Donaldas Kajokas: kai reikia, Sukilėlių prospektas man virsta Su upe

Kaunietis poetas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Donaldas Kajokas šįmet išleido 17-ąją savo knygą – eilėraščių rinkinį „Apie vandenis, medžius ir vėjus“, ir nors D.Kajokas yra ir romanų, esė autorius, vis dėlto jis poetas. Iš Dievo malonės.

Naujausioje D.Kajoko knygoje atsiveria krikščioniškoji vaizdinija ir budistinė tuštuma, vos girdimas dialogas ir griaudinti tyla, peizažai akiratyje ir peizažai atmintyje, išminčiaus šypsena ir kvailio išvedžiojimai, lietuviška senovės Kinija ir senoviškai kiniška Lietuva.

– Prisipažinsiu – neturiu tau nė vieno klausimo, visi atsakymai – knygos „Apie vandenis, medžius ir vėjus“ eilėraščiuose, nejau dabar klausiu, kodėl rašai apie vėjus (ne vėjus). Bet vis tiek pasakyk, kaip pasirašė ši knyga, apie kurią daugelis sako, kad ji – tobula?

– Po rinkinio „Kurčiam asiliukui“ jau galvojau, kad su eilėraščiais atsisveikinta. Turėjau keletą kitų sumanymų, bet kaži kas tarsi paėmė už rankos ir truktelėjo atgalios – vėl poezijos pusėn. Priešintis buvo beviltiška. Supratau viena – apie man itin svarbius dalykus privalau rašyti lyg ir paprasčiau, atsiremdamas ne į greitai besikeičiančias technologines naujoves, civilizacijos grimasas, o į esminius žemės sandus. Tokie man pasirodė esantys vandenys, medžiai ir vėjai. Aišku, ir visa, kas šalia jų, virš jų, juose. Žvirbliai, debesys, vabzdžiai etc. Taip bemaž per ketverius metus ši knyga ir pasirašė.

O apie visokias tobulybes, ypač žmogiškąsias, galima kalbėti tik su šypsena lūpose. Kita vertus, anot Salvadoro Dali, nebijok tobulumo, vis tiek jo nepasieksi.

– Iš eilėraščių atrodytų, kad esi gamtos žmogus, vienišas, nušvitęs, tačiau gyveni paprastame daugiabutyje viename iš miesto miegamųjų mikrorajonų ir vandenis, medžius ir vėjus regi iš ketvirto aukšto balkono? Tau jau nebereikia jokių išorinių apčiuopiamybių?

– Kaip nereikia? Tų apčiuopiamybių ir knygoje, ir mano gyvenime apstu. Pastaraisiais metais jų net pagausėjo. Na ir kas, kad gyvenu ketvirtame aukšte, kad už rytinio lango šniokščia Sukilėlių prospektas. Kai reikia, jis man pavirsta Su upe, o išėjęs pasivaikščioti su Šunele gretimoje pievoje sutinku senų ir naujų bičiulių – liepaičių, kaštonų, šermukšnių, beržų… Tarkim, prieš dvejus metus susipažinau su labai gražia drebule, nustebau – lapkritį beveik visų medžių nukritę lapai yra rudi, o jos – sodriai violetiniai.

Tik stebėk ir stebėkis. Liesk, uosk, klausykis. O kai švysteli saulė, tai ir nušvitęs pasijuntu. Tada jau iš tiesų – kaip širdy, taip ir ant žemės.

– O žmonės? O drebulių tolimesnėse pievose ar kokių bambukų pažiūrėti nesinori? Dabar visi taip keliauja visur. Sako, kad tai gyvenime smagiausia.

– Kam smagiausia, tas tegu ir keliauja. Žmonių man užtenka ir čia – yra artimieji, yra šuo ir keletas tikrų bičiulių, ko daugiau? Juoba kad ir tolimiausių pievų drebulės bei džiunglių bambukai, kai atidžiau įsižiūriu, įsibūnu, būtinai praeina pro mano langą. Kita vertus, nesu absoliutus namisėda, sykiais išeinu į Kauno centrą, sykiais nusibeldžiu į kokį Lietuvos miestą ar sodybą, sykiais – į miestus už Lietuvos, kas be ko, būna visai smagu, tačiau nepasakyčiau, jog smagiausia gyvenime. Tiesiog kiekvienam savo.

– „Viskas yra rūkas“, – kadais yra pasakęs Koheletas (Ekleziastas), tu, regis, sakai, jog viskas yra vanduo, medžiai ir vėjas. Tai – kaip ir tas pats rūkas, bet ne visai – žodžių skaičius skirtingas, o jis taip pat svarbus, ar ne? Kita vertus, kiekvienas tavo eilėraštis tarsi turi savąją išvadą (pamatymą, nuostabą), sąmoningai nesuvedamą į kokią nors bendrą, visuotiną arba net ją paneigiant, nors eilėraštis gimęs/atsiradęs tarsi iš bendrumo, to paties šaltinio patirties. O gal ne? Tavo eilėraščiai gimsta, atsiranda, nušvinta, išmąstomi, išmedituojami?

– Gal ir nesakau, kad viskas yra vandenys, medžiai ir vėjai, greičiau per tuos kertinius sandus mums dažniausiai ir suteikiama malonė patirti, nujausti esant tą mįslingąjį visa ko pagrindą, arba tiesiog Viską. Kai supratau, kad – vos ne per švelnią prievartą – jau rašau naują knygą, kaipmat atsirado ir siektinas eilėraščio modelis, ir kaži kokia pasąmoninė programa, kuri beveik nepriklausomai nuo mano valios turėjo būti įvykdyta. Tada ėmė vibruoti, sykiais ir atvibruoti tai, kas virto tekstais, tinkančiais knygai. Kai kurie ir netinkančiais.

Ir šiandien, kai knyga jau išleista, dėl kai kurių eilėraščių nesu tikras, vienas kitas tekstukas atrodo pernelyg protingas, mat kalba ganėtinai plikomis minčių konstrukcijomis, nors būtų geriau, kad tą patį, tik gelmiškiau, atsargiau, praneštų, tarkim, vaizdas, ritmika, pauzė ar kitos poetinės priemonės.

– Oi, skaičiau pavienius eilėraščius, tik vėliau pastebėjau skyriaus „Ekleziasto vynuogynas“ pavadinimą. Ar labai nusidėjau padrikai skaitydama? Vis dar suveikia stereotipas, kad kiekvienas eilėraštis visų pirma yra savarankiškas, ir poezijos knygą gali skaityti atsiversdamas bet kur, tai turi daug žavesio, dažnai perskaitai eilėraštį, būtent sau, kuris surezonuoja visa jėga, poezija tos galios turi apsčiai. Vis dėlto kiekviena knyga turi savo struktūrą, kurioje poezija atsiskleidžia dar kitaip, gal išsamiau? Kiek dėmesio skiri struktūrai, kiek ji svarbi knygai „Apie vandenis, medžius ir vėjus“? Kokia „Vandenų, medžių ir vėjų“ struktūra, norint geriau visa tai pažinti, norint ne vien susirezonuoti?

– Padrikai skaitydami kur jau čia nusidėsime, tarsi nesame padarę didesnių nuodėmių…

Šiaip jau, aišku, kiekvienas eilėraštis yra savarankiškas, bet man knyga daugiau žavesio, informacijos ir jėgos teikia tuomet, kai pajuntu, jog tam tikra griežta seka sudėtų eilėraščių suma yra tarsi didesnė už padrikai skaitomų lygiai tų pačių eilėraščių sumą. Mandrokai užlenkiau, tad pasakysiu žmogiškiau: man struktūra labai svarbi, ji turi virsti dar vienu kūriniu, tvirta tekstų arka, bet sudėta ne iš žodžių, o iš eilėraščių. Tai ne tokia jau lengva užduotis. Jeigu to nenutinka, dažniausiai rankose laikome tekstų kratinį, bet ne ištikusią, buvimu išbūtą, gal net už patį autorių – tą susigūžusį, kasdienį – erdvesnę poezijos knygą.

– Taigi dabar su eilėraščiais tai jau tikrai atsisveikinta. (Juokauju, prisimenant „Kurčiam asiliukui“.) Rašai kokį dvitomį romaną. O, be rašymo, ką veiki? Nors ir į šį klausimą atsakymas yra naujausioje tavo knygoje: „jei liaučiausi kaipmat/ ir su visam rašyt eiles/ ir pulčiau rūpintis tvorom/suklypusiom lesyklom/ langų plyšeliais ir padangių trupinėliais/ jei stengčiausi šią gilią žiemą/ išgyvent ir tiek-/ tai būtų nuostabus iš koto/verčiantis likimo virsmas!/ iki mirties tiesą sakant/ kito didesnio nuotykio/ir neplanuoju“. Taigi, rašytum nerašydamas ir vis dėlto, kuo dabar maitini tą šaltinėlį?

– Su eilėraščiais gal ir atsisveikinta, nors niekada nesakyk niekada. Mat ir prieš šią knygą galvojau su jais jau atsisveikinęs.

Atvirai kalbant, turiu dar kelis sumanymus, kuriuos norėčiau įvykdyti. Nors gal derėtų sakyti kitaip – ne įvykdyti, o vykdyti. Tiesiog mėgautis pačiu procesu, neįsipareigojant pasiekti kokį nors rezultatą. Jau ne vienus metus procesas man kur kas svarbesnis, vertingesnis už rezultatą. Beje, turiu galvoje ne vien literatūrą.

Taigi, mėgautis pačiu procesu. Tai ir būtų tasai tavo minimas šaltinis. Žvirblis rankoj. O gal zylė. Arba nerašymas rašant. Rašymas nerašant. Kitaip tariant, dar vienas nuotykis, kai

drakono žingsneliais

minkštais nedrąsiais

žinai kad ateina

nežinai kas įeis

– Taip, būtent tą, paskutinį knygos „Apie vandenis, medžius ir vėjus“ eilėraštį ir turėjau galvoje neva tavęs klausdama (todėl ir mėginau kaip nors pasukti, o greičiau – pagudrauti klausdama). Visi atsakymai toje knygoje, ne kitaip.

Kalbino Enrika Striogaitė
Šaltinis čia