Dalia Dilytė. Idant mažiau pagadintume

Grupė VU mokslininkų parengė „Antikos vardyną“ – skaitmeninę antikinių vardų duomenų bazę.
„Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi“, – skelbia lietuvių patarlė. Jai antrina garsioji anglų klasiko tragedijos herojė, sužinojusi, kad jai į širdį kritęs jaunuolis yra iš jos tėvams priešiškos šeimos: „Ką reiškia vardas? Jei rožę mes vadinsime kitu žodžiu, ar ji kvepės mažiau?“ (A. Churgino vertimas). Nesileisdami į kalbos filosofijos gelmes, pasakysime, kad su šiais teiginiais ginčytis sunku. Be abejo, svarbiausia yra daikto esmė, o jo pavadinimas – antrinis dalykas, priklausantis nuo žmonių susitarimo. Tačiau tam, kad žmonės vieni kitus suprastų, reikia, kad pavadinimas būtų kuo tikslesnis. Tai tinka ir antikiniams vardažodžiams. Pavyzdžiui, antikinės Galijos vietovardžio Vienna nežinantys nepainios nei su mūsų skaitvardžiu, nei su Austrijos sostinės vardu tik tada, kai pateiksime taisyklingą jo transkripciją: Vijena. O rugpjūtį lyjančių meteoritų vardą patogiau transkribuoti Persėjidai, nes parašę Perseidai turėsime žinoti, kad šis vardas tarimas kitaip nei Agamemnono ir Menelajo patronimas, kurį tarti reikia taip, kaip parašyta: Atreidai.

Todėl grupei bendraminčių šovė į galvą mintis padėti nenorintiems gadinti antikinių vardų vertėjams, redaktoriams bei kitiems rašytinio ir sakytinio žodžio žmonėms ir nors šiek tiek aptvarkyti jų transkripciją. Grupė parengė „Antikos vardyną“ – skaitmeninę antikinių vardų duomenų bazę, kurią kiekvienas be jokių kliūčių ar apribojimų gali atrasti internetinėje svetainėje.

Parengti šį vardyną buvo nelengva todėl, kad išnagrinėję per dešimties tūkstančių graikiškų vardų vartojimo Lietuvoje istoriją įsitikinome, jog nėra jokios šių vardų transkribavimo tradicijos. Lotyniški vardažodžiai transkribuoti šiek tiek nuosekliau.

Mat antikinių vardų kelias į Lietuvą tiek laiko, tiek erdvės požiūriu niekada nebuvo tiesioginis. Nei garsusis Masalijos (dab. Marselio) keliautojas graikas Pitėjas, IV a. pr. Kr. tikriausiai lankęsis ir mūsų kraštuose, nei mitinis romėnas Palemonas, pasak legendų, čia apsigyvenęs trimis ar keturiais šimtais metų vėliau, jokių pėdsakų nepaliko. Pirmieji vardai atėjo per krikštą. Daugelį jų jau buvo padengusios ilgos kelionės dulkės: nebe antikiškai, o viduramžiškai skambėjusius ir graikiškus, ir lotyniškus vardus (dvibalsiai buvo virtę monoftongais, pakito kai kurių balsių ir priebalsių tarimas) dar kraipė lenkų kalbos įtaka. Panašūs procesai vyko ir vėliau. Jonas Dumčius, dar šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje išanalizavęs antikinių vardų kelionės į mūsų šalį peripetijas, nustatė, jog lietuviškoms jų formoms daugiausia įtakos turėjo lenkų (iki XIX a. pabaigos) ir rusų (sovietiniais laikais) kalbos. Rytų Prūsijos raštai dar žvalgėsi ir į vokiečių kalbą.

XIX a. Europoje itin išplito Erazmo Roterdamiečio ir jo bendražygių kadaise deklaruotas siekis sugrąžinti antikinėms kalboms klasikinių laikų tarimą. Lietuvoje tuomet prasidėjus nacionalinio išsivadavimo judėjimui, Simonas Daukantas ir Motiejus Valančius pirmiausia kvietė atsisakyti lenkiškų galūnių (juk buvo rašoma, pvz., Juliuszas, Astiagesas). Svetimų kalbų paveikto vardyno fone itin revoliucingai atrodė Jono Basanavičiaus ir Jono Šliūpo raštų antikiniai vardai. Šiedu autoriai siūlė laikytis humanistų nustatytų klasikinių laikų transkripcijos taisyklių ir, išsaugodami graikiškus dvibalsius, priebalsius, ilguosius balsius, geminatas, rašė Lakedaimonas, Bojotija, Podaleirijus, Homėras, Leukippas etc. Lietuvindami lotyniškus vardus, jie irgi vadovavosi klasikinio laikotarpio tarimu: Kikeronas (Ciceronas), Kaisaras (Cezaris), Horatijus (Horacijus) etc.

J. Basanavičiaus ir J. Šliūpo siūlomi graikiškų vardų rašybos principai nebuvo visuotinai priimti, bet tarp amžininkų sekėjų atsirado. Vėliau jiems pritarė Antanas Smetona, Jeronimas Ralys, Vladimiras Šilkarskis, Antanas Rukša. Tie principai, matyt, būtų įsitvirtinę, tačiau, Lietuvai atsidūrus okupacijoje, pirmaisiais pokario metais jie dar vegetavo, o paskui rusiškų raštų įtakos spaudžiami pamažu nunyko ir pradėjo atsigauti tik šaliai atgavus nepriklausomybę.

Taigi susipažinę su antikinių vardų ėjimo į Lietuvą istorija mes, vardyno rengėjai, nutarėme, jog vienintelis kelias transkribuojant graikiškus vardus yra kova su kitų kalbų įtaka ir pastangos kuo tiksliau išsaugoti originalius tiek fonetinius, tiek morfologinius vardažodžių parametrus. Tik sutelkus vienoje duomenų bazėje didžiulį kiekį vardų (o jų „Antikos vardyne“ yra apie 12 000), galima pamėginti sukurti bendrus lietuvinimo principus. Tai mes ir padarėme. Vadovavomės klasikiniu (V a. pr. Kr.) graikų kalbos tarimu, tačiau buvome priversti laikytis tam tikrų išlygų: pvz., labai apgailestaudami dėl to, kad lietuvių kalbos rašyba yra praradusi geminatas, taikomės prie jos.

Lotyniški vardažodžiai irgi buvo šiek tiek kraipomi kitų kalbų, bet iš esmės visada buvo rašomi vadovaujantis viduramžišku tarimu. Sekti J. Basanavičiaus ir J. Šliūpo pavyzdžiu drįso nedaugelis. To padaryti nedrįsome ir mes: duomenų bazėje pateikėme viduramžiško varianto transkripciją. Tačiau kadangi Europos universitetuose ir kitose įvairių šalių kultūros erdvėse yra paplitęs filologų nustatytas klasikinio lotynų kalbos laikotarpio (I a. pr. Kr.) tarimas, šalia viduramžiško varianto įdėjome ir lotyniškos kilmės vardažodžių klasikinio laikotarpio tarimo variantą, tikėdami, jog šios formos pravers ateities kartoms, kurios gal panorės sugrąžinti originalo vaizdą.

Vardyno skaitytojai pamatys, kad ne viską pavyko iškuopti. Augėjo arklidėse liko ne tik paniekintos geminatos, bet ir kitokio šlamšto: suniveliavome ilguosius ir trumpuosius balsius, neperteikėme kaip dera graikų kalbos ypsilon tarimo, tikriausiai ką nors pražiopsojome, kiekvienai taisyklei palikome išimčių, tikriausiai vienur pasielgėme pernelyg bailiai, kitur – pernelyg drąsiai. Tačiau Heraklis buvo dievo sūnus, o mes – tik vargšai mirtingieji. Manome, kad padarėme tai, ką leido padaryti šiandieninė padėtis: pateikėme bandymo tvarkyti antikinius vardus pavyzdį. Kaip ir baigusieji kadenciją Romos valstybės konsulai, sakome: padarėme, ką galėjome, nuoširdžiai kviesdami geriau padaryti daugiau galinčius.

Šaltinis čia