Donaldas Kajokas. Apie vieną, bet tris Kęstučius

Vasario 16-ąją mus paliko Kęstutis Navakas. Gal savaitę prieš mirtį skambinau jam, į tradicinį: „Na, kaip gyveni?“ silpnu balsu atsakė: „Jau negyvenu, tik laukiu…“ Ir be komentarų buvo aišku ko.

Per savo gyvenimą aš pažinojau, galima sakyti, tris tokius pat, bet ir truputuką kitokius Kęstučius Navakus. Pirmasis buvo jaunas vaikinukas, kuris po kažkurio „Poezijos pavasario“, vykusio dar Lakštingalų slėnyje, šventės dalyvių autobusiuky prisėdo prie manęs ir paklausė, ar galėtų parodyti man savo eilėraščius.

Pažinojau, galima sakyti, tris tokius pat, bet ir truputuką kitokius Kęstučius Navakus.

Po kelių dienų atnešė du sąsiuvinius, viename buvo ne jo, o jo draugės ar draugo kūryba, bet Kęstutis man šito nesakė. Per kitą mudviejų susitikimą buvo patenkintas, kad man kur kas stipresni pasirodė jo sąsiuvinio eilėraščiai (jis pats tuo nėmaž neabejojo!), o aš šypsojaus į ūsą, supratęs, kad šis jo triukas – atseit itin gudrus ambicingo moksleivio bandymas patikrinti, ar mes vieno kraujo…

Antrojo etapo Kęstutis buvo žmogus, kuris išleido pirmąją eilėraščių knygą „Krintantis turi sparnus“ ir ėmė nutuokti tikrąją savo talento vertę. Jau ne mokinys, ne klausinėtojas, o draugas, bičiulis, tikslių formuluočių virtuozas, nepralenkiamas savo poezijos skaitovas, vinilinių plokštelių ir senų kardų kolekcininkas, puikus savo įvaizdžio kūrėjas (nuo paryžietiško dendžio iki vienišo samurajaus su kardu ir katinu), beje, šio pomėgio jis neatsisakė netgi sunkiai sirgdamas. Tai glūdėjo tiesiog jo prigimtyje.

Vis dėlto visų svarbiausia – Kęstutis buvo iš tiesų neeilinio talento poetas, profesionaliai perpratęs ne tik slapčiausius eilėdaros niuansus, bet ir kitas žodžio meno gudrybes; negana to – nėmaž ne prastesnis eseistas, puikus vertėjas iš vokiečių (ir ne tik!) kalbos, įdėmus kultūrinės spaudos apžvalgininkas, turintis subtilų humoro jausmą, nestokojąs ir šoumeno savybių.

Taigi – madingom drapanom vilkįs dendis, įvairiausių literatūros festivalių nepamainomas dalyvis, reiklus literatūros proceso vertintojas, bičiuliškų pobūvių siela, estetas iki kaulų smegenų, kita vertus, ir gana verslus žmogus, sykiais gebantis pinigų prasimanyti, regis, iš oro, tačiau turtų nesusikrovęs, kūrybines galias nukreipęs kita linkme, visą save atidavęs literatūrai. Beje, Kęstutis ar tik nebus pats jauniausias rašytojas, apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija…

Tikslių formuluočių virtuozas, nepralenkiamas savo poezijos skaitovas, vinilinių plokštelių ir senų kardų kolekcininkas, puikus savo įvaizdžio kūrėjas.

Išskirtinis gyvenimo etapas – „Septynių vienatvių“ knygynas, įkurtas Kauno senamiestyje drauge su verslo partnere. Kas ten žino, lyg ir verslas, lyg ir ne, tačiau rašytojams, apskritai kultūros, meno žmonėms tai buvo gaivaus oro gurkšnis, boheminė, sykiu ir intelektualinė atgaiva.

Atsimenu kišenės dydžio Kęstučio „kabinetą“ ir nuotrauką, kurioje jis nufotografuotas su prezidentu Valdu Adamkumi, atseit – kad visokie tikrintojai pernelyg griežtai nesikabinėtų, žinotų, su kuo turi reikalą… Vis dėlto tą laikotarpį turbūt galima vadinti ir tam tikra kūrybine pauze, galbūt net krize, apie kurią jis užsimena savo esė „Tuščia vieta“: „Trejus metus <…> ne tik nerašiau, bet beveik ir neskaičiau.“

Atsisakius, deja, vien skolas atnešusio knygyno, tarsi iš naujo teko mokytis ir, anot jo paties, ieškoti to, ką kadaise buvai radęs, bet nežinia kur užkasęs. Užsimindavo, kad norėtų rašyti visai kitokius eilėraščius nei anksčiau, ką, tiesą sakant, vėliau ir padarė – ėmė rašyti ne tik puikią eseistiką, bet išleido ir iš tiesų originalių eilėraščių knygas – „100 du“ ir „Net ne“. Tai jau skaudesni, gelmiškesni, kitokie tekstai.

Gebėjimo žaisti gražiais paviršiais neatsisakyta, bet vietom šiam pomėgiui tarsi stengiamasi užminti ant gerklės. Sakytum, autorius apsisprendė – kalbant apie tave itin kamuojančius, gal net gyvybiškai tau rūpimus dalykus, svarbiausia laiku sustoti, nutilti, verčiau pasakyti per mažai, negu per daug.

Tai jau trečiasis Navako gyvenimo etapas, mano pažintas Kęstutis Nr. 3 – pastarųjų keliolikos metų žmogus, vaizdžiai šnekant, sąmoningai pasirinkęs samurajiškos savižudybės kelią, atsisakęs paskutinių arogancijos likučių, sklidinas geranoriškumo, atjautos, kone visiems atlaidus, nelauktai atviras, paslaugus, iš tiesų panašus į gyvenime daug vėtytą ir mėtytą dviejų sūnų tėvą.

Žmogus, vaizdžiai šnekant, sąmoningai pasirinkęs samurajiškos savižudybės kelią.

Veikiausiai taip ir buvo – jo gyvenime nestigo nei spalvų, nei atspalvių, nei amerikietiškų kalnelių, tos patirtys leido jam vėliau sukurti kelis netradicinius romanus, populiarias knygeles vaikams, atsimenu jį sakius: „Norėčiau parašyti knygą, kurioje būtų vien stilius…“ Ką ši frazė reiškė, tik jis težinojo. O gal nė jis. Vienu metu buvo užsidegęs išleisti maisto receptų knygą, bet, subūręs draugėn stipriausius, jo galva, Lietuvos poetus, ėmė ir išleido pavyzdinį poetinių receptų leidinį – „Lyrika plius“.

Paskutiniaisiais gyvenimo metais buvo itin kūrybingas, jau posilpnio kūno, bet pavydėtinai skaidraus proto, mėgo kartoti Rytų išmintį: „Jeigu iškilo problema, spręsk ją! Jeigu ji neišsprendžiama, gyvenk taip, tarsi jos nebūtų!“

Kai paskutinį kartą aplankiau jį Molėtų gatvės namelyje, ištiesė ranką: „Tik nespausk stipriai.“ Atsisveikinant – paskutinė dovana: Bruce Lee „Stulbinančios mintys“. Neilgtrukus ir išėjo. Beveik samurajiškai.

Vasario šešioliktąją.

Turbūt visų laikų šilčiausią Lietuvos žiemą.

METAI, 2020 02

LRT