Dalia Dilytė: „Pradedu knistis į KAIP, tuomet išryškėja KĄ“

Daug metų dėstėte Vilniaus Universitete klasikinę filologiją ir antikinę literatūrą, vertėte iš lotynų kalbos Seneką, nagrinėjote Tacitą ir Tibulą, o dabar darbuojatės Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, tyrinėdama Kristijono Donelaičio kūrybą, Alberto Vijūko – Kojelavičiaus veikalus. Tai kuri domėjimosi sritis Jums yra svarbiausia?

Aš tai ne taip skirstyčiau. Viena mano užsiėmimų sfera yra mokslas, kita – vertimai, na ir trečia – visoks rašinėjimas, grožinis, sakyčiau. Mokslinis darbas, ar tyrinėjant Antikos autorius, ar senąją lietuvių literatūrą, yra panašus: reikia rinkti medžiagą, nuomones, šaltinius, derinti juos su savo požiūriu. Tokia pat metodika.

Tačiau argi Jums – vis vien, ką tyrinėti?

Aaa, ką tyrinėti… Na, mane labiau domina įvairūs stilistikos tyrimai. Kai pradedi nuo stilistikos, nuo to, kaip kūrinys padarytas, tada prieini ir prie to, kas jame kalbama. Beveik visi mano tyrimai tuo paremti. Pirmiausia pradedu ieškoti, kaip tas autorius pasakė, o kai pradedi knistis į kaip, tuomet išryškėja ir ką jis pasakė. Tas pats metodas visiems. O kuris autorius arčiau, tai priklauso nuo galimybių ir įvairiausių gyvenimo peripetijų.

Jūs sakote, kad pradedate tyrinėti KAIP, o tuomet kažin kaip naujai atskleidžiate – KĄ? Toks Jūsų metodas?

Taip. Taip. Tai yra visiems objektams, su kuriais esu susidūrusi, taikomas metodas.

Nuostabu. O toji forma KAIP dažniausia būdavo išreikšta lotyniškai?

Taip. Nesu tyrinėjusi labai daug graikų literatūros. Šiek tiek esu vertusi, kai rašiau „Antikinę literatūrą“, bet nedaug.

Ar tyrinėjant Donelaitį pravertė klasikinės kalbos?

Taip. Ne tiek klasikinės kalbos, kiek Antikos išmanymas, nes Donelaitis buvo išaugęs toje kultūroje…

Kultūra – platesnis dalykas, o kalbos?

Na, tyrinėjant jo pasakėčias, man buvo įdomu, kaip Donelaitis atrodo kitų pasakėčių fone. Turėjau skaityti kitas XVIII amžiaus pasakėčias prancūziškai ir vokiškai. Ir lotyniškų pasakėčių fone… taigi, lotynų kalba buvo reikalinga, ir senoji graikų, nes Aisopas rašė graikiškai. Tyrinėdama tam tikrus „Metų“ elementus, pavyzdžiui, sudurtinius epitetus, lyginau Donelaitį su Homeru – vėl graikų kalba.

Ar anglų kalba dabar atlieka tą pačią funkciją, kurią turėjo lotynų kalba iki pat XIX amžiaus, kai A.Puškinas parašė: „Латынь из моды вышла ныне…“?

Lotyniškai visi mokėjo iki XVIII amžiaus, kol ją išstūmė nacionalinės kalbos. Bendra kalba iš pradžių buvo prancūzų, paskui, sutriuškinus Napoleoną, šiek tiek vyravo vokiečių, na o dabar – anglų. Ji yra tiek mokslo, tiek politikų kalba. Diplomatų kalba ilgai buvo prancūzų kalba, dabar jau, turbūt, anglų. Įdomu, kaip atsitiks, jeigu Britanija išstos iš Europos Sąjungos?

Anglų kalba neprilygsta lotynų kalbai tik vienu aspektu: tiek ji, tiek prancūzų ir vokiečių kalbos turi nemažai lotyniškų šaknų. Anglų kalba – kas tai yra? 70 procentų romaniškų šaknų, 30 procentų – germaniškų, ir viskas. Prancūzų kalba – romaniška, atsiradusi iš lotynų kalbos. Net vokiečių kalboje yra nemaža lotynų kalbos šaknų. Tai šitokio pagrindo anglų kalba neturės, nes visi angliški žodžiai, net jeigu ir ateina, yra priimami kitų tautų kaip svetimžodžiai. O lotyniški žodžiai yra tapę savastimi.

Dar vienas dalykas, kad lotynų kalba nuo VI iki XVIII amžiaus buvo vienintelė mokslo kalba, o dabar anglų kalba vis dėlto nėra vienintelė. Stengiamasi išversti viską į anglų, bet yra ir kita tendencija. Vokiečiai, pavyzdžiui, išsiverčia beveik visus mokslo darbus iš anglų kalbos. Geriausia žinau klasikinės filologijos reikalus, tai joje vokiečiai išsiverčia viską. Kai ką susiaurina, sudeda į rinkinius, išspaudžia sultis, bet viską galima skaityti vokiškai.

Teko skaityti straipsnį, kaip fiziko Wernerio Heisenbergo vartotą terminą Die Unschärferelation kažkas angliškai išvertė the uncertainty ir pakreipė mokslinę diskusiją neapibrėžtumo principo link, nors Heisenbergas teigė ne tai, kad dalelės padėtis ar momentas yra fundamentaliai neapibrėžti, o tai, kad jie kol kas nenustatyti… Tai įdomu, gal lotynų kalba taip pat nebuvo tobula ir kai kurias prasmes palikdavo užribyje?

Nemanau, kad tai buvo priežastis numarinti lotynų kalbą.

Be abejo – ne, bet…

Man atrodo, kad lotynų kalba puikiai išreiškė viską. Pavyzdžiui, Niutonas juk rašė lotyniškai. Dabar visi jį verčia, ir dar neaišku, ar ten teisingai kai ką išverčia. Suprantate, kas yra: vertimas juk nėra tas pats, kas originalas. Dirbdamas su originaliu tekstu žinai, kad vertimas vis tiek tau neperteiks originalo tobulai.

Tai gal siekiant tikslumo vartojama šitiek lotyniškų intarpų angliškuose tekstuose, pavyzdžiui, kasdien sutinkamas CV?

Tai gal labiau tradicija. Šio konkrečiai termino, Curriculum vitae, atitikmenį nesunkiai galima rasti kiekviena kalba. Tiesiog tokia tradicija.

Ar vis dar manote, kad turime tarti ne si-vi, o ka-vė, kadangi lotyniškai pirmasis žodis skamba „kurikulium“?

Be abejo. Kaip ir santrumpą IT reikėtų tarti i-tė, o ne ai-ti.

Rimtai?

Taip. Yra lietuviški žodžiai „informacinės technologijos“. Reikia tarti i-tė. Lotyniškai yra Curriculum vitae, tai trumpinant reikia tarti ka-vė, nes romėnai tarė ka.

Nelabai patogu.

Kas nepatogu? Kodėl mes turime tarti angliškai?

I-tė ištarti nelabai patogu. Ka-vė tai beveik taip pat lengva, kaip ir si-vi…

(Juokiasi.) Čia tiktai požiūrio dalykas. Kai suvoki, kad kalbi lietuviškai, o ne angliškai…

Tačiau čia turbūt stiliaus dalykas. Jeigu kalbėdamas lietuviškai įterpi kelis kitus angliškus terminus, tuomet jau gali pavartoti ir anglišką santrumpą ai-ti…

Jeigu kalbate pusiau anglų kalba, tada – taip. Bet šiaip…

Ar Senovės Romoje kildavo panašių problemų?

Kalbos?

Taip.

Kildavo, nes tuomet graikų kalba buvo vartojama kaip mokslo kalba. Visi išsilavinę romėnai mokėjo graikiškai ir dažnai cituodavo. Pavyzdžiui, skaitydami Plinijaus laiškus, randame daugybę citatų iš graikų kalbos.

Romėnai iš pradžių neturėjo savo filosofinės leksikos, jie tiesiog neturėjo lotyniškų žodžių, todėl vartojo graikiškus. Kaip ir lietuviai. Juk dabar yra prikurta įvairiausių filosofinių terminų, ir mano manymu, visai vykusių: esatis, esinys ar dar kas nors panašaus. Tai štai romėnai, kai pradėjo rašyti koks nors Lukrecijus, ir dar eilėmis, epą „Apie daiktų prigimtį“, susidūrė su didžiausiais vargais. Reikėjo sukurti filosofinę leksiką. Pavyzdžiui, žodis atomos, graikiškai – „nedalomas“. Kaip lotyniškai pasakyti? Jis bando ir taip, ir kitaip – mažiausios dalelės ir panašiai. Tai Lukrecijus gyveno I amžiuje prieš Kristų, bet net Seneka, gyvenęs po šimto penkiasdešimties metų, irgi skundžiasi, kad pavyzdžiui to on, lietuviškai būtų „esinys“, pažodžiui – „tai, kas yra“, tai lotyniškai gal tiktų ens – „esąs“, bet gal ne visai… Taigi dėl terminų problemų buvo, bet reikia pasakyti, romėnų garbei, kad jie vis dėlto susikūrė ir tuos terminus, ir filosofinę leksiką, todėl nelotyniškų žodžių vartojo palyginti nedaug. Pavyzdžiui, mums pažįstamas graikiškas žodis apatheia buvo pakeistas lotynišku indifferentia, ir Seneka samprotavo, ar tas naujas žodis tinka, ar netinka. Galiausiai romėnai jų susikūrė pakankamai ir neturėjo kokių nors sunkumų.

Ar romėnai domėjosi dar senesnėmis kultūromis – Tarpupio, Senovės Egipto?

Taip. Kiek galėjo, domėjosi. Pavyzdžiui, Plinijus Vyresnysis parašė milžinišką veikalą, sakyčiau, eklektinio pobūdžio, ten visko yra: ir apie meną, ir apie gamtą, ir mediciną… Seneka, to paties laiko žmogus, gyveno Egipte, labai domėjosi, rašė. Daug kas atėjo per graikų kalbą – tai, kas buvo į ją išversta.

Tik romėnai nebuvo gilūs teoretikai, tai visi pripažįsta. Jie tokie praktiški, racionalūs, labai kažkokių atradimų tose srityse nepadarė. Bet domėtis domėjosi.

Kaip šiuolaikiniai amerikiečiai?

Gal. Nežinau. Amerikiečiai moksle gi daug pasiekę.

Tačiau ar Jungtinės Valstijos Jums neprimena Senovės Romos?

Ne. Gal todėl, kad aš nelabai išmanau apie dabartinę Ameriką. Bet man atrodo, na tai – kiti laikai, bet Romoje buvo romėnų kultūros prioritetas, tam tikras diktatas visoms provincijoms. O dabartinės JAV, man regis, yra toks konglomeratas, įvairių kultūrų katilas, kuriame tarsi yra tam tikra jų lygybė.

Argi tokioje plačioje Romos imperijoje nebuvo įvairių kultūrų konglomerato?

Be abejo, buvo. Tačiau jos, tos kultūros, vis dėlto neatsispindėjo esminiuose romėnų kūriniuose. Visur buvo: „mes – romėnai“, „mūsų protėviai“ ir panašiai. Net su, tarkime, italikais ir kitomis visiškai kaimyninėmis gentimis buvo lyginamasi: kuo mes kitokie, kuo juos pralenkiam. Bendrybių nebuvo ieškoma.

Istorija įdomi tuo, kad vyksta ne tik spiralinis kartojimasis, bet yra kažkas ir nauja.

Ar Romoje būta nusivylimo tuometiniu jaunimu?

Aaa, taip, žinoma, čia gi amžina problema. „O tempora! O mores! – O laikai! O papročiai!”- kaip pasakoma nusivylus.

Septynis šimtus metus buvo skundžiamasi protėvių papročių gedimu. Na, jeigu Roma buvo įkurta 753-iais prieš Kristų, tai štai jau po nulio, kita era, atseit, ir jau po aštuonių šimtų metų koks nors Seneka taip ir rašo, kad mes vis skundžiamės, skundžiamės, bet iš tikro, kai pagalvoji, tai mūsų epocha visai nebloga. Štai prieš šimtą metų dar buvo blogesnių dalykų, o dabar jau geriau tarsi. Bet daugelis autorių skundžiasi, kad protėviai buvo pavyzdys, o mes jau esam gerokai susmukę, sužlugę, ypač jaunimas.

Ar Jūsų manymu Vakarų kultūros saulė jau leidžiasi?

Sunku pasakyti, man niekada nepatiko būrimai iš kavos tirščių.

Tam tikrų kultūros pabaigos ženklų yra, taip pat, kaip buvo su helenizmo epocha, jeigu jai priskirtume dar ir Romą, kaip daro kai kurie mokslininkai. Tarsi toji graikiška kultūra išsisklaidė, išsimėtė, pamažu apmirė, bet susiformavo nauja kultūra.

Tai aš nemanau, kad čia dėl to galėtų būti kokia tragedija. Bet tam tikrų dekadanso ženklų yra.

Ar toks nuosmukis reiškia vystymąsi?

Taip. Kiekviename nuosmukyje gimsta kažkas naujo. Čia gal net ne nuosmukis, o sakyčiau išsisėmimas. Tam tikras išsisėmimas. Aš visada klausiu žmonių, nes pati nežinau: ar yra kokių naujos kultūros gimimo ženklų? Kol kas aš jų nelabai pastebiu. Ar jau matyti, po šimto metų kas bus?

Kai kurie Rytų intelektualai, iš Indijos, Kinijos, atvirai skelbia: mes pasiruošę perimti Vakarų civilizacijos likučius.

Galimas daiktas, kad Rytai bus tas potencialas. Taip, Rytai yra stipru. Nors kol kas tarp jų ir Vakarų tebėra praraja. Dažnai sakoma, kad mes taip domimės Rytų kultūromis, bet man atrodo nesusimąstoma, kaip yra sunku jas suvokti ir peržengti tą ribą, nes mes vis dėlto esame dar vakariečiai. O jie… Jeigu jie, perėmę Vakarų kultūros elementus, juos transformuos, tai galimas daiktas, kad pasaulio laukia tokia kultūra.

Pamatysim…

Tai gal viskas jau?

Iš esmės – viskas. Šį kartą.

Na, tai ačiū Dievui.

Kalbino Ignas Staškevičius

MLaukas-01