Darius Kuolys. In memoriam Leonidui Donskiui (1962 – 2016)

Kožnas viens žmogus užgimdams pumpurui lygus,
Iš kurio žiedelis jo pirmiaus išsilukštin,
Ik po tam jis, peržydėjęs ir nusirėdęs,
Užaugin vaisius ir amžį savo pabaigia.

Šias Kristijono Donelaičio eilutes Leonidas mėgo cituoti. Kaip ir Williamo Shakespeare’o 66-ąjį sonetą. Buvo lituanistas. Sykiu – stropus ir ištikimas Vytauto Kavolio, Aleksandro Štromo, Tomo Venclovos mokinys. Jautėsi įsipareigojęs jų puoselėtai atvirai ir kūrybingai lietuvybei.

Buvo plačių akiračių žmogus, kaip niekas kitas savo tekstais gebėjęs jungti skirtingas kultūros ir mokslo sritis: filosofiją, literatūrą, istoriją, politologiją, pedagogiką, žurnalistiką, muziką, dailę, teatrą, kiną. Ir darė tai su meile ir pasimėgavimu, su išmanymu, įtaigia ir žmonėms suprantama kalba. Tiesė tiltus tarp kultūrų, tarp epochų, tarp tradicijos ir modernybės, tarp tautų ir valstybių, tarp skirtingų pažiūrų asmenybių. Viešasis intelektualas, kultūrinis liberalas, stengęsis kurti Lietuvoje pagarbią dialogo, pasitikėjimo, bičiulystės erdvę. Europietis, viešu žodžiu, garbinga laikysena gynęs humanitarinius Europos pamatus. Vienodai rimtai bendravęs ir su Lietuvos kaimo bendruomene, nedidelio miestelio gimnazistais, ir su Europos politikais, Vakarų ir Rytų akademikais.

Pasauliui – tiek akademiniam, tiek politiniam – Leonidas Donskis buvo gyvas, šviesus Lietuvos veidas, intelektualus, moraliai jautrus Lietuvos balsas. Būtent tokią Lietuvą mėgino pats liudyti ir kitų lietuvių darbais pristatyti. Siekė, kad Lietuva dalyvautų dabarties Europą, šiandienos pasaulį kuriant. Moderavo į Vilnių sukviestus Rytų Europos intelektualų forumus, rengė pasaulio civilizacijų dialogui skirtą UNESCO „Vilniaus deklaraciją“, rūpinosi Baltijos šalių intelektualų knygų leidyba akademinei Vakarų auditorijai.

Leonidas buvo jautrus žmogus. Jam buvo svarbus kitų pripažinimas, palaikymas. Pats veikė viešąją nuomonę, bet ir jos buvo veikiamas. Vis dėlto, kai reikėdavo užsistoti žeminamą ir niekinamą, turėjo gražios pilietinės drąsos galingųjų primestai „viešajai nuomonei“ pasipriešinti, prieš ją sukilti. Žuvus pulkininkui Vytautui Pociūnui, išėjo su gitara į Simono Daukanto aikštę. Viešai gynė Lietuvos saugumo apšmeižtą ir įkalintą merginą.

Mirus Leonidui, jau kitą dieną sulaukiau laiško iš Paryžiaus: kas galėtų parašyti „Vidurio Europos mąstytojų enciklopedijai“ Leonido nespėtus baigti straipsnius apie Arvydą Šliogerį ir Ričardą Gavelį. Niekas – aiškinu – geriau už Leonidą apie juos neparašys. O ar nereikėtų šiai enciklopedijai straipsnio apie patį Leonidą? Taip, būtinai – atsakau.

7md