Darius Kuolys. Apie junges, įsišaknijimą ir mokyklinę lituanistiką

Pranešimas, skaitytas spalio 11–12 dienomis Seinuose vykusioje Lietuvos ir užsienio lietuviškų mokyklų lituanistų konferencijoje „Mūsų kalba – mūsų tekstai – mūsų gyvenimai“, skirtoje Meilės Lukšienės 100-osioms gimimo metinėms.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę 1990 metais, iškilo dvi lietuvybės raidos kryptys. Viena, labai natūrali, buvo išreikšta kino režisieriaus ir poeto Jono Meko. Tuo metu rašytuose laiškuose Lietuvai jis įtaigiai kalbėjo: pagaliau mes, lietuviai, tapome laisvi kaip miško paukšteliai – dabar galime skristi, kur tik norime, ir niekam nebeprivalome įsipareigoti. Kitą lietuvybės kryptį brėžė Meilė Lukšienė. Jau Sąjūdžio metais ji ragino laisvą tautos gyvenimą suvokti kaip didelių pastangų ir atsakomybės reikalaujantį kelią. 1994-aisiais rašytą mokyklinę Pilietiškumo ugdymo programą M. Lukšienė pradėjo žodžiais: „Tauta gyvena laisvą gyvenimą. Atkurta valstybė. Lietuvą įsivaizduojame kaip modernią demokratišką respubliką. Tam didžiam darbui reikia laisvo, doro, pasirengusio, išsiugdžiusio tvirtą patriotinę savimonę žmogaus“. Taigi įgyta politinė laisvė, atkurta Respublika suvokiamos kaip „didis darbas“, kuriam reikia ne tik laisvę branginančio, bet ir „valstybiškai mąstančio ir veikiančio“ žmogaus.

Viena nuostata – atgavome laisvę, kad gyventume nerūpestingai kaip „miško paukšteliai“. Kita nuostata – turime susitelkti, augti ir moraliai stiprėti, kad laisvės naštą nešti pajėgtume. Jei šiandien žvelgtume į du nepriklausomybėje tautos išgyventus dešimtmečius, matytume, kaip šios dvi nuostatos pinasi, grumiasi, kaip jos veikia mūsų asmenines laikysenas ir gyvensenas. Šios nuostatos ryškios ir mokyklinėje lituanistikoje. Požiūrį, kad jaunam žmogui svarbu perteikti pagrindinių tautos tekstų visumą, rišlų tautos pasakojimą, keitė požiūris, kad įmanoma iš tos visumos kiekvienam pagal skonį išsilasioti įdomesnius, labiau žėrinčius tekstus: tas, kam įdomus Antanas Škėma, kalba apie Škėmą, tas, kam įdomus Marius Katiliškis – apie Katiliškį. Atgavome laisvę – taigi turime galimybę laisvai rinktis.

Prabėgo nemaža laiko, ir pradedame justi, kad tam tikro bendro tekstyno, bendro pasakojimo, bendro įsipareigojimo tą pasakojimą mokykloje turėti ir tęsti, vis dėlto reikia. Pajutome, kad ir mums, ir mūsų jaunajai kartai reikalinga patikima tradicija, kuri suteiktų mūsų dabarčiai gilesnį matmenį. Tokį potyrį taikliai įvardijo filosofas Arūnas Sverdiolas. Prieš keletą metų parašytame esė „Lėkštutėlė lėkštelė“ jis pastebėjo, kad Lietuvos viešasis gyvenimas tampa išskirtinai lėkštas, kad jis netenka kultūrinio podirvio, gelmės, vertikalės, kad lietuviai pasmerkiami gyventi primityvų ir lėkštą gyvenimą dekonstruotoje, išmagnetintoje erdvėje.

Kita svarbi įžvalga būtų Algirdo Juliaus Greimo. Prieš mirtį rašytame tekste „Apie netobulumą“ jis teigė, kad Vakarų kultūros pasaulis dyla ir reikia naujo žvilgsnio, kuris jį nušviestų, suteiktų jam naujų reikšmių ir prasmės. Taigi Greimas kėlė intelektualams, kultūros žmonėms naują imperatyvą – atrasti žvilgsnį, žiūrėjimo tašką, kuris padėtų atnaujinti dylantį, pilkėjantį pasaulį, nušviestų jį naujomis spalvomis. Galime sakyt, kad toks pat uždavinys tenka lietuvių kultūros žmonėms: ar atrasime šiandien žiūrėjimo tašką, kuris padėtų nušviesti, atgaivinti, įmagnetinti mūsų kultūros pasaulį?

Taigi su lėkštėjančia, dylančia ir byrančia kultūros erdve galime susitaikyti, susigyventi kaip su neišvengiamybe ir galime ieškoti jai, sykiu ir savo gyvenimams, atsvarų, alternatyvų. Įsišaknijimas – prancūzų filosofės Simonos Weill praėjusio amžiaus viduryje pasiūlyta ir Czesławo Miłoszo arba Česlovo Milošo pamėgta metafora – galėtų būti tokia atsvara. Po Antrojo pasaulinio karo baisybių Milošas ir kiti intelektualai ėmė kalbėti apie būtinybę Europos žmogui tvirčiau įsišaknyti. Įsišaknyti tradicijoje. Įsišaknydami galime įveikti beprasmybės šaltį, stiprėjančią „žaidimo pabaigos“ nuojautą, išsaugoti asmeninio ir bendro gyvenimo prasmės pojūtį. Būtent tokia yra dviejų rašytojų – Česlovo Milošo ir Samuelio Beketo – neakivaizdaus ginčo esmė. Polemizuodamas su „žaidimo pabaigą“ skelbiančiu Beketu, Milošas sako, kad jo žmogus nesiryžta prasmės išsižadėti: glausdamasis prie tradicijos, prie iki jo gyventų gyvenimų, jis stengiasi išsaugoti būties prasmės potyrį. Kultūros tradicija padedanti atsakyti į šių dienų žmogaus prasmės ilgesį, prasmės alkį.

Prieš keletą metų imtasi atnaujinti mokyklinę XI–XII klasių literatūros programą. Dabar Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkai kartu su mokytojais mėgina atnaujinti pagrindinės mokyklos lituanistiką. Abiem atvejais apsispręsta remtis ne tiek Jono Meko, kiek Meilės Lukšienės paradigma. Stengiamasi perteikti daugiabalsį, sudėtingą, bet pakankamai rišlų laisvos tautos pasakojimą: nuo tautosakos, politinę tautą kūrusių senųjų mitų ir epų iki šiandienos tekstų. Tai daroma remiantis paprastu argumentu: jei atviroje dabarties erdvėje norime išlikti kaip tautinė bendruomenė, mums reikalingas „didysis pasakojimas“. Reikalingas pasakojimas, kuris jungtų skirtingus tekstus, skirtingas asmenybes, skirtingus vaizdinius, idėjas, skirtingus reikšmių ansamblius į prasmingą visumą, kuris padėtų įsišaknyti, padėtų atsispirti postkolonijinės vartotojiškos tikrovės lėkštybei ir suteiktų Lietuvos kultūrai gelmės matmenį. Reikalingas pasakojimas, kuris sietų skirtingus laisvus lietuvius į vieną laisvą, savarankišką bendriją, duotų mūsų bendrijai patikimą susikalbėjimo ir bendros ateities kūrimo pamatą. Meilė Lukšienė kalbėjo apie būtinybę atrasti junges – jungtis tarp tekstų, idėjų, asmenybių, kartų, tarp įvairiakalbių Lietuvos kultūrų. Tokias junges įžvelgti, atrasti – lituanistų kūrybos vertas uždavinys.

Mums šiandien reikalingos jungės tarp lietuvių kalbos, literatūros, filosofijos. Jas matydami, jausdami galime svarstyti jaunajai kartai ir visai visuomenei svarbų klausimą: kodėl lietuviui verta, kodėl prasminga, kodėl dera rūpintis lietuvių kalba, lietuvių kultūra, lietuvybe. XVIII amžiuje panašų klausimą kėlė Kristijonas Donelaitis ir Immanuelis Kantas. Pastarasis, rašydamas „Draugo prierašą“ Kristijono Gotlybo Milkaus žodynui, klausė: kodėl vokiečių valdžia turėtų išsaugoti lietuvių kalbą? Ir atsakė: lietuvių kalba verta rūpintis todėl, kad lietuviai yra garbingo, kilnaus charakterio, kad toks jų charakteris priklauso nuo jų gimtosios kalbos. Sunaikinsi lietuvių kalbą, neteksi garbingo charakterio žmonių, neteksi lietuvio, kuris jaučia savo vertę, oriai, nesilankstydamas, kaip su lygiu bendrauja su galingesniu už save ir yra ištikimas krašto pilietis. Taigi lietuvių kalba padeda išsaugoti kilnų žmogaus būdą.

Būtent tokį lietuvybės išsaugojimo argumentą nurodė ir Donelaitis. Kodėl baudžiaviniam valstiečiui dera išlikti lietuviu? Todėl, kad jis viežlybas, kad dorybingas. Kad praradęs lietuvių kalbą ir savąjį viežlybumą pražaistų. Jau Donelaičio leidėjas Liudvikas Rėza pastebėjo, kad „Metuose“ vartojamas viežlybumas atitinka romėnišką garbingumo, taurumo, kilnumo sąvoką. Dorybės reikalavimas, kurį Homeras kėlė graikų ir trojėnų herojams, o Vergilijus, Horacijus, Ciceronas – seniesiems romėnams, Donelaičio keliamas lietuvių baudžiauninkams. Koks aukštas moralinis imperatyvas skiriamas nelaisvam žmogui. Jis turįs rūpintis savo kalba, kad išliktų garbingas.

Prie šaknų, prie ištakų šiandien turėtume grįžti ir tam, kad iš naujo permąstytume pačios lituanistikos paskirtį. Regis, vienas iš įsišaknijimo judesių mums, lituanistams, būtų platesnis humanitarikos esmės ir paskirties apmąstymas. Šiandien tampa svarbus klasikinis laisvųjų menų, laisvųjų mokslų, to, kas nuo Antikos laikų vadinta artes liberales, supratimas. Juk lituanistika – laisvųjų menų dalis. Seneka viename laiškų yra aiškinęs: tam tikrus mokymosi dalykus vadiname laisvaisiais menais todėl, kad jie verti laisvo žmogaus. Taigi yra dalykų, kurie nėra pragmatiškai naudingi, bet jie būtini laisvam žmogui. Be humanitarikos, be lietuvių kalbos ir literatūros, be lituanistikos negali būti laisvo lietuvio. Negali būti laisvo, kilnaus Lietuvos žmogaus. Humanitarika – tai kilnumo pratybos.

Šiandien esame užmiršę kilnumą kaip galimą ugdymo siekinį. O būtinybę ugdyti kilnų žmogų pabrėžė jau pirmosios lietuviškos Vytautos Didžiojo gimnazijos dokumentai. Tokį uždavinį Lietuvos švietimui kėlė Stasys Šalkauskis, Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė. Ši 1922 metais paskelbtame straipsnyje „Apie tautos auklėjimą“ išdėstė reiklią ugdymo programą. Pasak Čiurlionienės, didžiausias tautos darbas – išauklėti kilnių žmonių, ant kurių pečių galės pasiremti valstybės rūmas, kurių dvasioje glūdės gyvoji jėga. Rašytoja tamsiomis spalvomis tapo savo meto visuomenės paveikslą: plačioji visuomenė be galo demoralizuota – joje negalimas joks idealizmas, joks pasiaukojimas, nes ši visuomenė išsityčioja iš visų idealų, ją apėmęs nepasitikėjimas ir cinizmas. Pas mus maža veikiančių, tikrai veikiančių dalyvių. Minia yra tik žiūrėtojai ir klausytojai, ir ciniški vertintojai, – teigia Čiurlionienė. Tautos auklėjimo siekis – auginti stiprias asmenybes kaip alternatyvą ciniškai visuomenei: Jei mokykla tikra to žodžio prasme auklės ir duos kraštui žmonių, tada nebaisios mums jokios juodžiausios perspektyvos, nebaisus joks jungas. Nes kas gali pavergti tautą, kuri remiasi tikru žmogumi. Taigi – tikro žmogaus ugdymas. Savarankiško, minios diktatui nepaklūstančio, ciniškoje lėkštybėje vertybinę vertikalę išsaugoti pajėgaus žmogaus ugdymas.

Ar dabarties lituanistikai neatrodytų verta tokiam Čiurlionienės keltam ugdymo idealui įsipareigoti, tokį idealą šiandienos tikrovėje ginti? Ar lituanistikai apskritai nederėtų imtis tvirčiau, nuosekliau viešumoje teigti tautinei bendruomenei, politinei tautai svarbių idealų ir vertybių – laisvės, garbės, tiesos, teisingumo? Pirmaisiais nepriklausomybės metais profesorė Vanda Zaborskaitė jaunimui tvirtino: lietuvių kalba turinti būti ne tik taisyklinga, vaizdinga, bet ir tiesi – tiesą ginanti. Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją baigusi Meilė Lukšienė XX amžiaus pabaigoje lietuviams veržiantis į laisvę nuolat kartojo savo bičiulės Čiurlionienės nuostatą: maža tauta, maža valstybė be tvirtų sąmoningų žmonių, piliečių ir bendruomenių neišsilaikys.

Regis, mokyklinė lituanistika šiandien galėtų jungti tai, kas nesujungta. Tai, kas buvo svetimų pasakojimų ir ideologinės prievartos dirbtinai perskirta, suskaldyta, sutrupinta. Mėginti įžvelgti jungtis tarp pabirų detalių, atskirų gyvenimų ir tekstų. Kultūrai labai svarbios paradigmos. Štai turime Vinco Kudirkos pasakojimą iš „Tėvynės varpų“: kaip jis, pamatęs „Aušros“ numerį, staiga pasijunta lietuvis esąs, pravirksta, įsipareigoja lietuvybei. Paradigminis tekstas, kurį galime duoti skaityti jaunimui: ką reiškia žmogui tapatybės atradimas, lietuvybės atradimas. Tačiau tokių paradigminių tekstų esama daugiau. Mes jų tiesiog nesame atradę, nesame jų išryškinę. Prie vieno tokio teksto norėčiau stabtelėti – parodyti jungtis, kurias jis atveria. Štai ką Maironis, jau Lietuvos valstybę atkūrus, pasakoja lietuviams apie Donelaitį: Jis ne tik buvo lietuvis, kaip Kantas ir kiti, bet ir gerai rašė lietuviškai. Rašė dar tuomet, kuomet apie Lietuvos atgimimą tik nedaugelis išrinktųjų nedrąsiai svajojo. Donelaitis mūsų vardą pakėlė aukštai svetimtaučių akyse. […] Bet dar daugiau sužadino pačiuose lietuviuose savimi pasitikėjimą ir tėvynės meilę. Aš patsai, nors anksti pamylėjau Lietuvą, bet šiaip nedrįsdamas tuo per daug pasirodyti. Bet kuomet Mickevičiaus veikaluose išskaičiau žinelę, kaip Lietuva turi didį savo poetą, kursai jau apie du šimtu metų puikiai apdainavo Lietuvą, kuomet dar nei Mickevičiaus, nei Schillerio, nei Goethe’ės dar nebuvo raštų. Tuomet pradėjau didžiuotis, kad ir aš – lietuvis. Man rodos, kad ne vienas savo praeity atsimena Donelaičio vardą, kursai prakalbėjo į jo širdį ir jausmus. Tokie mūsų praeities vardai daug nusveria. Drąsiau žmogui kovoti, kuomet jis jaučiasi ne vienas. […] Tai dvasios milžinai, tai žvaigždės, kurios aukštai šviečia ir kelią rodo.

Tekstas, išryškinantis daug netikėtų jungčių. Taigi Maironiui Donelaitį atveria Adomas Mickevičius, lenkiškai rašęs Lietuvos poetas, jo pastabėlė „Gražinos“, išleistos 1823 metais, komentaruose. Akivaizdi jungtis tarp lenkiškos Lietuvos romantinės literatūros ir moderniosios lietuviškos. Naujausi Brigitos Speičytės tyrimai parodė, kaip iš Mickevičiaus, iš lenkiškai rašiusių kitų Lietuvos romantikų tekstų išauga Maironio kūryba. Maironis mums paliudija tiesioginę, lemtingą Donelaičio įtaką tautiniam lietuvių atgimimui, lietuvių inteligentų apsisprendimams ir moralinėms laikysenoms. Būtent Donelaitis drąsino moderniąją lietuvybę, ragino ją išeiti į viešumą. Donelaičio kūryba lėmė Maironio, modernią tautą kūrusio poeto, apsisprendimą. Ji brandino visą nepriklausomų lietuvių kartą. Donelaičio raštai XIX amžiuje ir XX pradžioje skaityti lietuvių studentų Petrapilyje, Maskvoje, Krokuvoje.

Svarbi ir dar viena sąsaja: Donelaičio pasakėčias Didžiojoje Lietuvoje 1829-taisiais perleidžia Simonas Stanevičius. Leidinio prakalboje Krizas Donalaitis aukštinamas kaip pilnas teisingos dvasios vyras, o apie metų laikams skirtas jo aukštas giesmes sakoma: vertos yra, kad kožnas lietuvininkas ar žemaitis, savo tėviškę mylįs, jas skaitytų. Taigi kiekvienas Lietuvos patriotas raginamas skaityti „Metus“. Donelaičio ir Stanevičiaus pasakėčių knyga simboliškai baigiama pirmuoju tautos himnu – Stanevičiaus parašyta aukšta daina „Šlovė Žemaičių“. Joje pakiliai skelbiama: Lietuvos senos giminės pražuvime sveikos liko. Įsidėmėtina: šis viltingas himno tekstas kyla iš Donelaičio. Greta publikuojama Donelaičio kūryba ir yra tas tautos išlikimo pražuvime ženklas, tas argumentas, kad per amžių negandas lietuvybė išliko gyva. Tai stipriausias kalbinis, kultūrinis argumentas tautos egzistencijai tęsti.

Tokias junges galime įžvelgti tarp Donelaičio ir XX amžiaus lietuvių filosofo Vydūno, tarp Donelaičio, Vydūno ir iškiliausios XX amžiaus lietuvės mokslininkės Marijos Gimbutienės – tai toji pati lietuvybės paradigma, tas pats lietuvybės kodas. 1948 metais Vydūnas interpretuoja Donelaičio kūrybą lietuvių išeivijai kaip aktualią tautos išlikimo programą: pabrėžia „Metų“ autoriaus atskleistą lietuvio pagarbą gyvybei, meilę viskam, kas gyva, pagarbą Dievo duotam pasauliui, gyvąjį tikybiškumą. Pastebėtina: Vydūno perskaitytas Donelaitis iškyla kaip alternatyva Apšvietos pradėtam, komunizmo ir fašizmo pabaigtam tradicinio pasaulio numitinimui, nušventinimui. Tradicinio donelaitiško lietuvybės kodo, pasak Vydūno bei Gimbutienės, dabarties lietuviai neturėtų išsižadėti – juo galime grįsti patikimesnę ateitį.

Taigi eidami įsišaknijimo keliu, junges tarp asmenybių ir tekstų tiesdami, neturėtume išradinėti to, ko praeityje nebuvę. Pakanka pastebėti, išryškinti tai, kas kadaise buvę akivaizdu, bet per okupacijų ir priklausomybių laikotarpius tapo užmiršta ar svetimų naratyvų, postmodernių žaidimų, postkolonijinės saviniekos ištrinta, išblukinta. Ir vis dėlto didžiojo pasakojimo klausimas lieka esminis. Net postmodernistams paskelbus didžiojo naratyvo mirtį, net teigiant, jog galimi tik individualūs ir atskirų socialinių grupių pasakojimai, pagrįstai klausiame: ar dar esama tekstų korpuso, esama pasakojimo, kuris jungtų į vieną bendriją, į vieną interpretacinę bendruomenę lietuvių tautą? Kuris mums, kaip tautai, šį tą reikštų? Jeigu tokio pasakojimo nebėra ir būti negali, ar dar gali egzistuoti tautinė bendrija, ar gali egzistuoti bendra tautos tikrovė? Ar gali išlikti tai, kas vadinama tautos kultūra? Regis, priešmirtinis Meilės Lukšienės rūpestis didžiuoju tautos naratyvu persmelkia ir dabartinę lituanistiką. Mokyklinę – taip pat.

Kur nuves dabarties fragmentavimas visose srityse, didžiojo naratyvo atmetimas, sunku numatyti. Atmetamas kultūros tam tikras nuoseklumas, savitumas ir drauge sankabumas, t. y. būtent kiekvienoje kultūroje glūdintis didysis naratyvas, kurio jutimas ir sudaro jos savitumą. […] Tuo keliu einant gyvenimas skurdėja. Formos keičiasi ir turi keistis, bet jų prasmes, ypač giliąsias, kažin ar dera nubraukti, t. y. nubraukti didžiuosius naratyvus – sąryšingumo ir prasmės ieškojimą, – girdėtini Meilės Lukšienės svarstymai.

Atidžiai skaitydami savo kultūros tekstus, galime atsekti labai gilias jungtis – tarp senųjų metraščių kurtos poetinės Lietuvos ir Maironio tėvynės vaizdyno, tarp Donelaičio ir Marcelijaus Martinaičio, Antano Strazdo ir Sigito Gedos. Regis, megzdama šias jungtis mokyklinė lituanistika pajėgtų sekti rišlų tautos pasakojimą. Naujos įžvalgos, įžvelgtos jungtys gal galėtų suteikti naujų spalvų, naujų reikšmių dylančiam kultūros pasauliui. Gal padėtų jaunosioms lietuvių kartoms įsišaknyti gimtojoje tikrovėje, išsaugoti trapų prasmės potyrį.

Šaltinis čia