Dalia Saukaitytė: „Tokių žmonių kaip V. Kernagis mano gyvenime buvo nedaug“

Ji retai duoda interviu, nemėgsta fotografuotis, tačiau daugybė žmonių žino jos parašytas eilutes: „Purpurinis vakaras varva…“ Beveik prieš penkias dešimtis metų gimusios poetės DALIOS SAUKAITYTĖS tekstas tapo ne tik vienos populiariausių dainų pradžia, bet ir festivalio pavadinimu. Nacionalinis bardų festivalis „Purpurinis vakaras“ Anykščiuose šį savaitgalį vyks jau vienuoliktą kartą.


Poetė Dalia Saukaitytė.

 

Poetė Dalia Saukaitytė, bene kelis pastaruosius dešimtmečius neberašanti eilėraščių, daugeliui literatūros, ypač dainuojamosios poezijos mėgėjų yra legendinė ir gana paslaptinga kūrėja: retai žiniasklaidai dalija interviu, atsisako dalyvauti literatūros vakaruose, jos eiliuotų tekstų nerasi jokiame šiandienos kultūros savaitraštyje. Viskas, kas pavadinta poezija, parašyta XX amžiuje, ir beveik viskas sudėta į dvi poezijos knygeles „Rugpjūčio žemuogės“ (1972 m.) ir „Spalio laukas“ (1977 m.).

Festivalio „Purpurinis vakaras“ išvakarėse pasirodė asociacijos „Slinktys“ išleista Dalios Saukaitytės eilėraščių rinktinė „Purpurinis vakaras“. Poetė sako, kad ši knyga yra jos pagarbos ženklas Vytautui Kernagiui ir festivaliui „Purpurinis vakaras“.

Vytautas Kernagis pirmąją poetės eilėraščių knygą vadino labiausiai išdainuota lietuvių poezijos knyga. Aktoriui Kostui Smoriginui Dalios poezija buvo pradžių pradžia.

Prieš festivalį „Purpurinis vakaras“ Dalią Saukaitytę kalbino LRT laidos „Muzikinis vidudienis“ viena iš rengėjų Audronė Kažukauskaitė.

Jūsų indėlis į festivalį „Purpurinis vakaras“ yra labai svarus, nes sukūrėte eilėraštį, pagal kurio pavadinimą ir pavadintas šitas renginys.

Na, taip jau atsitiko, bet pasirininkau ne aš.

Bardų muzikos pasiklausote?

Tiesą sakant, nepersistengiu. Man bardai patinka dėl prasmingų jų dainų tekstų. Jie nerėžia ausies, neima pyktis ir neapninka cenzūros ilgesys.

Jūsų eilėraščiai – dainuojamosios formos. Iš kur tas muzikos pajautimas?

Kalbėti apie tai, kaip rašau eilėraščius, nederėtų. Labiau derėtų kalbėti apie tai, kaip juos rašiau. Mano kūne neliko nė vienos ląstelės iš tų laikų, kai rašiau eilėraščius. Man visą laiką atrodė, kad eilėraštis turi skambėti. Gal tai ir senoviškas požiūris, bet visada taip maniau.

Man yra tekę klausytis jūsų deklamuojamų eilių. Jas skaitėte, o ausyse visą laiką skambėjo muzika. Gal todėl, kad yra gražios Vytauto Kernagio dainos ir aš jas labai gerai žinau..

Ne kartą įvairiomis progomis esu sakiusi, kad taip, kaip mano eilėraščius perskaitė Vytautas Kernagis, juos pati padainuočiau, jeigu bent kiek mokėčiau dainuoti. Jis taip pagavo intonacijas, eilėraščių dvasią… Na, ne be reikalo jis – Vytautas Kernagis.

Kažkada, kažkokioje kavinukėje Vilniuje mus suvedė Eglė Gabrėnaitė. Bet aš tik per miglą prisimenu šitą susitikimą. Jis praėjo be jokių pasekmių. Matyt, ne bendravimui buvome vienas kitam reikalingi.

Tais laikais niekas neklausdavo autoriaus, ar jis nori, kad jį dainuotų, ar nenori. Paleidai eilėraštį į pasaulį, ir jis gyvena savo gyvenimą.

O jeigu būtumėte draugavę labiau, ką norėtumėte jam pasakyti apie tai?

Mes esame susitikę su juo kelis kartus, gana dalykinėmis aplinkybėmis. Aš dirbau leidykloje, ten grupė bardų, tarp jų ir Vytautas Kernagis, leido „Bardų knygą“, teko truputį pabendrauti. Esame vienas kitam po sakinį pasakę. Gana reikšmingą… Jis pasakė: aš visada žinau, kad tu esi. Aš taip pat žinojau, kad jis yra.

Kitą kartą su žmogumi gali nebendrauti, bet jauti jo buvimą ir to buvimo svarbą. Tokių žmonių kaip V. Kernagis mano gyvenime buvo nedaug. Tarkime, kad ir Justinas Marcinkevičius, Marcelijus Martinaitis… Kai jie išėjo, pasaulis tapo kitoks.

Jūsų pirmajame rinkinyje, kurį išleidote būdama gana jauna, nelabai daug gyvenimo džiaugsmo, gal daugiau liūdesio, apmąstymų. Kodėl?

Kad eilėraštis atsirastų, nuo emocijos reikia atsitraukti. Kol ji nauja, nieko iš to nebūna. Džiaugsmas panašus į šampaną – nuputoja, ir jau jis – nei gėrimas, nei negėrimas. Taip ir su džiaugsmu. Džiaugsmas nėra gilus, labiau paviršutiniškas. Man visada buvo įdomesni gilesni jausmai. Juk laimingos šeimos visos laimingos vienodai, o nelaimingos – nelaimingos skirtingai.

Išleidote pirmą eilėraščių knygelę, tada ilgam šį užsiėmimą palikote. Po 25 metų išėjo dar viena knyga. Kodėl taip mažai? Juk taip sekėsi?

Žmogaus gyvenimas eina ciklais, primena metų laikų kaitą. Metų laikų kaitos ir su tuo susijusių reiškinių žmonės nedramatizuoja, – na, nebent kartais žiniasklaida – o žmonės tiesiog tinkamai apsirengia. Tas pats ir su žmogaus gyvenimo sezonais. Reikia tik tinkamai apsirengti, užuot dūsavus, kad nuvyto pavasario žiedai. Reikia džiaugtis tuo, kas yra dabar: rudenio lietumis, rudenio spalvomis, žiemos šerkšnu… Yra kuo džiaugtis. Tai, kas praėjo – praėjo ir tegul ilsisi ramybėje. Dabar turiu kuo džiaugtis. Neminint visų žmogiškųjų ryšių, turiu dvi dideles aistras: antroje vietoje yra vertimas, iškart po… grybavimo. Vertimas suteikia daug džiaugsmo, nes tai yra darbas su žodžiu, kalbos minkymas. Man tikrai šitas užsiėmimas labai patinka.

Kaip sekėsi atrinkti eilėraščius šiai rinktinei?

Atrodė, kad tai, kas kažkada parašyta, yra visai neblogai, o dar kai V. Kernagis su K. Smoriginu padainuoja, regis, ir visai gerai, bet kai pradedi atrinkinėti, kai pradedi žiūrėti į juos, parašytus ant popieriaus, paaiškėja, kad ir eilėraščiai sensta.

Šita knygelė yra mano pagarbos ženklas Vytautui Kernagiui ir tuo pačiu vardu pavadintam festivaliui. Jokių kitų prasmių jai neteikiu.

Metams bėgant geri eilėraščiai ir geros dainos kaip tas brandus vynas įgauna tik geresnį skonį, kvapą?

Ne visi vynai metams bėgant gerėja. Kai kurie turi galiojimo terminą.

Susitikimas su poete Dalia Saukaityte ir eilėraščių rinktinės „Purpurinis vakaras“ pristatymas nacionaliniame bardų festivalyje „Purpurinis vakaras“ įvyks rugpjūčio 17 d., penktadienį, 16.30 val. Anykščių r. savivaldybės L. ir St. Didžiulių viešojoje bibliotekoje.

Bernardinai.lt