Dainora Eigminienė: „Nesusiaurinkime ugdymo iki banalaus rengimosi egzaminams“

„Paprašiau šiemet, rugsėjo mėnesį, naujai gautų devintokų parašyti rašinį apie jų mėgstamiausią knygą. Vienas rašo, kad labai labai mėgsta skaityti ir yra jau matęs visus filmus apie Harį Poterį, vieną net detaliai papasakojo…. Nė žodžio apie knygą. Ir aš gerai suprantu, koks iššūkis manęs per tuos ketverius darbo metus su juo laukia. Ar suprantate ir jūs?“ – retoriškai laiške klausia lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Dainora Eigminienė. Kokia yra lituanisto – mokytojo misija mokykloje?
Laura Kešytė kalbasi su Vilniaus Šv. Kristoforo gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Dainora Eigminiene.

– Kokie autoriai ir literatūros kūriniai susilaukia didžiausio gimnazistų susidomėjimo?

– Daug kas priklauso nuo mokinio vidinės brandos, nuo literatūros mokytojo, literatūros pamokų kokybės, nuo tėvų nuostatų, nuo šeimos, nuo aplinkos, nuo žiniasklaidos taip pat. Bet bene svarbiausią vaidmenį, žinoma, vaidina literatūros mokytojas. Tada būna visaip.

Gali vertinti ir branginti Antano Strazdo poeziją, Donelaitį. Vienas mano buvęs mokinys Rokas sako jį paskaitantis kas vakarą, nes „Metus“ labai brangina ir dėl to laiko pasidėjęs prie lovos. Gali vertinti Škėmą, Kafką, Borchesą, Radauską ar Putiną, Ivaškevičių, Parulskį ar Gedą, Brodskį, Pasternaką, Folknerį ar Sarbievijų bei Radvaną…

Netiesa, kad lietuvių klasika ar senieji Lietuvos tekstai mūsų mokiniams nerūpi. Rūpi visa gera literatūra, kai jau apskritai rūpi kultūra. Bet pirmiausia reikia gerokai paplušėti. Iš(si?)ugdyti asmeninį santykį su literatūra, su tradicija. Išmokti literatūrą skaityti, suvokti kultūros, istorinius kontekstus, reikia išmokti atsirinkti, susivokti procesuose, vertėse…

Didieji kūriniai reikalauja pastangų. Skaitymo malonumas ateina dirbant. Man juokingos šnekos apie tai, kaip jauni žmonės savaime ima ir jau vertina gerą literatūros kūrinį, gerą filmą, puikų spektaklį ar dailės kūrinį. Kad tik taip paprastai nebūtų… Be sutelktų pastangų? Man tokių mokinių neteko sutikti per trisdešimt darbo mokykloje metų.

Teko sutikti imlių, savitų, apskritai daug kuo besidominčių, tiesiog daugiau skaitančių, bet su visais vis tiek dar daug ir ilgai dirbome kartu, nes jie negimė viską jau suprasdami ar mokėdami, kaip kai kuriems atrodo, nors buvo ir nemažai velniškai įdomių žmonių, iš kurių daug ko mokiausi ir aš pati. Buvo ir nepaprastų „atsivertimų“ kultūron. Dėl jų visų darbas mokykloje nuostabus, įtraukiantis, įdomus, įkvepiantis, gyvas, nenuspėjamas, alinančiai sunkus.

Beje, šviesios atminties rašytojas Romualdas Granauskas kartą mums besikalbant vėlai naktį telefonu protino sakydamas, kad privalome mes, mokytojai, tokiu ir pats jautėsi kažkada buvęs, daugiausia dėmesio klasėje skirti tiems patiems įdomiausiems, imliausiems, dėl jų varytis pirmyn ir tik pirmyn. Aš jo žodžius dabar jau branginu kaip testamentinį priesaką.

Tokie mokiniai daro įtaką visiems be išimties klasėje, verčia pasitempti, norisi lygiuotis į tuos įdomiausius. Tada su visais mokiniais gali kalnus pamokoje nuversti. Ir kiekvienas tampa reikalingas.

Anot mūsų klasiko Juozo Tumo-Vaižganto: „Nors vienam akies mirksniui ir tu buvai reikalingas.“ Nebebūna tuomet nereikalingų, nereikšmingų mokinių. Bet pirmiausia reikia atrasti tuos pačius pačiausius – grynuolius. Juos parengti. O gal tik atverti? Jie pamokoje kaip galingas automobilio variklis, kaip jėga išjudintoja. Užduodantys toną, tempą ir ritmą.

– Ar yra autorių / veikalų, kuriuos siūlytumėte įtraukti į literatūros programą?

– Vidurinės mokyklos programa pastaraisiais metais atnaujinta, prisidėjau ją rengiant, manau, kad dabar turime optimalų kanoninės literatūros variantą, su nemaža kontekstinių kūrinių, autorių pasirinkimo laisve. Mokiniai nuosekliai supažindinami mokykloje su svarbiausiais Lietuvos ir Europos literatūros kūriniais.

Dabar galiojančios literatūros programos oponentai norėtų paneigti literatūros kanono egzistavimą, norėtų siūlyti skaityti tik tai, kas galbūt jauniems besąlygiškai būtų patrauklu. O kas galėtų nuspręsti, kas jiems patrauklu? Kaip apibrėžti literatūros kūrinio patrauklumą?

Pagaliau ar toks kriterijus pakankamas kūrinio vertei nustatyti? Ar visa yra gera, kas patrauklu? O koks Lietuvos mokyklos ugdymo tikslas? Koks prioritetas? Ar turime įsipareigoti savajai kultūros tradicijai? Ar ji gyvuos be jokių mūsų pastangų?

Arba norėtų priešinti lietuvių literatūrą su pasauline, sakydami, kad ji kaimiška, neįdomi, provinciali, atgyvenusi, nešiuolaikiška. Prakutusiems kultūroje mokiniams toks požiūris, žeidžiantis jų tapatybę, orumą, kaip buliui raudonas skuduras.

Mokykloje, kaip niekad, aktualus patikimas nuoseklus daugiabalsis pasakojimas apie Lietuvą pasaulyje. Pastebėjau, kad mokinius erzina bet koks eksperimentavimas su turiniu.

Erzina ir lėkštas, ir nelėkštas pataikavimas, jų galių nuvertinimas, savotiškas nepasitikėjimas jaunais, kaip visaverčiais kultūros dialogo partneriais.

Jie sako, mums reikia aiškumo, krypties, visumos suvokimo, norime suprasti mokymosi tikslą ir paskirtį.

Norime suprasti save ir savo kultūrą, mus išugdžiusią, norime suprasti visą tą sudėtingiausią, įvairiabriaunį savosios kultūros vyksmą, jos santykį su kitomis kultūromis, jos vertę. Norime, tyrinėdami praeitį, pažinti dabartį ir kurti ateitį.

Kodėl ne? Ambicinga. Kalbu apie prakutusius kultūroje. Su kitais reikia dirbti.

Mums patiems gali patikti daug visokių autorių ar kūrinių, galime juos rekomenduoti skaityti savo mokiniams, bet jeigu jie skaito, tai ir patys nuolat atras naujų, vis kitų vertų vardų.

Svarbu, kad būtent mokykloje išmoktų atsirinkti, suprasti, kuo geras literatūros kūrinys skiriasi nuo blogo, kas yra meno kūrinys ir kas nėra. Suvoktų Lietuvos, kaip Vakarų Europos dalies, kultūros raidos ypatumus, vaidmenį, reikšmę istorijoje. Tai svarbiausia. Mokykloje būtina padėti pamatus.

Įvesdinti į kultūros pasaulį. Sustiprinti vertybinį nugarkaulį. Asmeninis santykis su kultūros tradicija randasi tik tuomet, kai giliai pažįsti reiškinį, kai jį supranti. Skaitytojas neauga tuštumoje.

– Kūrybinio rašymo ugdymas versus paruošimas brandos egzaminams – ar tarp šių dalykų pastaruoju metu nėra kolizijos?

– Visas gyvenimas yra vieni prieštaravimai. Viskas, ko mokome, taip pat. Reikia išmokti prieštaravimus aprėpti, jungti, derinti, o ne nuo jų bėgti ar dėl jų nuolat skųstis. Reikia mokytis gyventi įtampoje. Reikia ugdyti stiprius žmones, pajėgius Lietuvos tikrovę ar tikrovę apskritai kurti, tobulinti, su ja grumtis, ją įveikti.

Ką tai reiškia paruošimas brandos egzaminams? Kam ruošiame? Nesusiaurinkime mokymo(si) rašyti samprotavimo ar literatūrinį rašinį iki ribotos normos, klišės.

Nesusiaurinkime apskritai ugdymo(si) iki banalaus rengimosi egzaminams. Švieskimės ir švieskime, – taip, atrodo, mus mokė Vydūnas?..

Kūrybinis rašymas, kaip ir kūrybiškumas apskritai, negali kenkti per brandos egzaminą, jeigu mes jį suvokiame kaip mokinio savarankišką, išskirtinį mąstymą turimų kultūros žinių pagrindu, kaip gebėjimą ne tik struktūruotai, bet ir kūrybiškai samprotauti.

Kūrybinis rašymas, peržengiantis bet kokios įprastos formos ribas, turbūt ir yra minties ir formos autentiškumas, kurio siekiame ugdydami individualybę.

Kūrybinis rašymas ugdo, lavina, atskleidžia žmogaus kūrybiškumą apskritai ir yra sudedamoji šiuolaikinio raštingumo dalis.

– Kokia yra literatūros mokytojo misija?

– Misija? Pirmiausia jis turi mylėti savo mokinius.

Lietuvių kalbos ir literatūros mokymąsi mokyklose palengvina ir paįvairina inovatyvios skaitmeninės mokymosi priemonės: mokomosios interneto svetainės, aktorių įgarsinti klasikos kūriniai, elektroninės knygos ir chrestomatijos. Mokytojams naudoti skaitmenines mokymo priemones ugdymo procese padeda ES struktūrinių fondų lėšomis finansuojamas projektas „Ugdymo turinio naujovių sklaidos modelis“. Šio projekto metu buvo įsigytos naujos mokymo priemonės, sukurta jų taikymo metodika, organizuoti mokytojų mokymai bei kitos veiklos, reikalingos moderniam ugdymui.

Šaltinis čia