Deimantė Zailskaitė. Bonifacas Stundžia nebijo pasirodyti senoviškas

„Tarmės – didžiulis turtas, kurio atsisakyti, kol jis dar yra, būtų didžiulis nesusipratimas“, – sako gimtosios tarmės nepamirštantis Vilniaus universiteto profesorius Bonifacas Stundžia (60), kuris stengiasi kiekvienam savo studentui įskiepyti meilę ir pagarbą Lietuvos tarmėms. Nors tarmiško kalbėjimo, kaip pastebėjo, jaunojoje kartoje pasigendama, tarmių tradicijos pagyvėjimas, ypač dabar, Tarmių metais, neabejotinai jaučiamas.
– Profesoriau, kokios tarmės atstovas būsite? Ar turite su kuo pasikalbėti tarmiškai darbinėje ar namų aplinkoje?

– Pagal naują klasifikaciją pats esu rytų aukštaičių uteniškių patarmės ir tauragniškių šnektos atstovas. Viena Baltistikos katedros profesorė yra uteniškių, kartu – ir žemaičių atstovė, nes vienas iš tėvų uteniškis, o kitas – žemaitis. Tai tarmiškai galiu pasikalbėti katedroje ir dar daug kur kitur. Bet šeimos aplinkoje – nelabai, nes žmona – panevėžiškių patarmės pasvalio šnektos, kurią esu šiek tiek pramokęs, bet mūsų namuose nėra tradicijos kalbėtis tarmiškai. Žmona turėtų kalbėti panevėžiškių, aš – uteniškių patarme, tarp kurių skirtumas didelis, nes panevėžiškiai galūnes nukanda ir atitraukia kirtį, o uteniškiai gerai išlaiko galūnes ir kirčio neatitraukia. Žinoma, aukštaičiai – ir vieni, ir kiti, bet patarmės vis dėlto labai skirtingos.

– Ar pastebėjote, kad į sostinę iš provincijos atvykę studentai stengtųsi nuslėpti savo prigimtinį akcentą?

– Kad dabar atvažiuojantys studijuoti tarmiškumo turi vis mažiau. Bent jau Vilniaus universitete. Pavyzdžiui, atlikti užduotis iš tarmių studentams darosi vis sunkiau, nes tarmes mokančių labai nedaug, o jų akcentas jau silpnas. Bet specialistas vis tiek pagauna, nes subtilių dalykų nesukontroliuosi – vis tiek atpažinsi ar iš kirčiavimo, ar iš tam tikrų balsių tarties. Studentai baisiai nustemba, kai pasakai beveik parapijos tikslumu, iš kur jis esantis. Sako, kaip čia galite žinoti, aš tai kalbu bendrine kalba. Ne apie visus galėčiau taip pasakyti, bent jau patarmės tikslumu – uteniškių, kupiškėnų, širvintiškių, vilniškių – dažnai galiu pasakyti. O kartais galiu pasakyti ir šnektos tikslumu, bet reikia ilgiau pabendrauti, kad kalbėjime išgirstum ką nors specifiško.

– Ar sutinkate, kad gėdytis savo tarmės – tai tas pats, kas išsižadėti savo tėvo ir motinos?

– Tikra tiesa, gėdytis savo prigimtinės kalbos, šnektos yra labai negeras dalykas. Bet būna kitas dalykas: išvažiuoja vaikai į didelius miestus ir jie ne tiek kad gėdijasi, bet primiršta savo tarmę ir tarmiškai jau negali kalbėti. Tai ten, kur tarmės prestižas dar yra stiprus arba apystipris, į tėviškę grįžusius tokius vaikus kartais truputį papešioja: ką, sako, jau didelis ponas pasidarei, ypač kokioje Žemaitijoje taip pakalbėjus bendrine kalba.

– Ar pats esate sulaukęs tokios pastabos iš tėvų?

– Grįžęs aš kalbu tarmiškai ir susiduriu su kitokia reakcija, kai net truputį stebimasi: kaip čia dabar – toks mokytas ir kalbi tarmiškai? Dar ir kuriozų kyla, nes aš vis tiek kalbu tarmiškai taip, kaip išmokau prieš trisdešimt keturiasdešimt metų, prieš išvažiuodamas, o dabar tarmė truputį pasikeitusi, pavyzdžiui, „lungas“ jau tėvas net ir man nepasako, nors tai labai ryški uteniškių ypatybė. O kai aš pasakau „lungas“, tėvas net stebisi: „Kaip tu čia taip senoviškai kalbi…“ (Šypsosi.)

– Kas jus paskatino domėtis tarmėmis?

– Tarmėmis pradėjau domėtis jau pirmame kurse studijuodamas lituanistiką – mums dėstė profesorius Aleksas Girdenis, kuris buvo labai didelis tarmių entuziastas. Tai jo įtaka buvo nemaža. Ir dar docentas Aldonas Pupkis, kuris šiaip jau dėstė kalbos kultūrą, bet rodė dėmesį tarmėms. Paskui dalyvavau folkloriniame ansamblyje, ir tai turėjo reikšmės. Kas mane labiausiai stebino atvažiavus studijuoti į Vilnių ir apsigyvenus bendrabutyje – kad studentai buvo suvažiavę iš įvairių Lietuvos vietų ir aš išgirsdavau žinomų žodžių, bet kitomis reikšmėmis. Tai man būdavo taip keista, kartais kildavo ir nesusipratimų su tokiais žodžiais, kuriuos aš visai kitaip suprasdavau. Iki šiol atsimenu, kai sakydavo „drungnas vanduo“, man atrodė tai koks purvinas, nešvarus vanduo, o kad čia yra vasarošiltis, tik vėliau išsiaiškinau.

Apskritai įvairovė nepaprastai džiugino ir tebedžiugina, nes pamatai, koks mažame Lietuvos plote yra didelis turtas – gausybė tarmių, patarmių, šnektų. Paskui jau paaiškėjo, kad tai susiję su tuo, jog lietuviai iš seno buvo gana sėslūs, ir tai rodo senas tautos šaknis, nes tos tautos, kurios kraustėsi iš vienos vietos į kitą, nepažįsta tarmių įvairovės.

– Ar diskutuojate su studentais, kodėl reikia didžiuotis savo tarmėmis, šiukštu nesistengti slėptis po bendrinės kalbos skydu?

– Paprastai kalbame, kad visos kalbos atmainos yra didelis turtas, tiktai reikia žinoti, kada ir kur jas tinka vartoti. Turbūt sovietmečio tam tikras palikimas – suformuotas požiūris, kad tarminis kalbėjimas labiau tinkamas prie anekdotinių situacijų, kur galima iš kažko pasišaipyti, bet kalbėti rimtai tarmė kaip ir nebetinka. Dabar požiūris į tarmes keičiasi, ypač dabar, kai 2013-ieji paskelbti Tarmių metais ir visoje Lietuvoje vyksta įvairūs renginiai, net nesitikėjau, kad jie duos tokį impulsą tarminiam kalbėjimui.

Bendrinei kalbai tarmės tikrai nekenkia, o kaip tik praturtina, – nors bendrinės kalbos garsai remiasi vakarų aukštaičių kauniškių tarmės pagrindu, daugybė jos žodžių yra atėję iš tarmių, pavyzdžiui, žodis „pragiedruliai“ atėjęs iš Juozo Tumo-Vaižganto krašto, žodis „atostogos“ paimtas iš dzūkų. Kalba, kol ji gyva, negali egzistuoti be tarmių. Tiesiog neįsivaizduojamas dalykas. Be abejonės, tarmės keisis, jų ribos keisis, bus ir tokių, kurios išnyks, nieko nepadarysi, pavyzdžiui, jau išnykusi už Lietuvos ribų Lazūnų tarmė, Gervėčių irgi nyksta, jeigu Lietuvos ribose pasižiūrėsime, baigia išnykti labai savita vakarų žemaičių patarmė, kuria kalba tik keli šimtai senolių. Bet kurios kalbos tarmės praradimas yra didžiulis nuostolis ir tautai, ir žmonijai. Kaip sakoma, išnyksta koks augaliukas, žvėrelis ar paukštelis, įrašytas į Raudonąją knygą, tai tarmės nykimas – kur kas didesnis praradimas, nes prarandamas požiūrio į pasaulį savitumas.

– Kaip apsaugoti šį kalbos turtą?

– Tarmės yra gyvi reiškiniai, ir jie negali nekisti. Pirmiausiai tarmes veikia bendrinė kalba, nyksta tam tikros ypatybės, pačios ryškiausios, pavyzdžiui, kupiškėnai ima gėdytis pačių ryškiausių savo tarmės ypatybių, tarkime, žodį „karvė“ jie turėtų sakyti „korva“, „dėdė“ – „dada“ ir pan. Kadaise man reikėjo rinkti leksikai žodžius, pamačiau karvę melžiančią kupiškėnę ir jos paklausiau, kaip vadinate šitą gyvulį. „Karve“, – sako taip, kaip uteniškiai. Sakau, turėtumėte sakyti „korva“. „Oi, taip bjauriai mes nesakom ir niekada nesakėme“. Prieš kokį trisdešimt metų 90-metė moteriškė išsigynė savo ryškiausios tarmės ypatybės. Todėl tarmės nelabai turi atvirojo prestižo, ypač kai kurios, nes žmonės tarminį kalbėjimą laiko negražiu – stačiu, grubiu, stačiadūrišku. Gal tik žemaičiai labiau didžiuojasi savo tarme, bet irgi ne visi. Svarbiausia – kelti tarmių prestižą, nežiūrėti į jas kaip į kokį kliuvinį šiuolaikiniam gyvenimui ir bendrinei kalbai. Dar labai svarbus tarmiškas meninės kūrybos puoselėjimas, nes rašytojas, kuris moka ir tarmę, ir bendrinę kalbą, gali pasireikšti kaip labai originalus kūrėjas.

– Ar tiesa, kad rašote tarmiškai eilėraščius?

– Esu mokykloje parašęs tarmiškai eilėraščių, bet dabar tam neatrandu laiko, nebent ką esu galvoje parašęs ar užrašęs. (Šypsosi.)

– Kaip jūsų tėvai, būdami kaimo žmonės, jums sugalvojo duoti tokį retą, netradicinį ir kaimo aplinkoje neįprastą vardą?

– Mano vardo istorija labai paprasta: tėvai man buvo parinkę visai kitą vardą – turėjau būti Antanas, bet kai mane nuvežė krikštyti, kunigas ėmė įtikinėti, kad yra toks vienas labai gražus tokio garbingo šventojo vardas… Ir jį įpiršo mano tėvams. Taip ir užrašė. O, žinoma, kur tau kaime žmonės jį ištars, tai mane visąlaik vadindavo sutrumpintai, Bonifacu niekas nesikreipdavo, kaime ar mokykloje dažniausiai šaukdavo „Bany“ ar kaip nors kitaip. Kadangi vardas yra retas, nešvęsdavau savo vardadienio, kol, studijuojant universitete, kartą prie manęs priėjo docentas K.Ambrasas-Sasnava ir mane pasveikino su vardadieniu, rodos, gegužės ar birželio mėnesį. Tada pradėjau gilintis, kaip čia dabar yra, pasirodo, yra penki ar šeši šventieji Bonifacai, vienas iš jų buvo susijęs su Lietuvos vardu, ir dabar žinok, kurį man iš jų pasirinkti. Tai štai ir gyvenu nežinodamas, kaip čia su tuo mano vardadieniu ir kada jį švęsti. Užtat savo sūnums su žmona parinkome tautiškus vardus – Mažvydas ir Gediminas. Vienas sūnus informatikas, kitas ekonomistas finansininkas, tačiau abu yra gabūs kalboms.

Šaltinis čia