Donatas Petrošius. Dabar viskas taip, tarsi ateities mums nereikėtų

Balandžio pradžioje Vilniuje vyko 50-ojo Jaunųjų filologų konkurso (JFK) finalas. Eidamas į baigiamąjį renginį – apdovanojimus – Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos aikštelėje užmačiau keletą automobilių, apklijuotų LRT simbolika. Pagalvojau: pagaliau bent jubiliejiniais metais apie jaunuosius filologus – būsimuosius poetus, prozininkus, kritikus, mokslininkus – bus reportažas „Panoramoje“. Ar bent „LRT Kultūros“ kanale šį tą parodys apie mūsų literatūros ateitį kursiančius jaunus žmones. Galėtų, – dar pasvajojau, – žiniasklaida nušviesti tą įvykį kasmet. Negi per didelė prabanga nusiųsti žurnalistus su operatoriais į Pasvalį, Palangą, Kuršėnus?

Jolitos Kimsaitės nuotrauka

Jolitos Kimsaitės nuotrauka

Klydau. Niekas JFK nesiruošė filmuoti nė šiemet. LRT transportas ten stovėjo tik todėl, kad toje pačioje bibliotekoje pora valandų anksčiau vyko Nacionalinio diktanto finalas. Apie Nacionalinį diktantą per radijus, televizijas ir internetą informacijos – apsčiai. Nesiginčiju – gražu ir prasminga rodyti žmones, kurie, rašydami diktantus, daro mažiausiai klaidų. Vis dėlto vidinėje mano hierarchijų sistemoje perrašinėtojai, dailyraštininkai, dainorėliai ir skaitovai yra keliais laipteliais žemiau už tuos, kurie mėgina sukurti šį tą originalaus.

Tai, kad jaunieji kūrėjai kasmet lieka už kadro, anapus eterio, paraštėse, rodo mūsų informacinės erdvės papuvimą. Ir mūsų pačių nuovargį, negebėjimą nusistatyti prioritetų, susitaikymą su kūrėjų ir kūrybos menkinimu, filologijos, lituanistikos nuvertinimu. Nereikia ekstrasensinių sugebėjimų, kad pajustum, jog visa tai susiję su abejingumu, transliuojamu iš Švietimo ir mokslo ministerijos ir peraugančiu į panieką filologijai. Dabartinė ministrė bent neveid­mainiauja ir viešai deklaruoja humanitarinių mokslų Lietuvoje nematanti tarp prestižinių.

Tiesa, ministerija retsykiais atsiunčia viceministrių pažiūrėti, kaip klostosi reikalai JFK. Prieš penketą šešetą metų pamenu Nidą Poderienę, kuri manyje pažadino entuziazmą agituoti literatūrai gabius mokinius po mokyklos rinktis filologijos studijas. Daug vandens nutekėjo, keitėsi ministrės, viceministrės iš suinteresuotųjų filologija tapo anoniminėmis medalių kabintojomis.

Esu JFK poezijos vertintojas tik septintus metus, neturiu duomenų, ar kada nors buvo geriau. Iš savo paauglystės atsimenu žurnalą „Moksleivis“. Jame būdavo išsamių reportažų su nuotraukomis iš JFK, vertintojų komentarų, eilėraščių. Daugumą tų herojų radau įstojęs į VPU lituanistiką, kur diplomuotus jaunuosius filologus priimdavo be stojamųjų egzaminų. Suprantu, dabar tokio rimto „Moksleivio“ nebeatkursi, bet gerai būtų, jei vegetuojančiai filosofo Andriaus Konickio leidžiamai „Pašvaistei“ fondai ir Švietimo ir mokslo, Kultūros ministerijos mesteltų pagalbos ratą – užprenumeruotų visoms bibliotekoms, finansuotų minimalios redakcijos išlaikymą. „Pašvaistė“ yra pavyzdys, kai nepakankamas projektų ir leidinių finansavimas neduoda laukiamo efekto – tas savaip įdomus žurnalėlis, skirtas ateinančiųjų į literatūrą saviraiškai, vienu metu ir yra, ir jo nėra. Visuotiniame vakuume nenuilstamai pluša Gintarė Adomaitytė. Jos svetainė menobangos.lt yra išsamiausia ir lengviausiai pasiekiama jaunųjų kūrėjų publikavimosi niša. Šventa menobangos.lt misija prašyte prašosi investicijų – sutvarkyti svetainės struktūrą, dizainą, plėsti žinomumą.
Kiekvienas, susidūręs su kuriančiais mokiniais, netrukus pastebės, kad jie yra jauni suaugėliai. Todėl ir menobangos.lt, ir „Pašvaistė“ jiems laikina stotelė. Jaunieji poetai projektuoja save į suaugusiųjų literatūrą, kasmet viena(s) kita(s) į konkursą atkeliauja jau publikavę savo eilėraščius „Šiaurės Atėnuose“, „Nemune“ ar kituose nevaikiškuose leidiniuose. Šiemet pirmąkart teko garbė vesti „Poezijos pavasario“ renginį „Augame kartu su eilėraščiu“. Dalyvavo keliolika pradinukų ir dvidešimt keli gimnazistai. Kol vienuoliktokė vilnietė Aurelija Tomkevičiūtė perskaitė ilgą ir, kaip iš klausos pasirodė, gana meistriškai sukaltą eilėraštį, kuriame lyrinė subjektė mėgina apibūdinti pojūčius, kylančius mylimojo galvai kažką veikiant jai tarp kojų, spėjau pagalvoti, kad aš tokio drąsaus niekada neparašysiu, kad drąsiausias iki šiol skaitytas / girdėtas mokinės eilėraštis buvo Justinos Žvirblytės apie kunigą, kišantį rankas mergaitei po sijonėliu („Dievas yra visur“), ir kad jei toliau tokiais tempais mokinių kūryba atvirės, tai ne tik pradinukų nebebus galima įleisti į moksleiviškos poezijos skaitymus, bet – griežtai – visų, kam N-16. Paskui prisiminiau anekdotą apie pirmokų mokytoją, kuri per pamoką balsu skaitė tokią baisią pasaką, kad po trečiojo puslapio teko vaikus išvesti parūkyti. Rūkyti, žinoma, nesveika ir nepedagogiška. Alų gerti irgi draudžiama, jei nesulaukei 20-ies. Apie tai net skaityti negalima. Šį pavasarį vienoje Vilniaus rajono mokykloje prieš susitikimą su mokiniais buvome griežtai įspėti neskaityti eilėraščių, kuriuose minimas vynas, alus ir kiti gėrimai. Nes sienos turi ausis, o mokytoja turėtų problemų po mūsų benefisų. Baisu ir už vaikus, ir už mokytojus.

Tas nutikimas su erotiniu eilėraščiu tik paryškina iš sovietmečio paveldėtą absurdišką parėdymą, esą JFK organizuoti priklauso Švietimo ministerijos olimpiadų centrui ir Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos vaikų literatūros skyriui. Bet juk mokiniai (su labai retomis išimtimis) nekuria vaikų literatūros. Vaikiška literatūra, kaip rodo praktika, yra tokia rimta veikla, kad retam subrendusiam rašytojui ar poetui pavyksta išspausti skaitytinų tekstų. Natūraliausia, jei JFK globotų Lietuvos rašytojų sąjunga (LRS), jei finaliniuose susibūrimuose su jaunaisiais suaugėliais, besikabinančiais į literatūrą, bendrautų leidinių – į kuriuos jaunieji su savo kūryba svajoja prasimušti – redaktoriai. Bei tie poetai, prozininkai, kurie aktualiausi. Kasmet darau apklausas, kiek jaunieji poetai spėja perskaityti knygų, kurių nėra mokyklinėse programose? Keletą metų pirmavusį Mindaugą Nastaravičių šiemet aplenkė Vytautas Stankus. Žino moksleiviai ir Aivarą Veiknį, ir Marių Povilą Eliją Martynenko. Net Vainių Baką skaito. O iš moteriškosios poezijos – be konkurencijos pirmauja Nijolė Miliauskaitė. Pernelyg retai minimos Giedrė Kazlauskaitė, Agnė Žagrakalytė, Aušra Kaziliūnaitė ir kitos. Literatūros mokytojos – moterys, 4/5 konkurso dalyvių – merginos. Trūksta solidarumo.

LRS nuo 2004-ųjų dabartinės pirmininkės Birutės Jonuškaitės iniciatyva kasmet Nidoje organizuodavo mokinių vasaros akademijas, o Palangoje – rudens akademijas rašantiems vaikams. Esu du kartus buvęs Nidoje kaip lektorius, seminarų vedėjas. Iš patirties galiu paliudyti, kad tie keliolika laimingųjų, patekusių į kūrybines-pažintines stovyklas su rašytojais, per penketą dienų ūgteldavo. Vienas kitas pradėdavo gaudytis, kas ta literatūra, kaip sutvarkyti savo mintis ir užrašus, kad jie taptų kažkuo panašūs į eilėraštį, apsakymą. Porą metų rudens akademijų Kultūros taryba nebefinansuoja. Šiemet – jau ir vasaros.

Valstybė per fondus nebepajėgi, nebesuinteresuota investuoti į literatūros, į kultūros, į savo ateitį.

Fondas kasmet remtinu pripažįsta LRS projektą rengti literatūros pamokas kitataučių mokyklose. Puiku. Gal kada nors rasis supratimas bei iniciatyvų, kad ir lietuviakalbiams vaikams neprošal retsykiais pamatyti vieną kitą gyvą rašytoją. Kadaise, rodos, 2012-aisiais, Meno kūrėjų asociacijos organizuotas ir ES struktūrinių fondų remtas projektas „Aukštosios kultūros impulsai mokykloms“ (AKIM) parodė, kad poreikis didžiulis. Jei būtų galimybių, literatūros mokytojai nuolat kviestųsi rašytojų į mokyklas.

Jei nori ramiai miegoti, geriau nesidomėk, kas darosi mokyklose. Specialiai nesigilinu, bet pažįstamų rate yra keletas praktikuojančių lituanisčių, kurioms ne vis vien. Jos kalba garsiai. Jos renkasi ne mokyti, bet mesti darbą mokyklose. Mokyklų yra visokių, turbūt kur nors rastum ir pavyzdinių, pririnktum tuziną pakenčiamų, bet pernelyg daug tokių, kur baisi psichologinė atmosfera, mokytojai – rezignavę, mokiniai kiaurus metus gąsdinami egzaminais, literatūros pamokose švaistomas laikas kalant beprasmes schemas – kad įtiktų iš egzaminų centrų atsiųstomis absurdiškomis instrukcijomis ginkluotiems vertintojams. Literatūros pamokų daugelyje mokyklų apskritai nėra. JFK neretai susiduriu su labai gabiais mokiniais, kurie, nepaisydami tobulėjimui ir kūrybiškumui nepalankaus fono, rašo, domisi literatūra ne todėl, kad mokytojai, šeima ir mokykla juos skatintų. Vasaros ir rudens akademijos tokiems būdavo itin naudingos. Deja, dabar rėmimai vis labiau priklauso nuo projekto rašymo ekvilibristikos, o ne nuo reikalo esmės. Lieka viltis, kad stipriausi mokiniai išsikapstys, taps rašytojais, poe­tais – nepaisant institucinės nemeilės. Kada nors jų kūryba pribręs knygoms. Tuomet, jei išliks tokios pat tendencijos, paaiškės, kad knygą išsileisti beprotiškai sunku, nes valstybės parama per fondus literatūrai mažėja, teks įveikti dar vieną egzistencinių klausimų barjerą – kam viso to reikia? Kai skaitymuose klausausi mokinių, studentų, nejučia pradedu spėlioti – kurie iš jų ganėtinai stiprūs, kad išsikapstytų iš visų į literatūrą ateinantiesiems paspęstų spąstų?

Nuo 2011-ųjų esu LRS valdyboje. Kasmet ten pakalbama, jog būtina kaip nors susitarti, kad mūsų leidykla imtųsi leisti daugiau pirmųjų knygų. Nepavyksta. Nors nepasakytum, kad ta leidykla nesukalbama – valdybos narių knygas išleidžia, net jei joms negauta paramos. Vadinasi, viskas įmanoma. Vilties yra. Laikui bėgant ateis ir supratimas, kad mūsų literatūros ateitis svarbi, įdomi ir reikalinga.

Lit. ir menas