Donata Mitaitė. Poeto portretas epochos fone

Originalios formos, sąmojingoje ir išmintingoje knygoje „Užrašai ir išrašai“ Michailas Gasparovas, vienas žymiausių XX a. antros pusės rusų filologų, rašė: „Gorkis – labai įdomi figūra. Dabar jis, kaip ir Majakovskis, yra nemėgstamas dėl jo oficialiosios sovietinės šlovės. Tesvarstoma tik tai, ar Stalinas jį nužudė, ar ne. Bet kai politika bus užmiršta ir bus imta tyrinėti jį kaip rašytoją, pasirodys, kad jo kūryboje esama labai daug įdomių dalykų“1. Šis M. Gasparovo teiginys galiotų ne vienam žinomam lietuvių rašytojui. Be abejo, Juozas Macevičius (1928–2011) nei kūryba, nei oficialiąja šlove Maksimui Gorkiui neprilygsta, tačiau ir jo poezija nesutapatintina su autoriaus oficialiuoju vaidmeniu sovietinėje lietuvių literatūroje, o jo likimą verta prisiminti ir pabandyti suprasti.

Sovietmečiu J. Macevičius išleido dvylika eilėraščių rinkinių (du iš jų – su Antanu Jonynu) ir dvi nemažos apimties poezijos rinktines „Atošvaistės“ (1971) ir „Suartėjimas“ (1978). Jas abi poetas pradeda tuo pačiu eilėraščiu „Aš ieškojau pradžios“. Dvi paskutinės jo eilutės tokios: „Mano skausmas ir laimė – / Mano karta“2. Autobiografijoje J. Macevičius savo kartą (o tapatinosi jis būtent su keletu metų vyresne pokario, o ne su vos jaunesne vadinamąja „trisdešimtųjų metų gimimo“ karta) išvardija taip: „V. Mozūriūnas, V. Grybas, A. Jonynas, K. Kubilinskas, A. Skinkys, P. Širvys“3. Aišku, kituose poeto rašiniuose rastume ir daugiau pavardžių. Visų šių poetų gyvenimas komplikuotas. Jie kilę iš neturtingų arba ir visai vargingų šeimų (gal tik A. Jonynas vaikystėje didelio skurdo nepatyrė), bent jau kurį laiką buvo įtikėję sovietine propaganda, dalyvavo įtvirtinant sovietinę valdžią Lietuvoje. Ilgiausiai iš čia išvardytų (59-erius metus) gyveno sudėtingą ir sunkią kario biografiją turintis Paulius Širvys. Vladas Grybas nusižudė būdamas vos dvidešimt septynerių. Įkvėptai knygas vaikams rašęs, bet alkoholiu bandęs užslopinti prisiminimus apie savo nusikaltimus pokaryje Kostas Kubilinskas mirė trisdešimt devynerių, o jo mirtį iki šiol tebegaubia paslapties skraistė. Nelengva būtų ir kitų čia minėtų rašytojų gyvenimo reziumė.

Pokario metais lietuvių literatūra turėjo atsirasti beveik tuščioje vietoje, nes tie, kurie iki to laiko ją kūrė, buvo emigravę, sėdėjo kalėjime, buvo nužudyti, mirę arba tiesiog brutaliai nutildyti. Prisiminta ir pratęsta galėjo būti tik ta literatūros tradicijos dalis, kurią įmanoma interpretuoti marksistinėms dogmoms palankia kryptimi. 1945 m. pirmajame Tarybų Lietuvos rašytojų suvažiavime Leonas Švedas dar bandė kalbėti apie Vakarų Europos literatūros sroves (estetizmą, romantizmą, natūralizmą), priminti Vytautą Mačernį, apie kurį tada jau nebebuvo šnekama, o 1946 m. Tarybų Lietuvos rašytojų visuotiniame susirinkime Eduardas Mieželaitis dar išdrįso pasakyti, kad jo kartą rašyti mokė „Brazdžionis, Kossu-Aleksandriškis, visa mūsų poetų individualistų ir formalistų plejada, kuri savo ruožtu mokėsi iš prancūzų ir daugumoje iš prancūzų dekadentiškos krypties poetų: Verlaino, Baudelaire, Mallarme, Paul Valery ir kt.“4 Aišku, ir L. Švedas, ir E. Mieželaitis tuoj pat buvo griežtai nutildyti, o jų paminėtos pavardės ilgam pamirštos. 1948 m. vykusiame jaunųjų rašytojų susirinkime, kuriame jau dalyvavo ir J. Macevičius, Mykolas Sluckis, be kita ko, sakė: „<…> mūsų jaunieji rašytojai nelabai gilinasi į marksizmo-leninizmo mokslą, jie yra neskaitę Stalino veikalų, jie netgi mažai skaito tarybinę spaudą“5. Marksizmo paskaitų lankymas tapo visiems privalomas, dėl laiku negautų įskaitų ir praleistų paskaitų priekaištaujama, greta kitų, net Fribūro universitete daktaratą apsigynusiam profesoriui Vincui Mykolaičiui-Putinui, o rašytojų partinės organizacijos susirinkimas nutaria: „Pareikalauti iš visų partinių rašytojų nedelsiant likviduoti savo atsilikimą moksle, gauti visas privalomas įskaitas ir pasiruošti pavasario egzaminams, tiek iš VKP(b) istorijos trumpojo kurso, tiek iš TSRS istorijos disciplinos“6. Ten pat pabrėžta, kad politinis išsilavinimas yra pagrindinė ir nepartinių rašytojų buvimo Rašytojų sąjungoje sąlyga.

Jei prie viso šito pridurtume agresyvų vulgariojo ateizmo diegimą, turėtume tuometinio oficialiojo literatų gyvenimo, į kurį pakliuvo ir 1946 m. Joniškio gimnaziją baigęs, dar vaikystėje socialinę skriaudą pajutęs J. Macevičius, schemišką vaizdą. Beveik natūralu, kad šioje situacijoje jis priėmė jam brukamas dogmas. Kaip liudija Vandos Zaborskaitės autobiografija, net ir iš intelektualesnės aplinkos ateinantys žmonės neretai bent trumpam duodavosi jų apgaunami. J. Macevičiaus tėvas norėjo, kad sūnus mokytųsi, beraščio darbininko šeima vaikams tegalėjo įteigti, kad mokslas yra vertybė. Aštuoneriais metais už J. Macevičių jaunesnis Marcelijus Martinaitis apie save rašė: „Nereikia pamiršti, jog, be S. Nėries, beveik jokia kita žmoniškesnė lyrika buvo nežinoma mums, pokario kaimų ir mažų miestelių vaikams, ypač augusiems neturtingose šeimose, kur ne tik bibliotekų, bet ir knygų būdavo gana reta“7. Ir teisės studijos Vilniaus universitete, kur J. Macevičius mokėsi 1946–1949 m., aišku, tesiūlė tik tą patį tada viešumoje dominavusį plokščią, vienmatį, vulgariuoju materializmu grįstą pasaulio suvokimą. Taigi tiek J. Macevičiaus, tiek artimiausių jo draugų išsilavinimas iš esmės skyrėsi nuo ankstesnės karo metų kartos poetų išsilavinimo, o ideologiniai reikalavimai ir išorinis spaudimas jų kūrybai buvo didžiuliai. „Dievo matmens“, kurio, kaip teigia Rita Tūtlytė, „nuolat ieško B. Krivicko poezijos subjektas“8, šiame pasaulyje nebuvo ir būti negalėjo, kaip negalėjo pokario universitete būti skaitomi kursai apie Arturo Schopenhauerio, Friedricho Nietzsche’s, S^reno Kierkegaardo, Karlo Jasperso, Martino Heidegerio ir kt. filosofiją, kurių karo metais klausė V. Mačernis. Apskritai didelės dalies pasaulio kultūros čia nebebuvo. J. Macevičius labai vertino draugystę su E. Mieželaičiu, supažindinusiu jį su literatūra, autobiografijoje mini labai įvairaus braižo ir nevienodą pėdsaką literatūroje palikusių poetų pavardes (V. Majakovskis, S. Jeseninas, A. Tvardovskis, P. Antokolskis, E. Bagrickis, J. Utkinas, B. Pasternakas) ir daro išvadą, kad bendravimas su E. Mieželaičiu davė „daugiau naudos ir literatūrinių žinių negu visos literatūrinės pamokos gimnazijoje“9. Suteikti kitokios patirties ar bent šiek tiek pakoreguoti pokario metais įgytas kategoriškas gyvenimo nuostatas ar estetinius kriterijus galėjo 1957–1959 m. studijos Maskvos M. Gorkio literatūros instituto aukštuosiuose literatūros kursuose. Kaip teigia estų rašytojas Matsas Traatas, tiesa, pats baigęs Literatūros institutą, o ne jo aukštuosius kursus, tie kursai reiškė dvejus metus labai intensyvių literatūros istorijos (antikos, rusų, užsienio), filosofijos, estetikos studijų10. J. Macevičiaus mokymosi laikas – Nikitos Chruščiovo laikų „atlydžio“ metai, o ir šiaip, anot šiek tiek vėliau Maskvoje studijavusio režisieriaus Gyčio Lukšo, tas miestas buvo „greitai besisukantis kultūros ratas, kuriame daugybė įvairių renginių, parodų, koncertų, literatūrinių įvykių“11. Toks jis buvo visada. Literatūros institutą J. Macevičiaus studijų metu sukrėtė Boriso Pasternako Nobelio premijos istorija: buvo ir atvirų išdavysčių, ir solidarumo su pjudomu poetu, ir už tą solidarumą pašalintų iš instituto. Kokią poziciją pats J. Macevičius užėmė tuo metu, neaišku, kaip jis reagavo į nuo to laiko išpopuliarėjusią frazę „Neskaičiau, bet smerkiu“, nežinoma, bet patys įvykiai negalėjo likti nepastebėti. Aš labai nustebau, kai Aurelija Ragauskaitė, pirmoji J. Macevičiaus žmona, prieš keletą metų pasakė, kad B. Pasternako „Hamletą“ ji įsiminė būtent J. Macevičiaus deklamuojamą. Be to, ir jo poezijoje galima įžiūrėti, tiesa, labai nedidelį, B. Pasternako lyrikos intertekstą. Vadinasi, šis jau E. Mieželaičio parodytas poetas jam buvo iš tiesų svarbus. Autobiografijose (sovietiniais laikais didelėmis knygomis rašytojų autobiografijos leistos maždaug kas dešimtmetį: 1957, 1967, 1977, 1989) apie studijas J. Macevičius nekalbėjo, ten laikomasi nerašyto kanono: pagrindinis dėmesys sutelktas į skurdžią vaikystę, šiek tiek pasakoma apie jau išleistas knygas, apie savo kartos kovas ir praradimus, sovietinės Lietuvos pasiekimus ir rašytojo atsakomybę. Be jokios abejonės, praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio Literatūros institutas nebuvo laisvės oazė tuometinėje Sovietų Sąjungoje, bet siekiančiam platesnio išsilavinimo jaunuoliui jo dėstytojai, o ir pats miestas šį bei tą pasiūlyti galėjo. Svarbiausius savo Maskvos laikų mokytojus J. Macevičius paminėjo eilėraščių cikle „Akimirksnis“: „Ne veltui mes kartu su M. Svetlovu / Ieškojom žemėje Grenados valsčiaus, / Su Asmusu kalbėjom apie grožį, / Su Anikstu po Londoną klajojom“12.

Poetas, prozininkas, Gulago kalinys Varlamas Šalamovas komentavo tokius Michailo Svetlovo, kurio seminarą J. Macevičius lankė, žodžius: „Aš galbūt blogas poetas, bet niekada nieko neįskundžiau.“ Tais laikais tai buvo nemažas nuopelnas, ko gero, didesnis, nei parašyti „Grenadą“13. Tačiau šiandieniniai literatūrologai M. Svetlovo poezijos, o ir minėtos baladės nenurašo, įžiūrėdami joje kelis papildančius vienas kitą kontekstus, kurie lemia šio eilėraščio ilgaamžiškumą14. J. Macevičiui dėstė ir, kaip prisimena jo žmona Ramutė Skučaitė, vėliau, kalbant apie estetikos dalykus, jo nuolat buvo prisimenamas15 filosofas, literatūros istorikas Valentinas Asmusas, beje, ilgų dešimtmečių B. Pasternako draugas, išdrįsęs pasakyti kalbą per jo laidotuves. J. Macevičiaus eilėraštyje minimas Anikstas – tai turbūt Aleksandras Anikstas – žymus Williamo Shakespeare’o ir apskritai anglų literatūros žinovas.

Išleidęs pirmąją knygą „Pavasario žingsniai“ (1949) J. Macevičius susilaukė partinio puolimo, kuris neturėjo nieko bendro su jo eilėraščių menine verte, o buvo visiškai ideologinio pobūdžio, nors, atrodytų, toje knygoje dažniausiai kalbama ideologizuota daugiskaita „mes“, net žodžiui „pavasaris“ neretai suteikiama ideologinės ikonos prasmė (atseit – naujas sovietinis gyvenimas). Apie knygos meniškumą kritišką recenziją parašiusi V. Zaborskaitė greitai suprato nenorom tapusi viena iš jauno poeto triuškintojų ir kaip tik todėl vėliau vengė kritiko darbo. Pagarbūs vėlesnės kritikos žodžiai apie šią, kaip ir apie daugelį kitų pirmais sovietiniais dešimtmečiais išleistų knygų, be abejo, susiję su jau minėtu kontekstu: pokario įšalo fone, kai buvo užbraukta didelė dalį poezijos tradicijos, kiekviena menkiausia žmogiška intonacija atrodė taip daug žadanti, tarsi nuo jos visa lietuvių poezija ir prasidėtų. Vėlesnių J. Macevičiaus knygų ideologiniu teisingumu jau nebebuvo abejojama. Stasė Jonynienė pasakoja, kad knyga „Laiškas Vadui“ (1950), parašyta kolūkiečių vardu ir skirta Stalinui, buvusi užsakyta valdžios. „Jonynas ir Macevičius buvo įsitikinę komjaunuoliai, todėl jie stengėsi pasirodyti. Tai buvo tokia laikysena ant bedugnės krašto. Paskui atsirado abejonių, bet jiems norėjosi tikėti, nes žmogus negali niekuo netikėti. Rašant „Laišką Vadui“ Juozas mažai ką darė, ten daugiausia Antano parašyta. Antanas sakydavo, kad Juozas pritingi“16. S. Jonynienės nuomone, tas darbas ir buvęs ne J. Macevičiui, nes jis – lyrikas. Neaišku, kiek to tikro tikėjimo autorius tebeturėjo rašydamas rinkinio „Statytojų karta“ (1953) eilėraščius, tačiau ši knyga visiškai oficioziška, visos tiesos apie pasaulį žinomos, nes partijos nurodytos. Žiūrint į knygos turinį, kai kurių eilėraščių pavadinimai atrodo kaip asmeniško santykio su pasauliu pažadas, tarkim, „Meilė“, tačiau iš tiesų čia kalbama apie mergaitę ekskavatorininkę, kuri „kloja Dono jūrai kelią“ ir jos meilė tokia: „Kabinoj – mažas Stalino portretas / Ir ji, nušvitus šypsena šviesia. // Prie Jo portreto žvilgsniai mūs sustojo, / Ir nuskambėjo žodžiai lyg daina: / – Aš Stalinui pirmiausia raportuoju, / Kai pasibaigia mano pamaina. / <…> / Ir žinom mes: privers banguoti jūrą / Ne mažos rankos – meilė jos šventa“17. Panašiai baigiamas ir eilėraštis apie kūdikio laukimą: „Jis komunizmą gaus kaip palikimą, / Sukurtą mūsų mylimos Šalies. / Ne, niekur niekados žmogaus gimimas / Dar neturėjo taip gilios prasmės“18.

Monolitiškas, į partijos nurodymus orientuotas pasaulis labai nedrąsiai imamas klibinti tik rinkinyje „Rudens liepsnos“ (1957), kurio paskutinis skyrius pavadintas „Iš lyrinio dienoraščio“, nors tai anaiptol nereiškia, kad šiame skyriuje bus apsiribota tik asmeninėmis temomis. J. Macevičiaus poezijoje ėjimas nuo išankstinio žinojimo, kuriame žmogaus nuomonė sutampa su partijos nuomone, kritiško mąstymo link yra ilgas ir dramatiškas, nes poetas bandė paklusti partijos, revoliucinės poezijos ir savo pokarinės kartos reikalavimams. A. Jonynas, vienas artimiausių jo draugų, recenziją apie rinkinį „Mano pozicija“ pavadino „Kartos pozicija“ ir, turėdamas galvoje aiškų socrealizmo kanoną, akcentavo, kad „poetas bendrais, stambiais štrichais siekia įausti sunkius ir dramatiškus praeities kovų vaizdus į poetinį audinį, ypatingą dėmesį skirdamas klasiniam darbo žmogaus pabudimui, sąmoningo kovotojo formavimuisi“19. Kadangi ir šiame rinkinyje lengvai „kanoną“ pažeidžiančią asmeninę temą J. Macevičius vėl „nutrėmė“ į knygos galą, tai kaip tik paskutiniam skyriui daugiausia priekaištų recenzentas ir turi, mat lyrinis subjektas kažko nesupranta, abejoja, kitaip sakant, praranda savo monolitiškumą. Retoriniai A. Jonyno klausimai demonstravo nepritarimą meilės eilėraštyje pasireiškusiam lyrinio subjekto silpnumui: „Ir čia pozicija to paties žmogaus, be nuolaidų ir kompromisų, žmogaus, geriausiai jaučiančio ribą, nuo kurios prasideda ir baigiasi žmogus?“20 Tačiau J. Macevičius jau buvo šio bei to išmokęs iš S. Nėries, ankstyvojo E. Mieželaičio ar savo draugo V. Mozūriūno karo metų lyrikos. Tai liudija kad ir toks supastelintą, bet nenusaldintą romansą primenantis eilėraštis:

Rūksta mažytis ugniakuras.

Maudžia krūtinėj žaizda.

Atslenka mėlynas vakaras.

Vėtra už lango balta.

Ko tu, išgirdus jos ūžesį,

Bailiai dairais į mane?

Žmogų, apdegusį mūšiuose,

Vėtra vilios kaip daina21.

Poeto knygose jau atsiranda gana daug drovių ir švarių meilės eilėraščių, tačiau dar ilgai jose dominuoja revoliucijos ir pokario poetų kartos mėgta kovos topika: „Dabar rašau eilėraščius, / Trumpus ir aiškius / Kaip šūviai“22; „Man revoliucija – / Tai nuolatinis karas“23; „Kasdienybė – mūsų mūšio laukas“24; „Man beprasmiškas / Gyvenimas dvilypis. / Geriau – / Staigi, kareiviška / Mirtis“25 ir t. t.

1999 m. atsakydamas į Benedikto Januševičiaus klausimą, koks kūrybos periodas ir kokia knyga jam atrodo ypač brangi, J. Macevičius teigia: „Viena knyga man tikrai brangi, nors retokai ją atsiverčiu. Tai „Distancija“ (1972). Paskyriau šią knygą man brangiai moteriai, su kuria ir šiandien mes kartu“26. Knygoje paskyrimas neįrašytas, galbūt poetas jautėsi jį išreiškęs kūriniais ir vidine nuostata. Įdomu tai, kad rinkinys prasideda ir baigiasi eilėraščiais, kuriuose yra žodžiai „ačiū tau“. Knygos pradžioje jie skirti partijai, pabaigoje – mylimai moteriai. Šioks toks komizmo efektas šiandieniniam skaitytojui kyla dėl to, kad eilėraštyje „Partijai“27 žodis „Tau“ rašomas didžiąja raide, o „tau“, skirtas mylimajai, – jau mažąja. Šiandien manytume: jei poetas žodį „tu“ rašo didžiąja raide, jis tikriausiai kreipiasi į Dievą. Beveik Dievo funkcijos – o marksistinė ideologija, ko gero, to ir siekė – partijai tenka kiek anksčiau parašytame eilėraštyje: „Sukrėtusi pasaulį kaip audra, / Pradėjai Tu nepaprastą statybą / Gimtosios mano žemės laukuose. / Gal Tu esi / Nemirštanti kūryba, / Gal amžinoji Genijaus dvasia?“28

Žodį „partija“ rašyti didžiąja raide nebuvo privaloma, mažąja jį rašė net V. Majakovskis poemoje „Vladimiras Iljičius Leninas“, o ir pats J. Macevičius parašydavo nebūtinai taip, bet jis mėgo didžiosiomis raidėmis pabrėžti ypatingą, patetišką žodžių reikšmę. Jo eilėraščiuose dažnai rašoma „Revoliucija“, „Partija“, „Žmogus“, „Kova“, „Meilė“ ir t. t. „Didžiųjų raidžių poetika“, matyt, liudijo „tikėjimo“, kurį savo atsiminimuose minėjo S. Jonynienė, nuoširdumą. Būtent apie nesuvaidintas pažiūras kalba ir Vytautas Martinkus. Jis prisimena radęs antikvariate kažkurį „Jaunųjų“ almanacho numerį (almanachas buvo leidžiamas 1948–1960 metais) su J. Macevičiaus komentarais prie spausdintų tekstų, griežtais, ideologiniais. Anot V. Martinkaus, J. Macevičius darė nuoširdaus žmogaus įspūdį, klydo jis irgi nuoširdžiai29.

Poetas dažnai tarsi sukosi tradicinių religijos sąvokų rate, bandydamas jas tiesiog užpildyti nauju turiniu: Dievo, kuriuo galėtų būti tikima, nėra, jo vietą užima Partija ir Tikėjimas (kartais irgi didžiąja raide) jos nurodymais. Beje, skaudi nebetvirto naujojo tikėjimo refleksija viename eilėraštyje įvilkta į naktinės sutarties su velniu formą. Numanomas „tikėjimo“ pirkėjas neįvardijamas, tačiau pati situacija atpažįstama:

Viskas bus pasiūlyta šią naktį tau

Už palyginti be galo mažą kainą –

Už tikėjimą, kuriuo tu gyvenai,

Už tikėjimą, kuriam aukojai viską,

Už tikėjimą, kurs nedavė tau nieko,

Be žaizdų, be sielvarto ir skausmo.

Tikėjimas lyriniam subjektui laimės neatnešė ir, nors bendrame J. Macevičiaus poezijos kontekste labiau tikėtina, kad jo atsisakymas vis dėlto – išdavystė, eilėraštis baigiamas dviprasmiškai:

Ar tu supranti, kodėl šią naktį

Postas, pinigai, pripažinimas,

Gražios moterys ir didelė garbė

Bus pasiūlytos ne kam kitam, o tau?

Tu žinai, kas lauks tavęs šią naktį,

Jeigu tu ramiai atsisakysi visko.

Bet ar tu žinai, kas lauks tavęs,

Jeigu visa tai tu pasiimsi30?

Atrodo, kad grėsmės ar, kaip tradicinėje baladėje, pražūties išvengti neįmanoma nei atsisakius sandėrio, nei jį pasirašius.

Susitapatinęs su pokario karta, J. Macevičius savo kūryboje stengėsi jų gyvenimą ir veiklą pateisinti, jo pasitikėjimas savąja karta absoliutus, tačiau šiandieninis skaitytojas, susipažinęs ne tik su sovietinės propagandos tekstais apie pokarį, bet ir su kitokiais, tegali labai rezervuotai priimti poeto eilutes apie tariamus to laiko idealistus:

Gal dėl to taip skaudžiai miršta

Apkasuos gulėjusi karta,

Nesutepus sąžinės ir pirštų,

Bet ir nesupratus, kur klaida31.

Eilėraštis poeto pakartotas ir 2004 m. išleistoje rinktinėje „Iš tos nakties“. Jau jo pavadinimas – „Neišduok“ – sako, kad kartos tragedija suvokiama kaip įvykusi dėl kažkieno išdavystės, o ne dėl pačių „idealistų“, patikėjusių oficialiuoju melu, kaltės.

Bent jau dalis kovingos J. Macevičiaus poezijos ir publicistikos kartais galėtų pasirodyti parašyta sovietinio fanatiko. Tačiau gyvenime ir darbe poetas nebuvo fanatikas. Anaiptol nevienprasmiškai kaip odiozinį sovietinį literatą J. Macevičių atsimena ir tuo metu gyvenę bei dirbę jo kolegos. Antai Grigorijus Kanovičius pateikia trumpą, bet niuansuotą asmenybės portretą: „Neblogai atsimenu Juozą kaip žmogų ir redaktorių. Vertinau kaip gabų, nors dažnai nelaisvą nuo tų metų ideologijos įtakos poetą. Buvo geranoriškas žmogus ir daugeliu atvejų nepaklūstantis valdžios nuomonei redaktorius, nors, berods, ir buvo Komunistų partijos narys. Juozas palaikydavo ir kiek galėdamas spausdindavo kitaip mąstančių ir kitu stiliumi rašančių autorių. Jam buvo būdingi ir griežtumas, ir švelnumas. Kaip pasakyta Šventrašty, Macevičius mylėjo savo artimą, visų pirma savo plunksnos brolį, nepaisydamas nurodymų iš viršaus ir nebijodamas dėl savo karjeros“32. Ne vienus metus kartu su J. Macevičiumi dirbęs Albinas Bernotas irgi prisimena jo bandymus plėsti to, kas viešai leistina, ribas slogioje to meto atmosferoje: „Totaliai užimtos burnos skleidė bežodę grėsmę, lyg slopioj tvankumoj naivesniam skaitytojui buvo sunku susigaudyti, kodėl silpnesni, kartais beveik grafomaniški eilėraščiai be didesnio vargo pralenda, o profesionaliai parašyti – nors ir šį tą galinčios rankos laiminami, bet su neaiškiu numykimu panosėj: ką gi, gal šįkart surizikuokim…“33 Toliau tekste A. Bernotas patikslina, kad surizikuoti siūlydavo būtent J. Macevičius, nors kūrinys, dėl kurio būdavo rizikuojama, kad leidinys užklius cenzūrai, jam asmeniškai galbūt ir nebūdavo artimas.

Poezijoje sunkias abejones, kurios „ima slėgti tarsi tirštas rūkas / Ir priverčia permąstyti daug ką“34, poetas pradėjo minėti septintajame dešimtmetyje, bet tie abejonių, o kartais beveik nevilties („Nieko kito nebeliko man, / Kaip ramiai ir blaiviai pripažinti – / Šitiek metų aš veržiaus į dykumą / Nerimo ir troškulio malšinti. / <…> / Viskas čia / Kaip toj siaubingoj pasakoj“35) eilėraščiai tarsi pasislėpdavo tarp įprastinių sovietiniam poetui kūrinių.

Be abejo, J. Macevičiaus, kaip ir kiekvieno žmogaus, pažiūros evoliucionavo, tai akivaizdu, skaitant jo poeziją, bet, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, konformistiškai prisitaikyti prie pasikeitusios konjunktūros, pasirodyti šiuolaikiškesnis, nei iš tiesų buvo, jis nenorėjo. Nors interviu žanro poetas nemėgo (B. Januševičius teigia, kad J. Macevičius bičiuliavosi su jo seneliais, joniškiečiais mamos tėvais, tad „jeigu ne ši aplinkybė, to pokalbio, matyt, nebūtų“36), tačiau sutiko atsakyti į Valdemaro Kukulo ir B. Januševičiaus klausimus. Pokalbyje su V. Kukulu (beje, šiuo atveju galima prielaida, kad tik dėl abu poetus siejusios asmeninės simpatijos) jis deklaravo: „Žinoma, juokinga būtų neigti, kad dvidešimt devyneri metai, praleisti partijoje37, neuždėjo savo antspaudo tiek man, tiek mano kūrybai. Tačiau sviesdamas akmenį į partijos, kaip politinės struktūros daržą, aš netaikau juo į savo draugus, gyvuosius ir mirusius <…>. Noriu tau atvirai pasakyti, kad aš ir šiandien lieku socialistinės orientacijos žmogus. Pagaliau žmogaus principų visuma platesnė už kokią nors idėjinę platformą. <…> Į mano socialistines nuostatas neįeina prievarta: prievarta nieko laimingo nepadarysi, kaip nieko nepadarysi turtingo, atimdamas iš vieno ir atiduodamas kitam. Lygiai kaip neišugdysi pilnaverčio piliečio, išlaisvinęs jį iš vienos ideologinės priespaudos ir primesdamas kitą. Kaip žmogus ir poetas aš visada palaikysiu pažemintuosius ir nuskriaustuosius, nes jokia partija, jokia, net labiausiai civilizuota rinka nepajėgs išnaikinti visų blogybių ir skriaudų gyvenime“38. 1991 m. kultūros leidinyje teiginiai apie socialistines nuostatas negalėjo būti populiarūs, bet, matyt, poetas buvo nusiteikęs kalbėti taip, kaip jam atrodo, o ne derintis prie aplinkybių. Savo jaunystės idealus ir jų realizaciją jis kategoriškai atskyrė: „Nenorėčiau sutikti su tavo teiginiu, kad šiandien viešai ir dokumentiškai revizuojami mano jaunystės idealai. Revizuojamos negyvos politinių dogmų iliustracijos, kurios negali pretenduoti į jokią kūrybą, juo labiau į idealus“39.

2006 m. J. Macevičius išleido naujų eilėraščių rinkinį „Atsisveikinimas“, vienintelį nepriklausomoje Lietuvoje ir savo laiku beveik nepastebėtą. Sakoma, kad eilėraščio pirmoji eilutė savotiškai nulemia visą jo tekstą. Turbūt taip yra ir su knygos pavadinimu. Šiaip ar taip, tik sausai konstatuojantis faktą pavadinimas rodo, kad poetas stengiasi išlikti stoiškas. Knygoje labai daug citatų, parafrazių, sąmoningų ar neįsisąmonintų sąšaukų su lietuvių ir nelietuvių poetų, savo paties ankstesniais kūriniais. Iš vadinamosios pilietinės J. Macevičiaus lyrikos čia liko tik eilėraštis „Tėvynei“, beje, perspausdintas iš ankstesnio (1983) rinkinio „Neišduok“. Tai savotiška sąžinės sąskaita, tik Dievo ar anksčiau jo vietą už-ėmusios partijos vietoje – Tėvynė: „Sakau, gal kartais tau nemalonu // Kad toks į Tavo šventę atėjau, / Kelintąkart prašydamas – atleisk? // Tau į akis pažvelgti nebijau, // Tačiau jei kuo nusikaltau – nuteisk! –“40

Rinkinyje dramatiškai pasikeitė, tiesiog apsivertė įprastinių poeto temų ir vaizdų semantika. Sovietiniuose rinkiniuose jo lyrinis subjektas dažnai kalbėjo kartos, kolektyvo vardu (dažnas įvardis „mes“), galėjo kaip kareivis būti apšaudytas, bet dažniau šaudė pats. Dabar jis yra vienas: „Jį vienuma atkirto nuo visų, / Pasiuntus šūvį į patiklią širdį“41. Turbūt neatsitiktinai šio eilėraščio pabaigoje gal neryškiai, bet jaučiama sąšauka su paskutinėmis Michailo Lermontovo eilėraščio „Ir nuobodu, ir liūdna“ eilutėmis („Visi yra, o tu – tik atmintis, / Bereikšmė ir nereikalinga kaukė“, plg.: „И жизнь, как посмотриш с холодным вниманьем вокруг – / Такая пустая и глупая шутка!“). Romantikas M. Lermontovas paminėtas neatsitiktinai: romantinės vienatvės minioje paskutinėje J. Macevičiaus knygoje daug, tik jo lyrinis subjektas dažniausiai nesijaučia kuo nors pranašesnis už tą minią. Vieno eilėraščio pradžioje primindamas Algimantą Mackų, kuris eilėraštyje „Netikėjimas“ žmogaus stiprybės ieškojo ne aplinkiniame pasaulyje, bet tik jo dvasioje („Nebeieškokime – // mes nieko nesurasime, / kol patys sau nebūsime / ir žemės, ir pavasariai“), J. Macevičius kalba apie neatšaukiamai praėjusį gyvenimą: „Nebeieškok, nes nieko neberasi. / Tai, ko dar ieškai, nebėra seniai. / <…> / Prie išdraskyto gimtojo ugniakuro / Galvoji po šaltais lietaus lašais, / Kaip nejučia staiga sulaukei vakaro, / Kuris jau niekad niekur neišeis“42. Viešpaties pasaulis, taip pavadintame B. Brazdžionio eilėraštyje buvęs šiltas ir šviesus, J. Macevičiui (eil. „Pilkas Viešpaties pasaulis“) virsta šaltu pasauliu be Viešpaties. Šis neilgas eilėraštis vertas būti pacituotas visas:

Pilkas Viešpaties pasaulis. Pilkas

Nuo viršaus lig pamatų.

Ir bastais po jį tarytum vilkas.

Vieniša. Ir nuobodu.

Šaltas Viešpaties pasaulis. Šaltas

Nuo pradžios lig pabaigos.

Niekas, ar tu kaltas, ar nekaltas,

Neapgins. Ir nepaguos.

Mažas Viešpaties pasaulis. Mažas

Iš toli ir iš arti.

Gal tai – ne pasaulis, o miražas –

Pamatai. Ir prarandi43.

Eilėraščio „Ši šventė tarsi užsitęsęs šokis“ intertekstu galima laikyti 1918 m. V. Mykolaičio-Putino parašytą kūrinį „Užgeso žiburiai“, tačiau šis eilėraštis baigiamas tiesiog dviejų žmonių santykių mįsle, o J. Macevičiaus kūrinys virsta balade apie visuotinę žūtį (Senojo Testamento Baltazaro puota)44. Į neviltį kreipiančių tekstų paskutinėje J. Macevičiaus knygoje labai daug. Ir vis dėlto poetas elegiškai gražiai įrėmino savo kūrybą. Kaip minėta, pirmoji jo knyga pavadinta „Pavasario žingsniai“. Paskutinės knygos paskutinis eilėraštis baigiamas taip:

Spalvingą lapų šokį už langų

Man suruošė linksmai suūžę vėjai.

Kad atsisveikinti nebūtų taip sunku,

Kai taip gražiai ir švelniai rudenėja45.

Poetinis atsisveikinimas pakluso gamtos ritmui. J. Macevičius ir mirė rudenį, 2011 m. lapkričio 17 dieną. Tik lapkričio 20 dieną ELTA išplatino Lietuvos rašytojų sąjungos pranešimą apie poeto mirtį, kuris baigiamas taip: „Vykdant poeto valią, lapkričio 18 dieną jis palaidotas Antakalnio kapinėse“46. Kitaip sakant, apie mirtį buvo pranešta jau po laidotuvių, kuriose dalyvavo tik šeimos nariai (taip savo valią artimiesiems buvo išreiškęs poetas). Toks paties „surežisuotas“ tylus išėjimas mūsų kultūros istorijoje neįprastas.

2011 metų lapkričio 25 dienos „Literatūros ir meno“ numeryje, kuriame paskelbtas poeto nekrologas, spausdinamas ir jo eilėraštis, skirtas Vlado Mozūriūno atminimui „Per naktį Vilnius kaip šaltinis alma“. Elektroninėje laikraščio versijoje, kaip įprasta, po tekstu – komentarai. „Literatūroje ir mene“ daug komentarų būna tik ypatingais atvejais, po kai kuriais tekstais jų apskritai nėra, dažniausiai keletas, o po J. Macevičiaus eilėraščiu – net trisdešimt devyni47. Aišku, čia daug to, kas vadintina informaciniu triukšmu: komentuojama dėl paties komentavimo ar aiškinantis santykius su prieš tai rašiusiu ir pan., tačiau esama ir įdomesnių nuomonių. Tarkim, kai kas bando lyginti eilėraščio autorių ir dedikacijos adresatą. Komentatorius, rašantis kaip Saulius Simoliunas, įžiūri poetų skirtumą, V. Mozūriūną, tiesa, pernelyg griežtai nuteisdamas (komentarų kalba netaisyta): „Mozoriuno vieta lietuviu literaturoje rikiuojasi prie propagandistu. Maceviciaus poezija yra daili ir daugiaprasmiska, nes jis nera aklas komunistas.“ Komentatorius Raimis tarsi kreipia savo kolegas nuo išankstinio žinojimo į konkretų tekstą: „Jausena neturi partiškumo, bent jau šiame eilėraštyje…“ konkretų eilėraštį vertinančių yra ir daugiau: v-a: „Čia sonetas. Išskirtinio grožio“; terra: „Jeigu nebūtų dedikacijos Mozūriūnui, tai manyčiau, kad redakcija mus išdūrinėja – Aido Marčėno tekstą pateikia kaip sovietinę senieną :)“, jona: „Man dauguma J. Macevičiaus eilėraščių labai patinka – kitaip čia nerašinėčiau.“ Pozityviai vertinama J. Macevičiaus laikysena nepriklausomoje Lietuvoje. Antai Karla rašo: „J. Macevičius buvo ne tik geras poetas, bet ir padorus žmogus. Ar mažai tarybukų, persidažę trispalvės dažais, laipiojo ant bačkų ir šlovino naujus vėjus, tuo tarpu J. M. savame kampelyje vertė vokiškas knygeles ir niekaip nesiafišavo, nei atgailavo, nei klykavo kokius nors lozungus.“ Manyčiau, kad „Literatūros ir meno“ komentatoriai lakoniškai, bet visai neblogai atspindėjo šiuolaikinį skaitytojų požiūrį į J. Macevičių.

Anoniminis, kaip tokiu atveju reikalaujama, recenzentas, skaitęs moksliniam žurnalui pateiktą mano straipsnį, skirtą J. Macevičiaus kūrybai, savo atsiliepime rašė apie „beveik valingą kultūrinę šio poeto užmarštį“. Pripažįstant, kad Juozas Macevičius nebuvo ir nebus laikomas ryškia lietuvių poezijos žvaigžde, galima būtų sakyti, kad jei tokios užmaršties ir esama, ji labiau susijusi su nauja rašančių apie literatūrą bei ją leidžiančių konjunktūra, o ne su skaitytojais. Poeto likimas, jam tekusio laiko įtakotas, turi nemažai dramatiškų atspalvių, iš jų, o ne iš tikėjimo partija atsiradę eilėraščiai įdomūs ir šiandien.

1 Гаспаров М. Записи и выписки. – Москва: Новое литературное обозрение, 2008. – P. 359.

2 Macevičius J. Atošvaistės. – Vilnius: Vaga, 1971. – P. 7.

3 Macevičius J. Žmogaus patirtis // Tarybinių lietuvių rašytojų autobiografijos. – T. 2. – Vilnius: Vaga, 1989. – P. 98.

4 Tarybų Lietuvos rašytojų visuotinis susirinkimas // Rašytojas pokario metais. – Vilnius: Vaga, 1991. – P. 83.

5 Lietuvos pradedančiųjų rašytojų respublikinis susirinkimas // Rašytojas pokario metais. – P. 177.

6 Lietuvos TSR Rašytojų sąjungos partinės organizacijos rezoliucija 1950. 03. 21 // Rašytojas pokario metais. – P. 250–251.

7 Martinaitis M. Eduardas Mieželaitis, bet ne tas // Eduardas Mieželaitis: post scriptum / prisiminimai apie Eduardą Mieželaitį, straipsniai, laiškai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. – P. 32.

8 Tūtlytė R. Išliekanti lyrika. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2006. – P. 130.

9 Macevičius J. Didelė skola // Tarybų Lietuvos rašytojai. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1957. – P. 291.

10 Autorės pokalbis su Matsu Traatu 2013-11-17.

11 Kūrybos esmė – dosnumas // Naujoji Romuva. – 2013. – Nr. 3. – P. 26.

12 Macevičius J. Neišduok. – Vilnius: Vaga, 1983. – P. 9.

13 Шаламов В. Разговор с Михаилом Светловым. http://shalamov.ru/library/32/5.html [žiūrėta 2013-10-27].

14 Žr.: Михайлик E. „Гренада“ Михаила Светлова: откуда у хлопца испанская грусть? http://magazines.russ.ru/nlo/2005/75/mi22.html [žiūrėta 2013-10-27].

15 Autorės pokalbis su Ramute Skučaite 2013-11-06.

16 Autorės pokalbis su Stase Jonyniene 2013-07-04.

17 Macevičius J. Statytojų karta. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1953. – P. 31.

18 Ten pat. – P. 60.

19 Jonynas A. Prie gyvo šaltinio. – Vilnius: Vaga, 1978. – P. 462.

20 Ten pat. – P. 465.

21 Macevičius J. Mano pozicija. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1963. – P. 93

22 Macevičius J. Kasdieniška knyga. – Vilnius: Vaga, 1968. – P. 7–8.

23 Ten pat. – P. 9.

24 Ten pat. – P. 11.

25 Ten pat. – P. 57.

26 Судьбой мне предназначено войти в одну и ту же реку дважды. С поэтом юозасом Мацявичюсом беседует Бянядиктас Янушявичюс // Вильнюс. – 1999. – Nr. 3. – P. 10.

27 Macevičius J. Distancija. – Vilnius: Vaga, 1972. – P. 4.

28 Macevičius J. Mano pozicija. – P. 71.

29 Autorės pokalbis su Vytautu Martinkumi 2013-08-07.

30 Macevičius J. Kasdieniška knyga. – P. 60.

31 Macevičius J. Neišduok. – P. 39.

32 Grigorijaus Kanovičiaus laiškas autorei 2013-04-13.

33 Bernotas A. Kur du stos – visados… // Poezijos pavasaris. – Vilnius: Vaga, 2000. – P. 289.

34 Macevičius J. Kasdieniška knyga. – P. 29.

35 Ten pat. – P. 70.

36 Benedikto Januševičiaus laiškas autorei 2013-03-25.

37 Į komunistų partiją J. Macevičius įstojo 1961 m. Komunistų partijai Lietuvoje transformuojantis ir byrant, jis liko nepartinis, pasakęs, anot žmonos, kad jam jau visko gana (pokalbis su Ramute Skučaite 2013-05-21).

38 O sena prostitutė Klio // Literatūra ir menas. – 1991. – Lapkričio 23. – P. 4.

39 Ten pat.

40 Macevičius J. Atsisveikinimas. – Vilnius: Kronta, 2006. – P. 8–9.

41 Ten pat. – P. 34.

42 Ten pat. – P. 123.

43 Ten pat. – P. 77.

44 Ten pat. – P. 20.

45 Ten pat. – P. 158.

46 http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/netekome-rasytojo-poeto-ir-vertejo-jmaceviciaus. d?id=51947135 [žiūrėta 2013-07-30].

47 http://eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20120129190258/http://www.culture.lt/lmenas/? leid_id=3355 [žiūrėta 2013-09-05].

Straipsnis skelbtas „Metų“ žurnale (2013-12)
Tekstai