Darius Kuolys: „Mes nebeginame respublikos principų“

Nors respublikos idėja buvo labai svarbi visuose istoriniuose Lietuvos valstybės etapuose, didžiausią pavojų dabartinei Lietuvos Respublikai kelia nuo jos idėjos atitrūkstančios institucijos ir genčių vadais tampantys politiniai lyderiai. Taip teigia kultūros istorikas, partijos „Lietuvos sąrašas“ pirmininkas Darius Kuolys, pasisakęs „Santaros-Šviesos“ suvažiavimą pradėjusioje diskusijoje „Laisvė ir respublika“.

Kultūros istorijos tyrinėtojas, buvęs kultūros ministras Darius Kuolys savo kalboje kritiškai apžvelgė prieš šimtmetį atkurtą Lietuvos Respubliką ir svarstė, kodėl „liko tik leisgyvis respublikos kūnas“.

„Aleksandras Štromas 1989-ųjų lapkritį Čikagoje per VI Lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumą buvo kamantinėjamas šviesaus atminimo poeto Vaidoto Daunio. Vaidotas Daunys teiravosi politologo Aleksandro, kaip demokratiją kurti dera, kokiais principais ji turėtų remtis. Štai ką atsakė Aleksandras Štromas: Didžiosios Amerikos demokratijos kūrėjai Washingtonas, Jeffersonas, Madisonas, Hamiltonas ir kt. labiausiai bijojo demokratijos. Jie visada pabrėždavo, kad kuria ne demokratiją, o respubliką.

Respublikoje, kurioje negalėtų susidaryti jokios specifinės daugumos, galinčios diktuoti savo valią mažumoms. Pirmiausia, pačiai svarbiausiai mažumai – atskiram individui. Taip Amerika išvengė daugumos diktatūros. Per du šimtmečius nuo JAV sukūrimo skirtumas tarp demokratijos ir respublikos sąvokų buvo užmirštas, tačiau tautos, tik bekuriančios demokratiją, neturi teisės to skirtumo užmiršti. Jos privalo tvirtai suvokti, kad kurdamos demokratiją, visų pirma, turi susikurti respublikinę santvarką, politėją“, – žymaus išeivijos politologo įžvalgą citavo pranešėjas.

Dingęs žodis

D.Kuolys priminė ir 2005 metais pasirodžiusį religijotyrininko, prozininko, publicisto Gintaro Beresnevičiaus tekstą „Kur pradingo viešas reikalas?“.

„Iš mūsų kalbinės apyvokos dingo žodis, nusakantis šalies esminį valdymosi principą, žodis – respublika“, – G.Beresnevičių citavo jis.

Visuomenės vartojamas normatyvinis žodynas veikia mūsų politines laikysenas, politines elgsenas, – pažymėjo D.Kuolys.

„G.Beresnevičius pastebi vieną esminį dalyką publicistiškai kalbėdamas, ką idėjų istorikai yra pastebėję, kad visuomenės vartojamas normatyvinis žodynas veikia mūsų politines laikysenas, politines elgsenas“, – pažymėjo D.Kuolys.

„G.Beresnevičius pastebėjo: kaip kalbame, taip rašome, kaip mąstome, taip kalbame. Tai banalybė, bet kartais ji žiauri. Kol mūsų diskurse vyraus Lietuvos valstybė ar mūsų šalis, su patriotizmu ir valdininkijos klestėjimu viskas bus gerai ir tol mielai duosimės valdomi. Bet tapdami „Mūsų Respublika“, sakytume mūsų reikalai ir kitąsyk imtume ir pasiklaustume: ar jie tikrai mūsų? Kiek mes turime įtakos viešiesiems reikalams? Nelabai juk“, – kalbėjo D.Kuolys, primindamas G.Beresnevičiaus argumentus.

Kultūros istoriko teigimu, švęsdami respublikos atkūrimo šimtmetį nesusimąstome, ką minime. Viešojoje erdvėje dažnai minima, kad švenčiamas valstybės šimtmetis, nors Lietuva 1918-ųjų metų vasarį sąmoningai atkūrė respubliką.

„Antanas Smetona dar Vilniaus Konferencijos steigėjų ratelyje yra sakęs, kad skirtingai nei estai ar latviai mes turime valstybės gyvavimo tradiciją… Kiek supainiotą, bet ja galime remtis ir tai rimtas argumentas, kad laisvę galime ne tik iškovoti, bet ir išlikti laisvi“, – pasakojo D.Kuolys.

Respublikos samprata iš antikinės tradicijos

Lietuviai apie respubliką pradeda kalbėti nuo XVI amžiaus pradžios. 1503 metais LDK didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Aleksandras kalba apie Lietuvos Respubliką.

„Tą respubliką nusako daugiau ar mažiau Cicerono terminais“, – teigė kultūros istorikas, pažymėdamas, kad šis Senovės Romos mąstytojas buvo neblogai žinomas Lietuvos didikų dvare dar nuo Jogailos laikų.

„Respublikoniškas naratyvas yra autentiškai perimamas iš antikos laikų. Iš čia ir antikinis laisvės žodynas. Lietuviai šitą respublikos sampratą gana greitai susieja su parlamentu. Respublikos vieši reikalai svarstomi parlamente – šitaip kalbama perrašytame Horodlės akte. Greitai tai susieta ir su statutais. 1522 metais Pirmasis Statutas jau rengiamas respublikos labui“, – pastebėjo D.Kuolys.

Kultūros istorikas priminė, kad derėdamiesi dėl unijos su Lenkija lietuviai dar XVI amžiaus viduryje apeliavo, kad lietuviai savo respubliką turėjo sutvarkytą dar nuo Jogailos ir Vytauto Didžiojo reikalų.

Broliautis norime, bet respublikos prarasti ne, – to meto lietuvių poziciją priminė D.Kuolys.

„Broliautis norime, bet respublikos prarasti ne“, – to meto lietuvių poziciją priminė D.Kuolys.

„Mūsų istorikai irgi kartais pražiopso šį dalyką. Lietuva dar iki Liublino unijos yra susikūrusi savo respubliką. Ją taip ir vadina – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės respublika, lietuvių respublika. Antrasis Statutas tai įtvirtino, o eidami į uniją lietuviai norėjo šį statusą išsaugoti. Po Liublino ją visais būdais bando atkurti ir atkuria Trečiuoju statutu“, – pažymėjo jis.

D.Kuolys priminė, kad tiek Žygimantą Augustą, tiek Steponą Batorą Vilniaus akademija, Vilniaus vaivada sveikino respublikos vardu. Tai ne tik teatrališkos eisenos, bet ir tapatybės patvirtinimas.

„Senieji lietuviai jau net XVI amžiuje apibrėžė, ką jie respublika laiko. Respublika yra piliečių susibūrimas, kuriame juos jungia bendri įstatymai, bendra nauda. Respublikos žmogui nieko nėra svarbiau už laisvę. Taip pat to meto lietuvių intelektualai priduria, kad tik įstatymai daro mus laisvus, tik įstatymai sukuria respubliką ir dar pabrėžia, kad laisvai respublikai išlikti turi egzistuoti tarp piliečių solidarumo, bičiulystės, draugystės ryšiai, piliečių tarpusavio meilė“, – pastebėjo kultūros istorikas.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Darius Kuolys Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Darius Kuolys

„Respublika gali gyvuoti tik tada, jei remiasi tam tikru vertybiniu audiniu. Dori piliečiai tegali išsaugoti dorą respubliką“, – pridūrė jis, primindamas, kad vyravo iš Antikos atėjusi nuostata, kad dorybė yra išugdoma.

Dorybės ugdymas buvo neatsiejamas nuo mokyklos. Mokykla buvo suprantama kaip pamatinė respublikos atrama. Žygimantas Senasis netgi buvo įpareigojęs visus malkų pirklius, vykstančius į Vilnių, vieną rąstą dovanoti Vilniaus mokyklai, nes ji „rūpinasi respublika“.

Istorinio pasakojimo kūrimas

„Respublikos samprata, kurią mes turėjome, buvo ginta ir įtvirtinta ir kilmės mitais (Vaidevučio, Palemono), ir istoriniu pasakojimu. Motiejus Strijkovskis, Albertas Vijūkas-Kojelavičius pasakojo apie lietuvių kovas už laisvę, savo respubliką. Kojelavičius Lietuvos Respubliką apskritai pavertė pagrindiniu istoriniu subjektu. Vienoje pratarmių jis pats prisipažino, kad protu ir jausmais yra respublikos“, – pasakojo D.Kuolys.

Mokslininkas pastebėjo, kad proginėje literatūroje nuolat buvo pabrėžiamas valdovų ir didikų rūpinimasis ne savuoju interesu, o respublika.

„Apie vieną iš Vilniaus vyskupų Eustachijų Valavičių, XVII amžiuje gyvenusį, buvo sakoma, kad šis buvęs kaip bebras – kiekvieną dieną dėl respublikos plušo“, – priminė D.Kuolys, pabrėždamas, kad tai buvo ne pajuokiamas vaizdinys, o rimtas komplimentas, kuris to meto žmonėms sakė, jog vyskupas dorai ir daug dirbo.

„Andrius Volanas deklaruoja, kad respublika nebus tvari, neišsaugos vidinės santvarkos, jei joje nebus santykinės visų lygybės prieš įstatymą ir jeigu diduomenė galės engti žemesnius už save“, – pasakojo D.Kuolys, jis pridūrė, kad XVIII amžiaus pabaigoje, Tado Kosciuškos sukilimo metu, lygybė buvo ypač pabrėžiama. T.Kosciuškos sukilimo metu lietuviai kovėsi ir už lygių teisių sugrąžinimą, kai Lenkijos karalystėje tokio reikalavimo nebuvo.

„Pasakojimą apie respubliką XIX amžiaus pradžioje perėmė ir Lietuvos intelektualai. Iš vienos pusės lenkiškai rašę kaip Adomas Mickevičius, filomatai, filaretai… Jie taip pat aiškino, kad labai svarbu net carinės priespaudos sąlygomis išsaugoti bičiulystę, bičiuliškus santykius, kad būtų apginta pati laisvės idėja“, – teigė pranešėjas.

S.Daukanto vaidmuo

Istorikas Simonas Daukantas pabandė nutiesti ryšius tarp LDK respublikos ir modernios respublikos. D.Kuolio manymu, šio svarbaus S.Daukanto vaidmens Lietuva dar nėra iki galo supratusi.

„Simonas Daukantas Kojelavičiaus Respubliką verčia naujadarais „ukė“ ir „lieta“. Lietuvos ūkė, Lietuvos lieta Daukantui yra respublika. Ūkininkas, ūkėjas – laisvas pilietis“, – pasakojo mokslininkas. D.Kuolio teigimu, Daukantas perėmė laisvės žodyną iš LDK, jį plėtojo ir papildė respublikos sampratą ryškesniu lygybės matymu.

„Daukantas sujungia istorinį naratyvą su Mikalojaus Daukšos, Konstantino Sirvydo idėjomis. Lietuviška Lietuva su laisve ginančia Lietuva. Laisvė ir lietuvių kalba Daukantui tampa du esminiai tapatybės sandai“, – konstatavo jis.

D.Kuolys pastebėjo, kad S.Daukantas XIX amžiuje žemaičių valstiečių vaikams kėlė Romos ir graikų karvedžių, laisvų žmonių moralinius imperatyvus. „Ne kilmė, ne turtai, bet išmintis ir dorybė, visų patirta, kiekvieną į valdžią kėlė, nes visi lygūs buvo. Laisvę labiau už viską mylėjo ir gerbė, už ją viso pasaulio aukso nebūtų ėmę“, – tautos aprašymą iš S.Daukanto raštų citavo kultūros istorikas.

S.Daukanto išskirtus dorybės, ugdymo, moralinių valstybės pamatų reikalavimus atkartojo ir aušrininkai, varpininkai, juos kartojo ir Maironis, priskirdamas jį prie valstybės didžiųjų asmenybių.

Maironis ragino nežlugdyti respublikos intrigomis

„Maironis „Lietuvos praeities“ ketvirtajame leidime, kuris pasirodė 1926 metais Kaune, kalba apie XVIII amžiaus pabaigoje žuvusią mūsų respubliką. Maironiui lietuvių-lenkų respublika sykiu yra ir mūsų respublika“, – pastebėjo D.Kuolys.

„Sakydamas pamokslą, laidojant Joną Basanavičių, Maironis apgailestauja, kad „mūsų jaunos respublikos kūnas šiandien kruvinai draskomas partinių ir asmeninių kovų, kas J.Basanavičiui skaudu būtų“, – pridūrė jis.

Wikimedia.org nuotr./MaironisWikimedia.org nuotr./Maironis

D.Kuolys pažymėjo, kad 1920 m. Steigiamasis Seimas jautėsi tęsiantis Respublikos kūrimo darbą. Po 1926 metų perversmo šis jausmas prigęsta. Nebešvenčiama gegužės 15-oji, Steigiamojo Seimo diena, kaip valstybinė šventė.

„Išeivijoje ir partizanų būriuose grįžtama prie respublikos idėjos. Partizanų deklaracija kalba apie respubliką“, – priminė jis.

Respublikos atkūrimo pastangos

Kultūros istorikas priminė išeivijos sociologo, vieno iš „Santaros-Šviesos“ kūrėjų Vytauto Kavolio 1953 metų tekstą „Lietuvos atstatymas“, kuriame svarstytos Lietuvos atkūrimo po Stalino mirties galimybės. Šiame tekste V.Kavolis netiesiogiai kalba panašiai kaip XVI a. intelektualai ar S.Daukantas.

„Pirmiausia jis sako, kad labiausiai bus suardytas visuomenės moralinis audinys, reikės susitarti dėl vertybių, kurios mus jungs, kad galėtume eiti į priekį ir savimi pasitikėti. Tinkamas jaunimo suvisuomeninimas yra viena iš aktualiausių krašto atstatymo užduočių. Principu nušviestas bendradarbiavimas visuomeninėje plotmėje yra vienintelis kelias cinikos nuniokotų asmenybių atstatymui“, – V.Kavolio mintis perpasakojo D.Kuolys.

„Reikės vertybių, kurių po sovietinės okupacijos trūks. Vertybių, išplaukiančių iš Vakarų tradicijos – pagarbos žmogui, laisvei, tiesai, skirtingai nuomonei“, – pridūrė jis, pabrėždamas, kad Kavolio mintis sutampa su A.Štromo teze, kad lietuviai po okupacijos paveldės tik rusiškąją demokratijos kaip daugumos diktatūros sampratą.

Wikipedia.org nuotr./Vytautas KavolisWikipedia.org nuotr./Vytautas Kavolis

„Respublikos tąsos darbas buvo akcentuotas ir Sąjūdžio tekstuose. Sąjūdis atkūrė laisvės žodyną. Sąjūdžio programoje visų pirma buvo kalbama apie laisvą žmogų laisvoje visuomenėje, apie žmogaus teises ir laisves. Sąjūdžio suvažiavime ir jo priimtoje programoje buvo labai aiškiai pabrėžta, kad pasitikėjimas gali būti atkurtas tik užtikrinant ne tik asmenines teises, bet ir politines teises bei laisves dalyvauti savo valstybę kuriant“, – pastebėjo mokslininkas.

Kalbėdamas apie dabartį D.Kuolys prisiminė G.Beresnevičiaus esė „Ant laiko ašmenų“, kuriame šis konstatavo, kad perėjimo tarpsnis tarp gentinės santvarkos ir civilizuotos valstybės Lietuvoje užtruko.

„Švelniai paklaikusių genčių konglomeratas, mėginantis kurti valstybę“, – G.Beresnevičių citavo D.Kuolys.

„Šitas jausmas, kad šiandien mes viešumoje nebeginame respublikos principų, nebeišlaikom atsvaros, valstybinės institucijos užsiima savivale, apie ką perspėjo ir Aleksandras Štromas… Kad respublika gyvuotų turi veikti atsvaros principai, institucija negali peržengti ribų. Kai šiandien mes esam valdomi VSD slaptomis pažymomis arba Konstitucinis Teismas pareiškia, kad Konstitucijos Lietuvoje yra tiek, kiek jos išaiškina Konstitucinis Teismas, abi šios institucijos griauna valstybę, griauna respubliką ir paverčia mūsų net aukščiausius pareigūnus vienos ar kitos kovojančios genties vadu, bet ne respublikos žmogumi“, – kalbą baigė kultūros istorikas.

Parengė Paulius Gritėnas

15min.naujas