Dainora Eigminienė: lyderystė – tai gyvenimo būdas

Beveik 30 metų Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijoje lietuvių kalbos ir literatūros pamokas 9-12 klasių mokiniams kasdien vedanti Dainora Eigminienė – ne tik energija trykštanti mokytoja ekspertė, bet ir aktyvi visuomenės veikėja. Jos teigimu, lyderiu gali bandyti tapti kiekvienas žmogus. O kiekvienas mokytojas netgi privalo to siekti.

Kuo savita yra Vilniaus šv. Kristoforo gimnazija? Kada ir kaip joje atsidūrėte? Koks Jūsų vaidmuo šioje mokykloje?

Joje studijų metais atlikau praktiką. Patiko ji man, ir patikau aš. Taip susiklostė, kad baigusi Vilniaus pedagoginį universitetą pradėjau dirbti kitoje mokykloje, o vėliau mane pasikvietė šios mokyklos direktorius Gediminas Matulaitis. Tuomet Vilniaus šv. Kristoforo gimnazija (anksčiau – 9-oji vidurinė mokykla) garsėjo sostinėje kaip griežta klasikinio akademinio mokymo mokykla. Bet aš ją vertinu dėl pagarbos humanitarinei kultūrai, klasikinėms europietiškoms vertybėms, dėl aukštų reikalavimų mokytojui ir mokiniui. Tai darė įspūdį. Be to, čia buvo iš ko semtis patirties, nes dirbo daug ryškių asmenybių. Įdomu tai, kad ir po šitiek metų ji tęsia tas pačias tradicijas.

Savo vaidmenį mokykloje sunku apibrėžti. Jeigu žmogus yra tikras lietuvių kalbos ar literatūros mokytojas, jis turi būti lyderis. Manau, kad jo vaidmuo ir uždaviniai skiriasi nuo kitų dalykų mokytojų, nes literatūra, kaip dalykas, jungia įvairių sričių žinias, formuoja santykį su kultūra, daro įtaką mentalitetui, ugdo asmens vertybes. Be abejo, kito dalyko mokytojas yra taip pat reikšmingas, bet literatūros mokytojas yra vertybiškai svarbus. Jeigu mokyklą suvokiame kaip mokinį ugdančią instituciją, tai asmenybės ugdymas yra pirmiausia lituanistų rankose.

Ar Jums tai yra sudėtinga užduotis?

Tai yra įdomi ir įkvepianti užduotis, bet, žinoma, sudėtinga. Reikia pašėlusiai daug dirbti. Neformaliai. Savo asmeninio gyvenimo sąskaita. Neskaičiuoti valandų, neklausti, ar jos atsipirks.

Reikia besąlygiškai būti su mokiniais, bet reikliai ir konstruktyviai, kad visa nepavirstų plepalais. Pragmatiškėjant žmonių santykiams ir požiūriams, plintant beskonybei, vykstant niveliacijos procesams, įsivyraujant masių žmogui, užduotį būtina atlikti gerai. Ne bet kaip. Tai yra iššūkis, misija – nebijokime skambių žodžių.

Man priimtinas sokratiškasis dialoginio vadovavimo metodas. Jeigu mokytojas nori, kad mokiniai būtų jo bendraminčiai, jis turi su jais būti ir dirbti nuolat. Žinoma, negali pavirsti jų draugu tiesiogine žodžio prasme, bet turi būti patikimas partneris bendruose darbuose.

Tačiau kaip išsaugoti lyderystę, būnant mokinio partneriu?

Mokytojas turi būti autoritetas mokiniams. Jie nori gerbti, tikėti ir pasitikėti. Tikėti tuo, ką darai ir ką jiems siūlai. Kitaip moksleiviai nesusirinks, nesutiks su tavimi dirbti. Daugelis mokytojų skundžiasi, kad sunku mokinius prisikalbinti tam tikrai veiklai, jie į ją neįsitraukia, nesusidomi… Manau, tai yra mokytojo problema. Žinoma, mokykloje turi būti tinkama aplinka, gal netgi susiformavusi tam tikra tradicija, tačiau vis dėlto mokytojas turi turėti lyderio ir asmenybės savybių, kad sugebėtų daryti įtaką moksleiviams. O tai tikrai nėra paprasta. Tam tikra prasme reikia įveikti mokinį, bet ne tam, kad jį pažemintum, o kad jis tavimi patikėtų ir taptų lygiavertis bei atsakingas partneris, toks pat lyderis bendrame procese.

Reikia pasidalinti atsakomybe su mokiniu, reikia į jo patarimus įsiklausyti, leisti jam, kaip tam tikrą sritį išmanančiam, pasireikšti (pavyzdžiui, jeigu jis dainuoja, piešia, turi išskirtinį muzikinį skonį, savitai mąsto), pastebėti ir panaudoti jo privalumus arba ugdyti apčiuoptą kūrybiškumą, bet vis dėlto, nors ir dialogiškai, bet vadovauti, nukreipti.

Mokiniai kaskart atsiskleidžia kaip galintys būti lyderiai. Be abejo, tokių nėra absoliuti dauguma, tačiau yra. Kiti noriai įsitraukia ir praturtėja – bendro darbo patirtis šalia įdomių žmonių praturtina. Jie nori būti kartu vieni su kitais, nori kalbėtis, bendrauti.

Ar, Jūsų nuomone, kiekvienas mokytojas, norėdamas išugdyti lyderius, kažko ateityje pasieksiančius žmones, turi ir pats būti lyderis?

Manau, kiekvienas mokytojas privalo bandyti. Galbūt ne kiekvienam pavyks, bet kiekvienas turi stengtis.

Pernai Jus išrinko Metų mokytoja, vadinasi, buvote viešai pripažinta lydere. Kaip pati manote, už ką šį įvertinimą gavote? Kaip tuomet pasijutote ir kas po to pasikeitė?

Meluočiau, jei sakyčiau, kad tai man buvo nesvarbu. Turbūt tai yra ilgo darbo rezultatas. Juokais pasvarstau – kodėl ne užpernai ar ne šiemet (šypteli)? Ko gero, kai dirbi nuosekliai ilgus metus, kiti pamato tavo darbo rezultatus. O šiaip – dėl to netapo lengviau gyventi, atvirkščiai – atsirado daugiau darbo, daugiau visuomeninių įsipareigojimų, atsakomybės. Tačiau tai nėra blogai. Tai natūralus vyksmas – man dirbti įdomu.

Kokia Jūsų visuomeninė veikla?

Įkūrėme asociaciją „Lituanistų sambūris“ iš rūpesčio, kad lietuvių kultūra XXI amžiaus pasaulyje būtų gyva ir kūrybinga, kad Lietuvos tautos ir lietuvių bendruomenės nariai, šia kultūra remdamiesi, galėtų plėtoti savo gebėjimus bei kurtis prasmingą ir orų gyvenimą.

Taip pat jau devynerius metus rengiame Vilniaus ir Lietuvos mokinių dainuojamosios poezijos konkursus. Esu viena jo pradininkių. O ką jau kalbėti apie tokius darbus, kurie mažiau matomi visuomenėje, bet yra labai svarbūs mokykloje – renginiai, projektai, seminarai… Tai kur kas daugiau nei pamoka.

Ką stengiatės perteikti savo auklėtiniams? Ko vaikai gali išmokti iš Jūsų?

Jie gali išmokti kryptingai dirbti. Puoselėju autentiškumą, skatinu drąsą būti savimi. Skatinu vaikus atsiskleisti, parodyti tai, kam kiekvienas yra gabus, ką moka. Vienas geba rašyti, kitas – fotografuoti, trečias – dainuoti, ketvirtas yra organizuotas arba gerai kala vinį… Svarbu, kad kiekvienam jų mokytojas surastų nišą pasireikšti, kad pastebėtų, kad jie iš tikrųjų rūpėtų.

Turime daug įdomių, savitų mokinių – tuo džiaugiuosi.

Ar ne per sunki užduotis vienam mokytojui pastebėti kiekvieno vaiko gabumus?

Taip, vienoje klasėje gali būti net ir 30 mokinių. Daug ko negali padaryti pamokoje, todėl diferencijuotas arba individualizuotas mokymas nėra paprastas. Tačiau juk galima su mokiniu dirbti ir užklasinėje veikloje. Žinoma, paties mokytojo požiūris į popamokinį darbą su vaikais turi būti mažų mažiausiai neformalus. O jei mokytojas yra motyvuotas, tuomet motyvuotas ir jo mokinys.

Kiekvieno nepastebėsi, bet nors vieną atradęs – išgelbėtum visą pasaulį.

Tačiau sutikite, juk esama mokinių, kurie į kiekvieną mokytojo pasiūlymą drąsiai išrėš: „Man neįdomu, aš nieko nenoriu“…

Tuomet mokytojo užduotis yra jį, nepatiklųjį, paskatinti. Vaikas, kaip ir kiekvienas žmogus, yra paslaptis, todėl kartais neįmanoma įspėti, ką jis gali. Dažnai vaiko nieko negalėjimas tampa labai dideliu galėjimu. Svarbiausia, kad ėmęsis ir paprasčiausios veiklos jis nesijaustų menkesnis, o dirbdamas komandoje, tikėtų, kad tai yra prasminga. Tiesa, svarbu, kad pavyktų pasiekti galutinį kūrybinį rezultatą, kitaip mokiniai tavimi nusivils ir nebetikės – tai visada išbandymas. Juk iš anksto nežinai, ar tave ištiks sėkmė. Ji yra neprognozuojama. Reikia kaitalioti strategijas, atsinaujinti. Jeigu turi tik plaktuką, viskas atrodys kaip vinis.

Be to, nebūtina visiems vaikams klasėje kažkaip pasireikšti. Juk užtenka, kad dalis jų būtų veiklūs ir jie „užkrės“ kitus. Net ir pasyviai būdamas šalia lyderio vaikas keičiasi. Niekada negali žinoti, kada pasėtas grūdas sudygs: vienam užtenka poros savaičių, o kitas, žiūrėk, tik po trejų metų atsiskleidžia.

O ar konfliktų su mokiniais pasitaiko?

Taip, bet esu linkusi manyti, kad konflikto nesuvaldo mokytojas. Profesionalus mokytojas bet kokį konfliktą sugeba suvaldyti ir išspręsti pats. Konfliktas gali kilti dėl neišmanymo, nuovargio, nesusikalbėjimo, bet kartais tai tiesiog yra kūrybinis konfliktas. Tuomet labai svarbu, kaip elgiasi mokytojas ir kaip skatina elgtis mokinį. Manau, be konflikto nėra asmenybės.

Prieš pora metų viename interviu sakėte, kad „mokykloje grėsmingai mažėja mokytojų, galinčių būti autoritetais“. Ar ši problema išliko iki šiol? Kodėl taip yra: ar tai pačių mokytojų bėda, ar moksleivių, neretai atmetančių bet kokius autoritetus?

Situacija yra šiek tiek pasikeitusi. Ekonomikos krizė mums į naudą, nes atsirado kur kas daugiau jaunų žmonių, savo ateitį siejančių su mokykla. Bent mūsų mokykloje yra pakankamai jaunas profesionalių, veržlių, ambicingų žmonių kolektyvas. Šiuo požiūriu sunkmetis skatina įvertinti tai, ką turi ir ką gali prarasti, netekdamas darbo vietos. Bet kad naujieji mokytojai taptų lyderiai, autoritetai, reikia daug dirbti. Pirmiausia su savimi.

Vis dėlto mokytojo autoriteto, kaip ir apskritai asmenybės, problema mūsų visuomenėje išlieka kertinė. Mokytojas turi mokytis. Manau, daug problemų mokykloje ir visuomenėje kyla dėl tamsumo… Dėl to, kad žmonės nėra atviri kaitai, neieško, neatsinaujina, stinga orumo, savigarbos, įsipareigojančios laisvės.

Su kokiomis problemomis susiduriate dirbdama su vaikais, kada prireikia lyderio savybių joms išspręsti? Ką apskritai laikote sėkmingu savo lyderystės pavyzdžiu?

Man brangi vieno dvyliktoko mintis: „Aš negaliu patikėti, kad, mokydamasis žemesnėje klasėje, per lietuvių kalbos pamokas mėčiau apelsinus į lentą“. Paklausiau jo, kodėl? Jis atsakė: „Man buvo baisiai neįdomu, jaučiausi atstumtas, nevykėlis. Tačiau dabar pajutau, kad ir aš galiu kažką reikšmingo pasakyti, kad ir aš galiu būti vertinamas kaip įdomiai mąstantis – pirmą kartą į mano požiūrį buvo įsiklausyta“. Tai palaiko ir skatina dirbti. Vadinasi, jam svarbi mūsų literatūros pamoka.

Jėgų suteikia ir sugrįžtantys mokiniai. Ruduo – toks metas, kai abiturientai, baigę mokyklą prieš 10 ar 15 metų, vis dar aplanko. Sugrįžtantys mokiniai, kurie nori kalbėtis, nori pasidalinti tuo, ką yra nuveikę – geras ženklas. Juo labiau, jei po 10 metų buvęs mokinys mielai sutinka padėti. Tai – didžiausias džiaugsmas mokytojui. Tokie pasakymai ir poelgiai irgi yra džiaugsmas.

Problema yra idėjos: iš kur imti originalių minčių, kaip nesikartoti ir neišsisemti. Dabartinė moderni psichologija moko, kad smegenys negali sukurti meninių koncepcijų, idėjų, teorijų. Komandą duoda dvasia. Tai sako seras Džonas Ecclsas, neurofiziologas, kuriam 1963 m. paskirta Nobelio premija. Vadinasi, smegenims vadovauja dvasia. Dvasia pasireiškia kūrybos metu. Taigi, pirmiausia puoselėtina mokinių dvasia – tai problema ir iššūkis mokytojui.

Akivaizdu, jog palaikote ryšį su daugeliu mokyklą baigusių savo auklėtinių. Ar iš jų išaugo žmonių, pasiekusių savo gyvenime gana daug, tapusių kažkurios srities lyderiais?

Taip, ir labai ryškiais. Pavyzdžiui, gerai žinomas fotomenininkas Marius Jovaiša, sukūręs „Neregėtą Lietuvą“. Tai vertybiškai brandus žmogus ir neabejotina asmenybė, daranti įtaką Lietuvos visuomeniniam gyvenimui.

Bet aš vadovaujuosi nuostata: niekada nesakyk, kad esi kieno nors mokytojas, verčiau palauk, kol mokinys pasakys, kad tave laiko savo mokytoju (nusišypso).

Mūsų mokykloje išaugo daug įdomių žmonių, įvairiose srityse tapusių lyderiais. Jų gyvenimo, profesiniuose pasirinkimuose, laikysenose atsiskleidžia ir jų išpažįstamos vertybės. Kūrybos žmonėms mokykloje nėra lengva, nes jų prigimtis yra nestandartinė. Todėl džiaugiuosi, kad daug buvusių mokinių realizuoja save kaip menininkai.

Džiugina ir tai, kad daugelis abiturientų renkasi studijų sritis netipiškai, nepopuliariai ir nevienpusiškai. Nors neretai jų profesijų pasirinkimas yra pragmatiškai nenaudingas, tačiau tai yra jiems įdomu. Pasirinkę pragmatiškesnį kelią, pasijunta blogai ir renkasi iš naujo. Jiems pakanka drąsos, o juk dažnai tenka įveikti ir tėvų pasipriešinimą. Mokinių pasirinkimai labai svarbūs ne tik jiems, bet ir man, kaip jų mokytojai.

Kaip apibūdintumėte tikrą švietimo lyderį?

Jis pirmiausia turi būti autoritetas, o tai ne tas pats, kas formali pareigybė. Lyderis – tai įsipareigojęs bendram gėriui, visuomenei žmogus, darantis esminę įtaką kitiems. Be abejo, svarbi ir kita samprata, kad lyderiu gali būti kiekvienas. Tačiau pačiam save pavadinti lyderiu – pavojinga. Vis dėlto, jei žmogus pripažįstamas kaip lyderis, tai – gyvenimo būdas.

Kaip gydytojas ar dvasininkas, taip ir mokytojas dirba su gyvu žmogumi. Tai ypatinga. Todėl mokytojui lyderiui reikia išminties, didelės širdies – reikia mylėti mokinį, žmogų apskritai, be to, reikia turėti tvirtą vertybinį stuburą. Mokytojas turi nedaryti neigiamos įtakos ir turi nesužaloti jauno žmogaus – jaunam būtina laisvė pasireikšti, savarankiško mąstymo galimybė.

Ko labiausiai trūksta Lietuvai, kalbant apie lyderystę švietime?

Pirmiausia trūksta ryškių asmenybių, bet stokojame ir pagarbos kitam, ypatingai vyresniems. Lietuvoje yra jauno žmogaus kultas, o tai – nebrandžios visuomenės požymis. Šalyje stinga kartų suderinamumo, mes nieko neperimame arba labai mažai ką perimame iš tėvų, protėvių patirties, stinga pagarbos tradicijai. Mūsų jaunieji profesionalai yra kaip mankurtai – žmonės be atminties. Bet taip tautoje ima reikštis žvėris. Kiekviena karta pradeda kažką kurti naujai, tarsi būtų pirmieji, vieninteliai, todėl neturi stabilaus pagrindo, nėra perimamumo. Stokojame tikro, nepameluoto profesionalumo.

Be to, Lietuvoje yra daug nenoro iš esmės keistis. Mes labai daug išeikvojame laiko imitacijoms. Imituojame modernumą, lyderystę, profesionalumą, padorumą. Mums reikia išmokti atskirti, kas yra vertybės, o kas – pseudodalykai. Reikia įsipareigoti. Jeigu norime išugdyti mąstantį, kūrybišką mokinį, reikia patiems gerbti tai, kas egzistuoja kelis šimtus ar net tūkstančius metų Lietuvoje, Europoje ir visame pasaulyje.

Tai pat lietuviams reikia ugdyti savivertės jausmą. Dirbdama tarptautiniuose projektuose užsienyje pastebėjau, kad mūsų vaikai yra kur kas įdomesni, turi idėjų, gali savęs netausodami atsiduoti bendram darbui, yra darbštūs, atkaklūs, atsparūs, ištvermingi, bet svarbiausia – kūrybiški. Mums stinga pasitikėjimo savimi, pagarbos sau. Turiu pripažinti – visko, ko reikėjo, kas svarbu, aš išmokau iš Lietuvos lyderių.

Metodų įvairovė – tai dar ne modernumas švietime. Esmė nesensta ir nekinta, tik kiekvienos epochos žmonių atrandama naujai.

Kas buvo Jūsų lyderiai?

Sutikti man svarbūs žmonės, pavyzdžiui, prof. Irena Veisaitė, prof. Vanda Zaborskaitė.

Ar Jūsų mokytojai padarė įtaką, kuri lėmė, jog pati tapote lydere?

Iš dalies taip, bet tam didelės įtakos turėjo ir mokiniai, ir šeima, ir tarptautinė patirtis, ir prigimtinės savybės.

Vadinasi, lyderystė yra įgimta, o ne įgyjama?

Manau, lyderystė – pašaukimas ir pasirinkimas. Dar yra ir talento klausimas, bet tai – labai mįslinga sfera, kaip ir charizma (šypteli)…

Virga MAČĖNAITĖ

Šaltinis čia