Donata Mitaitė. Viskas gerai, gražiausioji markize…

Mūsų kritikai jau ne kartą yra sakę, kad šiandieninė lietuvių poezija įdomesnė nei proza. Panašiai kalba ir rusai, o kai kas iš jų netgi teigia, jog rusų poezija dabar išgyvena savo briliantinį amžių. Nesiimu spręsti, ar tai tiesa, tačiau bent kol kas didžiulių poezijos knygų tiražų, kurie daugiau pasako apie visuomenės būklę nei apie eilėraščių kokybę, laikas yra praėjęs. Kaip tą gerą poeziją reflektuoja literatūros kritika?

Šiame straipsnyje bandau šiek tiek riboti gana platų temos lauką, todėl nesiruošiu kalbėti nei apie literatūrologų parašytas vykusias ar prastas monografijas, nei apie jų straipsnius akademinėje spaudoje (žurnaluose „Literatūra“, „Lituanistica“ „Colloquia“ ir pan.). Kalbėsiu tik apie tai, kas akivaizdu skaitant literatūrinę, kultūrinę periodiką. Būtų galima išvardyti daug kolegų pavardžių, recenzijų bei straipsnių ir pasakyti, kaip gražiai žmonės dirba, kaip puikiai gyvename: mūsų poezija gera, prilygstanti ryškiausiems Europos ar pasaulio pavyzdžiams, rašymas apie ją – irgi toks pat! Tačiau mano įkyrus vidinis monologas, kurį čia bandau paversti vieša kalba, yra burbantis. Kad mažiau ką nors įžeisčiau, pirmiausia prisipažįstu, kad tas burbėjimas kyla iš savistabos, o tik po to sustiprinamas įspūdžių skaitant kolegų rašinius.

Kas galėtų parašyti poleminį / probleminį straipsnį apie šiandieninę poezijos situaciją?

„Parašyčiau, bet visai nėra laiko“, – pasakė Jūratė Sprindytė, be abejo, turėdama galvoje prozą, tačiau turbūt keletas žmonių taip pasakytų ir apie poeziją. „Parašyčiau, bet rašau taip lėtai, kad kol baigsiu, padėtis bus penkis kartus pasikeitusi“, – toks būtų mano pačios atsakymas, be abejo, iš karto diskvalifikuojantis mane kaip kritikę. Dar pora įmanomų ar numanomų atsakymo variantų, neskaitant irgi numanomo „atsiknisk“: „Parašyčiau, jei man gerai užmokėtų“; „Parašyčiau, bet ne poleminį, o akademiškai ramų, nes neturiu polemisto dvasios ir nieko nenoriu užgauti.“

Straipsnių apie poeziją iš tiesų esama. Žurnalas „Metai“ jų išspausdina ne taip jau mažai, tačiau dažniausiai tai rašomų monografijų, disertacijų fragmentai arba pranešimų kokiose konferencijose tekstai. O aš ilgiuosi straipsnio tokio kritiko, kuris suinteresuotai sektų šiandieninį poezijos gyvenimą ir būtent apie jo situaciją ir problemas kalbėtų. Man norėtųsi gyvo, aktualaus, netgi kam nors į atlapus kimbančio straipsnio, koks, tarkim, buvo Vytauto Kubiliaus „Ar reikalingas eilėraščiui poetiškumas“, atsiradęs, kiek man pasisekė sužinoti, ne redakcijai užsakius, bet paties kritiko iniciatyva. Jame V. Kubilius rašo apie situaciją, įsigalėjusią septintajame dešimtmetyje, tačiau jo žodžiai visai neblogai tinka ir šiandienai: „Kiekvienas eiliuotojas, vos pradedantis ar jau nusiklykęs, galėjo išdidžiai tituluotis poeto vardu ir rimtai skelbti savo reikšmę žmonijai ar bent tautos istorijai, nesibijodamas pašaipos (net parodija pasidarė pas mus liaupsinantis žanras kaip Liudviko XVI dvare). Ir niekas jau nebedrįso priminti paprastos tiesos, kad ‘yra žmonių, rašančių eilėraščius, kuriuos spausdina, deda visur į antologijas, bet jie nėra poetai’, kaip šaukia vienas įtūžęs Selindžerio herojus. Mes tik pamaldžiai kartojome: tegul žydi visos gėlės – net ir tos, kurios niekada nežydi ar jau seniai peržydėjo, net ir tos, kurios neturi jokio poezijos kvapo…“ (Vytautas Kubilius, Problemos ir situacijos, Vilnius: Vaga, 1990, p. 134). Manau, V. Kubiliaus sakinį, stiliaus ekspresiją vis dar atpažįstame, net jei jo veikalų seniai neskaitėme. O kiek šiandieninių poezijos kritikų turi savitą, nesumedėjusį, ne pilkai jokį (na, gerai – ne pseudoliteratūrologinį) stilių? Nebent Viktorija Daujotytė, bet ji greičiau literatūrologė, kasdienėje kritikoje pastaraisiais metais ji reiškiasi nedaug. Turbūt atpažinčiau ir Valentiną Sventicką: recenzavau dvi pastarąsias jo knygas, įsiskaičiau. Ko gero, dar ir Valdemarą Kukulą – iš lėtos, kartais beveik nuobodį varančios kalbos, plačių lietuvių ir nelietuvių literatūrų kontekstų ir, ko aš jam beveik juodai pavydžiu, profesionalaus dėmesio poeto amatui, ypač kai eilėraštyje „suchaltūrinama“…

V. Kubilius nebijodavo straipsnyje surašyti kandžias pastabas, o skliausteliuose – vardus ir pavardes tų, kuriems jos taikomos. Dabar taip elgiasi nebent ką tik minėtas V. Kukulas, rašydamas apžvalgas „Nemune“. Beje, kadaise panašūs buvo Aido Marčėno tekstai „Literatūroje ir mene“. Galbūt taip atsitinka ir todėl, kad būti kritiškam vienai kurio nors autoriaus publikacijai periodikoje yra ne taip skausminga nei visai knygai ar tuo labiau visai kūrybai. Nors, manau, tiek V. Kukului, tiek A. Marčėnui kritinio patoso užtektų bet kuriuo atveju, bet jie abu turi ką veikti ir be (ar greta) straipsnių apie poeziją rašymo.

Kritiško vertinimo tradicija šiuo metu pas mus visiškai redukuota. Aišku, idealu būtų „kalbėti tiesą, niekam nesuteikiant skausmo“ (cituoju Federico Fellini taip, kaip jo mintis užfiksuota V. Sventicko recenzijų rinkinyje). Bet reakciją į kritiką, patį kritiškumo pojūtį labai sąlygoja bendroji kultūrinė atmosfera. Kai norma – recenzijos ar straipsniai, parašyti mandagiai komentuojant arba pagrįstai ar nelabai pagrįstai giriant, kritiška recenzija gali pasirodyti baisus netaktas: „Kiti giria niekuo neišsiskiriantį A, o šitas staiga sutaršė visai neblogą B… Gal kritikas nesveikas?..“ Castoras su Polluxu, aišku, buvo nepraustaburniai, kartais pažeidžiantys elementarias etikos normas (tokia, tarkim, jų mini recenzija apie pomirtinę Jurgos Ivanauskaitės knygą). Bet vis dėlto jų rašiniuose akivaizdžios karnavališkumo žymės, ir esant adekvatesnei kritikos situacijai šitas karnavalas veikiausiai būtų traktuojamas ramiau: na, pradūrė kokį nepagrįstai išpūstą balioną, na, kartą kitą nusišnekėjo, kam nepasitaiko, bet juk esama ir kitokių nuomonių… Turbūt pusiausvyrą atkurtų kelių kritikų subjektyvūs (teigiami, neigiami ar tiesiog atskleidžiantys skirtingus recenzuojamo kūrinio aspektus) vertinimai. 1982 m. „Pergalėje“ išspausdintas Aleksandro Krasnovo ir Sauliaus Žuko straipsnis „Kritikų subjektyvumas, kritikos objektyvumas“, kuriame būtent apie taip formuojamą objektyvesnį kūrinio atvaizdą ir kalbama. Tačiau kur šiandien tos kelios recenzijos apie vieną knygą ir keli jos vertinimai?..

Šios dienos kontekste kritiškesnis požiūris atrodo vos ne akibrokštas. Nežinau, ar labai gerai, kai kritikai turi savo autorius: tai bent jau nevienprasmiška. Aišku, nuolat apie kurį nors poetą rašantis kritikas vis geriau jį pažįsta. Bet taip įsitvirtina ir vertinimo stereotipai. Ką nauja, tarkim, aš galėčiau parašyti apie hipotetinę naujų Tomo Venclovos eilėraščių knygą? Nebent pavarijuočiau, ką jau seniai esu sugalvojusi. Jei kas toje hipotetinėje knygoje man labai nepatiktų, greičiausiai nutylėčiau, geriausiu atveju – parašyčiau kokią aptakią frazę: per keletą bendravimo su poetu metų yra susiklostę tarpusavio santykiai, kurie tarsi neleidžia pulti į kovą. Manau, tai toli gražu ne tik mano problema. Vieną tokį gana tipišką „savų“ ir „nesavų“ autorių aspektą atskleidė neseniai išleistos knygos „Ūkas. Knygų balsai, aidai ir atgarsiai“ (Vilnius: Naujasis židinys-Aidai, 2010) recenzijos apie Renatos Šerelytės ir Lauros Sintijos Černiauskaitės prozos knygas. Pirmoji autorė man asmeniškai šiek tiek labiau patinka nei antroji, bet ne asmeniškumai šiuo atveju svarbūs. Kai apie L. S. Černiauskaitę rašo Laimantas Jonušys, aišku: jis senas ir tvirtas šios autorės prozos gerbėjas, recenzija bus labai pozityvi, nes jam viskas jos kūryboje yra „įspūdinga“. Tai bene dominuojantis recenzijoje apibūdinimas, kurį norėčiau išgirsti iš ko nors kito, o ne iš visada šią rašytoją giriančio L. Jonušio lūpų. Apie Gabrielės Gailiūtės preferencijas ir simpatijas bent aš visiškai nieko nežinau ir jos žvilgsnis į R. Šerelytės romaną man pasirodė netikėtas, įdomus, nors ir kritiškas. Panašiai netikėtai G. Gailiūtė įvertino Paulinos Pukytės „Netikrą zuikį“. Jei apie knygą būtų rašiusi, tarkim, prisiekusi autorės gerbėja Solveiga Daugirdaitė, ilgų atsakomųjų pasipiktinimo rašinių, kokių sulaukė G. Gailiūtė, aišku, nebūtų. Banalus teiginys, jog bet kuris kritikas gali suklysti, tačiau norėtųsi, kad su juo diskutuotų koks kitas literatūrinės bendruomenės narys, nepatenkintas išspausdintu rašiniu, o ne pats pasipiktinęs autorius. Tada kalba būtų dalykiškesnė, nevirstanti atviru įžeistų ambicijų demonstravimu, bandymu kritikui įrodyti, kad jis – „pats kvailas“. O kai vieną knygą tame pačiame leidinyje vertina prisiekęs rašytojo gerbėjas, o kitą – nešališkas ar bent jau niekada viešai savo simpatijų ar antipatijų recenzuojamiems autoriams neišsakęs kritikas, vertinimo laivas gerokai pasvyra. Jis atsitiestų, jei kritikų balsų būtų daugiau…

Čia pažvelgiu į bendresnę, ir kitus žanrus atspindinčią situaciją. Kalbant apie poeziją, esama šio to specifiškesnio. Vis pabrėžiame, kokia gera lietuvių poezija, tačiau beveik nekalbame apie tai, kad kone visa ji darosi „universitetinė“ (gal reikėtų ir kitokio apibūdinimo, žyminčio ribotą auditoriją). Giedrė Kazlauskaitė kartą „Bernardinuose“ prisipažino: „Retai apžvelginėju poezijos knygas. Dėl primityvios priežasties – tų apžvalgų niekas neskaito, nes daugumai žmonių įdomi vien beletristika.“ Bet jei įdomi tik beletristika, tada vienodai beprasmiška rašyti ir apie poeziją, ir apie prozą, tačiau pastaroji vis dėlto apžvelgiama. Įvairiausiuose knygų rinkimuose geros prozos knygų būna, poezijos – niekada. Kad ir kaip skeptiškai žiūrėtum į tokius rinkimus, vis dėlto siekiant bent šiek tiek plėsti poezijos skaitytojų lauką gal būtų galima kaip atskirą nominaciją siūlyti ir kelias geros poezijos knygas: jei ne jos, bent poetų pavardės peržengtų Vilniaus, Kauno, gal dar Šiaulių ir Klaipėdos universitetų filologijos fakultetų ribas?

Taip pat permanentiškai, kaip ir diskusijos apie kritikos padėtį, vis atgyja ir pastangos aktyvinti jos veiklą. Štai „Literatūra ir menas“ šiais metais paskelbė recenzijos konkursą. Atrodo, recenzijų padaugėjo, man net susidarė įspūdis, kad jos smarkiai pailgėjo, bet kandžiai sakyčiau – dažniausiai plepalų sąskaita. Labai prasmingas būtų trumpos recenzijos konkursas, nes kritikui ne mažiau kaip poetui svarbu pajusti žodžio svorį ir vertę. Nesu tikra, bet kadangi daugumos tų recenzijų autorių pavardės man nežinomos, tikėtina, kad jie – labai jauni žmonės, taigi dar turi laiko augti, nors dabar neprofesionalumas bado akis: „(…) aš ėmiau nerimauti, kad man pačiai reikės ieškoti geriausiųjų autorės eilėraščių“, – rašydama apie Dianą Šarakauskaitę, prisipažįsta kritikė, o man lieka neaišku, kas, jos nuomone, tuos geriausius rinkinio eilėraščius jai turėjo būti sužymėjęs… Dar viena citata jau iš kito autoriaus recenzijos apie Antano Šimkaus poezijos rinkinį: „Įdomu ir štai kas – švelnus kalbėjimas („katinėlių pėdutėm“, „vėjo rogutėm“), be grubumo, atgrasumo, pilnas susitaikymo ir taikaus susikalbėjimo. Vyriškoj poezijoj paprastai ašaros neleidžiamos, o ir visas kitas minkštimas privalo tapti veikiau moteriškos savo pusės atskleidimu.“ Jei minėtų citatų autoriai iš tiesų dar tik debiutuoja kaip kritikai, gal patyrę laikraščio redaktoriai vis dėlto turėtų išbraukti bent jau akivaizdžias nesąmones, net jeigu jie ir yra šventai įsitikinę, kad redakcija – ne vaikų darželis ir ne pradžios mokykla?.. Pradedantieji dažniau demonstruoja naujų metodologijų išmanymą (universitetai to išmoko), tai leidžia pagaminti neutralų, pagal kokios nors metodologijos taisykles knygą komentuojantį tekstą. Manau, kad kritika, kitaip nei pretenduojanti būti mokslu literatūrologija, yra subjektyvesnė ir asmeniškesnė. Susipažįstant su naujausiomis metodologijomis formuojasi šiuolaikiškas kalbėjimo apie literatūrą būdas, ir tai gerai, tačiau, kad recenzija ar straipsnis įgautų tikrąjį gylį, ne mažiau esmingos tos, kaip sako L. Ginzburg, „apmokėtos sąskaitos“, kitaip sakant, gyvenimo patirtis, dažniausiai – skaudžioji.

Nemanau, kad premijos už recenzijas ar didesnis honoraras galėtų „sukurti“ kritiką. Galbūt tai palengvintų rašančiųjų apie literatūrą gyvenimą, padidintų jų skaičių. Tai irgi gerai. Turbūt mano samprata yra romantiškai idealistinė, tačiau manau, kad kritikas – ne tik profesija, bet ir pašaukimas. Jo sudedamosios dalys – estetinė nuovoka ir sugebėjimas rašyti apie literatūrą, tikras domėjimasis ja (skaitymas kritikui – ne darbas arba ne tik darbas, už kurį mokamas honoraras, bet gyvenimo būdas), erudicija (toks pat natūralus domėjimasis kultūros gyvenimu apskritai), temperamentas ir charakteris (kritikas turėtų nebijoti suklysti, veltis į diskusijas ir būti užginčytas, nebijoti užkabinti autoritetą, kalbėti asmeniškai ir suinteresuotai). Kritiku gimstama – tokie buvo V. Kubilius, o, kalbant apie prozą, Albertas Zalatorius. Dauguma mūsų – gerų žmonių, puikių literatūrologų ar autoritetingų aukštųjų mokyklų dėstytojų – kritikos baruose esame geresni ar prastesni, bet amatininkai, kurie apsikrauna naujausios poezijos knygomis tik tada, kai artėja koks naujų knygų aptarimas ar redakcija užsako parašyti recenziją. Gal tai tokia knygos epochos pabaigos grimasa – net kritikai skaito ne iš vidinio poreikio, o tik tada ir tik tai, kada ir ko būtinai reikia darbui?..

Turbūt dar nuo studijų laikų (dabar netikrinu metų), kai „Pergalėje“ buvo išspausdinti V. Kubiliaus dienoraščio fragmentai, įsiminiau jo frazę: „Skaitau ir skaitau, akys baigia išblukti…“ Toliau buvo kažkoks, tiksliai nepamenu, savigraužiškas prijungiamasis sakinys apie tai, ko kritikas vis tiek nesugeba, nespėja suprasti ar sužinoti. Bijau, kad mūsų bėgimas per įvairiausius interneto portalus ar televizijos kanalus labai nedaug teturi bendra su tokiu skaitymu. Ir tai viena esminių priežasčių, kodėl mūsų kritika beveik nesulaikomai provincialėja. Labai retai knyga ar net kokia poezijos tendencija pamatoma platesniame (Europos ar pasaulio) literatūros kontekste. Tiesą sakant, dažnai į ją žiūrima visai be jokio konteksto. Tarsi vis geriau ir daugiau kalbų mokame, bet – kas skaito tą užsienio poeziją?!. Nebent Marijus Šidlauskas (turiu galvoje kad ir naujausią pavyzdį, jo recenzijas „Ūke“), tačiau jis kritikos tekstus rašo taip retai, kad bendrųjų tendencijų nekeičia.

Galbūt Lietuva iš tiesų per maža ir jos literatūrai nereikia lygintis su platesnio pasaulio pavyzdžiais? Galbūt jei kritikas apie ką nors nelabai gerai parašys, tas kas nors paskui su juo nesisveikins ar, dar blogiau, sėdėdamas kokioje nors ekspertų komisijoje būtent dėl to sukirs jo projektą? Gal būti tikru kritiku tiesiog kainuoja per daug laiko ir nervų? Tuomet ir toliau bus kaip toje dainoje: „Viskas gerai, gražiausioji markize, viskas puiku, viskas gerai…“ Mūsų poezija ir kritika – geriausios bent jau Europoje.

Bernardinai.lt