Darius Pocevičius. Kodėl B. Sruogos „Dievų miškas“ iki šiol kupiūruotas?

Lietuvos literatūros ir meno archyvo direktorius Juozapas Blažiūnas viename pokalbyje prasitarė, kad „Dievų miško“ originalas šiandien būtų išimtas iš mokyklinio sąrašo, bet neatsakė į klausimą, kodėl: https://bit.ly/2sQC5HC (žr. nuo 17:45). Iš tikrųjų atsakyti reikėjo šitaip: B. Sruogos kūrinys iki šiol lieka kupiūruotas, nes neatitinka politinio korektiškumo reikalavimų.


Prisiminkime „Dievų miško“ leidybos istoriją. Romaną autorius parašė 1945-ųjų vasarą gydydamasis Birštone, o lapkričio pradžioje Valstybinė grožinės literatūros leidykla su juo sudarė sutartį dėl leidimo. Kūrinio ištraukos, skaitytos per radiją ir įvairius literatūrinius vakarus, susilaukė teigiamų vertinimų už gyvą žodį ir novatorišką stilių, nors buvo ir pasipiktinusių dėl homeriško juoko, drumsčiusio gedulą dėl masinių žudynių karo metais. Vis dėlto Glavlitas jokių pretenzijų neturėjo ir kitų metų gegužę davė leidimą rinkti mašinraštį.

Redaguoti kūrinį ėmėsi buvęs trečiafrontininkas, vyriausiasis leidyklos redaktorius Valys Drazdauskas. Jis smarkiai išravėjo tekstą išbraukęs ne tik pavienius žodžius, bet ir ištisas pastraipas, kurios kartais tęsėsi kelis puslapius. Autorius pasipiktino, apkaltino redaktorių kompetencijos stoka, nors su kai kuriais taisymais sutiko ir pats perrašė tas vietas. Vis dėlto sutarimas nebuvo pasiektas: B. Sruoga kategoriškai nesutiko su išbraukymais, o redaktorius tvirtai laikėsi savo nuomonės, išbraukymuose nematęs nieko bloga: „Balys Sruoga buvo atnešęs ir „Dievų mišką“. Aš jo perdėm šmėkščiojantį žodį „ruskelis“ išbraukinėjau, tai pakilo ir išėjo. Gal kam Vilniuj padejavo, kad vieną dieną iš manęs rankraštį paėmė“.

Tašką šiame konflikte padėjo 1946-ųjų spalį vykęs Rašytojų sąjungos suvažiavimas. Partijos ideologas Kazys Preikšas sukritikavo kūrinį, neva vaizduojantį antiherojinę tikrovę, o ne pasipriešinimo kovą. B. Sruogos nepalaikė nė vienas suvažiavimo dalyvis. Romanas atgulė stalčiuje.

Honoraras už „Dievų mišką“ autoriui dalimis buvo mokamas iki jo mirties 1947-ųjų spalį. Po dešimties metų įvairių spalvų rašikliais (raudonas – paties autoriaus) pribraukytas kūrinio mašinraštis vėl atverstas. Redaktoriumi paskirtas poetas Vytautas Rudokas pašalino V. Drazdausko taisymus, neatstatytos liko tik tos kūrinio vietos, kurias rašytojas pats buvo išbraukęs. 1957-aisiais romanas išleistas 5-ajame B. Sruogos „Raštų“ tome.

1997 ir 2005 m. leidimuose tekstas vėl grynintas atstačius daugelį paties autoriaus išbrauktų vietų. Jis paskelbtas „autentišku“, nors kruopščioji tekstologė Neringa Markevičienė su tuo nesutinka: „Dievų miško“ tekstas po visų redagavimo darbų dar nėra galutinai „atidengtas“, todėl jokiu būdu nevadintinas „kanoniniu“.

Palyginę 1945–1946 m. mašinraštį su 2013 m. leidimu, pažiūrėkime, ką buvo išbraukęs V. Drazdauskas, ką – pats autorius, ir kokios originalo vietos liko neatstatytos iki šiol. Prie šių dienų politinio korektiškumo pripratęs žvilgsnis nesunkiai išskiria kelias išbraukytų teksto vietų rūšis. Jas apibūdinsime pasitelkę šiandienos retoriką:

1. Keiksmažodžiai ir amoralios scenos. V. Drazdausko išbrauktas epizodas apie vieno politinio kalinio „neaiškius šeimyniškus santykius su gaspadoriaus telyčia“ (p. 186) palydėtas B. Sruogos komentaro: „Gerbiamieji redaktoriai, neapsimeskite gi, po velnių, davatkiškesniais už davatkas!“ Puritoniškas redaktorius išbraukė ir kai kurias vietas apie „meilės santykius“, netgi faktą, kad viena iš trisdešimties Varšuvos sukilimo dalyvių buvusi nėščia ir pagimdė lageryje, už ką susilaukė velnių nuo autoriaus: „Kuriam velniam tas pedantiškas rigorizmas!? Aš gi ne monachas, ir ne surūgusiams grybams knygą rašau!“ (p. 197). Šios ir kitos „nepadorybės“ atstatytos 1957-ųjų leidime, o štai originale buvę lenkiški keiksmažodžiai („kurwamac“, „kurvy syn“), autoriaus vėliau pakeisti vaizdingais lietuviškais („šunsnuki“, „padraika“, „maitos vaike“, „pakaruoklio vėdare“, „kirmėle“), liko neatkurti iki šiol.

2. Teksto vietos, galinčios įžeisti nacionalinius jausmus ir kurstyti tautinę nesantaiką. Po karo jautriai reaguota į vadinamąjį „nacionalinį klausimą“, dažniausiai jį tiesiog nutylint ir neeskaluojant ankstesnių tautinių kivirčų. Mažybinius „ruskelius“, „lenkelius“, „gudelius“, „žydelius“, „žydelkaites“, „latvių esesininkėlius“ redaktorius išsijuosęs braukė arba keitė neutralesniais „leningradiečiais“. „katorgininkėliais nuo Gdansko“, „gardiniečiais“ ir pan. Iš originalo pašalintos vietos, kuriose pabrėžta vieno ar kito veikėjo tautybė: pvz., iš sakinio „Va, šitai vokiškai publikai valdyti buvo paskirtas lenkas Gerwinskis“ buvo išbraukti abu tautybę nusakę žodžiai (p. 106). Itin smarkiai nukentėjo skyrius apie ilgametes lietuvių ir lenkų pjautynes – juk tuo metu lenkai turėjo palikti Lietuvą ir bet koks konflikto paaštrėjimas galėjo pristabdyti šį procesą. Į neviltį puolęs B. Sruoga pasidavė autocenzūrai: „Šitame skyriuje siūlau išbraukti tiktai tai, kas išbraukta raudonu rašalu. Visa kita reikėtų palikti. Juo labiau, kad tai skelbia tautų draugiškumo, brolybės, bendradarbiavimo reikalą ir absoliučiai nieko neįžeidžia.“ (p. 88). 1957-aisiais išbraukymai atstatyti, nors iki šiol neatkurti liko kai kurie riebūs pasažai, pvz., „Kur žydo būta – ten ir krapštyk, tokia jau tvarka“ (p. 299). Nepolitkorektišką sakinį „Vokiečių rasės gadintojai buvo daugiausia lenkų ir rusų darbininkai“ (p. 183) autorius buvo pakeitęs ilga pastraipa „Kaltinamieji dėl vokiškos rasės gadinimo buvo daugiausia svetimšaliai darbininkai. […]“. Pastaroji iki šiol laikoma autentiška.

3. Epizodai, kuriuos redaktorius traktavo kaip nacių nusikaltimų menkinimą. Ši politinės pakraipos cenzūra sudarė didžiąją išbraukymų dalį. V. Drazdauskas išmetė ištisas pastraipas, kuriose aprašyti įvairių tautybių nacių talkininkai, anot autoriaus, dažnai buvę žiauresni už pačius nacius. Tipinis pavyzdys – atrodo, visai nekalta pastraipa apie latvių ir prancūzų esesininkus, kurios išėmimą autorius ne be reikalo pavadino tikrovės falsifikavimu. Po dešimtmečio kolaborantų nusikaltimai jau nebeatrodė menkinantys nacių nusikaltimus, nors 1997 m. leidimo redaktorė D. Linčiuvienė nesiryžo atkurti kelių B. Sruogos perrašytų vietų, pvz.: „Juk tiesa, lageryje kalinius daugiausia žudo patys kaliniai? Esesininkai, žinoma, muša tai muša, bet jų ne taip jau daug čionai ir yra, – ir ne visi gi jie muša. Dėl jų dar būtų galima gyventi.“ (p. 110).

Kai matome, cenzūravimą sunku atsieti nuo keliapakopės redagavimo ir autoredagavimo procedūros. Klausimas, ar autorius pataisė tekstą savo noru, ar veikiamas išorinių galių, visada liks tik retorinis.

D.Pocevicius, FB-01 D.Pocevicius, FB-02 D.Pocevicius, FB-03 D.Pocevicius, FB-04 D.Pocevicius, FB-05 D.Pocevicius, FB-06 D.Pocevicius, FB-07 D.Pocevicius, FB-08 D.Pocevicius, FB-09 D.Pocevicius, FB-10

FB-logo