Deimantė Zailskaitė. Mokslininko Sigito Narbuto aistra – marginalijos

Kadaise į Sigito Narbuto (54) rankas atsitiktinai pakliuvo sena knyga, kuri buvo gausiai išrašinėta marginalijomis. Po šio atradimo smalsumo pagautas vyras, vadovaujantis Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekai, taip užsikabino, kad jau kelis dešimtmečius ieško paslaptingų įrašų. Tik ankstesnių amžių marginalijas ne taip paprasta užtikti, belieka tikėtis laimingo atsitiktinumo.
Reikšmingas atradimas

Toks atsitiktinumas įvyko 1983 metais, kai baigęs Vilniaus universitetą S.Narbutas pradėjo dirbti tuometiniuose Lietuvos knygų rūmuose, vienoje iš pačių turtingiausių raštijos paveldo saugyklų.

„Į mano rankas pakliuvo viena knyga, išleista XVI a. pradžioje, dar iki Martyno Mažvydo „Katekizmo“. Joje radau įrašą, liudijantį, kad knyga kitados priklausė Vilniaus bernardinų vienuolynui ir buvo saugoma pamokslininko, sakiusio pamokslus lenkų, matyt, ir lietuvių kalbomis, celėje. Toje knygoje atsitiktinai radau gausias marginalijas – įrašus lietuvių kalba: ir po sakinį, ir po dalį sakinio, ir po paskirą žodį prie kai kurių pabrauktų lotyniškos knygos vietų. Kaip vėliau ištyrė vienas iš pačių žymiausių kalbos istorikų profesorius Zigmas Zinkevičius, lietuviški įrašai pagal kalbos ypatybes gali būti datuojami kaip XVI a.

I pusės arba vidurio. Taip sakant, man į rankas pateko labai ankstyvas, galimas dalykas, Martyno Mažvydo bendraamžio turėtas knygos egzempliorius, išsaugojęs iki mūsų dienų dar ir įrašus lietuvių kalba“, – pasakoja S.Narbutas.

Humanitarinių mokslų daktarą tebelydi stiprus įspūdis, kurį padarė nežinomo asmens, greičiausiai bernardinų vienuolio, knyga. „Jo rašysena labai aiški, kaligrafiška. Aš džiaugiausi, kad, praėjus net ir penkiems šimtams metų, tuos lietuviškus žodžius lengva įskaityti, kad tada rašyti buvo vartojamos labai kokybiškos medžiagos, popierius buvo nepalyginamai geresnis, negu šiandien mes jį pagaminame, ir rašalas buvo nepalyginamai ryškesnis ir tvaresnis. Kitą kartą pasvarstai: kiek liks po tavęs iš rankraščių? Senesnės knygos gyvena šimtmečius, jeigu mūsų raštai gyvens dešimtmečius, tai galėsime pasidžiaugti“, – sako Vrublevskių bibliotekos direktorius.

Sutapimų virtinė

Panašus atradimas buvo padarytas 1962 metais, kai viena Vilniaus universiteto bibliotekos darbuotoja – Ona Matusevičiūtė XVI a. pradžios knygos priešlapyje rado vientisą lietuviškai užrašytų poterių tekstą.

„Vilniaus universiteto profesoriai Jurgis Lebedys ir Jonas Palionis jį ištyrę konstatavo, kad šito teksto nuorašas gali būti XVI a., tačiau pagal kalbos ypatybes jis liudija dar ankstesnius laikus – galbūt XV a., o Z.Zinkevičius nesename tyrime tvirtina, kad net Mindaugo laikus. Universiteto bibliotekos atradimas labai įdomiai susijęs su mano atradimu, nes ir universitete saugoma knyga yra išėjusi iš tos pačios Vilniaus bernardinų aplinkos. Turint jau dvi knygas kilo įtarimų, kad šitame vienuolyne galėjo būti ir daugiau knygų, turinčių lietuviškų marginalijų ar kokių nors tekstų“, – intriguoja S.Narbutas.

Spėjimai pasitvirtino, kai prieš kelerius metus Lenkijoje, vienoje Krokuvos bibliotekoje, buvo rasta knyga su įrašu, liudijančiu, kad ji kadaise priklausė Vilniaus bernardinų vienuolynui.

„Tokie atsitiktiniai dalykai netikėtai per keliasdešimt metų atvertė nežinomą mūsų kultūros istorijos puslapį. Jis liudija tai, kad ne kur kitur, o senosios Lietuvos kultūros ir religijos centre – senojoje jos sostinėje Vilniuje – XV-XVI a., iki jėzuitams ateinant į Vilnių ir čia įkuriant kolegiją, vėliau tapusią universitetu, veikė mažiausiai vienas kultūros židinys. Būtent Vilniaus bernardinų vienuolynas, kuriame buvo kalbama lietuviškai ir buvo rūpinamasi lietuviškąja raštija. Žinodami, kad bernardinai į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštiją atsikėlė XV a. 7-8 dešimtmetyje ir kada raštas atėjo pas mūsų kaimynus, galime pasidžiaugti, kad šitame Europos pakraštyje vieni iš pirmųjų turėjome raštą dabar jau nacionaline lietuvių kalba. Tai smagu suprasti“, – sako S.Narbutas.

Paskui autentiškus pėdsakus

S.Narbutas akcentuoja, kad dar XVI a. raštas smarkiai palengvėjo – viduramžių įrašus dėl įvairių trumpinimų skaityti nepalyginamai sudėtingiau.

„Anais laikais žmogus knyga džiaugėsi ne tik ją skaitydamas ir studijuodamas, bet jai patikėdavo ir savo šeimos, savo giminės, savo paties rūpesčius: į ją registruodavo svarbius savo arba artimųjų biografijos faktus. Kartu palikdamas pėdsakų ir labai svarbių autentiškų liudijimų apie tai, kaip gyventa, kas dėvėta, kas valgyta, kas vertinta, kokia vertybių hierarchija. Tai pažymėdavo paraštėse, priešlapiuose, dar papildomų lapų į knygą pridėdavo ar paprašydavo knygrišio, kad įrištų porą lankų. Ir tuos lankus išmargindavo pačiais įvairiausiais pasakojimais, citatomis iš kitų skaitytų knygų, iš teismo bylų, pasakojimų apie neįprastus gamtos reiškinius, apie anksti prasidėjusią ar pasibaigusią žiemą, apie derlių, apie ligas. Kitų šaltinių apie kasdienybę, kurią mūsų tolimi protėviai jau yra nugyvenę, mes neturime. Pirmiausia vis tiek stengtasi pavaizduoti valstybę, jos valdovus ir didikus, o apie plačiuosius gyventojų sluoksnius turime labai mažai liudijimų. Todėl iš marginalijų pamažiukais dėliojame įdomią mozaiką“, – knygose randamų pastabų svarbą įvardija S.Narbutas.

Tačiau ne taip paprasta jų rasti, nes reikšmingą raštijos paveldą saugančiose Lietuvos bibliotekose senosios knygos skaičiuojamos šimtais tūkstančių, o darbuotojų esama nedaug. „Kai dirbant Knygų rūmuose pavyko rasti unikalų raštijos paminklą, buvau užsibrėžęs patikrinti dešimtimis tūkstančių skaičiuojamus raštijos paminklus, knygų su marginalijomis ieškojau specialiai, eidamas nuo lentynos prie lentynos. Kokius metus tam dalykui išeikvojęs, supratau, kad jeigu ne atsitiktinumas, niekas kitas prie tokių dalykų ir neprives“, – šypsosi smalsumo pagautas mokslininkas.

Bazelio įrašas kaitina vaizduotę

Iki šiol mokslininkų dėmesį traukia pirmasis baltiškas įrašas, vadinamasis Bazelio tekstelis, parašytas prūsų kalba ir datuojamas XIV a. II puse, sulaukiantis nepaprastai įvairių interpretacijų.

„Pirmasis jį publikavęs amerikiečių mokslininkas, nustatęs, kad tai įrašas prūsų kalba, jį interpretavo paprastai: kad tai galėjęs būti kokio nors studento emocijos išliejimas popieriuje dėl neįvardyto globėjo jam padarytos skriaudos smuklėje. Priminsiu, kad to įrašo turinys yra maždaug toks: „Tu esi negeras dėdelis, nori gerti, bet nenori pinigo duoti“. Atrodo, paprastas įrašas, bet dabar jis pasiekęs tokį intriguojamą lygį… Tarkime, žinomas baltistas Ilja Lemeškinas, dirbantis vienoje Prahos senųjų rankraščių saugykloje, grįžo prie Bazelio knygos ir įvertino aplinką, kurioje šita frazė įrašyta. Ištyrė, kad aplinka siejasi su tam tikromis katalikiškomis religinėmis apeigomis, atliekamomis Kalėdų laikotarpiu. Ten, šalia įrašo, yra labai įdomus piešinukas: žmogus įdomiai apsirengęs ir rankose kažką laiko, greičiausiai krivulę. Profesoriaus spėjimu, šitas žmogus – tai Kalėdų laikotarpiu po kaimus vaikščiojusių kalėdotojų vedlys, o pats įrašas yra citata iš senovinės Kalėdų giesmės. Kalėdotojas prieina prie namo, beldžiasi, jo vedama giedotojų grupė pagieda Kalėdų giesmę, tikėdamasi už tai apdovanojimo. Dažnai gauna, kartais negauna. Toks pašmaikštavimas, santykio su nesvetingu šeimininku išreiškimas, fiksuojamas ir senosiose lietuvių, taip pat slavų kalėdinėse dainose. Taigi turime pirmą baltų tautosakos užrašymą, datuojamą XIV a. Matote, kiek yra visokių įdomių dalykų“, – pasakoja pašnekovas.

Ima pavyzdį iš J.Basanavičiaus

Humanitarinių mokslų daktaras prisipažįsta, kad marginalijos labai svarbios jo gyvenime – „ir aistra, ir prasmė, ir tikslas, ir galų gale įdomus hobis“. Ar jis pats turi įprotį pasibraukti skaitomas vietas?

„Turiu – ir labai tuo džiaugiuosi, ir nebijau to pasakyti. Kai dar dirbau Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, su kolegėmis spaudai rengiau unikalų dalyką – išlikusios asmeninės Jono Basanavičiaus bibliotekos katalogą. J.Basanavičiaus knygos yra lengvai atpažįstamos, nes jas įrišdavo ypač gražiai – prabangiai, ir iš tų įrišimų mes palyginti nesunkiai per kelerius metus surinkome daugiau kaip du tūkstančius knygų, jam asmeniškai priklausiusių iki dovanojimo Lietuvių mokslo draugijai. Vartydamas tas knygas, didžiausiam savo džiaugsmui, beveik visas radau prirašytas J.Basanavičiaus. Jam knyga buvo ne tik kultūros paminklas, bet ir darbo priemonė – jis skaitė etnografijos, kalbotyros, istorijos, medicinos veikalus, o paraštėse žymėjosi įdomias mintis, pastabas. To jo knygose yra labai daug. Pamatęs, kad J.Basanavičius taip elgėsi, ir pats ėmiau drąsiau rašyti – akcentuoju – į savo, asmenines, knygas ir žymėtis svarbius dalykus. Tai tikrai nėra knygos išniekinimas, bet akcentuoju – į asmenines knygas. Į bibliotekos knygas, tikiuosi, skaitytojai nerašo“, – šypsosi S.Narbutas.

vz24