Danutė Kalinauskaitė: „Pasitelkti žodžius lengva, atsisakyti – sunku“

Apie kalbą, literatūrą ir kitus džiaugsmus bei rūpesčius su prozininke, redaktore Danute Kalinauskaite kalbasi Saulius Vasiliauskas.

Nors nepadoru pradėti pokalbį nuo premijų, vis dėlto viena jų pašnekesio pradžiai galėtų pasitarnauti. Mintyse turiu Antano Vaičiulaičio premiją, kurią pelnėte 2003 m. (už apsakymą „Namo“), o štai 2012-aisiais buvote L. S. Černiauskaitei įteiktos premijos komisijos pirmininke. Kaip žinome, šis apdovanojimas kas dvejus metus skiriamas už geriausią „Metuose“ paskelbtą novelę, o vienu (gal net pagrindiniu?) iš skyrimo kriterijų galėtume laikyti stilingą kalbą – autoriaus gebėjimą prasimušti pro kalbinius šablonus; būdą, individualią patirtį ir įžvalgas tarsi išausti taip, kad audinys stebintų ne tik puošnumu, bet ir švelnumu, taupumu, grynumu – atsakomybe už kiekvieną dygsnį, kiekvieną žodį. Taip sakydamas gal truputį perdedu, tačiau norėčiau pradėti nuo siūlų, kuriais naudojasi prozininkė Danutė Kalinauskaitė. Galbūt apibūdintumėte, kokie tie siūlai?

Visokio storio, trijų vijų ir gijų. Ir grynas šilkas, ir žvilgantys metaliniai, ir tie proletariški „virviniai“, Dešimtasis numeris. Kartais įsiveriu dukters plauką ir juo pasiuvu. Plauką tik sriuboj ne visi mėgsta, o tekstuose nematomoms siūlytėms jis labai praverčia. Esu siuvėjo dukra, taigi – pataikėt – siūlų stichija man artima nuo vaikystės. Žinoma, norėtųsi apsieiti be žirklių, be adatų ir be siūlų – kad pasaulis, kurį vaizduoji, vertųsi savo paties formomis, kitaip tariant, pasisiūtų pats. Ypač, kad ten nebūtų likę tavo prakaituotos nosies pėdsakų, bet, žiūrėk, vis kas nors lieka, vis ko nors per daug…

Įstrigo, ką Cortazaras sakė apie Borgesą, neva šis rašąs taip, lyg visą laiką atsisakytų žodžių. Pasitelkti žodžius lengva, atsisakyti – sunku. Labai norėtųsi, kad vienas, gal pagrindinis, siūlas būtų – atsisakyti, t. y. rašyti, pasak Viktorijos Daujotytės, taupiu, spaudžiančiu režimu. Kai virėjams atšimpa skonio receptoriai, jie skonį „nušveičia“ meliono skiltelėmis arba imbieru. Kai dingsta žodžių skonis, – o dingsta, tada net skaityti sunku – imuosi Camus „Svetimo“. Niekas kitas taip nenušveičia žodžių. Tame kūrinyje nėra jokio puošnumo nei švelnumo, jokios sultingesnės metaforos, kalbinė raiška išdestiliuota iki nulio. Skalpelis. Užtat kaip sugrąžina kalbos skonį. Dar panašiai – skalpeliu – veikia Coetzee „Nešlovė“.

O dėl premijos… Vaičiulaitis vadinamas stilistu par excellence, jam buvo svarbus kiekvienas niuansas, frazės melodika, dėl vieno ne ant to žodžio padėto prasminio kirčio galėdavo sugriūti visa pastraipa – kas šiandien dar suka galvą dėl tokių niekų… Todėl kai teikiama ta premija, kaskart kalbama apie stilių, „tekstinį absoliutizmą“, o ne apie kokią nors tematiką ar problematiką – kaimo, gamtos, patriotų. Ta premija reiškia kokybiškai padarytą daiktą – gerai pasiūtą novelę.

Atrodo, kad, diskutuojant apie bendrinę lietuvių kalbą, jos padėtį ir (ne)norminimą, egzistuoja ir retkarčiais viešojoje erdvėje (straipsniais, atviromis polemikomis) pasirodo dvi nuomonės – pirmosios šalininkai teigia, kad kalbą reikia puoselėti, saugoti, jos vartoseną prižiūrėti, o antrąją nuomonę palaikantieji pabrėžia kalbos gyvumą ir į pokyčius žiūri liberaliau – laisva visuomenė, laisva ir kalba. Suprantama, čia piešiu dvi radikalias nuomones, nors to radikalumo, viliuosi, nėra tiek daug, kaip galėtų iš pirmo žvilgsnio pasirodyti. Tik kurtas „aukso viduriukas“?..

O argi šie abu dalykai negali būti „du viename“? Visada maniau, jog puoselėjimas ir gyva kalba (tikriausiai todėl, kad manyje turi sugyventi rašytoja ir redaktorė) gali koegzistuoti.

Taip, kalbininkai prisipažįsta, kad kalboje vykstančių pokyčių mastas didelis ir, taip sakant, „nebeužtvenksi upės bėgimo, norint sau eitų ji pamažu“. Giedrius Subačius „Delfyje“ rašė („gal kai kam tai skamba skaudžiai“), kai pasikeis kalbos struktūra ir kokybė – svarbu, kad pavadinimas išliktų ir kad turėtume su kuo identifikuotis, taip pat q, x ir dvigubą v pavardėse minėjo kaip svarbias identitetui, dėl to susilaukė daugybės „rūgščių“ komentarų. Šnekamoji kalba sunkiai kontroliuojama, spraudžiama į rėmus, nes laisva. Anot kito kalbininko, negali būti begalės tų visokių reguliavimų, draudimų, nes, jei kalba taps tramdomaisiais marškiniais, jaunimas ja tiesiog nekalbės. Kalbės, žinoma, kur dėsis, tačiau kažkas čia tikrai negerai, ypač jei tie draudimai tik nuleidžiami iš viršaus, o ne aiškinami iš vidaus.

Jei šnekam apie rašto, literatūros kūrinių kalbą, jos puoselėjimas ir saugojimas neturėtų virsti susinimu. Kartais atrodo, kad kalbos prižiūrėtojams arčiausiai širdies – korektiška kalbos pilkuma, nes dėl jos – jokių problemų. Kaip ir dėl knygų, kuriose dominuoja iliustracijos, o teksto visai mažai, – kai per Metų knygos apdovanojimo renginį tokia knyga paskelbiama taisyklingiausios, švariausios kalbos, būna komiška. Kalbos inspektoriai linkę iš patrankos šaudyti į žvirblį – ieškoti klaidų Metų knygos penketuko leidiniuose, kurie ir taip kultūringai parengti, ir siųsti raštus su nurodytomis klaidomis leidykloms, užuot savo pabūklus atgręžę į interneto laikraščius, dieną, alfą, delfį, lrytą ir kt. – ten kalbos štampus, klaidas, net „kad“ su bendratimi, o ir nebe taip pastebimas, nes jos jau „įaugusios į kraują“, kasdien „įsisavina“ daugybė žmonių.

Kai skaitau blogai suredaguotą ar visai neredaguotą knygą, o jos autorius savo neperbrendamas džiungles, nevalyvą kalbą gina kaip „laisvą mintį“, užsipuldamas „siauro akiračio filologijos maniakes“, „kastruotojas“, kryžiumi gula dėl kokios nors „Ramiajame vandenyne išsibarsčiusios Honkongo gamtos“, many išleidžia nagus taisytoja, tada pasibaigiu kaip rašytoja ir prasidedu kaip redaktorė. Redagavimas ir susinimas – ne tas pat. Geras redaktorius – tuo geresnis, kuo jo darbas nematomesnis – padaro stebuklus. Tačiau ima siutas, kai koks nors komisijos nutarimas uždrausti kokį nors žodį yra imamas taikyti besąlygiškai, pvz., nuo 2004 metų sausio 21 dienos, nors tas žodis yra įsišaknijęs. Todėl su tokia euforija socialiniuose tinkluose sutikta iš tremties grįžusio „anūko“, įtarto ryšiais su slavų kalbomis (o iš tikrųjų seno skolinio, kaip ir „krikštas“, „miestas“, „smuikas“, „vynas“), reabilitacija. Nuo to naujai pasidaryto lietuviško „vaikaičio“, pasirodo, ne man vienai pakildavo kraujospūdis. Ir tokių „vaikaičių“ – ne vienas, ne du.

Jūsų kūryboje nesunku pastebėti ir rečiau vartojamų žodžių, ypač tarmybių (dumsa, klumšelis, liuoba, pagaikštis, peras, kūpėti, grumdymas, skivytas, makalas, užkaušti, atsiknoti ir kt.), naujadarų (sugramdukas, senbernametystė, dzenti ir kt.). Kaip manote, ar šiais laikais rašytojas gali sukurti naujadarą, kuris įsilietų ir į bendrinę kalbą, ją papildytų? O gal lengviau „prikelti“ tarmybes, kitus vartosenos paribiuose atsidūrusius žodžius?

Na, matot, jau ir „grumdymas“, ir net „užkaušti“ – palėpėje, o aš to nė neįtariau… Jei Jūsų išvardytus žodžius imčiau versti į tuos neretai vartojamus (užkaušti – prisigerti, kūpėti – gerai augti, smarkiai virti, grumdymas – stumdymas, trynimas skalbiant, atsiknoti – atsilenkti, atsilupti…), beveik visi jie prarastų energetiką, prasmės mobilumą, spalvą, o kai kurie mano tekste taptų tiesiog mechaniški. Niekaip negaliu susitaikyti, kad literatūra, žodžių menas, virsta tik „bazinių“ žodžių masyvu, kurio pakanka buitiniam pokalbiui ar TV diskusijai apie abortus. Vadinasi – jeigu tik čia nekalbame apie eksperimentinius romanus iš SMS žinučių – literatūra kerta šaką, ant kurios sėdi. „Vartosenos paribiuose“ atsidūrė daug kas, pavyzdžiui, gyvosios ir negyvosios gamtos pavadinimai, apskritai visa konkretika, nes konkretybėms reikia laiko, o mes jo neturime. Žinynuose ir žodynuose susiieškoti augalo ar gyvūno, kurį mini tekste, pavadinimą, o ne verstis „medžiu“, „paukščiu“ – nereikalingas vargas, kuisliava (va, ir vėl naujadaras)…

Kai tik pasirodė Rūtos Šepetys knyga „Tarp pilkų debesų“ ir išgirdom, kad ji verčiama į trisdešimt pasaulio kalbų, žodžiu, sprogo vandelininė bomba, susiradau anglišką tos fenomenalios knygos tinklalapį, pažiūrėjau reklaminį filmuką-klipuką ir perskaičiau du ten pateiktus romano skyrius. Kai prastai anglistei nėkart neprisireikia žodyno, supranti: tokiai knygai kaip projektui, skleidžiančiam pasaulyje žinią apie Lietuvą ir jos bylą (knyga įtraukta net į Japonijos edukologijos programas?), – tai nė kiek nekliudo, veikiau priešingai, nes užtikrina sklaidą, lengviau įveikia kultūrų skirtumus, bet knygai kaip literatūros kūriniui – atsiprašau visų, laikusių ją „Vagos“ TOPO viršukalnėje – deja, nieko gero.

Prikelti ar neprikelti žodžius… Pasaulis keičiasi taip greitai, kad mūsų psichika (ne visų mobili, ir tai nebūtinai susiję su žmogaus amžiumi) paskui tuos pokyčius nespėja. Dingsta daiktai su visa savo aplinka, garsais, skoniais, kvapais, nušluodami nuo žemės paviršiaus ištisus tikrovės klodus, panašiai ir su žodžiais, kuriais tie daiktai, reiškiniai buvo pavadinti – jie, tie visokie „pagaikščiai“, lieka blaškytis kaip dūšios be vietos. Žinau, kodėl viename savo tekste pavartojau „dumsą“ ir „klumšelius“, šie daiktai išnyko kartu su mano išnykusiais tėvais ir namais. Mano bute klumšelių jau nebėra, kaip ir, žinau, niekada nebus „dumsos“ – tik prieblanda.

Šiaip būčiau už tą S. T. Kondroto kalbą kaip „švariai nuplautą stiklą“, nemėgstu įspūdingų žodžių, kaip gali pasirodyti iš čia išrikiuotųjų, jei tie žodžiai yra savitikslė egzotika, kuri prikausto dėmesį, trukdo kitkam.

O naujadarai… Rašytojai juos kuria, steigdami savo pasaulį, net kosmosą, ir su tų žodžių prigijimu bendrinėje kalboje visaip nutinka. Naujadarus kūrė Sigitas Geda, Albinas Žukauskas, Antano Kalanavičiaus poezija šiuo požiūriu man yra tiesiog keistenybė… O kaip elgėsi su kalba, žodžiais, su visom tom savo „išnarom“ – „vypolzinom“, Nabokovas, kuris genialiai mokėjo „ežero balsę“ sulydyti su „pučiamąja šlaito priebalse“ – tik visai neseniai perskaičiau „Sebastiano Naito gyvenimą“ ir „Žvelk į arlekinus“, puikiai išverstus Laimanto Jonušio ir Rasos Drazdauskienės, – atrasdamas netikėčiausias prasmes, jas dvigubindamas, trigubindamas ir taip sukurdamas didįjį skaitymo malonumą – vertėjų plaukų rovimuisi. Iš džiaugsmo, žinoma… „Dzenti“ pasiskolinau iš Rolando Rastausko, panaudojau, Jūs jį pastebėjote, išeitų, kad jis jau kaip ir pasisėjo atmintyje, prigijo…

Ar dažnai vartojate nenorminę leksiką (tarkim, sovietinio laikotarpio skolinius arba šių dienų anglybes) veikėjų paveikslams ir tiesioginei jų kalbai pagyvinti? Kaip apskritai vertinate meninę kalbą, kurioje mėgaujamasi kitakalbėmis žodžių citatomis? O galbūt dera skirti motyvuotus ir nemotyvuotus tokios vartosenos pavyzdžius?

Nenorminės leksikos vartojimu nusidedu, ir dažnai (antraip, manau, nebūtų šio Jūsų klausimo), nes ir gyvenime nešneku kaip diktorė, keikiuosi. Man visada, nuo mažų dienų, būdavo įtartina lietuviškų knygų ir kino filmų personažų kalba su sušukuota leksika ir diktoriška tartimi. Nukenksminta kalba atsiduoda dezinfekcinėmis priemonėmis vabzdžiams naikinti. Dar tas pats S. T. Kondrotas pasigedo kalinių ir kitų socialinių sluoksnių kalbos, ir tai anuomet nuskambėjo neįprastai, gal net eretiškai, bet buvo tiesa. Dešimt kartų teistas banditas, įrėmęs senutei į gerklę peilį ir reikalaudamas pinigų, nesakys: „Ak, močiut, kaip daug mumyse pykčio, nemeilės ir pagiežos. Ir kaip maža dvasingumo. Kodėl mums nepasidalinus bendruoju gėriu?“ ir kažin ar įterps tą kultūringų kalbėtojų mėgstamą – „išties“. Manau, pasimėgauti nenormine leksika būtų to veikėjo teisė ir pareiga, jo spalvingas gyvenimas jam tą privilegiją suteikė.

Personažus įsivaizduoju iš kūno ir kraujo, o ne iškirptus iš popieriaus. Gariūnų Sacharos keliautojai, metų metais ant savo kupranugarių jojantys į Pažadėtąją žemę su languotais plastiko nešuliais, tapusiais Rytų Europos gyventojų skiriamuoju ženklu, tikrai nekalba kaip Marijus Žiedas. Savaip kalba kirpėjos, geležinkelininkai, duobkasiai, biurų darbuotojai, neįdomiai, sulig kiekviena kadencija vis pilkiau, politologiniais štampais – Seimo nariai, o mano vyro dėdė Jonas, 85 metų pakruojietis, aludaris, kalba taip, kad tą kalbą norisi įsirašyt: „Joptvailioook, ne als, o myžals!“ Kai girdžiu tokį Kolią, langų dėjiką, sakantį: „Normaliauskas, Gerardik. Tvarkelis, ponial, sozvonimsia“. O gyvenimo draugė jo lūpose yra tik manikiurščica, ne „manikiūrininkė“, – matau jį prieš akis kaip gyvą. Kalba – pusė portreto.

Sovietmečio laikotarpio skolinių, anglybių buvimas tekste anaiptol nereiškia, kad jais mėgaujamasi. Jie tiesiog ten yra, nes jų reikia. Jie motyvuoti, o nemotyvuotų išvis nesuprantu – kam jie. Meninėje kalboje galima viskas, tik svarbu, kad to „visko“ neimtų ravėti redaktoriai, kuriems ant ausies meška buvo užlipusi, ir jie netaisytų „stovylų“, nors jos ir griežtai uždraustos, į „figūras“ ten, kur to daryti niekaip negalima.

Jūsų kūrinyje „Niekada nežinai, kas laukia už kampo“ veikėjas rašytojas (tiksliau – pasakotojas, apibūdinantis jo jauseną), skundžiasi nepavydėtina padėtimi ir „Vieta literatūros lauke, iš kurio tave be paliovos stumia visoks mailius“ (p. 132). O kaip yra kitapus teksto? Ar tenka atsiversti jaunųjų poetų, prozininkų knygas? (arba publikacijas – pvz., Karolio Klimo apysaką „Juliana“, pretendavusią į minėtąją A. Vaičiulaičio premiją). Ar yra bent menkiausia priežastis bijoti mailiaus? Paprasčiau tariant, koks Jūsų santykis (jei toks yra) su debiutuojančiais lietuvių literatūros lauke. Kaip manote, ar pakankamai „ramios“ naujųjų laikų sąlygos kūrybingoms asmenybėms į naudą?

Perskaičius Jūsų klausimą, pirmiausia į galvą atėjo Bitės Vilimaitės novelė „Pieno klubas“. Joje rašantys pienburniai taukuotais plaukais, visokie plikiai ir pederastai, bobų išlaikytiniai, per vieną vakarą prageriantys valstybines pašalpas, įsiutę išrengia literatūros Metrą, o šis su bebrų kepure, auksiniu laikrodžiu, sidabriniu portsigaru, žilais smilkiniais ir prancūziško gobeleno sakvojažu atrodo kaip gerą praktiką turintis akušeris. Jie išlukštena Metrą iš apatinių, išdrasko tarsi aksominę, seno, gero meistro darytą sofą, o sagos laksto į visus šonus lyg karbunkulai – fantastiška novelė ne tik apie literatūros bronzą, bet, manyčiau, šiek tiek ir apie kartų konfliktą… Ar yra bent menkiausia priežastis mailiaus bijoti? Aišku, yra – seni kaulai, sakoma, kapais atsiduoda, o mailius, pučiantis, mėginantis raumenis, buriasi štai į Pieno klubus… Jaunimas visais laikais stengėsi kąsti (pieniniais dantimis) metrams, klasikai į kulnis, kitaip ir būti negali, bedantis jis reikštų jauną senuką, be to – bekiaušį, o tai dar blogiau. Tik, aišku, Metras iš tų apatinių turėtų būti lukštenamas – estetinėje plotmėje. Kitokios nesuprantu ir nepateisinu. Labai gerbiu rašytojus, kurie, būdami brandaus amžiaus, dar skelia kūryboje žiežirbą ir sugeba keistis – nesensta, jie paprastai ir ant mailiaus nepyksta dėl „sakralių vertybių griovybos“, nes supranta tai ne kaip griovybą, o veikiausiai kaip savo laiko, savosios kalbos ieškojimą. Marcelijus Martinaitis, prisimenu, dar Universiteto literatų būrelyje ne kartą sakė, kad iš jaunimo – mokosi.

Ar tenka atsiversti jaunimo knygas? O, tenka, kai kada tai net, galima sakyti, duona kasdienė… Visada įdomu, ką mąsto ir rašo Ilzė Butkutė, Jurga Tumasonytė, Ramunė Brundzaitė, kiti… Perskaičiusi Karolio Klimo „Julianą“, pagalvojau: nieko sau, jei jau dabar taip, tai kas bus dar po kelerių metų – kanda kanda jis į tą kulną – „Juliana“ buvo neabejotinai tarp pačių geriausių aptariamų novelių ir apsakymų.

Tik apie kokias „ramumas“, Sauliau, kalbate, ar čia reiktų įžvelgti ironiją? Harvey Keitelis, mėgstamas amerikiečių aktorius, sakė, kad tik karvės būna patenkintos ir romios žvelgia į horizontą. O kūrybingoms asmenybėms, jei tik jos tikrai kūrybingos, ramių laikų nebūna. Žinoma, sočiose visuomenėse visos sąlygos būti ramiam (tai labai matyti, kai žiūri į jų dailę), bet juk mums iki Šveicarijos dar toloka, ar ne? Vien jau tas rašytojo nuolat patiriamas spaudimas – daugiau, dažniau, greičiau, rinkos diktatas, o ir gundymai užrašyti dūšią velniui ir imti rašyti už pinigus – nežinau, nežinau…

Kad ir kur nuvažiuosi, bene dažniausiai skaitytojų ir renginių klausytojų atvykusiesiems užduodamas klausimas – kodėl jūsų kūryba tokia liūdna, negatyvi… Tuo tarpu pačiam rašytojui arba taip neatrodo (juk skaitytojas jo kūrybos nesupranta), arba jis nelaiko to neigiamu literatūros bruožu. Kaip manote, ar šiuolaikinė proza, poezija gali krypti į tokių skaitytojų lūkesčius atitinkančio pozityvumo pusę? Kaip tokią pusę įsivaizduojate?

Kai mano dukrai užeina „sunkūs laikai“, prie jos lovos vis randu kniūbsčią Romaino Gary „Aušros pažadą“. Yra tokių terapinių knygų: Emile’oAjaro (irgi Gary) „Gyvenimas dar prieš akis“, dabar pamėgtas Tahiras Šachas, įsiklausantis į tūkstantmetes tradicijas ir bandantis pažvelgti giliau, „nei leidžia juslės“. Bet klausimas turbūt ne apie tai.

Lietuviai niekada nebuvo per dideli optimistai ir humoristai. Mūsų ir peizažas ne per linksmiausias, nuosaikus, susimąstęs kaip tamsus Nevėžis. Pas mus nevasnoja drugiai „Papilio polyxenes“ vienuolikos centimetrų ilgio sparnais, neskraido imperatoriškosios amazonės ir tukanai su spalvotais snapais-būgnais, nekrapinėja po durpynus flamingai, mums, lietuviams, tikrai negresia „demografinis entuziazmas“, o vaikai pro virtuvės langą neišstumiami tiesiai į kanalą, pirma su gelbėjimosi ratu, kad įprastų nebijoti vandens, o paskui ir be nieko, kad išmoktų nebijoti mirties, kaip kad buvo Marquezo namuose vaikystėje. Jei Lietuva būtų Karibų jūrų baseine, na, tada dėl visų tų liūdesių gal ir galima būtų kelti pretenzijas…

Matyčiau čia kitką. Amžinas pozityvumo, taigi optimizmo, ilgesys dažnai reiškia ne ką kita, kaip ilgesį „gaivaus paviršutiniškumo“. „Lėkštumo traukos“… Žinoma, kad pykdo nesuteikta galimybė atsipalaiduoti, patirti pramogą (knyga be Šapranausko – knyga be ateities), nervina ilgesni ir šakoti sakiniai (Kristina Sabaliauskaitė – maloni, beje, mane anuomet nustebinusi, išimtis), pagaliau negatyvu ir liūdna darosi viskas, kam prireikia bent minimumo smegenų, nes intelektinės galios įveikti kietesnį tekstą menksta. Galiausiai negatyvu yra tai, kam reikia išlavinto skaitymo gebėjimų, kurie skaitant tik Paulį Coelho, žiniasklaidą, portalus ir nesusiformuoja. Gera literatūra, jei čia kalbame apie tokią, atsirandanti iš gyvo nervo, egzistencinio nerimo, laikmečio nerimo, niekada nebuvo pernelyg optimistinė. Atraktyvi kaip Dany Browno „Da Vinčio kodas“. Kaip niekada nebuvo ir patogi vartoti. Ji ne atpalaiduoja, ilsina, o dažniausiai erzina, verčia galvoti, kelia klausimus, į kuriuos nepateikia atsakymų, optimistinė – pateikia visada. Užtat ji duoda šį tą daugiau nei vien pramogą ir laiko užmušimą. Na, tas „šis tas“ – jau pagal kiekvieno galimybes, arba, kaip sako mano kolega, pagal sugedimo lygį. Bet jau kalbu banalybes.

Pozityvumo ilgesys gali reikšti ir geros pramoginės literatūros ilgesį, greičiausiai taip ir yra. Panašios pretenzijos – ir lietuviškajam kinui: baikit vieną kartą su ta seilėta kinematografine poezija, depresyviais lašančio čiaupo filmais, kurių vienintelė vertybė beviltiškai lėtai besigananatis arklys ar ilgesingai ošiančios pušys. Kur komedijos, miuziklai, detektyvai, trileriai, nuotykiniai, romantiniai, veiksmo ir siaubo filmai? – straipsnyje „Kodėl kultūros talibanas bijo naujojo lietuviško kino“ „Delfyje“ visas piktas klausia Jonas Banys. Žinoma, kad visko reikia ir visko turi būti, gerų trilerių taip pat… Tikrai – kur lietuviški detektyvai, metų metais svarstom, kodėl lietuvių rašytojai nepajėgia sukurti pagaulaus, kokybiško detektyvo, kuris būtų bent devintas vanduo nuo kisieliaus – Agatos Cristi ar Arthuro Conan Doyle’o?

Baigdamas paklausiu, ar niekada nebandėte rašyti poezijos ir, iš anksto atsiprašydamas, mažumėlę paprovokuosiu, galbūt tai Jūsų brolio, poeto Jono Kalinausko žanras, tad tarsi nevalia į jį kištis? O gal tiesiog nedera savo gabumų mėtyti, fragmentuoti į žanrus, geriau susitelkti į vieną – pvz., prozą. Ar, jei jau pradėjau dramatizuoti, pirmų pirmiausiu žanru plačiąja prasme vadintinas žmogaus gyvenimas ir iš jo neišvengiamai kylantys smulkūs, vos pastebimi, bet artimi požanriai…

Poezijos rašyti niekada nebandžiau ir jau nebandysiu. Dar vaikystėje, kai žaidžiau smėly su „formelėmis“, mačiau – kokios kančios ir gyvenimo turbulencijos (na, va ir vėl retas žodis, kaip matot, nuo jų, bjaurybių, jokios atvangos) lydi poezijos rašymą, kitaip tariant, mačiau poeziją „kaip gyvą“ iš vidaus, nuo pačių užuomazgų, ir daviau sau žodį užaugus nerašyti eilėraščių. Anksti pasirinkau hedonistės kelią. Jame ir esu.

Bernardinai.lt