai atspindi žodžių išvedimas, o ne skolinimasis. Šiuo atveju mes esame nugrimzdę į mėgdžiojimą ir užleidę mąstymą.

Beje, viešojoje kalboje, atrodo, žmonės beveik visai nebesugeba kalbėti. Tai reiškia, kad jie nebesugeba mąstyti. Apskritai senosios kalbos indoeuropiečių kalbos buvo be galo sudėtingos. O sudėtingos kalbos reiškia, kad buvo sudėtingas mąstymas. Išvada paprasta – žmonės daugiau mąstė ir buvo protingesni.

– Kur mes vartojame žodžius visai nesusimąstydami, kad jie turi tą senąją pasaulėjautą?

– Lietuvių žodis jėga turi visiškai tikslų atitikmenį latvių kalboje jēga. Kadangi manoma, kad lietuvių ir latvių kalbos išsiskyrė apie 7-ąjį pirmo tūkstantmečio šimtmetį, vadinasi, prieš tai buvo vienas žodis. Bet dalykas tas, kad latvių kalboje jēga reiškia visai ne jėgą, o prasmę ir protą. Tai įsivaizduokite, ką tas atitikmuo turėjo reikšti rytų baltų prokalbėje, kai dar latviai ir lietuviai nebuvo išsiskyrę. Išvada – kad tikroji jėga yra prasmė, kitaip tariant, tikrosios jėgos samprata yra ne fizinė, o maginė, psichofizinė jėga.

Lietuvių kalboje tokios reikšmės irgi yra, tik jau nublankusios. Pavyzdžiui, nujėgti turėjo reikšti išmanyti, suprasti, suvokti. Nuojėga reiškė sugebėjimą, supratimą, išmanymą. Tai irgi reiškia, kad šios šaknies žodis buvo psichinės, o ne fizinės prigimties. Toks pats santykis tarp reikšmių jėga ir prasmė yra mūsų žodyje siela: lietuvių kalboje – siela, o slavų – сила. Tas pats žodis slavų ir baltų prokalbėje skambėjo kaip seila.

– Tiesiog Biblija… Pradžioje buvo žodis…

–Biblija tėra vienas iš daugybės šaltinių.

– Bet – senųjų šaltinių.

– Iš tikrųjų biblinė pasaulėžiūra ir senovės lietuvių pasaulėžiūra labai panašios. Skirtumas tik istorinis – krikščionybė, atėjusi su iškelta Biblija, ištalžė, išnaikino, ištrynė, kiek tik galėjo, visa, kas buvo lietuviška. Kiek negalėjo, tiek pasisavino, ir dabar sako „mes esame pradžia“, ir viskas. Daugybė panašumų yra apskritai visame pasaulyje – bendražmogiškas pasaulėvaizdis yra praamažis, jam dešimtys tūkstančių, galbūt net šimtai tūkstančių metų. Yra tokia psichologinė sąvoka archetipas – nuo jo nėra kur dingti.

Dar keli pavyzdžiai. Žodis vaistas yra šaknies vaid- arba veid- – ta pati šaknis, kurią turime žodžiuose išvysti, išvydau, pavidalas ir t. t. Pirminė jo reikšmė susijusi su žinojimu, ją galime pažinti žodyje žiniuonis, kuris reiškia gydytoją (tik tas, kas žino, gali išgydyti). Kitaip tariant, gydymas yra tam tikras žinojimas.

Noriu dar vieną pavyzdį pasakyti. Yra veiksmažodis, galbūt per retai vartojamas, bausti. Būtojo laiko lytis baudė aiškiau rodo šaknį baud-. Tai tranzityvinė veiksmažodžio lytis, o to paties veiksmažodžio savaiminė, arba intranzityvinė lytis, – busti, budo (tas pats, kaip glausti, gludo; dužti, daužti; lūžti, laužti; smukti, smaukti). Čia šaknyje vyksta balsių kaita, bet busti ir bausti yra tas pats veiksmažodis, tik skirtingos jo lytys. Vis dėlto mūsų ausiai jos jau yra išsiskyrusios, nes išsiskyrė reikšmė: mes bausmę suprantame kaip viena, o budimą – kaip visiškai kita.

O čia yra tas pats. Bausti reiškia budinti – tikroji bausmės prigimtis yra tikslas pažadinti. Nes nusikaltęs žmogus kliedi, nesupranta, yra pasiklydęs, miega, sapnuoja. Vadinasi, tikroji bausmės paskirtis – prikelti jį iš kliedesio, iš sapno, pabudinti. Jeigu ji nebudina, tai – ne bausmė. Mes dabar sakytume – pataiso, pakeičia jo vidinį pasaulį, požiūrį, būseną, atramos, atskaitos taškus. Šia prasme pas mus bausmės beveik ir nėra, o būtų labai naudinga.

– Pabrėžiate, kad pasaulėvaizdžio tyrimams reikšmingi ir asmenvardžiai.

– Pasaulėvaizdžio tyrimams gali būti reikšmingos įvairios kalbos dalys, įvairūs žodžiai. Kad ir asmenvardžiai pavyzdžiui, dvikamieniai. Dvikamienis asmenvardis suduria dvi šaknis (du žodžius) į vieną – tai yra mikrotekstas, mažiausias įmanomas sakinys. Ir kai kurie dvikamieniai žodžiai labai iškalbingi. Pavyzdžiui, Mindaugą galima dviem būdais suprasti. Jei kariškai, nes karo luomui aktuali šlovės samprata, tai jis – daug minimas (šlovingas). Žynių luomui būdingesnė samprata – turintis daug minčių, daugiamintis.

Vidmantas arba Mantvydas taip pat nepaprastai iškalbingi. Šaknis mant- tiesiogiai susijusi su mentalitetu, mąstymu, o vyd- reiškia vydintis, regintis protas. Mindaugas irgi turi simetrišką apverstą variantą Daugminas. Algirdas labai kariškas – visų girdimas, taigi – visašlovis. Pavyzdžiui, užmirštas dėmuo yra išlikęs žodyje Arvydas. Antroji dalis vyd- reiškia žinoti, regėti, o pirmoji ar- siejama su tokiu žodžiu, kuris atitinka lotynų rytus (ritualas iš jo atsiradęs), o vedų kalboje atitikmuo – kosminės būties dėsnis. Taigi galima sakyti, kad Arvydas yra tiesą (dėsnį, tvarką, dorą, dermę) vydintis.

Kadangi vardai duodami kažko linkint, juose matome tam tikrą ideologiją, pasaulėvaizdį, nes per linkėjimą atsiskleidžia žmonių idealai, siekiai, siekiniai.

– Ką tyrinėtojai sako apie žodį dievas?

– Kad ir kokia būtų religija, šis žodis yra jos viduryje, branduolyje. Jis senas, 3 tūkst. metų senesnis už krikščionybę, paveldėtas iš indoeuropiečių prokalbės, turimas ir turėtas daugelyje senųjų indoeuropiečių kalbų, tebeturimas daugelyje naujų. Aiškinama, kad žodyje dievas yra du dėmenys. Viena vertus, tai galėjo būti bendrinis daiktavardis, reiškiantis dangų, – kai kuriose kalbose, ir lotynų, ir vedų, beje, ir latvių, ir lietuvių, yra tokių pėdsakų.

Kita vertus, tos pačios šaknies yra žodis diena (anksčiau tartas deina). Jis reiškia šviesą, kitaip tariant, dangiškos šviesos laiką. Taigi iš tų dviejų dėmenų – šviesa ir dangus – mokslininkai rekonstruoja bendrą vardiklį: arba tai buvęs šviesus dangus, arba dangaus šviesa. Vienaip jungsi šviesą ir dangų ar kitaip, bet tai nepaprastai gilus, iškalbingas, reikšmingas dalykas.

Tik reikia turėti omenyje, kad išorinis pasaulis, mūsų vadinamoji gamta, tik tada tampa religijai aktualus, kai suvokiamas perkeltine prasme. Niekas pasaulyje niekada negarbino gamtos. Čia yra kliedesys. Iš tikrųjų gamta visuomet suvokiama perkeltine reikšme, kaip simbolis, kaip ženklas ir kaip tai, kas yra aukščiau. O tai, kas yra visų aukščiausia, – dangus.

Lygiai taip pat simboliškai mes kalbame apie šviesą. Tarkim, nušvito (aptemo) protas – juk ne apie lemputę kalbame, o perkeltine prasme vartojame šviesos sąvoką. Pagaliau, sakydami švietimas, ne apie elektrifikaciją galvojame. Taip reikia suprasti ir šviesą – tai, kas yra visų šviesiausia, visų aukščiausia. Štai dievo sampratos branduolys, tai yra dievas. Tai toli gražu ne fizinis dangus, į kurį žmonės nuo aukšto kalnelio dairėsi. Žinoma, išoriniame pasaulyje tas regimas šviesus dangus tampa simboliu, o visose religijose tas aukščiausiasis dievas visuomet susijęs su šviesa ir dangumi.

lrt_klasikaParengė Violeta Melnikienė, LRT „Klasikos“ laida
„Kasdienybės kultūra“