Danutė Kalinauskaitė: kartais pagalvoju – gimiau pačiam pariby

Trijų smulkiosios prozos rinkinių autorė Danutė Kalinauskaitė Nacionalinę kultūros ir meno premiją pelnė už mažųjų meninės kalbos formų turiningumą. „Užguls dar didesnis nepasitikėjimas savimi ir atsakomybės slėgis, nesimaivau“, – baugu ateities rašytojai.

Danutė Kalinauskaitė prisipažįsta: "Rašant man įdomiau ne išsisakyti, o bandyti lįsti į svetimą kailį. Įsigauti į svetimus namus."

Danutė Kalinauskaitė prisipažįsta: „Rašant man įdomiau ne išsisakyti, o bandyti lįsti į svetimą kailį. Įsigauti į svetimus namus.“ Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Ėmiau ir išgirdau tą sąskambį netyčia. Nuo šiol man Danutė Kalinauskaitė ir aktorė Eglė Gabrėnaitė – Nacionalinės premijos seserys, pasidabinusios sparnuotais posakiais lyg sukniomis. „Rytą išteku, vakare skiriuosi“, – sako Eglė, o Danutė jai atitaria: „Autobiografiją klastoju kaip galiu: skiriuosi, daliju turtą, kirviu kapoju televizijos kabelį, auginu sūnų…“ Viena darbuojasi scenoje, kita teksto ūksmėje, bet abi – persikūnijimo meistrės.

D. Kalinauskaitė tą trumpąjį premijos „už…“ atskleidė ir kalbėdamasi su „Lietuvos žiniomis“. Kone kiekvienas atsakymas sudygsniuotas subtiliausiais siūlais, sprogstantis vaizdais ir nuotaikomis, tarsi skaitytum grakščią novelikę. Tikras malonumas.

Yra kažkas tame rūke

– Esate sakiusi, kad premijos – pavojingas dalykas: „Dažnas ją gavęs pasikeičia, net sukvailėja.“ Pelniusi Antano Vaičiulaičio, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, Lietuvos rašytojų sąjungos ir Nacionalinę premijas – keitėtės? Ar ne į tą pavojingąją pusę?

– Na, dėl to, kad gavai Nacionalinę premiją, nė viena tavo parašyta eilutė nuo šiol automatiškai netaps auksinė. Kaip tik – užguls dar didesnis nepasitikėjimas savimi ir atsakomybės slėgis, nesimaivau. O jei imčiau keistis į tą, kaip sakot, kvailėjimo pusę, tai sutinku būti pamerkta į ramunėlių nuovirą.

– Jūsų kūryba nunerta iš buities, daiktų, mažyčių kasdienybės įvykių, atsitikimų, susitikimų. Nuo šiol naujas „daiktas“ – pinigai (po Nacionalinės premijos) ateis į jūsų prozą?

– O, pinigai mano kūryboje senas puikus „daiktas“. Dvasinio grožio ataudai… Neseniai vartydama popierius aptikau štai tokią išraiškingą detalę. Gal prieš penketą metų iš Švedijos karaliaus Karlo Gustavo sesers Kristinos, brandaus amžiaus moters, namų buvo pavogta labai brangi diadema. Kai užkvipo paraku, vagis (iškart buvo aišku, kas jis – tos turtingos šeimos globotinis) bėgdamas išmetė ją su dėžute nuo tilto į upę. Narai ilgai naršė, kol dėžutę surado, bet joje (visi laukė sulaikę kvapą) buvo ne diadema, o įstatomi dantys. Dar – tos upės žuvis… Neišgalvotas faktas, panaudosiu. Man visada kaip personažai buvo įdomūs žmonės, kurių šnervės virpa uosdamos aukso kvapą, o sūnus gauna Dolerio vardą…

– Gimėte prieš pat Vėlines. Ar laikytumėte tai kokiu nors ženklu, vienaip ar kitaip pažymėjusiu jūsų gyvenimą, darbus?

– Per gimtadienį, spalio 31-ąją, jau kiek metų važiuojam į Belmonto smuklę. Ji tuomet būna beveik tuščia. Ten manęs paprastai laukia „Ispravniko sapnas“ – baltų kaip sniegas lašinukų apsupty šaltos kaip ledas (šiame kontekste reikėtų sakyti kaip nabašninko prakaitas) degtinytės čerkutė. Grįžtant nuo tvenkinių tamsoje kyla rūkas, ir tikrai kaskart pagalvoju, kad gimiau pačiam pariby. Galėčiau eiti į Helovino vakarėlį, apsitaisiusi ne Elviu Presliu, ne ragana ir ne dalmantinu, o pačia savimi ir būčiau persirengusi. Yra yra kažkas tame rūke…

Buvo maudynių iki sąmonės netekimo

– Kurie vaikystės prisiminimai labiausiai įstrigę siuvėjo dukrai? Ar dažnai braidydavote Jiesioje, kabarodavotės ant Napoleonkalnio?

– Įstrigęs tėvuko siuvimo kambarys su manekenu (ten praleisdavau daug laiko), vilkinčiu kokį nors baltais siūlais sudygsniuotą paltą. Šnypščiantis lygintuvo garų debesis ir skanus degančio proskudurio kvapas. Klientai su savo namų kvapais ir istorijom, tik dabar suprantu, kokie ten būdavo po keletą valandų ar visą vakarą trunkantys lobiai, kuriuos dėl ilgumo ne visada tverdavo mano mama. Pravažiuojančio traukinio garsas, įsigėręs į kraują, prie jo buvome taip įpratę, kad negirdėdavome, o mūsų svečiai naktimis kaskart nubusdavo. Beždžionių tiltas per Jiesią ties Kalkine – stipresniems nervams. Jiesia būdavo maudynių iki sąmonės netekimo vieta. Tėvukas ten plikom rankom pagavo didžiulį šamą, tik, tyliai nusisegęs, liepė man palaikyt laikrodį. Kabarodavomės ant Linksmės kalno, jis pilnas pakriūčių ir tapybiškų skardžių, o ant Napoleonkalnio galėdavai lengvai pasivaikščiodamas užlipti. Per 1946 metų istorinį potvynį Nemunas, sako, ant jo buvo užnešęs milžinišką ledo lytį, kuri ištirpo tik vasaros pradžioje, tai turėjo būti pasaulio kūrimosi pradžios vaizdas…

Netapo grindinio miestiečiais

– Ar vaikystės erdvė, nuo Kauno atskirta didelių vandenų, neįkvėpė tam tikros opozicijos, rezistencijos miestiškai madai, kultūrai, fanaberijai?

– Mano tėvai, bėgę nuo pokario siaubų, tardymų Suvalkijos kaime, įsikūrė Kaune, Jiesioje, dabar tai Jiesios landšaftinis draustinis. Atsinešė ten ir kaimiško gyvenimo sanklodą. Kaimiečiai mieste. Sumišę pasauliai. Jie augino paršelius ir vištas, agurkus ir pomidorus, nors dirbo mieste: mama – pačioje Kauno širdyje, Laisvės alėjoje, „Nemuno“ viešbutyje administratore, ten suskrisdavo, traukiniais suvažiuodavo visa Sovietų Sąjunga, Azija ir Kaukazas, ateidavo fotografai fotografuoti „plikų mergų“, o saugumiečiai – susitikti su savo informatoriais, mama visus tuos tipus pažinojo iš veidų, tėtis dirbo Panemunėje. Kauno pakraštys, upė, miškas, sodas, daržas leido jiems netapti grindinio miestiečiais, „neuostyti miesto dulkių“, „negyventi ant akmens“, prie ko jie būtų sunkiai įpratę, o tėvukas turbūt niekada. Kultūra buvo toli, tik natūra. Ir knygos. Aš visada veržiausi iš ten išvažiuoti, esu jau miesto žmogus, kaime, manau, mane apimtų nyka, nors tų vietų, žalumos, sodo, miško, Jiesios garsų už lango dabar be proto ilgiuosi. Namuose buvo daug langų, ir kartais, ypač pavakarę, atrodydavo, kad medžiai sueina į vidų.

– Baigėte Kauno 13-ąją vidurinę. Joje mokėsi ir aktoriai Robertas Vaidotas, Violeta Podolskaitė, krepšininkas Rimas Kurtinaitis. Ar jūsų keliai anksčiau ar vėliau buvo kaip nors susitikę?

– Violeta Podolskaitė ir a. a. Robertas Vaidotas dalyvavo tame pačiame Vytauto Aleksyno dramos būrelyje kaip ir aš, tik kiek anksčiau, jie vyresni, prasilenkėme. O su Kurčiu kartu baigėme mokyklą, aš c klasėje, jis b. Buvome kaimynai – ta pačia Vaidoto gatve eidavome namo, jis į savo Karkazus, o aš į Jiesią. Pravardę turėjo, pamenu, Senis. Bet amžinai jis bus tik Kurtis.

Įsigauti į svetimus namus

– Dar vaikystėje „iš vidaus“ pamačiusi poezijos rašymo vargus, prisiekėte eilėraščių niekada nerašyti. Ar tai – apie jūsų brolį poetą Joną Kalinauską? Turbūt visas vargas – ne tas vaikščiojimas nuo fikuso iki durų ir atgal, o nuolatiniai sielvartai dėl talento, gebėjimų, mokėjimų, taip pat kūrybos vertinimų?

– Į šį keblų klausimą pats beveik ir atsakėte. Kūrėjas, jei jis ne literatūros inžinierius, ne šių laikų projektininkas, o toks labiau patyrimininkas, savo gyvenimą išgyvenantis skūra, jis neabejotinai bus pilnas kompleksų, nepasitikėjimo savimi, baimių, neurozių. Taip, ir ambicijos, siekio įsitvirtinti po saule, noro būti matomam ir pripažintam (bet argi tai nenormalu, ypač tarp vyrų?)

Danutė Kalinauskaitė: „Man visada buvo įdomūs žmonės, kurių šnervės virpa uosdamos aukso kvapą, o sūnus gauna Dolerio vardą…“

Nuo pat mažų dienų buvau šalia labai jautraus „be odos“ žmogaus, su viskuo, kas iš to išplaukia, galbūt dėl to apie poeziją nedrįsau net pagalvoti. Ne mano sritis. Nors kaip poetė, sako, išsiduodu prozoje.

– Šviesaus atminimo rašytojas Juozas Aputis yra atkreipęs dėmesį į jūsų „žodžių orkestrą“, stebėtiną teksto tankį ir skaitant išnykstantį žanro suvokimą. Ko gero, savo kūryba patenkinate abu žanrus – esė ir smulkiosios prozos?

– Kai išėjo knyga „Niekada nežinai“, esė buvo ant pačios bangos keteros. Apie novelę niekas net nekalbėjo. Novelė gal net reiškė blogą toną. Matyt, dėl tos priežasties „Baltos lankos“ savo tinklalapyje mane pakabino prie esė. Šiaip, manau, esanti novelistė, nors rašydama nesvarstau, kokį čia žanrą kultivuoju, tik intuityviai ėmiau vengti kitų autorių citavimo, tai labiau esė bruožas.

– „Rašymas man – ir didelis įdomumas, ir intriga, ir galbūt šiek tiek narkotikas.“ Kokie būna to svaigulio simptomai? Ar nieko neskauda?

– Ne, niežti. Panyžta rašyti, o toliau kaip citatoje: intriga, įdomumas, narkotikas.

– Brolis J. Kalinauskas jums palinkėjo „nepasakyti paskutinio žodžio, neatskleisti savos paslapties“. Ar tuose trijuose apsakymų rinkiniuose netyčia neprasitarėte? Kuri jūsų novelė būtų arčiausiai autobiografinio išsisakymo?

– Rašant man įdomiau ne išsisakyti, o bandyti lįsti į svetimą kailį. Įsigauti į svetimus namus. Mėgstu tiesioginę menamąją kalbą, kuri trina ribas tarp autoriaus, pasakotojo ir personažo. Kur prasidedu aš ir kur baigiasi personažas? Mano bruožų turi visi novelių vyrai, net chirurgai ir vagys. O autobiografinius faktus klastoju kaip įmanydama: skiriuosi, daliju turtą, kirviu kapoju televizijos kabelį, auginu sūnų… Ir kaip nesidžiaugti, jei žmonės tuo šventai patiki?

Nebeliko ir mūsų kalibro

– Lietuvių prozos dabartis ir ateitis… Ar nejaučiate asmenybių ilgesio?

– Asmenybių… Romoje apžiūrėjau Leonardo da Vinci muziejų su jo išrastu „automobiliu“, sparnais žmogui skraidyti ir kitokiais įvairialypės veiklos „medžiaginiais“ įrodymais. Rodos, skaityta, žinota, bet vis tiek apstulbsti: inžinierius išradėjas, architektas, skulptorius, dailininkas, skrodimų metu piešęs žmogaus smegenų vingius ir raumenų skaidulas. Tokios kaip Leonardo renesansinės asmenybės išnyko prieš šimtmečius ir jau niekada nebepasikartos. Kaip nebebus ir didžiųjų Goethe’s, Manno, Prousto, Camus, Musilio. Sakoma, nebeliko ir mūsų kalibro – Granausko, Apučio, Martinaičio, o kas liks po Navako, Parulskio, Jonyno, Marčėno, kitų? Galima rezignuoti, kad esame ant apokalipsės slenksčio. Bet… Ateina laikas su savo asmenybėmis – savo raiška ir kvėpavimu. Išmaniosiomis technologijomis ir guglais. Kitas laikas – kitokios asmenybės. Kai viskas kinta taip greitai, tiesiog šviesos greičiu išmaniosios technologijos, po šimto metų, jei dar egzistuosim, gal išvis bus kalbama ne apie kokias nors asmenybes, o apie gerai ar blogai veikiančias funkcijas. Kas žino…

Nupupkintas kalbainio joptvajukas

– Valstybės institucijos naudoja lietuvių kalbą kaip instrumentą tūlam lietuviui priminti, kad jis nesąs visavertis, nes nemoka taisyklingai kalbėti. Kaip vertinate tokį jų požiūrį? Ar neturėtų Valstybinė kalbos inspekcija būti patariančia, o ne baudžiančia įstaiga?

– Žinot, kol nesusidūriau su tomis baisuoklėmis institucijomis, ir aš panašiai galvojau. Stereotipų galia. O Kalbos komisijoje nustebau, kad ten dirbantys kalbininkai profesionalai yra net liberalesni už mane, rašytoją ir redaktorę. Pasirodo, esu linkusi kur kas griežčiau taisyti, keisti… Na, pagaliau kas, kokia institucija, draudžia kalbėti taip, kaip nori, savo terpėje, su savo draugais ir kolegomis, namie, prekybos centre, feisbuke? Sakyti „nu“ vietoj „na“? „Joptvajukas“ vietoj trumpa kailinė liemenė? Laisvė ir demokratija. Bet mano (ir, spėju, jūsų) ausį pjautų žargoniška, blogai kirčiuojama, su klaidomis radijo ir televizijos diktorių kalba (nors erzina ir pernelyg distiliuota). Kaip, pavyzdžiui, pjauna Edmundo Jakilaičio „kad“ su bendratimi „Dėmesio centre“, na, gal kad esu nupupkinta – Aldono Pupkio auklėtinė. O dėl baudų… Kai kalbos inspektorių tiesiai šviesiai paklausiau apie tas legendines baudas, jie atsakė klausimu: „O jūs parodykit, kas, kada ir už ką buvo nubaustas, kiek ir už ką sumokėjo.“ Na, atsiunčia jie į leidyklas raštus su nurodytomis skyrybos, rašybos, kitomis klaidomis. Ir ką?

– Darbo redakcijoje dešimtmetis padarė savo – negaliu skaityti knygos, teksto, jei pamatau skyrybos, stiliaus klaidų, jau nekalbu apie rašybą. Imu nepasitikėti autoriumi arba vertėju. Ar ir jums taip būna? (Feisbuke kai kuriuos beraščius „su keliais aukštaisiais“ pakenčiu sukandęs dantis – juk tai demokratiška, liaudiška platforma.)

– Na, matot, vadinasi, nevalyva kalba ir jums pjauna ausį… Būna būna. Betgi tie stiliaus ir skyrybos klaidų pilni brūzgynai, neraštingumas yra laikomi individualiu stiliumi, į kurį kėsinasi akiniuota redaktorė megztu sijonu, o jai su batuta diriguoja kalbainis megzta berete…

Per patrankos šūvį nuo politikos

– Ar turite privalomą limitą, kiek knygų perskaityti per metus?

– Žinau, kad žmonės turi tokių juokingų limitų, aš – ne. Kadaise interviu sakiau, kad prie lovos stūkso krūvelė knygų, vis užkliūnanti siurbliuojant kambarį. Tebestūkso ji ir dabar, bet jau nebesu visaėdė, rijikė – gaila ir akių, ir smegenų. Renkuosi. Be to, mano darbas toks, kad nori nenori tenka daug skaityti, pavyzdžiui, šiuo metu degančią 25 lankų Kazio Bradūno viso gyvenimo straipsnių rinktinę.

– Kinas jums patinka. Štai net apsakymo „Norėčiau būti Karenina“ veikėja prisiduria pinigo filmuodamasi kine. Režisierius Giedrius Tamoševičius pagal jūsų novelę „Niekada žinai“ sukūrė trumpametražį filmą. Ar nesate sulaukusi pasiūlymo rašyti kino scenarijaus? Ar norėtumėte tokios užduoties?

– Vladas Braziūnas yra sakęs, kad rašytojams reiktų laikytis per patrankos šūvį nuo politikos. Panašiai, pamenu, sovietmečiu kalbėta ir apie kiną – rašytojams, nuėjusiems obuoliauti su kinu, vis likdavę ilgamečių nuoskaudų ir nuosėdų. Nežinau, kaip yra dabar. Kiną labai mėgstu, ir jis vis kur nors netoliese sukinėjasi. Viena magistrantė šiuo metu statys filmą pagal novelę „Pakeleivė“, paskambino, pranešė, jog jau yra galutinis, 4-asis, scenarijaus variantas, bet aš jo net paskaityti neturėjau kada, ką jau kalbėti, kad pati galėčiau rašyti.

Kasmet vilioja oro uosto gausmas

– Jūsų tokia proza… jog būtinai turiu paklausti – kokių imatės pratimų, kad atitoltumėte (atitoktumėte) nuo kasdienybės ir pažvelgtumėte į ją tarsi iš šalies?

– Jokios jogos čia nepraktikuoju. Kad išpulčiau iš rutinos, – galima tai pavadinti ir atitokimu nuo kasdienybės, – kur nors važiuoju. Ateina žiema, prieškalėdinis laikotarpis, ir mane jau traukia oro uosto gausmas. Toks geras nervas. Nuo savęs, aišku, niekur toli nenubėgi, nes tas taksi skaitiklis, – savistabos, stebėsenos, – jis tiksi tavyje visą laiką. O kasdienybė… Kasdienybė… Paskutinįkart kelionėje mačiau tokį vaizdą. Valkata luošys sėdi įsikuitęs skarmaluose, atkišęs kojos strampą, šalia šuo, iš šeimininko išmokęs išmaldos prašytojo povyzos (reikia pamatyti) – nuleista nosis, pabalintos akys, kaltas žvilgsnis. Bet štai kažkokiems vidiniams kurantams sumušus, luošys staiga pakyla ant abiejų kojų, susirenka skarmalus, strampą – po pažastimi, o šuo, bėgdamas šalia, taip džiugiai vizgina uodegą, kad gali pamanyti: uodega vizgina šunį. Na, ir kur tu nuo tokių kasdienybių pasislėpsi? Jos atsiveja net labai toli nuo namų.

Rašytoją Danutę Kalinauskaitę kalbino Mindaugas KLUSAS.

Lzinios naujausias