Lietuvių literatūros klasikė Žemaitė pagarsėjusi itin turtinga, žemaitiškai sodria leksika ir frazeologija. Ypač įdomūs ir saviti tie rašytojos vartojami frazeologiniai perkeltinės reikšmės junginiai, kuriuose per rega suvokiamą išorę – įvairius kūno judesius, veido mimiką – sugebama perteikti subtilius žmogaus vidinio pasaulio, psichikos niuansus.
Liūdesys, sielvartas, nusiminimas, gailestavimas, graudulys dažnai reiškiami frazeologizmais su dėmeniu širdis: širdį paperšo, širdis suskudo, širdį susiėsti, širdį gadinti, širdį užduoti. Su širdimi siejamas ir nerimas: į širdį imtis, per širdį dvilkt ir per širdį dvilktelėti, širdis ne vietoje.
Beveik visi gėdos būseną perteikiantys somatiniai frazeologizmai yra sudaryti su žodžiu akis: akis degti ir akis atidegti, akis badyti, kur akis kišti (dėti).
Neigiamų emocijų raiška Žemaitės frazeologijoje kur kas įvairesnė ir spalvingesnė negu teigiamų. Tai atspindi visoms kalboms bendrą tendenciją: neigiamai konotuoti žodžiai ir posakiai visada sudaro didžiąją emocinio žodyno dalį. Blogis, matyt, greičiau krinta visiems į akis, labiau žeidžia žmogų, todėl jo apraiškoms pavadinti pasitelkiama įvairesnių kalbos priemonių.
Maloniai primename, kad žurnalas „Gimtoji kalba“ yra prenumeruojamas (https://www.prenumeruok.lt/NewSubscription.aspx)
Aktyvavus nuorodą, tereikia į leidinių paieškos langelį įrašyti „Gimtoji kalba“