Danguolės Mikulėnienės mintys apie knygas

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Komunikacijos skyrius į 10 klausimų apie knygas  prašo atsakyti savo darbuotojų, kolegų iš kitų bibliotekų, įvairių kultūros ir atminties institucijų specialistų, įžymių kultūros, visuomenės veikėjų.  „Geras dalykas kaupti geras knygas, bet kur kas geresnis – dažniau jas skaityti“. F. Petrarka.
Šįkart į klausimus atsako kalbininkė Danguolė Mikulėnienė

Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro vadovė, VU Kauno humanitarinio fakulteto Lietuvių filologijos katedros profesorė, Mini Nobelio laureatė habil. dr. Danguolė Mikulėnienė:
Studentams sakau, kad visos knygos iš meilės. Net ir mokslinės. Taigi ir rašau… Ir jūs rašykit… Bus daugiau knygų ir meilės… 

1. Kokią knygą pavadintumėt vertinga, kur slypi knygos vertė?

Knygos vertė slypi pačioje knygoje. Net jei atrodo visai menkavertė, ji vis tiek yra tam tikros kultūros ženklas ir atspindys. Be objektyviosios vertės, matyt, esama ir kitos – kaip mes, skaitytojai, tą vertę suvokiame…

Taigi knygos vertės paprastai neišmatuosi, o dar sunkiau apibūdinti jos dedamąsias. Viena iš jų – koks skaitomos knygos santykis su skaitytoju. Pripažinkime, kad yra knygų, kurias skaitome ne kartą ir ne du, ir kaskart ten atrandame sau ką nors nauja.

2. Kokią knygą rekomenduotumėt perskaityti bibliotekos darbuotojams?

Argi jiems galima rekomenduoti? Iš vaikystės žinau, kad bibliotekininkai yra perskaitę viską, nes visiems moka patarti ir surasti, ko reikia. Kaip rasi, jei nežinai, ko ieškoti…

3. Ar teko kada knyga pasinaudoti ne pagal jos tiesioginę paskirtį?

Taip, žinoma. Miestų ir miestelių bibliotekose neretai per renginius keliomis storomis knygomis reguliuojama projektoriaus padėtis. Kad neiškreiptų rodomų vaizdų ant sienos…

Yra dar ir studentiškų knygos ne pagal paskirtį naudojamų būdų…

4. Ar skaitmeninės knygos – konkurentės spausdintoms?

Ne, ne konkurentės. Tarp jų, – kalbotyros terminais šnekant, – klostosi papildomosios distribucijos santykiai – niekad neskaitomos tuo pačiu metu. Skaitmeninės – man tai pirmiausia kelionių ir darbo traukinyje ar lėktuve pagalbininkės, tokios „juodadarbės“. Tai toks tarsi „greitmaistis“. Knygų gurmanams netinka.

5. Ar kiekviena karta turi savitą ryšį su knyga? Jūsų kartos požiūris į knygą.

Visais laikais yra ir bus skaitančių ir neskaitančių žmonių. O koks žmogaus požiūris į knygą, toks ir į kultūrą.

6. Kokios knygos neskolintumėt net draugui?

Draugui skolinčiau net pačią brangiausią. Kaip ir skaitančiam doktorantui ar studentui…

Skolinti(s) knygą – tai puiki bendravimo forma: ateinama pasiimti, paskui grąžinama, su puodeliu karštos kavos rankose aptarinėji, ką skaitęs. Žodis po žodžio… tai toks ištisas inteligentiško bendravimo ritualas…

7. Jūsų biografija – kokio žanro knygos verta?

Yra puiki Alecho Carpantiero novelė, kurios veikėjas, jau pašarvotas ir gulėdamas karste, tarsi suka savo gyvenimo filmą atgalios – iki vaikystės ir kūdikystės, kai tampa mažesnis už šunį, gulintį po stalu, – tarsi grįžtų į savo pradžią… Būtų puikus filmas…

O mano kartos vieno žmogaus gyvenimo istorija gal būtų įdomesnė visos giminės istorijos kontekste…

8. Kokios šalies autoriai yra mėgstamiausių sąraše?

Vis pasiilgstu Lotynų Amerikos rašytojų ir jų vertėjo Valdo Petrausko  knygų. Tarp jų yra ir tokių, kurias skaitau kasmet.

9. Jeigu pats(-i) rašytumėt, apie ką būtų knyga?

Studentams sakau, kad visos knygos iš meilės. Net ir mokslinės. Taigi ir rašau… Ir jūs rašykit… Bus daugiau knygų ir meilės…

10. Kokią knygą skaitote šiuo metu?

O į šitą klausimą atsakau rimtai: praėjusiais metais išleistą J. W. Goethe‘s romaną „Vilhelmo Meisterio mokymosi metai“.

Šaltinis čia