Daiva Vaiškūnienė. Žmogus, sukėlęs vėją teatro padangėje (Juozui Miltiniui –110)

Apie Juozą Miltinį kalbama kaip apie didį Režisierių – pusiau Dievą, pusiau šėtoną – išugdžiusį gausybę garsių aktorių. Su jo vardu siejamas lietuviško teatro iškėlimas į aukščiausią lygį. Jo 1940 metais įkurtas ir nuo 1995 metų Jo vardu vadinamas Panevėžio dramos teatras iš karto tapo nepaprastos traukos centru: žmonės per naktis stovėdavo bilietų į spektaklius, žiūrovai į teatrą veržėsi iš visų Lietuvos miestų. Žiūrėti J.Miltinio spektaklių atvažiuodavo teatro ir kino profesionalai ir iš visos Sovietų Sąjungos, ir net iš kitų šalių. Salėse žiūrovai netilpdavo. Netoli nuo teatro netgi buvo pastatytas viešbutis, kad po spektaklio atvažiavusieji svečiai iš įvairių šalių galėtų pernakvoti.

Prisimenu J. Miltinio pamokymus, kad be jausmo ir fantazija negyva…  Algimantas Masiulis

Jis formavo mūsų gyvenimą, buitį. Mokė, kaip reikia gyventi. Dvasine veikla užkrėtė. Jis vedė visus savo jėga, savo įsitikinimais. Pasidarėme pasekėjais. Donatas Banionis

Apie Juozą Miltinį kalbama kaip apie didį Režisierių – pusiau Dievą, pusiau šėtoną – išugdžiusį gausybę garsių aktorių. Su jo vardu siejamas lietuviško teatro iškėlimas į aukščiausią lygį. Jo 1940 metais įkurtas ir nuo 1995 metų Jo vardu vadinamas Panevėžio dramos teatras iš karto tapo nepaprastos traukos centru: žmonės per naktis stovėdavo bilietų į spektaklius, žiūrovai į teatrą veržėsi iš visų Lietuvos miestų. Žiūrėti J.Miltinio spektaklių atvažiuodavo teatro ir kino profesionalai ir iš visos Sovietų Sąjungos, ir net iš kitų šalių. Salėse žiūrovai netilpdavo. Netoli nuo teatro netgi buvo pastatytas viešbutis, kad po spektaklio atvažiavusieji svečiai iš įvairių šalių galėtų pernakvoti.

J.Miltinio kūryba visuomet kėlė didžiulį teatro žmonių ir visuomenės susidomėjimą bei ginčus. Vieni juo žavėjosi, kiti neigė ir aštriai kritikavo. Abejingų nebuvo. Tačiau į Miltinio spektaklius, ne tik į premjerinius, bet ir į visus anksčiau sukurtus, žiūrovams patekti būdavo ypač sunku. Panevėžio teatrą išgarsinęs nepaprastai originalus režisierius, ne tik sutraukdavo žiūrovų būrius į savo spektaklius, bet tuo pačiu ir kurstė vis didesnį žmonių susidomėjimą teatru.

J.Miltinis atribojo savo teatrą nuo publikos linksmintojo ir moralizuotojo vaidmens. Jis pasirinko poetinio, filosofinio, intelektualaus teatro kryptį. Jam buvo itin brangios pjesės, iškeliančios žmogų, kaip didžiausią vertybę bei siekiančios atskleisti žmogaus būties  prasmę. Pasak Miltinio, teatro paskirtis yra ugdyti žmonių dvasingumą, padėti atskirti tikrąsias vertybes nuo tariamų, skiepyti laisvės ilgesį; teatro poveikis žiūrovams gali būti labai stiprus, nes jis ugdo žmonių jautrumą,  pažadina kasdienybės ir buities monotonijoje užsnūdusį protą.

Ištrauka iš Raimundo Banionio dokumentinio filmo „J.Miltinis. Nežinomas interviu“:

„Teatras – gyvenimo metafora, gyvenimo studijavimas, sugebėjimas įžvelgti audringoje buities tėkmėje tai, kas turi prasmę, siekimas tą prasmę atskleisti ir išsaugoti. Dramos studijoje gavęs vaidmenį, aktorius jau žinodavo savo būsimą likimą, bet scenoje jis turėdavo gyventi lyg nieko nežinodamas. Iki paskutinės akimirkos. Gyvenime juk mes niekada nežinome, koks bus galas. Žinome tik apskritai, kad bus galas, bet apie tai pamirštame, ir mūsų juoko pirmajame gyvenimo veiksme netemdo būsima mirtis paskutiniajame.“ (T. Sakalauskas „Monologai“, 1981).

J.Miltinis mokė aktorius suvokti teatrą kaip meno šventovę, kurioje aktoriai turi būti kūrėjai ir pasišventėliai, atsižadėję asmeninio gyvenimo vardan kūrybos.

Vienas iš pirmųjų režisieriaus mokinių aktorius Stasys Paska prisimena: „Galėjai jo klausyti visą parą. Surinko mus iš gatvės, ir pats skaitydavo visas paskaitas, nieko negailėjo savo aktoriams. Visos kalbos – apie meną, apie teatrą. Asmeniško gyvenimo neturėjo… Be galo reiklus, drausmingas. Nepaprastos energijos žmogus, niekad nemačiau, kad pavargtų… Per „Volponės“ repeticiją ėjome per sceną (buvo pasibaigusi mūsų scena) ir aš degiausi cigaretę… Po trijų dienų turėjau visų akivaizdoje atsiprašyti. Pereiti per sceną rūkant ar su kepure čia buvo tolygu šventvagystei“.

O pats Miltinis yra pasakęs: „Aš aktorių nemokau. Mokyti gali tik gamta. Tiktai paakinu. Žadinu jų smalsumą. Išjudinti reikia, bet ne dėstyti, kas yra kas“.

Nuolat tvirtindamas savo mokiniams, kad brandus teatro kolektyvas gali susiformuoti tik nuosekliai ir sistemingai dirbant, J.Miltinis numatydavo teatro kūrybinę programą daugeliui metų į priekį. Jis būsimuosius aktorius mokė tarties, kalbos dalykų, režisierius aptardavo su jais įvairias teatro sistemas, kalbėdavo apie didžiųjų menininkų kūrybą, mokydavo atpalaiduoti kūną, įveikti scenos baimę. Kasdien studijoje ir repeticijose buvo dirbama nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro. Aktoriai ir mokėsi, ir repetavo spektaklius, ir patys dirbo ūkio bei administracijos darbus, tvarkė sceną, kūrė dekoracijas, montavo apšvietimą, siuvo kostiumus, mokėsi grimuoti.

Šalia profesinių pratybų J.Miltinis skaitė auklėtiniams paskaitas literatūros, muzikos, filosofijos, logikos, estetikos ir kitomis temomis. Atrinkdavo ir pasiūlydavo būtinas perskaityti knygas, o jausdamas filosofijos, menotyros, psichologijos ir kitų sričių literatūros stygių lietuvių kalba, pats vertė žymių autorių veikalus, kuriuos buvo skaitęs Paryžiuje, Londone, Maskvoje. J.Miltinio aktoriai, savo nenuilstamo mokytojo dėka, turėjo galimybę susipažinti su literatūra, kuri buvo neprieinama daugumai kitų Lietuvos kultūros veikėjų, nemokėjusiems anglų, vokiečių, prancūzų ir kitų užsienio kalbų.

Studijuodamas Paryžiuje ketverius metus J.Miltinis susipažino su įvairiais garsiais Paryžiaus teatralais, menininkais, poetais. Vaidindamas Paryžiaus teatruose, kine  – gyvendamas pasaulio kultūros ir meno sostinėje – Miltinis suvokė, kad režisieriaus ir aktoriaus profesija nėra amatas. Teatras reikalauja universalaus išsilavinimo ir plačių pažiūrų.

„Kad kiekvieną vakarą pakeltum nepaprastai didelį emocinį ir intelektualinį krūvį, reikia būti stipriam. Todėl aš esu už aktoriaus asketišką gyvenimą: savidrausmė, nustatytas dienos režimas, fizinis grūdinimasis, įvairūs pratimai, tvarkingumas, punktualumas, saikingas mėgavimasis žemiškais džiaugsmais. Aktoriui pravartu daug skaityti, daug mąstyti, branginti vienatvę. Man rodos, žmogus, bijantis vienatvės, nenori galvoti, vengia bendrauti su pačiu savimi, jis nenuoširdus, jis nepažįsta nevilties jausmo. O kad patirtum džiaugsmą, reikia patirti ir skausmą“, – tai suvokęs J.Miltinis to paties reikalavo ir iš savo mokinių.

„Šiaudinė skrybėlaitė“ (E. Labišo). 1958 m. Režisierius J. Miltinis. Fadinaras – A. Masiulis, Emilis Taverujė – S. Petronaitis, Anė – L. Adamavičiūtė. | LLMA. F.152.3.75.L.5

„Šiaudinė skrybėlaitė“ (E. Labišo). 1958 m. Režisierius J. Miltinis. Fadinaras – A. Masiulis, Emilis Taverujė – S. Petronaitis, Anė – L. Adamavičiūtė. | LLMA. F.152.3.75.L.5

Baigiantis studijoms Prancūzijoje Miltinis sužinojo, kad jį kviečia Lietuvos Kultūros departamentas dirbti aktoriumi ir režisieriumi Valstybės teatre. Tačiau tuometinis Valstybės teatras neleido J.Miltiniui teatre savarankiškai pasirinkti pjesių nei jų savarankiškai režisuoti. Todėl, J.Miltinis atsisakė darbo Lietuvos teatre, kurį laiką rašė apie teatrą – daugiausia kritinius straipsnius –  „Naujojoje Romuvoje“, o po to išvažiavo į Londoną. Nuvykęs mokėsi anglų kalbos, lankė teatrus, skaitė, kaupė žinias.

Grįžęs iš užsienio J.Miltinis neilgai užtruko Kaune, nes pagarsėjęs kaip įžūli ir prieštaringa asmenybė, su nedidele grupele jaunų būsimų aktorių 1940 metais išvyko į Panevėžį, kuriame ir įgyvendino savo svajonę – įkūrė savo teatrą.

Ištrauka iš Vilniečio Antano Maciulevičiaus ir panevėžiečio Alberto Petrausko režisuoto dok. filmo „Labas vakaras, monsieur Miltini“:

Pirmoji premjera įvyko 1941 metų pavasarį. Tai buvo pagal N.Pogodino pjesę Juozo Miltinio režisuotas spektaklis „Sidabrinis slėnis“. Žiūrovai ir to meto spauda iš karto pastebėjo teatro išskirtinumą ir jaunųjų aktorių nepaprastą užsidegimą bei nuoširdumą: „Artistai ne vaidina, kaip kituose teatruose, o gyvena“.

J.Miltinio „Sidabrinio slėnio“ repeticija 1940m. | iš K.Vitkaus asm. archyvo

J.Miltinio „Sidabrinio slėnio“ repeticija 1940m. | iš K.Vitkaus asm. archyvo

Aktorius Stasys Petronaitis, J.Miltinio mokinys pasakoja, kaip nelengva būdavo nepasiduoti nenuspėjamoms Miltinio „provokacijoms“: „Tave vakar gyrė, šiandien prikibs: „Ko tu šiandien toks susirūpinęs? Išvis susirūpinęs žmogus. Nervai. Tai tada reikia pagalvoti apie teatro metimą. Nervai, nervai. Sėdi susirūpinęs, dantis iškišęs ir žiūri“. Kitą dieną vėl pagirs.“

Apie išėjimą iš teatro savo noru, J.Miltinis dažnai „užsimindavo“ savo auklėtiniams, kai tik jie atsipalaiduodavo ar pasijausdavo žvaigždėmis.

„Ar ne šėtoniška kiekvieną dieną sakyti čia vienam, čia kitam: „Blogai vaidinai. Turi pagalvoti apie išėjimą iš teatro“. O poryt sakys: „O, matosi, padarei išvadas“. Taip sakyti žmogui, kuris atidavė visas jėgas ir jaučia, kad gerai suvaidino! Ar ne šėtoniška taip naikinti žmogų? Paskui aš pamačiau, kad nereikia visko klausyti, ką jis sako, nesiduoti sulaužomam. Bet moterys priimdavo viską, dažnai būdavo ašarų pakalnės. Toks žmogus atėjo į teatro padangę, sukėlė vėją“, – prisimena nelengvą mokytojo būdą S.Petronaitis.

Panevėžio teatre J.Miltinis ne visuomet turėjo galimybę dirbti. „Už netinkamą vadovavimą teatrui“, ir už tai, kad rinkosi „neteisingą“ repertuarą, 1956 metais jis buvo atleistas iš Panevėžio dramos teatro direktoriaus ir vyriausiojo režisieriaus pareigų ir paskirtas LSSR kino studijos dubliažo režisieriumi. Tačiau ir tuo metu lankė repeticijas, susitikinėjo su savo mokiniais, tol kol buvo išleistas naujas Kultūros ministro įsakymas, draudžiantis J.Miltiniui net užeiti į teatrą repeticijų metu!

Sklando tokia legenda: kartą iškviestas pasiaiškinti LKP CK sekretoriui Petrui Griškevičiui dėl teatro repertuaro J.Miltinis jam pasakė „Oi, Petriuk, kaip aš noriu miego…“ ir prigulė ant sofutės CK sekretoriaus kabinete…

„Po to jį išsiuntė į Maskvą mokytis režisūros. Ne į Sibirą, bet į Maskvą, kad pakeistų savo orientaciją ir taptų tarybinis. O jis vietoj to, kad klausytų paskaitų, užsirašydavo į Lenino vardo biblioteką, į trečią skyrių, kur buvo draudžiama literatūra, ir skaitė tas draudžiamas knygas angliškai, prancūziškai. Galima sakyti, įgijo vakarietišką išsilavinimą“, – prisimena jo mokinė aktorė Nijolė Blėdienė.

Į teatrą J.Miltiniui,  jo mokinių pastangomis, leido sugrįžti tik 1959 metais ir vadovauti iki 1980 metų.

Tai buvo labai kūrybingas laikotarpis. Panevėžio teatro scenoje buvo pastatyti garsiausi pasaulinės dramaturgijos šedevrai: V.Šekspyro, V.Borcherto, F.Diurenmato, A.Strindbergo, Sofoklio pjesės. Originalus ir talentingas, nepaprastai intelektualus, nenuspėjamo charakterio menininkas ir sparčiai garsėjanti jo vadovaujama aktorių trupė – Vaclovas Blėdis, Algimantas Masiulis, Regina Zdanavičiūtė, Romualdas Urvinis, Bronius Babkauskas, Donatas Banionis, Eugenija Šulgaitė, Gediminas Karka, Stasys Petronaitis ir daugelis kitų – įsiveržė stipriu vėjo gūsiu į tuometinį teatro gyvenimą.

Panevėžio dramos teatro aktorių išvyka. Iš kairės: Algimantas Masiulis, Bronius Babkauskas, Vacys Blėdis (sėdi), už jo – Gediminas Karka, Ona Banionienė, Donatas Banionis. 1953 m. | LCVA. 1-22650

Panevėžio dramos teatro aktorių išvyka. Iš kairės: Algimantas Masiulis, Bronius Babkauskas, Vacys Blėdis (sėdi), už jo – Gediminas Karka, Ona Banionienė, Donatas Banionis. 1953 m. | LCVA. 1-22650

J.Miltinis turėjo nepaprastą pedagoginį talentą įtikinti ir įvairiausiais metodais pasiekti, kad aktoriai lyg savaime sukurdavo tokius vaidmenis, kokių reikėjo jo sumanytam spektakliui. Jis didžiulę reikšmę teikė improvizacijai, jam neegzistavo jokios ribos, jokie rėmai, jokie autoritetai. Kiekvienąkart viską kūrė iš naujo, niekada negrįždavo prie jau aptartos temos. Repeticijų metu pačiam kūrybos procese, prie kavos puodelio ar vyno taurės jis provokuodavo ginčus, skatindavo improvizuoti. Miltinis neleisdavo, kad teatre būtu ramu. Jis įvairiausius kūrybinius ar gyvenimiškus reiškinius analizuodavo audringai, kandžiai, sąmojingai. Dažnai tai išsiliedavo į ilgus nepertraukiamus monologus, kuriuose klausantieji išgirsdavo ir atrasdavo daiktų, reiškinių ir žodžių gelmes.

Daugelis režisieriaus išugdytų garsių aktorių jam dėkoja už tai, kad juos mokė būti ne tik aktoriais, o ugdė juose asmenybę. Miltinis, repetuojant Frydricho Diurenmato(Friedrich Dürrenmatt) „Fizikus“, mokė, kad „reikia suvokt, kad žinojimas nėra įgyjamas. Žinojimas yra tik blykstelėjimas, žinojimas yra tik akcija, yra veiksmas, kuris teka kaip srovė. Ir jeigu tik sustojai, užtvenkei savo žinojimo kryptingumui ar siekimui kelią – baigta. Stagnacija, paralyžius, mirtis.“ („Juozo Miltinio repeticijos“, I knyga).

Miltinio aktoriai buvo mokomi persikūnyti į atliekamą vaidmenį taip, kad suvaidintas personažas įtikintų savo tikrumu ir paprastumu, kad neliktų jokio patoso ir dirbtinumo, kaip buvo įprasta tuomet kituose Lietuvos teatruose. Tai buvo nauja, kitokia teatro kryptis, kurią J. Miltinis pasirinko ir perėmė iš savo mokytojo Šarlio Diuleno, einančio Konstantino Stanislavskio nurodyta kryptim. Miltinis repeticijos metu pasiskundusiam Donatui Banioniui, kad šis „visiškai nieko“ nesupranta, paaiškino: „Na vaidink save! Bet kad būtų gyvas žmogus…“ („Juozo Miltinio repeticijos“, I knyga).

Ir aktoriai scenoje kurdavo gyvenimą.

Po spektaklio nei režisierius, nei aktoriai niekada neišeidavo nusilenkti, nes Miltinis stengėsi išlaikyti teatro magiją, dvasią, sukurti paslaptingumą, nenorėjo subuitinti žiūrovus apėmusių jausmų pakylėjimo.

Be Juozo Miltinio visai kitoks būtų mūsų teatras. Jo asmeniniai bruožai – gyvybingumas, panieka miesčioniškumui, pajuoka standartiniam elgesiui ir mąstymui – virtę legendomis neatpažįstamai pakeitė lietuvšką teatrą. Dabar aplinkui tvyro Miltinio dvasia, ją skleidžia jo išugdyti mokiniai, ją spinduliuoja nuolatinis prisiminimas ir pasakojimai apie legendinį Lietuvos Kūrėją Juozą Miltinį.

alkas_logo_small