Dainora Eigminienė. Kiekvieno atskirai ir visų kartu…

„Šiuolaikinei lietuvybei plėtoti reikalinga bendra lituanistų ir visuomenės talka“, – sakė lietuvių kalbos mokytoja ekspertė, „Lituanistų sambūrio“ vadovė Dainora EIGMINIENĖ. Kada ir kokiu tikslu susitelkė bei kuo gyvena „Lituanistų sambūris“, D. Eigminienės teiravosi „Švietimo naujienų“ korespondentė Aušra Židžiūnienė.

„Lituanistų sambūris“ susikūręs vos prieš keletą metų. Kas paskatino jo atsiradimą?

„Lituanistų sambūris“ kilo iš rūpesčio, kad lietuvių kultūra XXI a. pasaulyje būtų gyva ir kūrybinga, kad Lietuvos tautos ir lietuvių bendruomenės nariai, šia kultūra remdamiesi, galėtų plėtoti savo gebėjimus bei kurtis prasmingą ir orų gyvenimą. Gyvybingos lietuvybės, lietuvių kultūros išlikimas niekada nebuvo ir šiandien nėra savaiminis dalykas: jis reikalauja sąmoningų ir valingų pačios bendruomenės pastangų. Dabartinės globalizacijos sąlygomis ryškėja dvi skirtingos lietuvių elgesio tendencijos: viena vertus, atsivėrus pasaulio kultūrų įvairovei tampame abejingesni lietuvybei, kita vertus, linkstame užsisklęsti senose savos kultūros formose. Šios abi tendencijos lietuvių kultūrai vienodai grėsmingos. Jas įveikti gali tik mūsų bendros pastangos plėtoti veržlią, kūrybingą, atvirą lietuvybę. Kad lietuvybė būtų stipri ir kūrybinga, kad neužsisklęstų ginties būvyje, bet globaliame pasaulyje teiktų prasmės jausmą bendruomenės nariams, ją būtina nuolat kurti. Lietuviškoji kultūra turi išlikti Lietuvos valstybės ir visuomenės gyvenimo šerdimi: tautai pragaištinga, kai jos kultūros ir kūrybos reikalai išstumiami į viešumos paraštę. Lituanistinis ugdymas – asmens įvesdinimas į lietuvių kalbos, kultūros, istorijos pasaulį – yra ne tik mokyklos, bet ir visuomenės reikalas. Lietuvybę skleisti ir stiprinti turi visa Lietuvos viešoji erdvė. Įsipareigoti krašto kultūrai turėtų visi šios erdvės dalyviai. Šiandien būtent mokyklai tenka nelengvas uždavinys puoselėti tokią lietuvybę, kuri suteiktų viską, ko XXI a. žmogui reikia, kad jis augtų laisvas, atsakingas, kūrybingas, kad brangintų savo kultūrą ir rūpintųsi jos tęstinumu. Šiuolaikinei lietuvybei plėtoti reikalinga bendra lituanistų ir visuomenės talka, naujas mokyklų vaidmuo, nauja lietuvių pilietinė laikysena. Tokiai talkai, tokiam vaidmeniui, tokiai laikysenai įsipareigoja „Lituanistų sambūris“, – tai ištrauka iš mūsų asociacijos vizijos.

Ką pavyko pasiekti/nuveikti „Lituanistų sambūriui“ dėl lietuvybės stiprinimo – juk toks buvo Jūsų susibūrimo tikslas, tiesa?

Per tokį trumpą laiką nuveikta iš tiesų daug. Džiaugiuosi, kad pavyko sutelktinai dirbti mokytojams ir mokslininkams. Ne paslaptis, kad anksčiau būta savotiškos atskirties. Mokytojams bendradarbiavimas su mokslininkais padeda neatsilikti nuo naujausių mokslinių atradimų, juos greičiau diegti mokykloje, o mokslininkams – geriau pažinti šiuolaikinę mokyklą, būti arčiau mokinio, jausti visuomenės gyvenimo pulsą.

Plečiasi „Lituanistų sambūrio“ narių geografija – Vilnius, Klaipėda ar Panevėžys, Žemaitija ar Aukštaitija, Europa ar JAV…

Mezgame ryšius ir su kultūros, meno žmonėmis, bendradarbiaujame su Lietuvos rašytojų sąjunga, Klasikų asociacija, teatrais, muziejais, Lietuvos nacionaliniu radiju ir televizija, interneto dienraščiu „Bernardinai.lt“ ir kt. Taip pat aktyviai bendradarbiaujame su polonistais ir rusistais. „Lituanistų sambūrio“ iniciatyva įsikūrė neformalus Lietuvos kultūrų forumas, kuris kartu su „Mažojo princo fondu“ inicijavo projektą „Skaitančios mokyklos – Česlovas Milošas 2011–2012“.

Ieškome ir randame naujų, modernesnių bendradarbiavimo formų ir būdų, esame atviri, plėtojame ryšius ir su valstybinėmis švietimo institucijomis, aktyviai dalyvaujame priimant esminius švietimo dokumentus.

Klausiate, kas nuveikta dėl lietuvybės stiprinimo? Prisidėta rengiant lituanistikos mokykloje strategiją, lietuvių kalbos ir literatūros vidurinio ugdymo programą, lietuvių literatūros chrestomatiją 11 klasei, pirmąją elektroninę chrestomatiją ir kt. Metų paskaita mokytojams lituanistams Vilniaus universitete, atstovavimas lituanistų bendruomenei įvairiais lituanistikai svarbiais klausimais – galima būtų tęsti vardijant, bet svarbiausia, manyčiau, stiprėjantis ir stiprinamas bendruomeniškumo jausmas, žmonių noras nuveikti ką nors prasminga, akivaizdus noras vaduotis iš tamsos, prietarų, asmeniškai įsipareigoti, prisiimti vis didesnę atsakomybę.

Šiuolaikinę lietuvybę kviesčiau suprasti kaip atsakingą, orų, įsipareigojantį krašto kultūrai ir žmogiškumui mūsų kiekvieno atskirai ir visų kartu gyvenimą. Būtina išmokyti vaikus perimti ir perduoti, būti jungtimi tarp praeities ir ateities.

Interneto svetainėje matėme, jog „Lituanistų sambūris“ vykdo projektą „Nauja yra gerai užmiršta sena arba kaip mokyti pagal atnaujintą lietuvių kalbos ir literatūros programą“, susijusį su atnaujintomis vidurinio ugdymo programomis. Kaip Jums sekasi? Koks Jūsų požiūris į atnaujintas programas?

Aš džiaugiuosi atnaujinta lietuvių kalbos ir literatūros programa. Džiaugiuosi, kad nenueita klystkeliais. Klystkeliu laikyčiau ketinimus dėstant literatūrą vyresnėse mokyklos klasėse atsisakyti nuoseklaus sąryšio, vientiso kultūros vaizdo, tęstinumo, ketinimus siekti pigaus patrauklumo, kai manipuliuojama jaunais žmonėmis sakant, kad tradicinė ar senoji literatūra pasenusi, neįdomi, per sunki mūsų mokiniams. Puiki poeto Vytauto Bložės mintis: „Palikime mokykloje tik šaškes, nenagrinėkime sudėtingiausių šachmatų partijų, nes jos per sunkios. Ir netrukus mūsų mokiniai nebepajėgs suprasti didžiosios literatūros arba pasakys, kad neįdomi ta lietuvių literatūra, ta Lietuva…“

Keiskimės patys ir pasikeis mūsų pamoka. Tik įdomus, išsilavinęs mokytojas gali parengti įdomią pamoką. Dėl to nebūtina sujaukti turinio.

Atnaujintoje programoje kuriamas nuoseklus, vientisas literatūros visumos vaizdas – nuo Renesanso iki XXI a. pateikiant iškiliausius kūrinius. Atskaitos tašku pasirinktas Renesansas, kaip pirmoji visoms Europos kultūroms būdinga bendra epocha.

Ryškinamas asmenybės vaidmuo, kūrėjo ir kūrinio ryšys, Lietuvos daugiakultūriškumas.

 Lituanisto vieta mokykloje ypatinga. Kokių savybių jis privalo turėti, kad būtų išgirstas šiandieninio jaunimo?

Jis turi būti dvasinis vadovas, lyderis, autoritetas, apsiskaitęs, išprusęs, gerai išmanyti dalyką, turėti gerą skonį, būti nenuobodus, kaitaliojantis mokymo strategijas, vertybiškai brandus, psichologiškai stiprus, įtaigus, orus. Turi būti įdomus žmogus. Vertinti savo darbą, rečiau kalbėti apie pinigus ar klausti, kas man už tai sumokės, kodėl aš turiu dirbti tokį mažai apmokamą darbą. Žinoma, kad darbas yra pragyvenimo šaltinis, bet blogai, jei vien dėl pinigų dirbame arba leidžiame sau dirbti bet kaip, neatsinaujiname. Daugiau galvokime apie mokinį.

Lietuvoje labai daug puikių mokytojų – idealistų – ir ant jų pečių laikosi ne tik šiuolaikinė mokykla, bet ir mūsų ateitis, sėkmė.

Jaunuoliai įsiklauso tik į tuos, kurie turi ką pasakyti. O kaip kitaip galėtų būti?

Ką manote apie lietuvių kalbos padėtį tautinių mažumų mokyklose?

Tautinių mažumų mokykloms sunkiau, bet joms labiau dabar padedama, stengiamasi aprūpinti mokymo priemonėmis, vadovėliais. Elektroninė chrestomatija 11 klasei nemokamai prieinama kiekvienam mokiniui ir mokytojui, rengiama daug seminarų.

Bet svarbiausia, kad visiems Lietuvos vidurinių mokyklų jaunuoliams viena lietuvių kalbos ir literatūros programa leidžia save suvokti kaip Lietuvos kultūros žmogų. Tai ne tik lietuvių kalbos padėties klausimas tautinių mažumų mokyklose, tai tapatybės klausimas. Kitaip sakant, kiekvienas jaunuolis, visi jaunuoliai yra Lietuvos, skirtingos tautinės kilmės būdami yra svarbūs Lietuvai. Tai laikyčiau didžiausiu laimėjimu.

O sunkumus, susijusius su pasikeitimais, įveiksime tik kartu dirbdami. Beje, ir „Lituanistų sambūrio“ projektas buvo skirtas pirmiausia tautinių mažumų mokyklų lituanistams. Visi stengiamės pagelbėti.

 Ar teikiate (jei taip, tai kokią) paramą lietuvių kalbos mokytojams lietuviškose mokyklose, kur mokosi daug kitakalbių mokinių?

Dabar kiekvienoje miesto mokykloje mokosi daug kitakalbių mokinių. Šiuo požiūriu paramos nediferencijuojame, bet, kaip minėjau, mūsų projekto renginiai buvo skirti pirmiausia tautinių mažumų mokyklose dirbantiems lituanistams, taip pat ir kitų mokyklų lituanistams. Surengėme atvirų pamokų dieną, apsilankymų mokyklose dieną, paskaitų dieną Vilniaus universitete, parengėme dalijamosios metodinės medžiagos, rengėme diskusijas su mokytojais jiems aktualiais klausimais. Viena iš mokyklų, kurioje lankėsi mokytojai, dirba tik su kitataučiais mokiniais (anglais, ispanais, prancūzais ir kt.). Buvo svarbu pasidalyti patirtimi, sukaupta Europoje, ir panaudoti ją savo aplinkoje.

Kuo vadovaujatės gyvenime, kas yra Jūsų varomoji jėga?

Vadovaujuosi išpažįstamomis vertybėmis. Varomoji jėga – artimųjų meilė, rūpestis, mokinių akys, sąžinė, noras pažinti…

Dėkojame už pokalbį…

Interviu skelbtas „Švietimo naujienose“ (2012’2/313; 17-18 psl.)
Švietimo naujienos-2012-2