Donata Mitaitė. Laiškai per Atlantą

Kazys Bradūnas šiandien – neginčijamas lietuvių literatūros klasikas. Eugenijus Matuzevičius, Viktorijos Daujotytės pavadintas „žemininkų broliu“ (1), nežiūrint nedideliu tiražu išleistos ir labiau to meto Lietuvos istoriją, o ne poeto kūrybą apžvelgiančios Mindaugo Tamošaičio monografijos (2), tampa vis labiau fonine, menkai bematoma figūra, kurią labai šiltai, taikliai ir objektyviai laidotuvių dieną apibūdino Vytautas Kubilius:
Vienintelis, kuris domėjosi kitu, džiaugėsi, palaikė. Buvo kultūrinių akcijų širdis. Visi Mačernio minėjimai, knygos išleidimas ir muziejaus kertelė – tik per jį. Jis atkakliai gynė ir stūmė. Buvo ištikimas savo kartai – siuntė Bradūnui knygas, kai tai buvo pavojinga. Pasiuntė kone visus Mačernio eilėr. nuorašus.

Kaip gyveno B. Krivicko žūtimi, tos vietos atradimu. Tie draugai buvo jame ir su juomi. Jungė vienintelis aną prieškario epochą su kruvina stalinistine. Išliko dėl savo geranoriškumo, komunikabilumo. Jį barė jau 1946 m., paskui 1950/2 m., ir jo balsas turėjo prislopti, netekti intymumo gaidų ir raminančios elegijos. Bet liko atviros širdies, be galo ištikimas savo kraštui (3).

Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugoma apie trisdešimt K. Bradūno laiškų E. Matuzevičiui ir apie septyniasdešimt E. Matuzevičiaus laiškų K. Bradūnui. Dar pora K. Bradūno laiškų yra Literatūros ir meno archyve Vilniuje. Laiškai rašyti 1956–1990 m., daugiausia 1957–1959 m., yra nemažai metų, kai dėl įvairių priežasčių nerašyta visai.

Šiek tiek prie abiejų poetų draugystės istorijos ir jųdviejų epistolikos buvo prisiliesta, vienas kitas laiškas pacituotas knygoje „Kazys Bradūnas. Archyvai“ (4), tačiau ten šie laiškai buvo tik viena nedidelė, nors ir svarbi, tema. Apie laiškus užsimena ir minėtos monografijos autorius M. Tamošaitis. Pasistengsime atidžiau įsiskaityti į poetų korespondenciją.

Pradedantieji literatai K. Bradūnas ir E. Matuzevičius, gimę tais pačiais 1917 metais, susipažino dar mokykliniais laikais ir būtent laiškais – tuometiniams gimnazistams literatams, jau publikuojantiems savo rašinius moksleivių spaudoje, tai buvo įprasta.

M. Tamošaitis cituoja Eugenijaus ir Leonardo Matuzevičių muziejuje Krinčine saugomus poeto prisiminimus: „Parašai laišką, kad skaičiau žinutę, kad patiko, gal susirašinėsim“ (5).

1937 m. K. Bradūnas, E. Matuzevičius, Mamertas Indriliūnas, Bronius Krivickas, Alfonsas Čipkus (būsimasis Alfonsas Nyka-Niliūnas) ir nemažai kitų žinomų ar šiandien primirštų literatų įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą Kaune, įsitraukė į studentų ateitininkų meno draugijos „Šatrija“ veiklą. Nuo 1940 m. jie tęsė studijas Vilniuje. Po karo K. Bradūnas ir E. Matuzevičius atsidūrė skirtingose Atlanto pusėse, susirašinėti pradėta daugiau kaip po dešimtmečio.

Rašant apie sovietinio laiko epistoliką, svarbu nepamiršti, kad „1944 m. antroje pusėje pradėjo veikti LSSR NKGB–MGB V skyrius (tarptautinės ir vietinės korespondencijos tikrinimas ir cenzūra). <…> 1946 m. sausio mėn. SSRS MGB įsakė LSSR MGB V skyriui tikrinti visą pašto ir telegrafo tarptautinę bei vidaus (sąjunginę) korespondenciją. <…>

Pirmaisiais antrosios sovietinės okupacijos metais saugumo organams stigo operatyvinių žinių, todėl buvo siekiama patikrinti kuo daugiau laiškų, o vėliau – tik tikrinamų, sekamų asmenų ir pasirinktus laiškus“ (6). Be abejo, abu – ir K. Bradūnas, ir E. Matuzevičius – rašė vienas kitam puikiai žinodami, kad laiškus skaito ne tik juodu.

Akivaizdu, kad į nematomą skaitytoją įvairiais būdais atsižvelgiama, bandoma kaip nors kontroliuoti pašto siuntas, todėl poetai surašo ilgus siunčiamų ir gautų knygų sąrašus, pamini, kokias knygas ir kurios dienos laišką gavo, o kokių – dar ne.

E. Matuzevičius vis ieško siuntoms saugesnio kelio, todėl prašo K. Bradūno knygas siųsti registruotomis banderolėmis (be pagrindo tikisi, kad, neįteiktos gavėjui, grįžtų siuntėjui), siūlo rašyti ne namų adresu, o į Rašytojų sąjungą ar į žurnalo „Jaunimo gretos“ redakciją, kurioje kurį laiką dirbo.

Tai vieno, tai kito laiške šmėkšteli ironijos neprašytiems skaitytojams šešėlis, o E. Matuzevičiui kartais visai trūksta kantrybė, jis darosi atvirai sarkastiškas: „<…> liūdnoka, kad Tavo knygų siuntos kažkaip užtrunka, dalis jų kažkur pakelyje „įstringa“, matyt, patenka į „cenzūrinius krematoriumus…“

Žinoma, visa tai liūdna ir tragiška, kai pagalvoji, kokios šia prasme „pažangos“ pasiekė žmonija atomo, gražių kalbų ir žmogaus „asmeninės laisvės“ amžiuje“ (1957.IX.8)7. Kelioms dienoms tepraėjus, jis žada rašyti (K. Bradūnui siūlo tą patį padaryti angliškai) į Maskvą, į Ryšių ministeriją, nes „knygos – pagal taisykles, nepasiekusios adresato, turėtų bent grįžti atgal“ (MLLM P108124), tačiau jos paprasčiausiai dingsta. Galbūt bent dalis jų atsidurdavo kokiuose nors specialiuose fonduose ar archyvuose.

Pirmą kartą E. Matuzevičius rašė 1956 m. gruodžio 7 dieną, atsakydamas į K. Bradūno laišką, kurio nepasisekė rasti. Savąjį E. Matuzevičius pradeda K. Bradūno eilėraščio „Paminklas“ pirmąja strofa („Mano protėviai šį kampą rinkosi / Ir užmigo pilkapiuos ramiai – / Mano kraštas – didelis milžinkapis: /Panemunės, pajūriai, pašešupiai…“) ir emocinga, bet ir dalykiška įžanga: „Po tiek laiko… Vėl lyg pajutau, išgirdau Tavo gyvą balsą.

Didelis, nuoširdus ačiū už laišką, rašytą 1956.XI.19 d. Jį gavau maždaug po dviejų savaičių. Ir pats šį mano laišką turėtum gauti maždaug po 10–14 dienų.“ E. Matuzevičius beveik visada ant gautų vokų užrašo datą, kada laiškas jį pasiekė. Pirmajame laiške akivaizdžios visos svarbiausios tolesnio susirašinėjimo temos, šiek tiek – ir retorika:

Dažnai, eidamas Pilies gatve arba ta gatvele prie filharmonijos, kur kadaise Tu esi gyvenęs, prisimenu Tave, visus tuos mūsų anuometinius literatūrinius reikalus, prisimenu mūsų pokalbius apie literatūrą, svajones, planus… Ir tą lyrišką graudžią dainą „Kur tas šaltinėlis?..“ O be Tavęs ir be Vytauto M. – dabar jos niekas taip gražiai, širdingai nebedainuoja. O gal per daug mano širdin ir atmintin įkrito anas dainavimas, kuris, rodos, pirmą kartą suskambėjo Kaune, Čepurnos restorane, 1940 m. pavasarį…

Aš paskutinį kartą Bronių ir Mamertą mačiau dar vokiečių okupacijos metu. Paskui, užėjus taryb. armijai, aš kurį laiką mokytojavau provincijoje. O Bronius irgi mokytojavo – tik kitoje vietoje, Biržuose. Mamertas, atrodo, gyveno kaime, namie. Jis labai tragiškomis aplinkybėmis žuvo, rodos, kartu su broliu. O Bronius gyveno ilgiau. Metė mokytojavimą ar buvo priverstas mesti. Paskui po metų ar dviejų lyg dingo be žinios. Spėjama – žuvo. Tuo laikotarpiu vyko aštri klasių kova kaime. To nepergyvenus, nemačius, sunku suprasti visą įvykių tragiką, sudėtingumą ir baisumą.

Tai, kas jam žinoma apie B. Krivicką ir M. Indriliūną, E. Matuzevičius parašė pirmame laiške ir daugiau prie jų likimo negrįžo, tik jau 1988 m. paminėjo televizijos laidą „Tragiškoji Mačernio karta“, kur ir jie buvę prisiminti. O Vytauto Mačernio likimas ir kūryba abiem poetams tapo esmine ilgų metų tema, bent jau skaitytuose laiškuose užbaigiama 1990 m. kovo 8 d. K. Bradūno, besirengiančio pirmai kelionei į Lietuvą, eilutėmis: „Norėsime siektis ne vien tėviškių, bet ypač su Kazyte norėsime nukeliauti ir į Šarnelę ir prie Tatulos ir nulenkti galvas prie Vytauto ir Mamerto kapų“ (MLLM 4037). K. Bradūnas rengė V. Mačernio kūrybos knygą (išleista „Poezija“, 1961) ir E. Matuzevičius buvo jam visokeriopos medžiagos šaltinis. Pačioje susirašinėjimo pradžioje, 1957 m. sausio 12 d. laiške, K. Bradūnas dėsto:

Turiu vieną didelį, turbūt patį didžiausią ir patį brangiausią prašymą. Tavo laiškuose Albinui (8) skaičiau, jog Vytauto M. raštai nežuvę. Ar negalėtum man jo „Metų sonetus“ nurašęs atsiųsti? Jei nepatogu visus iš karto, tai dalimis. Gal turi po ranka ir kitus pavienius jo eilėraščius, neįklasifikuotus į „Metų sonetus“. Nurašyki ir juos.

Vytauto kūrybą noriu matyti visą prieš akis ir turėti visą po ranka. „Vizijų“ nesiųski. Jas turiu. Jos išleistos atskira knyga. Jei įmanoma, tuoj pat laiškan įdėki ir Vytauto kokią nuotrauką. „Žemėj“ didinom iš vienos mažos grupinės, todėl taip neryškiai atsimušė (9).

Eilėraščių nuorašų ir nuotraukų K. Bradūnas prašė ne kartą, o 1959.II.23 prašė parašyti tikslias V. Mačernio gimimo ir mirties datas bei jo „mirties aplinkybes <…> paprastai ir tikroviškai, be jokių legendinių pagražinimų“ (MLLM 40362).

Žinodamas jau minėtas siuntimo problemas, K. Bradūnas instruktuoja: „O tuos sonetus, mielas Eugenijau, siųski ne visus iš karto, bet po kelis, kukliai savo ranka surašęs ant atviručių ir šiaip laiškuos. Siųsdamas juos sunumeruoki. Jeigu vienas kitas pakeliui dingtų, žinosime kurie“ (MLLM 40347).

Tačiau E. Matuzevičius kartais siunčia ir rankraščius (dažna jo laiškų frazė „pridedu pasiskaityti“), primindamas: „Rankraštinius pavyzdžius man grąžink. Noriu atiduoti į Mokslų Akademijos rankraštyną“ (MLLM P60602). Vieno eilėraščio siuntimą jis bandė komplikuoti: „Nesiunčiu jo eilėr. „Malda į šv. Kazimierą“ – jį gal turi arba prisimins Paulius J. [Jurkus] ar kas kitas, prieš Vyto mirtį buvęs arčiau prie jo“ (MLLM P108127).

Aišku, E. Matuzevičius baiminasi ne tuščiai, 1944 m. parašytame eilėraštyje akivaizdus V. Mačernio požiūris į artėjančią Raudonąją armiją: „Ar tu leisi, kad baltoji / Mūsų žemės Lelija / Po raudono žirgo kojom būtų amžiams sutrypta.“ K. Bradūnas pasirodo neblogai pažįstąs sovietinę naujakalbę: „<…> eilėraštį apie Kazimierą būtinai atsiųsk. Tik tuo atveju prirašyk prie jo komentarą, kaip tie visoki prietarai eilėraštį sugadina.

Tada, manau, reikalas bus tikresnis“ (MLLM 40360). Be ironijos, kuri akivaizdi, šiame komentare Kazimieras, matyt, kad perliustruotojams ne taip kristų į akis, paliekamas be „šventumo“. Taip pat neutraliai rašo ir E. Matuzevičius: „Tą Kazimierinį eilėraštį siunčiu irgi antrame, atskirame voke“ (MLLM P108139).

Jei įtarimų galintį sukelti eilėraštį siunti atskirame voke, jis, jei dings, nepradangins kitko. Beje, E. Matuzevičius frazę apie siunčiamus V. Mačernio eilėraščius dažnai įterpia į tekstą, neišskirdamas, kaip kitos temos, nauja eilute. Matyt, tiesiog nenorėta atkreipti neprašytų skaitytojų dėmesio.

Skaitant E. Matuzevičiaus laiškus ne visada įmanoma atskirti sovietinę retoriką kaip savotišką kamufliažą, skirtą perliustruotojams, ir sovietinę retoriką, kuri, gal jam pačiam to nepastebint, jau yra įaugusi į jo kalbą. Dažnai laiškuose E. Matuzevičius rašo „tauta, liaudis“, tarsi niekaip negalėtų pasirinkti tarp prieškaryje įprastos „tautos“ ir sovietmečiu ypač įtvirtintos „liaudies“.

Jau cituotame pirmajame laiške K. Bradūnui jis rašo apie „vokiečių okupaciją“, kas skamba įprastai, bet paskui – „užėjus taryb. armijai“ (čia jau dviprasmiška – „užeina“ priešų ar bent nedraugiškos armijos), „vyko aštri klasių kova“ (sovietinės kalbos štampas).

Įdomūs netyčiniai prasitarimai, liudijantys apie besiskiriantį poetų erdvės suvokimą: K. Bradūnui „čia“ – visas laisvasis pasaulis, ne tik JAV, kur jis gyvena: „Tiesa, Maironis ir čia leistas keliais atvejais. Tikrai gerai paruošti ir 1952 m. Romoje išleisti „Pavasario balsai“ (10). Žurnalas „Inostrannaja literatura“ iš tiesų buvo vienas geriausių Sovietų Sąjungoje, tačiau prie jo pavadinimo E. Matuzevičiaus pridėtas įvardis yra kiek netikėtas: „Skaičiau mūsų žurnale „Inostrannaja literatura“ (rusų kalb.), kad neseniai išėjo Kanados poetų antologija“ (59.III.22, MLLM P60602).

Pati V. Mačernio poezija laiškuose komentuojama menkai, dažniausiai aiškinamasi eilėraščių tvarka, pavadinimai ir kita, ypač dalykiškas išlikusiuose laiškuose K. Bradūnas, tačiau 1957.VI.6. jis rašo: „Skaitau Vytauto sonetus. Jų susirinko XXVI. Jais aš dabar tik ir tebegyvenu. Kai perskaitysiu visus, parašysiu ir tau savo nuomonę“ (MLLM 40351).

Deja, nepasisekė surasti K. Bradūno laiško su ta nuomone. Pats E. Matuzevičius kelis kartus lakoniškai pakomentuoja: „<…> pridedu pasiskaityti keletą Vyto sonetų (X–XV). Yra labai įdomių, bet kai kurie gruboki formos atžvilgiu…“ (MLLM 1081107); „Didelis poetas. Labai lietuviškas. Ir kartu jo sonetų gelmėje plaka klasikos, antikos, renesanso išmintis… Reikėtų jo raštų pilnesnio leidimo“ (MLLM P108121). Daugiau ir esmingiau apie V. Mačernį jis parašo 1957 m., dalindamasis antologijos „Žemė“ įspūdžiais, kaip jam būdinga, ypač reikšmingus žodžius pabraukia:

Labai jau organiškai prie šios antologijos ir prie jos filosofinės krypties pritampa Vytautas Mačernis… Vėliau parašysiu, kokį man įspūdį padarė antologija (kai būsiu visą perskaitęs). Mat, daug kas joje mums, gyvenantiems šių dienų Lietuvoje, neįprasta, nauja, bet kartu velnioniškai įdomu.

Kai kuriuos spręstinus klausimus mes suprantame kiek kitaip, nes esam labai arti tos realybės, tikrovės, kurioje gyvena mūsų tauta ir liaudis. Ir mes būname su tuo paprastu gimtosios žemės žmogumi kartu, kai jis rūpinas ir duona, ir linais, ir cukriniais runkeliais… Ir norime būti su juo (neatplėšiamai) jo sunkioje kovoje (kol kas visų pirma) už būvį, už duoną, už širdies tyrumą ir garbingumą.

Ką padarysi, tokie istoriniai lūžiai, etapai… Todėl mūsuose stipri dar (kaip Tu pavadinai) „dainuotinės“ poezijos srovė. Tam tikro literatūrinio „aristokratiškumo“ šiuo metu Lietuvoje būti negali – tokia realybės ir istorijos logika. Manau, Tu mane supranti. Todėl kol kas pas mus V. Mačernis neleidžiamas. O apie J. Baltrušaičio išleidimą jau yra rimtų kalbų. Tai jau klasika (MLLM P108104).

Šiame fragmente susidvilypuoja ne tik „tauta“ ir „liaudis“, bet ir bemaž visi samprotavimai apie „paprastą gimtosios žemės žmogų“, duoną, cukrinius runkelius ir poeziją. Tiek tas „paprastas“ žmogus, tiek jo „sunki kova“ – klišiniai socrealizmo pasakymai.

Tačiau manipuliuojama ir vienaskaitos bei daugiskaitos pirmaisiais asmenimis: pradėjęs laišką kaip visada vienaskaita, apie tai, kas sovietinėje sistemoje gyvenantiems įprasta ir priimtina, E. Matuzevičius parašo daugiskaita, paskui vėl pereina į vienaskaitą: „Manau, Tu mane supranti.“ Ši frazė tarsi liudytų, kad su kalbomis apie „sunkią paprasto žmogaus kovą“ E. Matuzevičius nėra visiškai susitapatinęs.

Nors pokario kritikos žlugdytas, E. Matuzevičius, kad ir ne visai taip, kaip būtų laisvoje šalyje, rašo eilėraščius, juos spausdina, verčia, dirba redakcijoje, konsultuoja pradedančiuosius rašytojus. Toks yra vienintelis jam tekęs gyvenimas. Gal todėl, o gal vis dėlto žinodamas apie neprašytus skaitytojus, jis ne kartą bando draugui aiškinti, kad ne viskas Lietuvoje blogai: „<…> visad atmink, kad Lietuva gyvena, šventoji tėvų žemė gyva – ji ligi šiol užgydė daugelį skaudžių, karo padarytų žaizdų, ir mes visad nuoširdžiai džiaugiamės tais kultūriniais laimėjimais, kurie objektyviai [pabraukta laiško autoriaus, – D. M.] yra, egzistuoja Lietuvoje pokario metais“ (58.III.27, MLLMP 108135).

Jau baigiantis sovietmečiui jis vėl rašo apie sovietinio gyvenimo sudėtingumą ir pasiekimus, džiaugdamasis, kad dvi lietuvių kultūros šakos susilieja:

O mūsų gyvenimas čia, Lietuvoje, visą laiką buvo sudėtingas (nuo pat 1944–1945 m.). Daug ką jums net sunku suvokti. Žinoma, buvo ir pakilesnių laikotarpių, žymesnių kultūrinių, kūrybinių poslinkių nacionalinės kultūros baruose. Daug nuveikė kalbininkai – mokslininkai (tęsdami P. Skardžiaus, A. Salio, Joniko ir kitų tradicijas). Gerai išsilaikė grafika. Ne smuko, o augo, stiprėjo tautiniai (liaudies) ansambliai…

O mūsų poeziją gaivino ir jūsiškė kūryba. Pavyzdžiui, Tavo poezija turėjo įtakos Just. Marcinkevičiui, Sigitui Gedai, Marc. Martinaičiui ir kai kuriems kitiems poetams. Tai įdomu, prasminga! Dabar, ačiū Dievui, susilieja, susijungia visa lietuvių literatūra, kuriama (ar sukurta) ir Lietuvoje, ir kituose kontinentuose (1989.II.27, MLLM 108158).

K. Bradūną ir E. Matuzevičių, atrodo, ypač sieja laiškuose varijuojama liaudies ir originaliosios kūrybos ryšio tema. 1958 m. K. Bradūnas įsidrąsina tiesiai paklausti: „Džiaugiuosi, kad mano „Morenų ugnys“ Tave pasiekė. Kaip atrodo? Ar tie mano rinkiniai, kuriuos Pačiam prisiunčiau, yra paskaitomi ir kitų mano ir aplamai poezijos bičiulių? Kaip į juos (tuos mano posmus) žiūrima, kaip komentuojama, vertinama? Ar tas mano žodis randa kelią į pažįstamų ir nepažįstamų poezijos draugų širdis?“ (MLLM 40360).

E. Matuzevičius komentavo ir ankstesnes K. Bradūno knygas, vis pabrėždamas, kad jos iš išeivių poezijos jam patinka labiausiai, o atsakydamas į klausimą rašo: „Morenų ugnis“ dažnokai paskaitau ir vis labiau pamilstu. Kaskart atsiveria nauja, gaivesnė prasmė. Ir visa tai (svarbiausia!) giliai lietuviška, su savotiška filosofine potekste, kurios šaknys remiasi į mūsų tautos istoriją“ (MLLM P108140).

Jau gerokai vėliau, jo 80-mečiui skirtame interviu, pats K. Bradūnas pabrėš, kad kaip tik to jis ir siekė jau nuo 1948 m.: „Apeigose“, man atrodo, pradedu paskui visą mano gyvenimą nesibaigiančius lietuviškos kultūros šaknų poetinius ieškojimus“ (11).   Kalbėjimas apie santykį su liaudies kūryba šiek tiek skiriasi, kaip skiriasi poetų gyvenimo situacija. E. Matuzevičius emocingai parašo „Apsaugok, dieve, nuo kosmopolitizmo“ (MLLM P108136) ar kalba apie „kosmopolitinį nuovargį“ išeivijos prozoje (MLLM P108129), tačiau jo laiškuose vartojamo „kosmopolitizmo“ samprata nėra tokia vienprasmiška, kaip galėtų pasirodyti.

„Bekilmis kosmopolitas“ – sovietinė ideologema, pirmą kartą pavartota 1948 m. Stalino ideologo Andrejaus Ždanovo ir tapusi pirmiausia sovietinio antisemitizmo ženklu, tačiau kosmopolitiniu buvo lengvai pavadinamas ir bet koks laisvas, o todėl netinkantis sovietiniam žmogui Vakarų menas.

E. Matuzevičiaus laiške kosmopolitizmo reikšmė tarsi artima pastarajai, bet manyčiau, kad viskas yra šiek tiek sudėtingiau. E. Matuzevičiaus baimės susijusios su jaučiama sovietinio internacionalizmo grėsme, kurią jis vadino oficialioje propagandoje populiariu kosmopolitizmo vardu. Kosmopolitizmo vardą ir sovietinėje ideologijoje neigiamą jo reikšmę poetas perkelia sovietų proteguotam internacionalizmui.

Būtent taip net šiandien išliekantį atsargų požiūrį į kosmopolitizmą aiškina bulgarų politologas Ivanas Krastevas: „(Vakarų) vokiečių polinkis į kosmopolitizmą paaiškintinas noru atsikratyti nacių, niekinusių kitataučius, palikimo; o kitoje pusėje galima būtų formuluoti tezę, kad Vidurio bei Rytų Europos antikosmopolitizmas dalinai kyla iš jų antipatijos internacionalizmui, kurį jiems bruko komunizmas“ (12). E. Matuzevičiui svarbiausia yra lietuvių kultūros tradicijos tęstinumas, gyvybingumas – neatsitiktinai surašoma tiek klasikų vardų:

Užvakar gavau J. Meko „Semeniškių idiles“ (tą siuntą, kurią naujai pasiuntei). Esu labai dėkingas. Įdomiai, savotiškai, bet šiltai, nuoširdžiai skamba. O svarbiausia – lietuviškai. Kvepia gimtąja žeme. Mat, man tie Semeniškių kraštai neblogai pažįstami – šiaurės Lietuva… Todėl skaitant daug kas taip artima, miela.

Iš viso ir literatūroje, ir dailėje, ir muzikoje (esamomis sąlygomis) turim tvirtai laikytis gimtosios žemės, savo tautos, savo liaudies. Mūsų nedaug. Daugelis vertybių perkainota. O lieka – gimtoji žemė, tauta, liaudis. Tai brangiausia… „Semeniškių idilėse“ daug sveiko prado, gyvenančios tautos filosofijos. Pesimizmo vėliavos dabar neturim teisės iškelti. Tokį priesaką mums yra palikę mūsų literatūros klasikai – šviesiausi vardai: Donelaitis, Valančius, Daukantas, Baranauskas, Maironis, Žemaitė, Vaižgantas, Krėvė… (1957.XI.1, MLLM P108127).

Valentinas Sventickas prisimena, kaip XX a. aštuntajame dešimtmetyje E. Matuzevičius „Literatūroje ir mene“ ėmėsi daryti didelį dialogų su maskviškiu Levu Ozerovu ciklą, ir šitaip komentuoja jo sumanymą: „Šio nelengvo darbo Matuzevičius ėmėsi dėl to, kad jam rūpėjo lietuvių literatūros paplitimas, jos vertinimai svetur, taip pat meninio vertimo, leidybos klausimai. Gal ir tokia detalė: jam turbūt pravartu buvo angažuotis kaip internacionalistui dėl biografinių faktų, slėgusių sovietmečio sąlygomis (rūstūs smerkimai dėl publikacijų vokiečių okupacijos metų spaudoje, Kazio Preikšo prokuroriška kritika, brolis Leonardas žinomas opozicionierius)“ (13).

 

Labai plačius E. Matuzevičiaus interesus rodo ir tai, kokių knygų jis K. Bradūno prašo atsiųsti: naujosios prancūzų, italų, vokiečių, Pietų Amerikos poezijos antologijų (už amerikiečių ir anglų moderniosios poezijos antologiją dėkoja gavęs), Walto Whitmano, Roberto Frosto, Edgaro Poe ir kitų Vakarų autorių knygų. Jam be galo įdomu, kas vyksta pasaulio literatūroje.

K. Bradūnas ypač džiaugiasi, kai E. Matuzevičius atsiunčia jam liaudies meno albumą, „Sutartines“, „Kupiškėnų senovę“, „Patarles ir priežodžius“. Net ir tradicijoje K. Bradūnas įžvelgia neigiamą svetimųjų įtaką:

Tautosaka ir visais kitais senos lietuviškos kultūros pradais aš dabar esu tiesiog pamišęs. Man vis dingojas, kad ir visa mūsų žodinė kūryba, pasisavinus raštą, nuėjo negeru keliu. Rašytinė mūsų poezija vis sekė pradžioje svetimus giesmynus, vėliau vėl visų kaimynų sieliankas, romantikus, klasikus ir pseudoklasikus.

Ne geriau yra ir dabar, graibstantis visų svetimų vėjų idėjas ir formas, -izmus ir -izmėlius. Tuo tarpu tautos dvasios kūrybinio genijaus gemalas paliktas glūdėti tik nuostabiame liaudies žodžio primityve, nepakeltas į individualios kūrybos aukštumas [E. Matuzevičiaus pabraukta raudonai, – D.M.].

Visas šitas klausimas mane tiesiog kankinte kankina. Todėl man ypač brangi kiekviena šį reikalą užgriebianti knyga – ir kaip šaltinis, ir kaip sprendimas. Bet jaučiu ir didelį pavojų pasidaryti per daug knyginiu ir paklysti. Lengviau turbūt viską spręsti turint gimtąją žemę po kojų ir klausantis pačio gyvojo žodžio, o ne knygų šlamesio (1958.VIII.3, MLLM 400359).

Įkvėpimo, anot K. Bradūno, „liaudies žodžio“ ir apskritai liaudies kūrybos „primityve“ nuolat ieško net ir didžiausi įvairių tautų menininkai avangardistai. Apie tai dar 1932 m. straipsnyje „Primityviųjų tautų menas ir dabartinė Europa“ rašė dailės istorikas ir kritikas Mikalojus Vorobjovas (14).

Šlovindami liaudiškąją tradiciją nei E. Matuzevičius, nei K. Bradūnas visa savo veikla anaiptol nesistengia įtvirtinti kultūrinio uždarumo, greičiau atvirkščiai. Jau nuo pat studijų universitete, žemininkai, anot V. Daujotytės, „buvo gana laisvos tautinės tapatybės vaikai. Sugebėjo analizuoti tikrovę, buvo kritiški Lietuvos socialinio gyvenimo sanklodai <…>, domėjosi pasauliu, ypač Europa, mokėsi kalbų, sekė kultūrą ir meną“ (15).

K. Bradūno literatūros ir dailės kritikoje abi temos (ryšio su liaudies menu teikiamas pozityvas ir tautinio uždarumo neigimas) eina greta. 1968 m. Kęstutis Keblys rašo, kad 1947–1948 m. K. Bradūno redaguotuose „Aiduose“ „nesunku pastebėti akcentą Vakarų kultūrai, raginimą nesustingti prieškarinėse kūrybinio darbo pozicijose, o naujus kūrybinius pasireiškimus vertinti tvirtais meniniais principais, be tremtiniškų pasiteisinimų ir dejonių“ (16).

Menininkui lietuviškumas – savitumo pasaulyje žymė: Mikalojus Konstantinas Čiurlionis „į tarptautinius vandenis <…> išplaukė tik savo lietuviškuoju laivu. Ir kažin ar šiandien pasaulis žinotų Čiurlionį, jeigu jis būtų ryžęsis tapti vien tarptautiniu ano meto impresionistu bei fovistu. Tikriausiai būtų dingęs tarp šimtų panašių“ (17).

K. Bradūno raginimai domėtis pasaulio kultūra adresuoti ir menininkams, ir visuomenei. 1962 m. „Draugo“ laikraščio kultūriniame priede jis išspausdino straipsnį aiškiai angažuotu pavadinimu „Nelindėkime kultūros uždarume“, kuriame kreipiamasi tiek į kultūros kūrėjus, tiek į jos „vartotojus“:

Dabartiniais laikais, kai modernioji, bet tęstinumo nepraradusi lietuvių kultūra savo varsomis ir kūrybinio potencialo gajumu kultūriniame pasauly gali drąsiai rodytis kaip lygi tarp lygių, užsisklęsti archaiškame kultūriniame uždarume ir egzaltuotis tik sava pastoge ir savoje pastogėje būtų tikras nusikaltimas ir savosios tautos dabarčiai, o dar labiau ateičiai <…> dažnai mūsų butų knygų lentynose (jeigu tokios iš viso yra) regimos tik lietuviškos knygos, salionuose grojamos tik lietuviškos plokštelės, lyg pirmaeilio amerikiečio rašytojo knyga ar svetimo kompozitoriaus plokštelė jau būtų lietuvybės išdavimas (18).

K. Bradūno ir E. Matuzevičiaus laiškai – tik mažytis Lietuvos ir išeivijos rašytojų kontaktų sovietmečiu fragmentas, aiškiai atskleidžiantis, kaip, kokiomis sąlygomis 6-ajame ir 7-ojo dešimtmečio pradžioje tarp Lietuvos ir išeivijos rašytojų vyko pasikeitimas informacija ir knygomis. Literatūros reikalai yra svarbiausia laiškų tema, kokie nors asmeniniai dalykai kartais trumpai paminimi, bet nesvarstomi, kaip ir apie nostalgiją K. Bradūnas tik kartą kitą teužsimena, tiesa, labai esmingai: „<…> jei laiške įmanoma, atsiųsk man žiupsnelį žemių iš Gedimino kalno.

Gal tai ir sentimentas? Bet, mielas Eugenijau, mano, Kazytės ir mūsų vaikų atveju jis toks, dėl kurio dar yra prasmės gyventi“19. Laisvą bendravimą laiškuose akivaizdžiai komplikavo Lietuvos nelaisvės situacija, kurią, skaitant korespondenciją, visada reikia turėti galvoje.

Šaltiniai ir nuorodos:

1. Daujotytė V. Anapus: Vytautas Kubilius tarp „tylos vaikų“ // Metai. – 2017. – Nr. 1. – P. 102.

2. Tamošaitis M. Mes esam Šiaurės krašto  : poetui Eugenijui Matuzevičiui (1917–1994) – 100 metų. – Vilnius: Sofoklis, 2017. – P. 382.

3. Kubilius V. Dienoraščiai: 1978–2004. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2007. – P. 291.

4. Bradūnas K. Archyvai / Knygos sudarytoja ir teksto autorė Virginija Babonaitė-Paplauskienė. – Kaunas: Maironio lietuvių literatūros muziejus, 2016.

5. Tamošaitis M. Mes esam Šiaurės krašto  – P. 40.

6. Šidlauskas G. KGB vykdyta slapta pašto korespondencijos kontrolė. Prieiga per internetą: http://www.llks.lt/juodosios%20technologijos.htm [žiūrėta 2018–02–03].

7. Maironio lietuvių literatūros muziejus, P108123. Toliau muziejaus archyvo signatūra rašoma tekste.

8. Albinas Šmulkštys (1918–2004) – rašytojas, kultūros mecenatas. Po karo gyveno Vokietijoje, paskui JAV. 1994 m. grįžo į Lietuvą.

9. LLMA. – F. 133. – A.1. – B.277. – L. 4.

10.  LLMA. – F. 133. – Ap. 1. – B. 277. – L. 1.

11. Bradūnas K. Kertinė paraštė. Kritikos ir kultūrinės publicistikos rinktinė / Sudarė Gediminas Mikelaitis. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2017. – P. 122.

12. Negailestinga bulgarų eksperto diagnozė: Rytų Europai – grėsmė išnykti. Prieiga per internetą: https://www.delfi.lt/news/daily/world/negailestinga-bulgaru-eksperto-diagnoze-rytu-europai-gresme-isnykti.d?id=77040465

13.  Fundamentalus žmogus: Valentino Sventicko atsiminimai apie Eugenijų Matuzevičių // Tamošaitis M. Mes esam Šiaurės krašto  – P. 12.

14. Dailės istorikas ir kritikas Mikalojus Vorobjovas (1903–1954) / Sudarytoja Giedrė Jankevičiūtė. – T. 2: Įžodinto vaizdo meistras. – Vilnius: R. Paknio leidykla, 2017. – P. 228–236.

15. Daujotytė V. Lituanistika Lietuvos akivaizdoje. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2017. – P. 129.

16. Keblys K. Nepoetas Bradūnas // Aidai. – 1968. – Nr. 5. – P. 210.

17. Bradūnas K.  Kertinė paraštė. – P. 134–135.

18. Ten pat. – P. 177.

19. 1957.I.6. – LLMA. – F. 133. – Ap. 1. – B. 277. – L. 2.

lrytoLogoFbmetai-logo