Daiva Vaišnienė. Išsaugota sava kalba – jau per sunki našta?

Gegužės 7 dieną minėsime Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Apie tai, kokią kalbą turime šiandien ir su kokiais sunkumais ji susiduria, papasakojo Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė Daiva Vaišnienė.


D.Vaišnienė– Ilgus metus rusų carinė valdžia varžė vartoti lietuvių kalbą. O kas šiandien kelia daugiausia grėsmės, kad mūsų kalba išliktų ir būtų taisyklinga, graži ir vaizdinga?

– Ir garbinga ateitis, ir grėsmė pirmiausia glūdi mūsų pačių, ypač išsilavinusių žmonių nuostatose – atvirai pasakomose ar atsiskleidžiančiose per darbus ir sprendimus. Deja, kol viešai kaunamasi emocinėse ir politinėse kovose dėl kokio kalbos vartosenos ar tvarkybos dalyko, geriausiai kalbą iš kai kurių sričių trina būtent tie dažniausiai atvirai nereiškiami mūsų globalaus požiūrio „trintukai“: neverta mokytis ir studijuoti lietuvių kalbą, nes tai neperspektyvu, nereikia lietuviškos terminijos, nes mokslo kalba vis tiek anglų, nebūtina lietuvių kalba skaitmeninėje erdvėje ir panašiai. Štai jau dešimtį metų lietuvių kalba yra oficiali ir lygiateisė Europos Sąjungos kalba, vartojama visose Europos institucijose, skambanti daugiakalbėje erdvėje, bet ar mes gebame suvokti ir išnaudoti šias galimybes savo kalbos labui? Juk vis dar tenka išgirsti, kad esame per maži, o lietuvių kalba per menka ir nepajėgi kalbėti apie šiandienos pasaulį. Daugiau kaip prieš šimtmetį kalba, nepaisydama nei valstybių sienų, nei laisvo žodžio ribojimo, tapo tapatybės ir pilietinės savimonės pagrindu. Regis, šiandien daugiausia žalos daro nihilistinio požiūrio, kad ji nebėra svarbi mūsų asmeninio, socialinio ir pilietinio gyvenimo dalis, skatinimas.

– Ar televizija gali išmokyti taisyklingai kalbėti, o galbūt kaip tik nemoko nieko gero?

– Žiniasklaida – bene svarbiausia kalbos sklaidos ir kūrybos erdvė, juk daugelį šiuolaikinio pasaulio reiškinių išmokstame pažinti ir pavadinti žiūrėdami televiziją, skaitydami spaudą, naršydami interneto portalus. Žiniasklaidos poveikis itin skvarbus, tačiau ir atsakomybė didelė – kurti kalbą gali tik gerai išmanantis jos taisykles, gebantis intelektualiai žaisti jos formomis ir atmainomis, nuolat skaitantis gerą literatūrą ir iš jos besimokantis. Kalba yra laidos vedėjo, filmo vertėjo, reportažo autoriaus darbo priemonė, taigi ji turi būti gerai prižiūrėta. Juk nesutiktume, kad chirurgas mus operuotų atšipusiu skalpeliu, tai kodėl turėtume klausyti negebančio tinkamai vartoti kalbą žurnalisto? Ypač kritiškai vertinu vaikams ir jaunimui skirtų laidų kalbą – jau po kelių minučių galima padaryti išvadą, ar laidos kūrėjai žvelgia į jauną žmogų pagarbiai, ten, kur tinka, išmaniai žaisdami jaunimo kalbos dalykais, ar atsainiai, turėdami išankstinę nuostatą, kad su jaunimu galima susikalbėti tik pusiau žargonine kalba.

– Koks turėtų būti žmonių, dirbančių televizijos eteryje, išsilavinimas? Ar kalbai, kalbos kultūrai skiriama pakankamai dėmesio aukštosiose mokyklose?

– Išsilavinimo kriterijus nustato pats darbdavys, tačiau televizijos vadovams turėtų rūpėti darbuotojų įgūdžiai laisvai taisyklingai kalbėti – tai ne tik estetinis, bet ir Valstybinės kalbos įstatyme nustatytas reikalavimas. Mano nuomone, aukštosiose mokyklose profesinei kalbai neskiriama pakankamai dėmesio, kai kuriose studijų programose, netgi susijusiose su viešuoju kalbėjimu, tokio kurso nėra arba jis yra tik formalus ar nepatrauklus. Beje, profesinės kalbos mokymą suprantu ne tik kaip taisyklingos kalbos studijas, bet ir kaip kalbos socialinės reikšmės ir nuostatos, grindžiamos požiūriu, kad kiekvienas išsilavinimą įgijęs žmogus atsako už savo valstybės ir studijuojamos mokslo šakos kalbos ateitį, diegimą. Ypač svarbu, kad dėmesio šiems dalykams nepritrūktų pačių paveikiausių viešųjų kalbėtojų – pedagogų, žurnalistų, politologų, teisininkų – studijose.

– Kokią įtaką kalbai daro naujosios technologijos? Kaip, jūsų nuomone, naujosios technologijos veiks kalbą ateityje?

– Technologijos veiks mūsų kalbą taip, kaip mes patys leisime veikti. Šiandien jau negalima pasiteisinti, kad nėra galimybių rašyti lietuviškais rašmenimis ar įsidiegti lietuvišką meniu. Dauguma skaitmeninių įrenginių Lietuvoje turi tokias galimybes. Bet ar jomis noriai naudojamės? Ar rinkdamiesi iš gausybės modelių, versijų domimės, ar prietaise galima nustatyti lietuvių kalbą? Jeigu taip – lietuvių kalba iš skaitmeninės erdvės nedings. Ir, žinoma, toje erdvėje ji turi plisti, apimdama naujas sritis, pavyzdžiui, galimybę prietaisus valdyti balsu. Be to, tik jei mes patys to pageidausime ir reikalausime, gamintojai sparčiau pritaikys lietuvių kalbai naujas technologijas, juk paklausa kuria pasiūlą.

– Kartais kalbama, kad kalbėti angliškai madingiau negu lietuviškai. Ko reikėtų imtis, kad taisyklinga lietuvių kalba būtų vartojama kuo plačiau?

– Europinės kalbos „mados“ labai permainingos – nuo viduramžiais madingos lotynų kalbos, aristokratiškosios prancūzų, dabar – pragmatiškosios anglų. Besimainant poreikiams ir poveikiams svarbu išlaikyti šerdį – gimtąją kalbą. Svarbiausia pradėti nuo švietimo ir pasitikėjimo savo kalba ugdymo, o pasitikėti kalba, jos nevengti galima tik tada, kai puikiai ją išmoksti. Gimtosios kalbos, Lietuvos istorijos, kultūros ir literatūros pamokos turi išugdyti brandžią asmenybę, kuri ne tik gebėtų „išgyventi“ daugiakalbėje Europoje, mokėdama keletą kalbų, bet ir galėtų auginti ir kurti savo kalbą, gerbdama jos statusą. O poreikis kalbėti taisyklingai pirmiausia sietinas su mūsų pačių įvaizdžiu ir, žinoma, pagarba pašnekovui ir skaitytojui.

Šaltinis čia