Danguolė Bičkauskienė. Poetas Antanas Strazdas – laisvas paukštis giesmininkas be sparnų

Kas iš viduriniosios kartos bent vaikystėje yra dalyvavęs Šv. Mišiose, tikrai prisimena giesmės žodžius „Pulkim ant kelių visi krikščionys, didžiai ištroškę Jėzaus malonės.“ Ir kažin, ar kilo mintis, kas ją sukūrė. Lygiai taip pat šiandien per Šv. Velykų Prisikėlimo apeigas skambanti giesmė „Linksma diena mums nušvito, visi laukėm džiaugsmo šito: kėlės Kristus, mirtis krito“ atrodo kaip nežinomo autoriaus, visiems priklausanti. Tačiau iš tikrųjų tai yra iki šiol vertingiausiais laikomi Antano Strazdo kūriniai: giesmė-himnas Giesmė prieš mišią, harmonizuota Juozo Naujalio, giedama katalikų bažnyčiose, ir nemažiau populiari A. Strazdelio sukurta Velykų giesmė, taip pat harmonizuota J. Naujalio.

Prieš kelis dešimtmečius, dar mokykloje, mokydamasi apie Antaną Strazdą – Strazdelį (taip jį vadino paprasti žmonės) iš savo mamos girdėjau anekdotinių pasakojimų apie jo neįprastą būdą. Žinoma, jų nebuvo tuometiniame vadovėlyje. Sovietmečiu menininkai buvo vertinami pagal „klasių kovos“ dėsnius, taigi A. Strazdas buvo pristatomas kaip vargingųjų gynėjas, trumpai užsimenant, kad buvo kunigas. Bet dabar dukters paklaususi, ką ji yra girdėjusi apie poetą Strazdelį, nustebau, kai ji atsakė, kad tai buvo lietuvių literatūros autorius, kuriuo galima pasidomėti, bet jis „neprivalomas“. Supratau, kad atėjo laikas iš naujo prisiminti šį lietuvių lyrikos žanro pradininką, nenuoramą kunigą ir neeilinę asmenybę.

Pradėti pasakojimą apie šį XIX a. poetą (caro laikų rašytiniuose šaltiniuose jis vadinamas Antoni Drozdovski, todėl kartais dar aptinkamas pavarde Antanas Drazdauskas) remiantis chronologija būtų labai dogmatiška ir visiškai neatitiktų šio žmogaus tapatybės. Jo siela netilpo į tuomečio pasaulio apribojimus, jų jis ir nepaisė. Buvo drąsus, laisvas ir dar, kaip sakoma, „velnių priėdęs“, nes turėjo labai stiprų teisingumo pojūtį, gerą humoro jausmą ir greitą orientaciją. Taigi viską, ko reikia, kad supurtytų bet kokią savimi patenkintų egoistų aplinką. Gyveno pagal savo sąžinę ir nepadlaižiavo niekam dėl „sotesnio kąsnio“. Tokie nepatinka visais laikais.

Žodžio kišenėje neieškojo ir nemelavo

Ieškodama informacijos apie šį žmogų, gimusį prieš 254 metus ir gyvenusį vėlyvojo feodalizmo, o Lietuvoje – baudžiavos ir aiškaus žmonių luominio pasiskirstymo laikotarpiu, radau autentiškų pasakojimų, kaip Strazdelis aukšto luomo ponus, dvasininkus „mokydavo“ dėl jų išpuikimo, kitokių „piktenybių“ ar tiesiog kaip įvairius „šposus“ krėsdavo paprastus „žmonelius“ linksmindamas.

Pirmiausia A. Strazdas buvo kunigas, tad jo elgesio laisvumas ir jokių normų nepaisymas buvo tikra katastrofa tuo metu itin gerbiamam dvasininkų luomui. Vis dėlto kalbant apie jo kunigystę, galėtų būti dvi jos pasirinkimo versijos: viena – jis tapo kunigu, nes tik tokiu būdu anais laikais buvo galima įgyti išsilavinimą, kita – jis buvo kunigas, dviem amžiais prašokęs savo gyvenamąjį laikmetį. Jo vidinė nuostata, kad visi Dievui lygūs, neatsižvelgiant į aprangos išskirtinumą, netiko luominei santvarkai. Pasak rašytinių šaltinių, dažną kartą kunigams A. Strazdas buvęs kaip „druska akyse“, todėl jie visaip stengdavęsi juo atsikratyti. Kita vertus, jis buvo puikus oratorius, tad žmones prie savęs traukte traukė.

Štai 1936 m. dvisavaičiame kultūros ir politikos leidinyje „Laiko žodis“ buvo pateikta keletas senų žmonių pasakojimų apie kunigą poetą A. Strazdą. Kartą jis nors nekviestas išsiruošė vieno klebono vardadienin. Įėjęs į namus pasisveikino, tačiau niekas jam neatsakė ir pats šeimininkas neatsistojo pasitikti. Tada Strazdelis visus pasveikinęs tokiais žodžiais: „Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus“, bet ir į šį pasveikinimą niekas neatitarė „Per amžių amžius“. Dar kartą svečias kreipėsi lietuvišku pasisveikinimu „Skalsink“, ir vėl tyla. Tada Strazdas paėjęs kambario kampan ir pradėjęs aplink kelnes čiupinėtis lyg gamtos reikalus ruoštųsi atlikti. Tada jau susirinkusieji suriko: „Ei, ką gi tu čia darai?“ – „A, tai čia ir žmonių esama, – atsakęs kunigas. – O aš maniau, kad čia kiaulės, kad į pasisveikinimą neatsako.“

Kitą kartą į kaimą atvažiavo vyskupas, ir parapijiečiai išėjo jo pasitikti. Išėjo ir Strazdelis. Bet ne kaip visi pasipuošęs, o baltais trinyčiais apsirengęs, basas, lazdele pasiramsčiuodamas ir savo eiles apie avytes raliuodamas eina kelio pakraščiu vienas pats. „Kas atsitiko, kunige?“ – klausia prisiartinęs vyskupas. „Nieko, Jūsų mylista, – atsakęs Strazdelis. – Aš tik Dievo aveles ganau.“ Apžiūrėjęs jį vėl vyskupas tarė: „Tu niekini kunigystės stoną…“ Kunigas Strazdelis pasikasė pakaušį ir atsakė: „Kiek pamenu, tai mūsų ganytojas Kristus neturėjo nei aukso lazdos, nei violetų…“

O jau kokius pamokslus jis sakydavo – galėjo ir prajuokinti, ir pravirkdyti! Bet kartais per laidotuves būdavo, kad nei vežimu vežti, nei rankom nešti! Nesvarbu, koks turtingas ir gerbiamas bebūtų „nabašninkas“, Strazdelis apie jį per laidotuves rėždavo visą tiesą, kurią žinojo: koks jis žiaurus buvęs, kaip savo baudžiauninkus skriaudęs, koks gobšus ir suktas. Artimiesiems jis sakydavo, kad už jokius pinigus neparsiduodąs ir nemeluojąs. Jei nepatinka, tegul kito kunigo pasiieško.

Žemaitijoje gimęs, aukštaičiams tarnavęs

Gimęs 1760 m. kovo 9 d. Astrave (dab. Margėnai, Rokiškio raj.) baudžiauninkų šeimoje. Vienas geriausių poeto gyvenimo tyrinėtojų literatūrologas Vytautas Vanagas pateikia, kad Antanėlio tėvas Andrius Strazdas ir motina Sofija Vinckūnaitė-Strazdienė buvo Kriaunų dvaro valstiečiai baudžiauninkai. Augino tris vaikus: sūnų ir dvi dukteris – Oną ir Katrę.

Pirmųjų mokslo žinių A. Strazdas įgijo Kriaunų parapinėje mokykloje. Spėjama, kad kas nors iš vienuolių jėzuitų jį ten pastebėjo kaip gabų vaiką ir vėliau globojo. Mokydamasis įvairiose mokyklose su pertrūkiais Strazdas vidurinį išsilavinimą su humanitariniu ir filologiniu pagrindu studijomsįgijo tik apie 1782 m., kai vėl grįžo į Ilūkstę. Vėliau studijavo Vilniaus akademijoje, reformuotoje į Lietuvos vyriausiąją mokyklą, ten įgijo filosofinį išsilavinimą. Ir jau 1786–1789 m. Antanas tęsė studijas Varnių (Telšių r.) kunigų seminarijoje. Tuo metu Varniai buvo Žemaitijos kultūrinis ir politinis centras, kuriame lankėsi daug tuo laiku iškilių žmonių.

Įšventintas į kunigus vienerius metus Strazdas tarnavo Varnių parapijoje, bet nuo 1790 m. gavęs žemaičių vyskupo Stepono Giedraičio leidimą persikelti į Vilniaus vyskupiją iki gyvenimo pabaigos A. Strazdas gyveno įvairiose Rytų Aukštaitijos parapijose, dažnai neturėdamas jokių oficialių pareigų, pragyvendamas iš atsitiktinių dvasininko patarnavimų ar išsinuomotos žemės, žmonių sušelpimo. Nors ir buvo gimęs Žemaitijoje, savo eiles rašė aukštaičių tarme, buvo ramaus ir atkaklaus būdo kaip žemaitis, bet staigus kaip aukštaitis.

A, Strazdas, neturėdamas kilmingų šaknų, nebijojo šaipytis iš luominio pasipūtimo ir nesigėdijo bendrauti su vargingaisiais, be kurių sunkaus darbo nebūtų kaip „ponavoti“. Ta vidinė drąsa ir išskyrė Strazdelį ir savo laikmečio. Drąsa nepaisyti aplinkinių nuomonės ir veikti pagal savo širdies balsą.Studijavęs filosofiją, troško darnos ir gerovės visiems žmonėms ir negalėjo būti abejingas skurdui ir žmogaus skausmui, gyvenimo tragizmui. Jam buvo svarbu kalbėti apie paprasto žmogaus – baudžiauninko ar valstiečio – įvairiapusę vertę, jį skaudino socialinė neteisybė, jis atvirai šaipėsi iš pasipūtėlių ir kvietė žmones būti mielaširdingus. Argi tai ne evangelinės vertybės, kurias ir privalo skelbti kunigas?

Tautosakos įkvėptas lietuvių lyrikas

Kitas jo prigimtinis pašaukimas buvo meilė lietuviškam žodžiui, jo skambesiui. Šiandien įvardijamas spausdintinis poeto palikimas nėra gausus: 1814 m. išėjęs giesmių rinkinėlis, dabar laikomas pirmuoju lietuviškos poezijos rinkiniu, iš lenkų kalbos į lietuvių išverstas italų teologo R. Bellarmino katekizmas Pamokslas krikščioniškas (1818 m.). Tai rodo jo, kaip kunigo, švietėjišką požiūrį į tikėjimo tiesas – jas reikia suprasti, o ne aklai vykdyti. Taip pat 1824 m. paskelbta lenkiška Giesmė Rygos miestui pagerbti (Kant na pochwałę miasta Rygi), jis vertino Rygos miesto ekonominį ir kultūrinį didingumą.

Tautoje buvo paplitusios giesmės, laikomos kunigo Strazdelio kūryba (beje, jis turėjo puikią klausą ir galingą balsą, tad kurdavo ne tik tekstus, bet ir melodijas). Tikrai ne visa jo kūryba buvo į vieną vietą surinkta, tad jau po Strazdo mirties atsirasdavo vis naujų pasaulietinių dainų ir šventų jo giesmių, o jis dabar jau lietuvių literatūros tyrėjų gretinamas su tokiais korifėjais kaip Kristijonas Donelaitis, gyvenęs ir kūręs XVIII amžiaus pradžioje (1714–1780) ar Adomas Mickevičius (1798–1855). Visiems trims buvo būdinga meilė ir pagarba lietuviškam būdui.

Poeto gyvenimo tyrinėtojai pažymi, kad jis laisvalaikiu labai mėgo skaityti, pabūti vienas gamtoje, mokėjo lietuvių, lenkų, rusų ir latvių kalbas. Tai liudija tikrai neeilinius humanitarinius gabumus. Galėjo rinktis tikrai patogesnį gyvenimą prisitaikydamas prie lenkiškos ponijos, rusiškos „činovnikų“ tvarkos ar sulenkėjusio dvasiškojo luomo taisyklių. Ne, niekas jam netiko, nes liko ištikimas savo prigimtinei tapatybei – lietuviškumui, paprastumui, nuoširdumui, kūrybinei laisvei. Gaila, kad visais laikais šios žmogiškos savybės įvertinamos tik gerokai po to, kai žmogaus jau nebėra šioje žemėje ir yra labai nemėgstamos tam tikrų visuomenės sluoksnių, dažniausiai įtakingų, ir juos erzina savo gyvenamuoju laiku.

Iš prigimties filosofas

Nors poetas turėjo tikrai gerą humoro jausmą ir dažnai pokštavo, buvo giliamintis, ir tai rodo tokie jo 1819 m. užrašyti žodžiai: „Šventas Raštas sako: Qui invenit sapientiam, invenit thesaurum [kas išmintingas, tas ir turtingas]. Gerbiu tą brangų turtą, o žinodamas, kad jį galima įsigyti tiktai skaitant knygas, nuo pareigų atliekamą laiką paskiriu literatūrai. Ji parodo pasaulio menkumą ir tiesos kelią, ji pasaldina kartybes, kurių patiriu šioje ašarų pakalnėje, ji sustiprina manyje viltį sulaukti atpildo už tas skriaudas ir persekiojimus, kuriuos tenka iškęsti. Literatūra išmokė mylėti artimuosius, apšvietė paskendusiustamsybėse, tai jos nuopelnas…

Kai perskaitai tokias mintis, pagalvoji, kad veidmainiškoje, puotauti mėgstančioje ir tik asmenine gerove besirūpinančioje aplinkoje tokiam žmogui trošku. Kita vertus, šis jo 1819 m. parašytas pasiaiškinimas yra vienintelis autentiškas dokumentas, kuriame pats poetas rašė apie savo pašaukimą, apie literatūros vaidmenį žmogaus gyvenime. Bet ir jo galėjo nebūti, jei 1818 m. Lietuvos evangelikų reformatų sinodas nebūtų apskundęs A. Strazdo už eilėraštį Pagrabas Palšio, įdėtą į jo rinkinį Giesmes svietiškas ir šventas. Poetui teko teisintis, kad Pagrabu Palšio niekada nemanęs įžeisti evangelikų-reformatų tikėjimo ir teturėjęs vieninteli ketinimą – „suteikti nekaltą pramogą lietuvių liaudžiai, kuri pagal tradiciją, einančią nuo pagonybės, kokį nors bažnyčios papuošalus vogti linkusį nenaudėlį, primenantį deivės Paladės šventiką Bonzą, savo papratimu pakeisdama žodžius, vadina bambizu…“

Toliau Strazdas rašė: „Prisiklausęs ne kartą iš lietuvių liaudies tos istorijos, nutariau jai sueiliuoti dainelę, pasmerkiančią minėtąjį šventvagį.“ Konsistorija, nepatenkinta tokiu pasiaiškinimu, įsakė Strazdą „sulaikyti ir išegzaminuoti“. Taip atsirado garsioji jo eksplikacija – kandus ir drąsus atsakymas dvasinei vyresnybei, kuriame poetas išdėstė savo gyvenimo būdą ir principus. Jis čia sakosi darąs visa tai, ką daro visi uolūs dvasininkai, tik skirtumas tas, kad viską veltui. Jis visados buvęs toli nuo pinigų, jų neturįs, tad ir bažnyčios duonos nevalgąs, o žemėje ieškąs maisto.

Likusį nuo darbų laiką skiriąs literatūrai, nes ji parodanti pasaulio laikinumą, tiesos kelią ir pasaldinanti kartybes, kurių patiriąs šioje ašarų pakalnėje. Strazdas pataria, kad klausimą, ką jis padaręs „bloga ar gera“, „šviesiausia konsistorija“ paliktų aukščiausiajam teisėjui, kuris svarstysiąs tiek prelatų, tiek eilinių dvasininkų darbus.

Po dvejų metų persekiojimo Strazdas buvo nubaustas. Ir skaudžiausia, kad buvo apšaukta bei pasmerkta jo kūryba, įsakyta jo Giesmes svietiškas ir šventas atiminėti iš žmonių ir deginti. Deja, sena tiesa yra ta, kad uždraustas vaisius – saldesnis. Jei valdžia ką nors uždraudžia, tai tik dar labiau skatina žmones tam priešintis ar bent jau tuo domėtis. Taigi dabar sakytume, kad dvasininkijos vadovybė pati to nenorėdama padarė paslaugą Strazdeliui – jį išreklamavo. Žmonės iš lūpų į lūpas persakinėjo A. Strazdo eiles, dainavo dainas ir giesmes. Žinoma, autentiško leidinio egzempliorių yra išlikę labai mažai.

Buitis – per sunki

„Strazdelis teisingumo reikalavo tiek iš savęs, tiek ir iš visuomenės, tiesa ir teisingumas buvo jo kelrodžiai sunkiame kelyje. Tokie šio poeto bruožai iškyla ir žmonių pasakojimuose, anekdotuose, ir oficialiuose raštuose, ir kūryboje. Ieškodamas teisybės, Strazdas pasižymėdavo atkaklumu, su niekuo nesitaikstė. Nors įstatymas dažnai būdavo stipriojo, bet ne teisiojo pusėje, poetas apsigindavo ir savais būdais – prakeikimu iš sakyklos, lazdos smūgiais ar šautuvo šūviais. Atkaklumas kovojant už savąją tiesą ir lėmė dramatišką gyvenimą“. (T. Dirgėla „Vėtytas ir mėtytas Antanas Strazdas-Strazdelis“, alkas.lt)

Kita vertus, kaip dažnai nutinka „paukščiams giesmininkams, ne šios žemės gyventojams“, savo buitimi jam buvo sunku rūpintis. Štai kaip aprašoma jo kasdienybė Kamajuose, kur jis gyveno 1920–1928 m. iš tikinčiųjų malonės: „A. Strazdelio namuose buvo nepaprastas skurdas. Kambariai prasti, be grindų, ankšti, su duonkepe krosnimi, visur nešvaru, tamsu, kartu ten buvusios antys, vištos, triušiai, šunelis ir paršiukas. Atskirame kambaryje gyveno senyvo amžiaus šeimininkė. Strazdelio drabužiai – prasti, lova – menka. O jis pats visada linksmas. Laukdavo, kad greitai išspausdins jo eiles (tai jam kartybėje tikras pasaldinimas). Jis nusilpęs, bet gyvas, drąsus ir staigus“.

Dievo pasiuntiniai

Mirė kunigas ir poetas A. Strazdas 1833 m. balandžio 11 d. (pagal naująjį kalendorių – balandžio 23 d.) Kamajuose (Rokiškio r.) ir palaidotas Kamajų kapinėse nešventintoje jų pusėje, kur buvo laidojami pakaruokliai. Vėliau, pareikalavus vyskupui, tos kapinės buvo pašventintos, o ant A. Strazdo kapo pastatytas antkapis su užrašu lenkų kalba: „Autor piešni Pulkim ant keliu ks. A. Drozdowski. Umer w 1833 r.“ Dabar tai – naujųjų Kamajų kapinių centrinė dalis, o kamajiečiai labai didžiuojasi jų padangėje čiulbėjusiu Strazdeliu: ant jo kapo niekada nevysta gėlės, o poeto kurtos giesmės skamba iš žmonių širdžių Dievo garbei.

Taip jau sutapo, kad rašydama šį tekstą apie Strazdelį internete perskaičiau liūdną žinią apie monsinjoro Alfonso Svarinsko mirtį. Ir kažkaip graudu tapo, nes iškilo lygia greta šių dviejų vyrų portretai: abu nepritekliuje, abu pavargę nuo žemiško atšiaurumo, bet abu degančiom širdim dėl Dievo teisingumo. Žinoma, skiria juos amžiai, kitokie istoriniai įvykiai, bet abu suprato tą pačią tiesą: kiekvienas žmogus sukurtas laisvei ir tiesai. Ir abiem, atrodo, vienodai skaudėjo dėl paniekinto žmogaus gyvenimo.

Taurios sielos, švietusios tamsiausiose Lietuvos istorijos kryžkelėse, kad padėtų neužgesti žmogaus dieviško atspindžio kibirkščiai, žadinusios viltį ir kvietusios nenustoti tikėti. Jie aukojo savo gerovę savo metu ir savo gyvenamojoje vietoje, kad kiti turėtų ateitį. Tik vienas žadino žmones eilėmis ir pasipūtėlių, gobšuolių pašaipomis, o kitas – tiesos žodžiu ir pasipriešinimu bet kokiai bedievystei ir žmogaus teisių pažeidimams. Abu nepalaužiami. Deja, įvertinta ir suprasta tai būna tik po daugelio metų. Tokie žmonės kaip paukščiai giesmininkai be sparnų: jų giesmės iš ateities, bet į ją nuskristi jie negali, jų misija – kviesti kitus, tos ateities dar nematančius. Šv. Raštas tokius vadina pasiuntiniais (apostolos – gr.).

Bernardinai.lt