Daiva Vaitkevičienė. Balta ožka – juodas pienas

Pasibaigus šviesiam auksiniam rudeniui, stoja priešžiemis su šlapdribomis ir pirmuoju sniegu. Šį dangaus ir žemės persimainymą gerai žinojo ir mūsų protėviai, pažymėdami jį atskira apeiga. Žiemai žengiant per vartus, buvo rengiamos eitynės su baltu ožiu. Tokia apeiga išliko kaip piemenų folkloras ir gyvavo net iki XX a. vidurio. Norėdami, kad greičiau pasnigtų ir baigtųsi ganiava, piemenys vesdavo ožį aplink baltą beržą, melsdami, kad jis atneštų žiemą: „Tu baltas oželi, atnešk mum sniegelį, atnešk mum žiemelę, didesnį šaltelį, kad nereikt ganyti, rūbelių lydyti!“

Kai kurie piemenys surengdavo iškilmingą apeigą. Papuošdavo ožio ragus vainiku, vienas apsižergdavo joti ant ožio, o kitas įkasdavo dantimis jam į uodegą – jeigu ožys bliauna, tai greitai ims snigti! Tuo metu trečias piemuo įsilipdavo į beržą ir sakydavo pamokslą:
Juoda ožka, juoda karvė – baltas pienas bėga. Ar ne dyvai?
Kiti piemenys atsako:
− Dyvai, dyvai!
Tas, kuris berže, vėl sako:
− Balta karvė, juodas pienas! Ar ne dyvai?
Visi vienu balsu atsako:
− Dyvai dyvai, kaip ne dyvai!
Vis dėlto ožio „ceremonija“ XX a. pradžioje tebuvo tik linksma pramoga (kažin ar tikintis, kad būrimas prišauks žiemą). Tačiau jo apeiginiai dėmenys – ožio puošimas, varymas, bliovinimas, pakėlimas ant rankų į viršų ar net įkeldinimas į beržą rodo kadaise buvus rimtą apeigą. Ji primena istoriniuose šaltiniuose aprašytą ožio aukojimą. Šis atitikimas gerai žinomas mitologijos ir folkloro tyrinėtojams, neabejojantiems, jog ožio vedimas aplink beržą yra tolimas aukojimo ritualo pėdsakas.
Tačiau yra dar vienas svarbus, iki šiol neiškeltas dalykas. Baltas arba žilas ožys ne tik prašo sniego, bet ir pats simbolizuoja žiemą. Jis metaforiškai ją vaizduoja: baltas kailis – tai sniegas, o bliovimas – vėtros švilpimas. Greta tokio zoomorfinio žiemos pavidalo iškyla ir antropomorfinis. Latviai tikėjo, kad jei per Mykolines (Miķeļa diena, rugsėjo 29 d.) dar nuo laukų nebus nuimtas derlius, tai šv. Mykolas tris kartus apves baltą ožką apie didelį akmenį, ir jau kitądien ims snigti. Mykolo pasirodymas ožio siužete rodo, kad ne pats ožys, o dieviškas asmuo, kaip kad Mykolas, atneša pirmąjį sniegą.
Koks dievas slypi už šv. Mykolo veido ir ožio ragų mums padeda suprasti ožio artimumas požemio ir mirusiųjų dievybei – Velinui (Velniui). Jis pats ir sukūrė ožį, jis ir apsireiškia ožišku pavidalu, jam ir skiriama ožio auka. Žinoma, nereikėtų manyti, kad mitinis Velinas yra tas pats, kas krikščionybėje velnias; lietuvių pasakose išliko oraus žilabarzdžio senio, valdančio mirusiųjų vėles vaizdinys, kuris labai skiriasi nuo šėtono ir jo tarnų paveikslo. Šį lietuvišką vaizdinį atitinka prūsų požemio ir mirusiųjų dievas Patulas, vaizduojamas kaip senas dievas su žila barzda.
Dar vienas mirusiųjų dievo pavidalas − iš lietuvių pasakų bei sakmių žinomas Dievas Senelis, keliaujantis po pasaulį persirengęs elgeta. Jis ateina į svečius pas neturtingus šeimininkus Vėlinių, Kalėdų arba Velykų išvakarėse ir daro stebuklus: liepia išpjauti iš gyvos karvės šlaunį šventinei vakarienei, o išpjauta šlaunis bematant atauga. Taip Dievas Senelis surengia vaišes mirusiųjų vėlėms. Tokia apeiga, kadaise vadinta Ilgėmis, Stalais, Diedais, ir rengta per Vėlines, ir prieš visas didžiąsias šventes, Lietuvoje išliko gyvybinga iki XX a. pradžios.
Sąsajos tarp ožio ir sniego leidžia pamatyti po meteorologine priedanga slypintį mirusiųjų dievą, kuris įžengia į gyvųjų pasaulį tuo metu, kai po auksinio rudens stojasi gūdi tamsa, kai pro apsiniaukusį miglotą dangų vos beprasimuša saulės spinduliai (daugiamečiai meteorologiniai stebėjimai rodo, kad lapkričio mėnesį saulė vidutiniškai šviečia tik vieną dieną), o žemę ima stingdyti gruodas. Tačiau tamsą gali atsverti baltas sniegas. Jei ožka juoda, tai pienas baltas, jei ožka balta – tai pienas juodas… Ar ne dyvas? Mitinėje vaizduotėje šviesa tamsoje tampa baltas ožys, žila Velino barzda ar balti protėvių plaukai. Kitaip tariant, sniege sušvintanti Anapilio šviesa.
Vykinto keliai