Dainora Kaniavienė. Antikos recepcija Juditos Vaičiūnaitės eilėraštyje „Šiaurės Atėnai“

Apie Juditos Vaičiūnaitės kūrybą parašyta daug. Tačiau prie jos nuolat bus grįžtama tarsi regint „šiaurės rūke rūškanam“ vis naujas prasmes, kaip jos skleidžiasi aprašytuose Šiaurės Atėnuose – Vilniaus mieste, kurio erdvė prisodrinta ne tik gyvenamojo laiko kultūros elementų, bet ir savitos laiko tėkmės, nuspalvintos lyrinio subjekto potyrių. Taigi ir aš bandau įsukti hermeneutinį ratą ir skaitytojos akimis prasiskverbti į antikos klodus, glūdinčius J. Vaičiūnaitės poetiniame pasaulyje, ir iškelti juos į analizės paviršių.
Antikinis paveldas norint ką nors vaizdžiau, visiems suprantamai pateikti gana dažnai pasitelkiamos literatūroje. Ne išimtis ir lietuviškoji. Tekstai tekstuose, ypač moderniojoje lietuvių literatūroje, dažnas reiškinys: taip išplečiamos kūrinio prasmės ir pripažįstamas antikos vertybių poreikis šiandien.

Matyti, kad Atėnų miesto simbolikos panaudojimas Vilniaus atitikmeniui skaitytoją paskatina atsigręžti į graikų mitologiją, kuri daugeliui yra pažįstama, tad leidžia jautriau suvokti atsikuriančios / susikuriančios valstybės momentus.

1991 m. sausio 13 d. įvykius J. Vaičiūnaitė atskleidžia per antikines tradicijas menantį miestą. Tik dėl Lietuvos lokalizacijos šįkart Atėnai atgimsta šiaurėje, o ne pietuose. Atėnė, pasak graikų mitologijos, miesto įkūrėja ir globėja, tampa tuo raktu, kuriuo galima pamėginti atrakinti eilėraščio duris ir atskleisti pavadinimo prasmę.

Meninės sąsajos su antikos kultūros židiniu ir deivės Atėnės globojamu miestu leidžia daryti netikėtą prielaidą, kad šiaurėje per šį, Sausio 13-osios, įvykį vyko naujos kultūros užgimimas, kuris galbūt turės tokias pat tradicijas ir patirtį. Tačiau ši versija yra tik prielaida, nes J. Vaičiūnaitės eilėraštyje „Šiaurės Atėnai“ į tai nėra tiesioginių nuorodų. Reikšmės gimsta dėl J. Vaičiūnaitės idėjos Vilnių gretinti su Atėnais būtent šiuo, Lietuvai svarbiu, istorijos momentu. Pats pavadinimas skaitytojui signalizuoja, kad štai šiaurėje užgimsta Atėnai.

Tačiau gali būti ir kita tokio pavadinimo kilmės priežastis. Lyginant vaizduojamą Lietuvos istorijos momentą ir graikų mitą apie Atėnų miesto sukūrimą, galima pamanyti, kad J. Vaičiūnaitė sąmoningai šį Lietuvos sostinėje vykusį ginčą su okupantais pamatė per Šiaurės Atėnų vardą. Tiek graikų mitologija, tiek vadinamoji dainuojančioji revoliucija yra laikas iki, t. y. iki nepriklausomos valstybės kūrimo momento valstybės širdyje, sostinėje. Į laiką, kai ir vėl greta vienas kito atsiranda karas, išmintis ir strategija, galima pažvelgti tarsi į istorijos spiralėje atsikartojantį valstybės susikūrimo momentą. Taip 1991 m. sausio 13-ąją atgimsta Atėnės ir Poseidono kovos dėl miesto įkūrimo istorija. Šiaurėje.

Įvedimas į eilėraščio erdvę prasideda per rūškaną rūką, ūksmes:

Baltos kolonos šiaurės rūke rūškanam,
 
Vilniaus kolonos (katedros, rotušės, rūmų),
 
mirtos vazonas ūksmėj negyvenamo namo,
 
gyly versmė po erškėčių laukėjančiu krūmu.

Vieta prieš valstybės atsikūrimą tamsi, apsiniaukusi, miglota, kur saulė nekepina, vėsu. Toks Vilniaus vaizdas primena mitinį pasaulėvaizdį, kurio erdvė užpildoma pasitelkiant miglų, šešėlių, tamsos įvaizdžius.

Viena vertus, tai kuria niūrumo, nežinomybės nuotaiką. Kita vertus, skatina atsiminti ir kitą Lietuvos istorijos momentą, kuris nesusijęs su antikiniu pasaulėvaizdžiu, o saugo savyje stipresniojo šešėlį, paunksmę. Taip, turiu galvoje būtent „Milžino paunksmę“, Balio Sruogos dramą, kurioje skaitytojas nukeliamas į LDK laikus, kai vertybės ir idealai kvietė gręžtis į mitinį laiką, vadinamą milžinų laiku.

Visiškai neatsitiktinai B. Sruogos tekste atsirado tokia metafora. XIX a. pab.–XX a. pr. maironinėje tradicijoje milžinų atitikmeniu lietuvių literatūroje vadinami didūs žmonės, bet tikėtina, kad J. Vaičiūnaitė galėjo remtis ir XIX a. lietuvių literatūros tradicija, kur Lietuvos provaizdis kuriamas miškų, ūksmių ir pelkėtų šešėlių įvaizdžiais.

Tačiau ūksmės, rūkai gali būti ir Vilniaus gamtovaizdis 1991 m. sausio 13-ąją: tai yra tikras, realus istorinis įvykis, turėjęs konkrečią datą ir vietą.

Kolonos – dar vienas gana ryškus eilėraščio pradžios elementas. Šios architektūrinės konstrukcijos skatina atsigręžti į senąją Graikijos architektūrą, kur visos dievams skirtos šventyklos turėjo savitus kolonų tipus. Ankstyvosios klasikos laikotarpiu (490–450 m. pr. Kr.) graikų architektai ieškojo būdų, kaip panaudoti skulptūrines formas ir mitologiją. Kolonos tapo vienu iš elementų, siejančių senąją Graikijos architektūrą su mitų pasauliu.

J. Vaičiūnaitės „Šiaurės Atėnuose“ baltos kolonos gali būti suvoktos kaip simbolinis svarbių lietuvių dvasiniam pasauliui vietų ramstis: tai Vilniaus katedros, rūmų, rotušės akcentai kaip šventyklų ženklai senovės Graikijoje.

Įdomu, kad eilėraštyje minimos Vilniaus katedros kolonos yra seniausio senovės Graikijos dorėninio tipo orderio pavyzdžio analogija: tokios kolonos gyvavo nuo VII a. pr. Kr. ir brandą pasiekė tik V a. pr. Kr. Šešių kolonų portikas, suprojektuotas architekto Lauryno Gucevičiaus, yra Vilniaus katedros ženklas – baltas, išskiriantis pastatą architektūriniu požiūriu.

Ne veltui J. Vaičiūnaitė baltas kolonas priskiria ir rūmams, ir rotušei, ir katedrai. Vilniuje dorėninio tipo kolonų bene gausiausia nei kitose Lietuvos vietose: pavyzdžiui, Šv. Kazimiero koplyčios išorė santūriai dekoruota dorėninio orderio elementais, Vokiečių gatvėje esančius Fitinhofų rūmų įvažiavimo portalus šonuose remia dorėniniai piliastrai. Tačiau kitų tipų kolonų kur kas gausiau nei dorėninių, pavyzdžiui, Šuazelių rūmų portikas, Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčia ir t. t.

Vizualios architektūrinės sąsajos su antikos tradicija galėjo suformuoti Šiaurės Atėnų pasaulėvaizdį J. Vaičiūnaitės mintyse. Per architektūrinius elementus skaitytojui primenamas antikos paveldo fenomenas atsikartoja visame eilėraštyje: svarbus Lietuvos istorijos etapas tarsi aprengtas senosios graikų architektūros elementais. Architektūra tampa atrama, sudarančia erdvės kontūrus dabarčiai:

laiko valstybę sužvarbę
 
šiaurės atlantai ir šiaurės kariatidės,
 
kur marmuriniai akropolio laiptai į rūką,
 
statūs ir slidūs nuo sniegdrabos, ledo ir kraujo,
 
tankų sutriuškinti kūnai ant žemės,
 
o skliautai įtrūksta,
 
plaka širdis, sklidina išdidumo ir graudulio,
 
stovi minia švilpesy šiaurės vėjų ir kulkų, –
 
stovi lyg statulos, kurtos nežinomų skulptorių.

Su senovės Graikijos architektūra eilėraštyje siejamos ne tik baltos kolonos, bet ir kiti įvaizdžiai, pavyzdžiui, akropolio motyvas.

Senovės Graikijoje akropolis tapo šventyklų atitikmeniu, kulto vieta, kur pastatytos šventyklos dievams, kuriose, manyta, jie ir gyveno. Tad nenuostabu, kad J. Vaičiūnaitė, vaizduodama Vilniuje įvykusį svarbų Lietuvai istorinį lūžį, brėžia paraleles su graikų akropoliu.

Akropolis J. Vaičiūnaitės eilėraštyje tik numanomas. Jis nėra tikras, bet paralelės principu siejamas su aikšte, į kurią susirinkusi minia besąlygiškai saugo tai, kas šventa, šiuo atveju – garbę. Būtent herojinė laikysena ir tampa jungtimi tarp to momento Vilniaus ir antikinių Atėnų.

Tai patvirtina Dalios Dilytės mintis, kad antikinėje literatūroje išsakomos vertybės randa tęstinumą ir dabartyje, tai nėra tik antikinio žodžio pakartojimas, tai sudėtingas įvaizdžio virsmas būtyje plėtojant, skaidant ir prijungiant naujus elementus.

J. Vaičiūnaitės minimi akropolio laiptai ne tik yra statūs ir slidūs nuo sniegdrabos, ledo ir kraujo, bet ir veda į rūką. Vėl pasirodo rūko motyvas, kuriuo prasidėjo eilėraštis, vėl leidžiama dvejopa interpretacija. Rūkas paprastai simbolizuoja paslaptingumą, sumaištį, bet rūkui išsisklaidžius ateina žinojimas. Būsena, kurią simbolizuoja rūkas, leidžia suvokti, kad, nors momento svarbumas teoriškai jau pripažįstamas, praktiškai neįsivaizduojama, į kokią ateitį jis atves. Momentas panašus į rūką – tirštas, miglotas, ribojantis skvarbumą, judėjimo greitį.

Aikštė, kurioje vyksta įvykis, lietuvių tautai svarbi it graikams akropolis, bet lietuviai dar nežino, kiek toli gali nuvesti šis įvykis, tad dabarties momentas, ėjimas yra paženklinti sniegdraba, ledu ir krauju. Laiptai slidūs ir veda į rūką, bet herojinė laikysena skatina judėti pirmyn, nes tikima tuo, kas daroma. Susirinkimo aikštėn emocinė vertė prilygsta graikų kultūroje vyravusiai akropolio reikšmei. Juk Atėnų Akropolyje esanti miesto globėjos Atėnės šventykla graikams buvo svarbiausia, valstybės simboliu tapusi vieta, kaip ir toji aikštė, kurioje „plaka širdis, sklidina išdidumo ir graudulio, / stovi minia švilpesy šiaurės vėjų ir kulkų“.

J. Vaičiūnaitės vaizduotėje marmuriniai akropolio laiptai nusidriekia į rūką. O Vilniaus kolonų, remiančių realias sakralias vietas, funkciją perima žmonės, kurie įvardijami atlantų, kariatidžių metafora, ir savo herojiniu elgesiu atlieka atraminę funkciją. Tik jie savo jėga ir oria dvasine laikysena remia valstybingumo pamatus.

Taigi čia būtų verta prisiminti Viktorijos Daujotytės mintį, kad „Judita nubraižė savą, iki tol neegzistavusį Vilniaus poetinį žemėlapį, užpildytą reto istorijos ir sakralinės estetikos jutimo“. O štai Loreta Žvironaitė-Udrienė J. Vaičiūnaitės žaidimą erdve laiko išskirtiniu kūrybos ženklu: „Estetizuota miesto erdvė – Vaičiūnaitės poetinių žaidimų saviraiška.“

Eilėraščio „Šiaurės Atėnai“ tekstas yra daugiaplotmis: suregztas tarsi iš kelių kultūrų patyrimų. Lietuvos istorijos momentas vaizduojamas antikos įvaizdžių, temų, nuotaikų prieglobstyje. Įdomu tai, kad vienas įvykis atskleidžiamas per visą antikos fenomeno paralelę: graikų ir Vilniaus architektūros paralelės čia tampa atrama, sudarančia erdvės kontūrus dabarčiai, o herojinė laikysena – tąja pagrindine paradigma, kuri susieja to istorinio Lietuvai momento ir antikinę Atėnų patirtį.

Šaltinis čia