Dešimt klausimų dešimčiai dramaturgų (II)

Į „Teatro žurnalo“ anketos klausimus atsako dramaturgai RIMANTAS RIBAČIAUSKAS, DOVILĖ STATKEVIČIENĖ, INDRĖ BRUČKUTĖ, ANDRIUS JEVSEJEVAS, SILVIJA ČIŽAITĖ-RUDOKIENĖ.

RIMANTAS RIBAČIAUSKAS

Kūrė dramaturgiją spektakliams: „Žalia pievelė“, „Dreamland“.

Dramaturgas Rimantas Ribačiauskas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

RIMANTAS RIBAČIAUSKAS: Lietuvoje trūksta nacionalinės dramaturgijos. Daug kas teigia, kad trūksta dramaturgų, bet man atrodo, kad tai labiau teatrų strategijos problema. Norėtųsi daugiau ryžto statyti nacionalinę dramaturgiją, ypač jaunus autorius.

Kokiomis aplinkybėmis pradėjote dirbti teatro srityje?

Užaugau teatre, studijavau teatrą (tiesa, ne dramaturgiją, o kultūros vadybą su teatro specializacija) ir jau nuo antrojo kurso pradėjau dirbti teatre.

Posūkis į dramaturgiją buvo labiau netikėtas. 2016 m. rudenį menų agentūra „Artscape“ surengė būsimo spektaklio apie pabėgėlius kūrybinę stovyklą Pabradėje. Nuvažiavau į ją kaip Lietuvos nacionalinio dramos teatro atstovas, susipažinti ir pabūti su dalyviais. Taip nutiko, kad dramaturgo ten nebuvo. Kažkokiam etiudui reikėjo teksto. Apsiėmiau, parašiau, visiems patiko. Rašiau toliau (kartu su Kristina Savickiene), kol gimė eskizas „Arrivals/Departures“. Tai suteikė drąsos imtis vėlesnių spektaklių „Žalia pievelė“ ir „Dreamland“ tekstų.

Koks išsilavinimas reikalingas teatro dramaturgui?

Išsilavinimas nėra labai svarbus. Žinoma, kad ir koks jis būtų, žmogus turi norėti rašyti, domėtis teatru, literatūra, menu ir apskritai – gyvenimu. Įvairios teatro studijos, žurnalistika, filologija, filosofija… Į dramaturgiją žmonės pasuka iš įvairių sričių. Ir visiems kažkaip sekasi. Teatras keičiasi, darosi vis atviresnis. Kuo daugiau žmonių su įvairiomis patirtimis į jį ateina, tuo geriau.

Ko šiandien iš dramaturgų tikimasi dažniau – naujos pjesės ar pagalbos kuriant spektaklio dramaturgiją iš įvairių tekstų?

Lietuvos scenos menas šiandien išgyvena tokį smagų chaotišką laikotarpį. Mūzos ant LNDT stogo tampa vis labiau susirūpinusios, nes mato, kad nebeįkvepia visų teatralų. Teatras suka nuo dramos į kažką „post“, tad vis dažniau tikisi iš dramaturgo dalyvavimo laboratoriniame procese „nuo nulio“. Tačiau gerų pjesių visada reikės. Svarbiausia, kad kiekvienas kurtų tai, kas arčiausiai širdies, ir taip, kaip geriausiai sekasi. Vieni geriau jaučiasi užsidarę kambaryje ir kurdami fikciją, kiti – atsispirdami nuo kasdienybės, dalyvaudami kūrybinėse dirbtuvėse, naudodami žurnalistinius metodus.

Jums dramaturgija yra individuali ar kolektyvinė kūryba?

Rašymas yra individualus, atsiskyrėliškas procesas, bet man patinka jį derinti su dialogu, į kurį įsitraukusi visa kūrybinė komanda: vakare parašai kokį fragmentą, ryte aptari, popiet išbandai repeticijoje, vakare taisai ir taip toliau… Niekada nebandžiau rašyti pjesės teatrui vienas, išgalvoti personažus, kurti konfliktus. Nesu tikras, ar įstengčiau, ar nenusibostų be nuolatinio grįžtamojo ryšio.

Ar vadovaujatės kokiomis nors dramaturgijos rašymo taisyklėmis?

Kadangi niekada nestudijavau nei dramaturgijos, nei literatūros, tų taisyklių per daug nežinau. Norėčiau žinoti daugiau, kad turėčiau ką laužyti. Kai galiu, stengiuosi savarankiškai skaityti apie dramaturgijos teoriją, bet nedaug iš to, ką randu knygose, sugebu tiesiogiai pritaikyti teatrui, kurį iki šiol kūriau. Tad daugiausia vadovaujuosi nuojauta. Tiesa, tam tikros taisyklės ateina, įgyjant patirties: ieškodamas pamatai, kas veikia, o kas ne, po truputį kaupi tam tikrų priemonių rinkinį, pildai įrankių dėžę. Kolektyvinės kūrybos principas tam labai palankus, nes leidžia greitai bandyti idėjas, jas priimti arba atmesti.

Ar šiais laikais teatro institucijoms reikalingas etatinis dramaturgas?

Priklauso nuo to, kokia institucija. Mažesni, vieno režisieriaus teatrai gali be jo apsieiti, o prireikus vienam ar kitam pastatymui gali ieškoti jam tinkamiausio dramaturgo. Kalbant apie didesnius repertuarinius teatrus, tai juose premjerų planavimas, taip pat įvairių skaitymų, eskizų, susitikimų su auditorija ir kitų veiklų kūrimas – jei visa tai atliekama konceptualiai, galvojant apie visumą, mano manymu, irgi yra institucinės dramaturgijos išraiškos. Šia prasme beveik visi Lietuvos nacionalinio dramos teatro Meno skyriaus etatiniai darbuotojai – vadybininkai, prodiuseriai, literatūrinės dalies vedėja – yra iš dalies dramaturgai, nes visa tai atlieka. Be to, režisieriams dažnai prireikia rekomendacijų dėl papildomos medžiagos, patarimų dėl pjesės konteksto ir pan., o tai irgi dramaturgo funkcijos.

Pjesė šiandien – specialiai teatrui skirtas tekstas ar savarankiškas literatūros kūrinys?

Jeigu iš pjesės kaip literatūros kūrinio tikimės kažkokio išbaigtumo, hermetiškumo, tai šiuolaikiniam teatrui tinkamas tekstas nebūtinai turi jį turėti. Ypač šiandien, kai į sceną vis dažniau ateina buitinė, kasdienė kalba, daugėja raiškos priemonių, kurios gali tekstą praplėsti, papildyti. Juk dažnai nutinka taip, kad skaitant pjesę ji atrodo vienaip, o pabandžius repeticijoje jau visai kitaip: popieriuje skaitosi – scenoje neskamba. Arba atvirkščiai.

Didžiausią įspūdį jums palikusi lietuvių autoriaus pjesė.

Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymas“.

Kaip apibūdintumėte šiandieninę teatro dramaturgijos Lietuvoje situaciją?

Lietuvoje trūksta nacionalinės dramaturgijos. Daug kas teigia, kad trūksta dramaturgų, bet man atrodo, kad tai labiau teatrų strategijos problema. Norėtųsi daugiau ryžto statyti nacionalinę dramaturgiją, ypač jaunus autorius. Net jeigu jų tekstai (pavyzdžiui, pateikiami dramaturgijos konkursuose) iš pradžių atrodo silpnoki, juos galima tobulinti kartu su režisieriumi arba konsultuojant labiau patyrusiam dramaturgui. Mano feisbuko paskyroje vis pasirodo JAV dramaturgo ir scenaristo Davido Mameto interneto paskaitų reklama (feisbukas žino, kad man reikia tobulintis), kurioje jis sako: „Neišmoksi rašyti scenai, jei neparašysi pjesės, neparodysi jos auditorijai ir nebūsi išjuoktas.“ Jeigu tokio požiūrio Lietuvoje būtų daugiau, mūsų autorių potencialas greitai išaugtų.

O to potencialo tikrai yra. Tokie autoriai kaip Teklė Kavtaradzė, Mindaugas Nastaravičius, Gabrielė Labanauskaitė, Andrius Jevsejevas, Vaiva Grainytė, Dovilė Statkevičienė ir kiti dirba su įvairiais žanrais, eksperimentuoja su naujomis teatro formomis.

Šiandieninį Lietuvos teatrą regiu labai šviesiai – jis žaidžia, įvairėja, bėga nuo autoritetų ir vis rečiau grožisi savimi veidrodyje, dažniau atsisuka į žiūrovą. Tai labai palankus laikas rastis įdomiai, savitai dramaturgijai.

Koks mėgstamiausias jūsų spektaklis ar teatro režisierius?

Studijų laikais didelę įtaką padarė Oskaras Koršunovas. Vėliau – bendruomeninio ir interaktyvaus teatro kūrėjai vokiečiai „Rimini Protokoll“ ir britai „Blast Theory“.

Jei reikia įvardyti vieną spektaklį, tegu tai būna praėjusiose „Sirenose“ matytas „MDLSX“ su Silvia Calderoni – genialus dokumentikos ir poezijos derinys.

DOVILĖ STATKEVIČIENĖ

Žymiausios pjesės: „8 minutės“, „Horizontas“, „Lygumos“, „Senatvė“, „Gyvenimas Po“.

Dramaturgė Dovilė Statkevičienė. Indrės Bručkutės nuotrauka

DOVILĖ STATKEVIČIENĖ: Justi savotiškas jaunos lietuviškos dramaturgijos gimimas. Ne atgimimas, o būtent gimimas – tiek rašančiųjų teatrui anksčiau nebūdavo. O dabar girdime daug gražių, jaunų, ambicingų, drąsių balsų.

Kokiomis aplinkybėmis pradėjote dirbti teatro srityje?

Pirmąkart į profesionalią sceną mano pjesė pateko atsitiktinai. Po festivalio „Dramokratija“ skaitymų apie ten pristatytą mano pjesę pasklido gandas, ir po kelių savaičių sulaukiau skambučio iš Menų spaustuvės su kvietimu pjesę nešti į dienos šviesą. Bet nereikia pamiršti, kad iki to skambučio buvo koks dešimt metų slapto dramaturgės gyvenimo. Per tą gyvenimą parašiau labai daug dalykų, nė į vieną iš jų šiandien negaliu žiūrėti. Bet esu įsitikinusi, kad jei ne tie 95 procentai šiukšlių, iki tų penkių mažiau gėdingų procentų, dėl kurių šiandien man kartais paskambina, niekaip nebūčiau priėjusi.

Beje, nepriskiriu savęs jokiai sričiai – esu žmogus, kuris rašo. Vis dėlto man visada atrodė, kad per teatrą žmogų galima pasiekti efektyviausiai. Čia veiki tiesiogiai, minčių dalybos yra gyvos, veiksmingai, net agresyviai prašančios žiūrovo dėmesio. Tai idealios sąlygos transliuoti žinutes, kurias nori perduoti didelei auditorijai.

Koks išsilavinimas reikalingas teatro dramaturgui?

Kuo platesnis, įvairesnis ir susijęs ne tik su rašymu. Studijuodamas gali išmokti tik amatininkišką dramaturgijos dalį, bet turinys turi šaukti iš vidaus. Kas iš to, kad išmoksi kalbėti, jei viduje – tyla? Šiandien manau, kad dramaturgui būtų naudinga studijuoti psichologiją, socialinę komunikaciją, filosofiją – kad kuo daugiau suvoktum apie žmogaus vidinius resursus, komunikavimo dėsnius. Drauge dramaturgui reikalingas ypatingas smalsumas, gilus jautrumas, aukštas emocinis intelektas. Dramaturgas turi mokėti stebėti pasaulį, visą laiką būti reakcijoje į egzistenciją, visu savimi justi aplinką, žmones, skaityti iš lūpų, iš akių, iš judesio. Kas ką pasakė, yra akivaizdu, o dramaturgui svarbu fiksuoti, kas ko nepasakė ir kodėl.

Ko šiandien iš dramaturgų tikimasi dažniau – naujos pjesės ar pagalbos kuriant spektaklio dramaturgiją iš įvairių tekstų?

Išties dramaturgija šiandien tam tikra prasme tampa taikomuoju menu – dramaturgas iš menininko virsta informacijos rinkėju, filtruotoju, apdorotoju. Yra sakančių, kad dramaturgo, rašančio autorines pjeses, nebereikia. Aš su tuo nesutinku. Mano supratimu, projektai, kur dramaturgas dirba kaip tekstų technikas, yra trumpesnio galiojimo laiko, jie skirti šiandienos vartojimui, t. y. komanda sukuria kūrinį ir padeda tašką. Tokiomis sąlygomis gimusio teksto ateity greičiausiai niekas neeksploatuos kitomis formomis, nes tai gimė komandoje, komandai ir liko. Tokiu būdu sukuriama puikių darbų.

Dramaturgija tradicine – pjesės – prasme yra toliaregiškesnis menas: autorinė pjesė gyvuoja ir po komandos iširimo, jai būdingas savarankiškumas, ji keičia lokacijas, žmones, laiką. Ji į pasaulį išeina kaip suaugęs žmogus, o pirmuoju būdu sukurtas kūrinys – kaip vaikas, kuriam reikia to kontekstinio jį maitinančio pieno.

Manau, kad teatre visada užteks vietos ir vienokiai, ir kitokiai dramaturgijai, nors šiandien teatre jaučiama projektų, kolektyvinių kūrinių šventė.

Jums dramaturgija yra individuali ar kolektyvinė kūryba?

Aš nesu kolektyvinės sąmonės žmogus – mano kūrybinis protas gyvybingiausias vienatvėje. Bet išmoksti prisitaikyti: būdamas kūrybinėje komandoje, tampi sugertuku, absorbuojančiu žmones, kalbas, žvilgsnius, gestus. O nuėjus nuo žmonių, viduje pradeda virti vanduo, galva iš stand up mode pereina į pilną režimą, surandi atsakymus, išriši viską, ką sugėrei. Tada ir prasideda rašymas – individualus, bet drauge fantastiškas patyrimas. Man įdomu ieškoti naujų raiškos būdų, generuoti idėjas, kaip žiūrovą panardinti į jam nepažįstamą formą. Visą laiką nerimauju, ar spėsiu per laiką, kurį turiu čia, Žemėje, padaryti viską, kas baladojasi viduje.

Ar vadovaujatės kokiomis nors dramaturgijos rašymo taisyklėmis?

Turiu keletą taisyklių ir jų visada laikausi. Niekada neminu sau ant kulnų ir nerašau, kad rašyčiau: laukiu, kol viduje prisipildys, subręs idėja, susikaups resursų. Kita taisyklė – kad ir koks skubus būtų kitas darbas, jei užeina tas kūrybinis kvėpavimas, metu darbą ir sėdu prie pjesės. Darbas ne vilkas, į mišką nepabėgs, o kūrybinis blūdas pabėga, ir jo nebeprišauksi. Gal skamba prabangiai, bet net jei veiksmui parašyti turi tris dienas, tikrai ne visas tris dienas rašosi. O kai jau užeina, bėgte bėgi, kad ir kur būtum.

Pačiame rašyme leidžiuosi vedama pjesės žmonių, iš anksto detalių neplanuoju. Lyg pridėčiau daugybę taškų, o vėliau tuos taškus jungčiau atbuline eiga. T. y. finalo aš negaliu suplanuoti – iki jo ateinu instinktyviai, o tik tada pradedu dirbti: šlifuoju, valau, gludinu, gryninu. Taip daugybę kartų eini nuo pradžių iki galo, kol išmini ne taką, o kažkokį griovį, kanalą, gal upę.

Ar šiais laikais teatro institucijoms reikalingas etatinis dramaturgas?

Nors pati tokio darbo nenorėčiau, manau, kad labai reikalingas, labai svarbus.

Pjesė šiandien – specialiai teatrui skirtas tekstas ar savarankiškas literatūros kūrinys?

Man dramaturgija visų pirma yra literatūra – todėl taip mėgstu skaitymus. Tikrai gera pjesė, manau, turėtų būti savarankiška, tokia, kurią gali skaityti ir vien iš skaitymo pajusti pilną jos gyvenimą. Tačiau šiandien dramaturgija dažniau suprantama kaip pretekstas vaizdui, kaip vaizdo dalis, tokia savotiška vaizdo koja. Koja niekaip negali būti savarankiška, bet tai – nieko blogo ir šiuo metu absoliučiai įprasta. Kaip sakant, kojų amžius.

Didžiausią įspūdį jums palikusi lietuvių autoriaus pjesė.

Dar laukiu. Bet jei remtumėt prie sienos, šiandien paminėčiau kolegės Virginijos Rimkaitės „Virimo temperatūrą 5425“.

Kaip apibūdintumėte šiandieninę teatro dramaturgijos Lietuvoje situaciją?

Manau, kad justi savotiškas jaunos lietuviškos dramaturgijos gimimas. Ne atgimimas, o būtent gimimas – tiek rašančiųjų teatrui anksčiau nebūdavo. O dabar girdime daug gražių, jaunų, ambicingų, drąsių balsų. Visas balsų miškas! Dėl to labai džiugu: kuo daugiau teatrui rašančių vabalų judės mūsų Žeme, tuo labiau augsim: joks vabalas nenori eiti paskutinis, todėl vejasi kitus.

Koks mėgstamiausias jūsų spektaklis ar teatro režisierius?

Neturiu mėgstamiausių – vieną dieną per galvą trenkia vieni, kitą – kiti dalykai. Bet gerų spektaklių ilgiuosi kaip žmonių. Pavyzdžiui, šį rytą labai ilgu Ivo van Hove’s „The Fountainhead“.

INDRĖ BRUČKUTĖ

Pjesės: „Anoniminė šalis“, „Vizitinės kortelės žmogus“.

Kūrė dramaturgiją spektakliui „Ex’it“ (miuziklas, rež. Albertas Vidžiūnas).

Dramaturgė Indrė Bručkutė. Dramokratija.lt nuotrauka

INDRĖ BRUČKUTĖ: Turiu nuojautą, kad artimiausiais metais pasipils pjesių lietus. Manau, kad svarbu leisti sau išgyventi tą paauglystę ir duoti pakankamai laiko atrasti, kokia ta lietuviška dramaturgija galėtų būti.

Kokiomis aplinkybėmis pradėjote dirbti teatro srityje?

Vienaip ar kitaip sukausi teatro sferoje jau senokai, tačiau tikslingai šioje srityje pradėjau darbuotis studijuodama akademijoje (LMTA). Ten sutikau ir savo kolegas, su kuriais inicijavome ir toliau organizuojame „Dramokratijos“ festivalį, taip pat režisierius, aktorius, kitus dramaturgus, su kuriais turiu galimybę kurti.

Koks išsilavinimas reikalingas teatro dramaturgui?

Nemanau, kad teatro dramaturgui būtinas oficialus išsilavinimas. Jis, žinoma, praverčia ir gali būti naudingas pažintimis, tačiau gana ambicingas ir darbštus žmogus tai gali pasiekti savarankiškai, jeigu tikslingai dirba. Tam tikru metu vis tiek atsitinka taip, kad prireikia papildomų žinių – keliauji į biblioteką ir naršai tarp knygų – apie fiziką, apie psichologiją, apie istoriją. Arba vaikštinėji gatvėmis ir renki tas istorijas, kurios tau reikalingos. Manau, kad dramaturgui svarbu nuolat lavintis, bet tuo jis nelabai skiriasi nuo visų kitų žmonių.

Ko šiandien iš dramaturgų tikimasi dažniau – naujos pjesės ar pagalbos kuriant spektaklio dramaturgiją iš įvairių tekstų?

Remdamasi savo subjektyvia patirtimi galiu pasakyti, kad iš dramaturgų tikimasi naujų pjesių, bet dažniau besivystančiuose projektuose jie kviečiami redaguoti, tvarkyti ar perkurti jau esančius tekstus. Pradedančiam savo kūrybinį kelią dramaturgui tai labai naudinga patirtis, kol šis dar tik kraunasi savo bagažą.

Jums dramaturgija yra individuali ar kolektyvinė kūryba?

Tai priklauso nuo kiekvieno individualaus projekto. Manau, kad dramaturgija negali būti visiškai individuali kūryba, nes jos galutinė auditorija yra ne skaitytojas, o žiūrovas. Bet kuriuo atveju, kad ir kuris projektas tai būtų, turėdama pirmąjį juodraštį ar teksto pamatus, perleidžiu jį per kelias rankas. Užsidaryti savo kambaryje ir vienam skaitinėti savo pjesę neapsakomai susižavėjus yra, aišku, maloniau, vis dėlto reikėtų prisiminti, kad tai skirta auditorijai ir būtent todėl dramaturgas turėtų paaukoti savimeilę dėl galutinio rezultato.

Ar vadovaujatės kokiomis nors dramaturgijos rašymo taisyklėmis?

Turbūt būtų neteisinga sakyti, kad visiškai nesivadovauju. Kadangi studijavau (kino) dramaturgiją, tam tikras taisykles jau esu įsisavinusi, ir tikėtina, kad jomis vadovaujuosi net tuomet, kai sąmoningai apie tai negalvoju. Bet visų svarbiausia man yra pjesės mintis, tuomet ji diktuoja savo žanrą, kalbėjimo manierą, žaidimo taisykles, struktūrą. Jeigu galutinis rezultatas neatitinka kokių nors pagrindinių principų – na, ir velniop.

Ar šiais laikais teatro institucijoms reikalingas etatinis dramaturgas?

Manau, kad tikrai reikalingas dramaturgas, kuris gebėtų redaguoti, struktūruoti tekstus, statomus teatre. Norėčiau, kad mes pradėtume atskirti „dramaturg“ ir „playwright“, kaip tai yra JAV ar nemažai Europos šalių. Tokio dramaturgo tikrai trūksta Lietuvos teatruose.

Pjesė šiandien – specialiai teatrui skirtas tekstas ar savarankiškas literatūros kūrinys?

Man sunkoka būtų atsakyti objektyviai, nes aš esu iš tos žmonių grupės, kuri skaito pjeses tiek darbo tikslais, tiek iš malonumo. Gal ir mano savimeilė norėtų sakyti, kad savarankiškas literatūros kūrinys, bet tokių pjesių (bent jau Lietuvoje) yra mažuma. Tokių, kurios popieriaus lape skambėtų taip pat žaismingai, įdomiai ir gyvai kaip ant scenos. Vis dėlto dažnai atsitinka, kad ant popieriaus pjesė skaitytojo atžvilgiu praranda didžiąją dalį savo žavesio.

Didžiausią įspūdį jums palikusi lietuvių autoriaus pjesė.

Tomo Šinkariuko knygoje „Šokis“ yra tokios trumpos pjesės-etiudai. Jau tuomet, kai tik ją išleido ir perskaičiau, buvo mane sužavėję, nes lietuvių teatre klaikiai trūko tokios gaivališkos kalbos.

Kaip apibūdintumėte šiandieninę teatro dramaturgijos Lietuvoje situaciją?

Turiu tokią keistą nuojautą, kad dabar yra savotiškas tylos prieš audrą laikotarpis. Atrodo, jog situacija gėrėja – mūsų teatre atsiranda vis daugiau bendradarbiavimo tarp režisierių ir dramaturgų, atsiranda vis didesnis poreikis lietuviškų naujų pjesių, istorijų, o ir aplinkybės palankios kūrybai. Turiu nuojautą, kad artimiausiais metais pasipils pjesių lietus. Manau, kad svarbu leisti sau išgyventi tą paauglystę ir duoti pakankamai laiko atrasti, kokia ta lietuviška dramaturgija galėtų būti.

Koks mėgstamiausias jūsų spektaklis ar teatro režisierius?

Ilgai svarsčiau, kaip atsakyti į šį klausimą, ir supratau – jeigu taip ilgai mąstau, turbūt vieno ir nėra. Tarp jaunųjų režisierių man vis dar pritrūksta sąmoningumo – vienos idėjos išsigryninimo, atsakomybės prieš žiūrovą, o ne tik savirealizacijos. Mūsų didžiaisiais stabais vis nusiviliu, nes pastebiu, kad perdirbinėja tuos pačius ženklus, tas pačias idėjas.

Turime ne vieną jauną perspektyvų režisierių, todėl tikiu, kad už poros metų galėsiu drąsiai ir ilgai nemąstydama atsakyti į šį klausimą.

ANDRIUS JEVSEJEVAS

Kūrė dramaturgiją spektakliams: „Europiečiai“ (rež. Paulius Ignatavičius), „R.E.M.“ (rež. Jonas Tertelis), „Nežinoma žemė. Šalčia“ (rež. Jonas Tertelis).

Juozo Miltinio dramos teatro meno vadovas Andrius Jevsejevas. Lauros Vansevičienės nuotrauka

ANDRIUS JEVSEJEVAS: Dėl to, kad profesionalių teatro dramaturgų (ne pjesių autorių) Lietuvoje, galima sakyti, nėra, režisieriai retai nori į spektaklio kūrimo procesą įsileisti lygiavertį kūrybinį partnerį.

Kokiomis aplinkybėmis pradėjote dirbti teatro srityje?

Teatre arba visai šalia teatro praleidau visą savo gyvenimą. Kai teatre prireikia vaikų aktorių, natūralu, kad pirmiausia atrankoje dalyvauja teatro darbuotojų, aktorių vaikai. Mokyklos metais ilgą laiką nežinojau ir net nelabai norėjau žinoti, ką veiksiu gyvenime, bet teatras, literatūra, dramaturgija visada buvo kažkur šalia kaip savotiškas atsarginis išėjimas. Dramaturgiją pradėjau kurti norėdamas geriau pažinti praktinį teatro kūrybos procesą ir išbandyti save, nes nebetenkino savimi patenkinta apatija kritikos profesiniame lauke, o ir teatro kritiko veikla nebeteikė tam tikros kūrybinės satisfakcijos.

Koks išsilavinimas reikalingas teatro dramaturgui?

Viena vertus, manau, kad teatro dramaturgas privalo turėti kuo platesnį humanitarinio profilio išsilavinimą, suteikiantį teksto (nebūtinai rašytinio) skaitymo, analizės, suvokimo ir kūrimo įgūdžius. Kita vertus, teatro dramaturgas turi domėtis žmonėmis, juos stebėti, gebėti padaryti tam tikrų apibendrinimų, pastebėti archetipų, bet nepražiopsoti žmogaus labai paprastų, gyvenimiškų keistenybių, ekscesų ir netobulumų. Todėl, manau, teatro dramaturgijos geriausia mokytis iš teatro ir gyvenimo praktikos.

Ko šiandien iš dramaturgų tikimasi dažniau – naujos pjesės ar pagalbos kuriant spektaklio dramaturgiją iš įvairių tekstų?

Gal dėl to, kad profesionalių teatro dramaturgų (ne pjesių autorių) Lietuvoje, galima sakyti, nėra, režisieriai retai nori į spektaklio kūrimo procesą įsileisti lygiavertį kūrybinį partnerį. Daugelis režisierių turbūt jaučiasi kur kas saugiau rankose turėdami literatūros kūrinį.

Jums dramaturgija yra individuali ar kolektyvinė kūryba?

Dramaturgija man yra individualaus darbo su savimi ir kolektyvinės kūrybos derinys. O dirbti, aišku, visada smagiau su žmonėmis – bendraminčiais ar kitaminčiais. Tiek su pirmais, tiek su antrais savaip įdomu.

Ar vadovaujatės kokiomis nors dramaturgijos rašymo taisyklėmis?

Dvi taisykles turiu. Neskubėk ir būsi pirmas – įdomiausi dalykai gimsta gyvo proceso metu ir paprastai – netikėtai. Čia pirma. O antra: jei gali išsisukt nerašęs – tai ir nerašyk. Kol kas savimi didžiuojuos – nesu parašęs beveik nieko, o gimė trys savaip sėkmingi spektakliai.

Ar šiais laikais teatro institucijoms reikalingas etatinis dramaturgas?

Etatinis ar neetatinis – ne taip turbūt ir svarbu. Daugelis mūsų teatrų vadovų ir režisierių – esu tikras – net neskiria dramaturgo („dramaturge“) nuo pjesių autoriaus („playwright“). Bet čia jau mūsų tautinės ir teatrinės mokyklos palikimas. Aš manau, kad reikalingas. Bet, jaučiu, manančių priešingai arba tiesiog abejingų yra kur kas daugiau.

Pjesė šiandien – specialiai teatrui skirtas tekstas ar savarankiškas literatūros kūrinys?

Kad turbūt reta leidykla leidžia sau tokią prabangą – leisti knygų pavidalu pjeses. Gal tik nebent du – koks Marcinkevičius arba Ivaškevičius. Užsienyje yra ir kitokių pavyzdžių, bet turbūt Lietuvoje pjesių autoriai vis tiek labiau susieti su teatrinėmis institucijomis. Nors „Dramokratijos“ ar „Jauno teatro dienų“ pavyzdžiai rodo, kad nacionalinės dramos poreikis turbūt auga.

Didžiausią įspūdį jums palikusi lietuvių autoriaus pjesė.

Marcelino Šikšnio-Šiaulėniškio „Pilėnų kunigaikštis“. Tautos ir teatro autoportretas.

Koks mėgstamiausias jūsų spektaklis ar teatro režisierius?

Kasdien vis kitas. O jei jau visai banaliai, tai tas, su kuriuo dirbi šiuo metu.

SILVIJA ČIŽAITĖ-RUDOKIENĖ

Kūrė dramaturgiją spektakliams: „Akvariumai“ (chor. Aušra Krasauskaitė), „Godos“ (chor. Birutė Letukaitė), „K.ID“ (chor. Erika Vizbaraitė).

Dramaturgė Silvija Čižaitė-Rudokienė. Elijaus Kniežausko nuotrauka

SILVIJA ČIŽAITĖ-RUDOKIENĖ: Dar studijų metais, menu, kalbėjome, jog lietuvių dramaturgija itin nepatogi teatro scenai. Ji žavi skaityti, tačiau sudėtinga perkelti į sceną.

Kokiomis aplinkybėmis pradėjote dirbti teatro srityje?

Dabar turbūt galėčiau pradėti istoriją nuo Adomo ir Ievos arba kokį eilinį pseudoefektingą pamfletą apie tai, kaip visą gyvenimą svajojau būti režisiere, aktore ar menininke, o tapau tik teoretike… Bet, deja, viskas ganėtinai banalu: menotyros studijos, teatrologijos kryptis, teatrologijos magistras, darbas Nacionaliniame Kauno dramos teatre ir taip toliau.

Koks išsilavinimas reikalingas teatro dramaturgui?

Kažin ar žmogų gali apibrėžti išsilavinimas ir juoba tokios, sakyčiau, praktinės srities kaip dramaturgija. Nūdienos aukštojo mokslo opas ir skaudulius žino visi, ir nemanau, kad bėra prasmės kartotis. Tad ar galima išmokyti būti dramaturgu? Greičiausiai bent jau apmokyti (kaip ir aplopyti) galima – pagal taisykles, kaip priklauso. Bet tikiu, jog būtent išmokus taisykles, norint būti tuo išskirtiniu profesionalu, reikia turėti cinkelio ir drąsos jas laužyti. Ir laužyti ne banaliai, apsišaukiant maištininkais ar pan., bet gebėti tiesiog būti įdomiai. Žodžių „originalus“ ar „kūrybingas“ nevartoju. Tai ir taip jau tapo pernelyg nuvalkiotais terminais. Beje, savęs nei dramaturge, nei kūrėja nelaikau. Tiesiog turėjau puikias kelias progas. Teko ir paslysti, suklysti, gailėtis, mokytis, vėl stoti. Kaip ir dirbant bet ką kitą.

Ko šiandien iš dramaturgų tikimasi dažniau – naujos pjesės ar pagalbos kuriant spektaklio dramaturgiją iš įvairių tekstų?

Manau, kiekvienas kūrėjas tikisi individualiai. Galbūt tiesiog kartais dvi galvos geriau už vieną, galbūt reikia pasidalyti kūrybine našta, o galbūt tiesiog norisi, kad kažkas padėtų atrasti tuos paskutinius taškus. Visgi, kad ir kaip žiūrėtum, turbūt dažniausiai derėtų kalbėti apie pagalbą, bent jau man taip būna. Teatrologė, rašanti apie šiuolaikinį šokį, kartais pabūna ta trečiąja akimi šokio spektaklio kūrybiniame procese.

Jums dramaturgija yra individuali ar kolektyvinė kūryba?

Mane asmeniškai prigauna tokie klausimai. Kaip skaitantis ir stebintis žmogus, niekada nedrįsčiau dramaturgijai uždėti brūkšnio, t. y. štai nuo šiandien ji tapo kolektyvinė. Bet kaip mačiusi šiek tiek praktikos performatyvaus meno pasaulyje žmogus, sakyčiau, kad tai yra ir kolektyvinio darbo išraiška. Tiesiog ieškojimas kartu, ėjimas į pasalą. Arba žmonės vienas kitu pasitiki, gali drąsiai eksperimentuoti ir kažką įdomaus kartu padaryti, arba vienas kitą užgožia, demonstruoja savo ego ir panašiai. Tuomet iš dramaturgo kažin ar išvis yra kokia nors nauda, ar yra prasmė kviestis dirbti drauge.

Beje, kažkur socialinio tinklo padangėse mačiau, jog buvo išreikšta kritika šokio dramaturgijai kaip visiškai beprasmis, iškreiptas kūrybinis reikalas, nors, man rodos, ne šokio atstovas tai rašė. Kritikos, aišku, dabar išvis pas mus negailima, ypač kritikos kritikai. Bet čia jau kita tema. Kad ir kaip būtų, jei žmonėms norisi kurti drauge – kodėl gi ne. Gal tada kažkas, patetiškai kalbant, iš tokio bendradarbiavimo gims. Režisierius ir choreografas, su visa pagarba jų asmenybėms, ne visada turi, o ir privalo būti visų galų meistrais. Jei kūrėją jaudina vienokia ar kitokia tema, tai dar nereiškia, kad joje jis bus viską suskaitęs, suvalgęs ar sužiūrėjęs. Ir čia du įdomūs žmonės gali ką nors įdomaus padaryti.

Ar vadovaujatės kokiomis nors dramaturgijos rašymo taisyklėmis?

Aš nerašau dramaturgijos. Aš nesu dramaturgė. Esu prie šokio spektaklių trigrašį prikišęs asmuo. Į tokį savo pasireiškimą žiūriu kritiškai: kaip mano mylimas ir kartais, deja, pernelyg nuvalkiotas Charlesas Bukowskis rašė kekšei, pavogusiai jo eilėraščius:

„Bet, kaip tarė Dievas,

Užsimesdamas koją ant kojos,

Aš matau tą vietelę, kur sumeistrauta daugybė poetų,

Bet visai nedaug

Poezijos.“

Neverta pult krikštytis dramaturgais. Tai praeis.

Ar šiais laikais teatro institucijoms reikalingas etatinis dramaturgas?

Kyla klausimas, kiek iš viso reikia etatinių teatro institucijoms. Jei režisierius nori dirbti su savo dramaturgu, savo aktoriais, apšvietėjais ir visais kitais, tuomet etato klausimas susvyruoja. Bet ne visi gali būti tais „multitaskinančiais“ robotukais, o tada išgyventi iš „freelancerio“ darbo gali būti sunku. Bet jei yra repertuarinis teatras, tai kodėl negali būti ir etatinis dramaturgas? Repertuarą juk nori nenori kažkuo užpildyti reikia.

Pjesė šiandien – specialiai teatrui skirtas tekstas ar savarankiškas literatūros kūrinys?

Negali atimti iš rašytojo galimybės sukurti pjesę. Tiesiog pjesę: ne teatrui, ne kažkokiam užsakymui ar režisieriui. Negali reikalauti, kad romanai būtų rašomi tik coelhišku stiliumi, nes tuomet didesni pirkimo reitingai. Taip ir pjesės. Jos visada buvo ir greičiausiai visada bus. Kažin ar teatras turi tokią galią staiga pjeses išbraukti iš literatūros ir prisiskirti tik kaip asmeninį nuopelną.

Didžiausią įspūdį jums palikusi lietuvių autoriaus pjesė.

Tomo Šinkariuko „Hambetas“.

Kaip apibūdintumėte šiandieninę teatro dramaturgijos Lietuvoje situaciją?

Manau, kad neapibūdinčiau. Čia pokštauju. Pas mus taip įprasta kartoti, kad viskas teatre yra blogai, jog kartais pasakydamas gali būti apšauktas neišmanėliu, neprūsa ir dar kokiu žaviu būdvardžiu. Žinoma, pritariu, netgi labai palaikau kritinės minties egzistavimą, ji privalo būti, tačiau ne savipakankama – turiu omeny, kritika dėl kritikos atrodo nupiepusiai.

Dar studijų metais, menu, kalbėjome, jog lietuvių dramaturgija itin nepatogi teatro scenai. Ji žavi skaityti, tačiau sudėtinga perkelti į sceną. Manau, dabar, atsirandant masiniam teatro, šokio ir gyvenimo dramaturgų gimimo bumui, režisierių ir rašytojų bendradarbiavimui, per kiekybę į kokybę (žinoma, derėtų atsijoti ir pelus nuo grudų, nes tikrai nederėtų nei Mariaus Ivaškevičiaus, Gintaro Grajausko, Rolando Rastausko, Gabrielės Labanauskaitės ir pan. statyti šalia tokių „dramaturgų“ kaip aš ar kiti panašūs).

Koks mėgstamiausias jūsų spektaklis ar teatro režisierius?

Tiesiog banaliai nežinau. Būna, užsidegi kokiu spektakliu ir atrodo, kad tai štai tas vienintelis. Po to tai praeina. Neturiu mėgstamos vienos knygos, turiu sąrašiuką tų, kurias skaitau po kelis kartus ir jos mano gyvenime kažką reiškia (nors gal ir pati net nežinau ką). Taip ir su teatru. Spektakliai, kuriuos gyvai dar ir dar žiūrėčiau, kuriuos atsimenu, pjesės, kurias skaičiau, skaitau, tiesiog turiu kažkur pasidėjusi tarp sąmonės bei pasąmonės stalčiukų ir pirmiausia šauna į galvą atsakinėjant: Oskaro Koršunovo „P.S. Byla O.K.“, NO99 „Kaip paaiškinti paveikslus negyvam triušiui“, „Club Guy & Roni“ ir „Slagwerk Den Haag“ – „Happiness“. Ir dar turbūt „Saulė ledo bokšte“, bet neatsimenu kieno, nes tuo metu tebuvau kokių penkerių metų… Jo vaikystėje taip ir nebaigiau žiūrėti, nes tėvai turėjo išvesti rėkiančią iš teatro, nes koriausi ant scenos gelbėti saulės (čia, matyt, ir bus darbo su teatru pradžia). Studijų pradžioje kažkur tolimiausiame balkono kampe peržiūrėjusi Gintaro Varno „Nekalti“ dar ilgai kartojau „Visi mes norėjome būti nekalti“… Ir dar „Tolima šalis“, „Aura“ – „Ieškojimų kabinetas“. Na, ir tada visi kiti, kurie tikrai yra, bet gal ne šią minutę.
„Teatro žurnalas“ (Nr. 11)
Bernardinai.lt