Donatas Puslys. Apie atsakomybę ir J. Brodskio patarimus jaunimui

„Gyvenimas yra žaidimas su gausybe taisyklių, tačiau be teisėjo. Išmokstame jį žaisti veikiau stebėdami, o ne ieškodami atsakymų kokioje nors knygoje, įskaitant ir Šventąjį Raštą. Tad nenuostabu, kad tiek daug yra tų, kurie žaidžia purvinai, kad tiek mažai yra laiminčiųjų, kad tiek daug pralošusiųjų“, – taip 1988 metais Mičigano universiteto absolventams kalbėjo Nobelio premijos laureatas Josifas Brodskis.

Vargiai įkvepianti kalbos pradžia, pasakytų dažnas. Tačiau galima klausti, ar įkvėpti reiškia piešti nepamatuotas rožines svajones, žadėti neribotų perspektyvų, lengvu liežuviu postringauti apie neabejotinai ateisiantį šviesų rytojų, ar vis dėlto supažindinti su esminiais mūsų laikmečio iššūkiais ir problemomis bei padrąsinti stoti akistaton, užuot mėginus juos saugiai per atstumą apeiti. Šią rugsėjo 1-ąją kiekvienas sau galime užduoti tokį klausimą: ką šiandien privalome pasakyti mokiniams ir studentams, pradedantiems naujus mokslo metus?

Man regis, būtent tai, kad gyvenimas bus įdomus ir prasmingas tiek, kiek kiekvienas mūsų asmeniškai sugebėsime prisiimti atsakomybę spręsdami svarbiausias aplink mus susikaupusias problemas. Neretai kalbėdami apie švietimo sistemą pernelyg akcentuojame instrumentinių žinių įgijimą – pasirengimą egzaminams, stojimams, darbo rinkai bei karjerai ir pan. Tačiau manau, kad svarbiausia, kalbant apie švietimą, yra akcentuoti atsakomybę – už save, savo šeimą, visuomenę, valstybę. Juk kaip savo eilėraštyje „Drakono medžioklė“ rašė Gilbertas Keitchas Chestertonas, „Kraštuos, kur nėra Drakono, / Riteriui niekas nerūpi –/ Nei puošnūs paukščių pulkai padangėj,/ Nei žuvys, žaidžiančios upėj;/ Ir stingsta stebuklas, ir dingsta daina,/ Ir žvaigždynai sustingę dega.“ O kokių pavidalų tas Drakonas šiandien įgyja? Pačių įvairiausių – nuo patyčių klasėje iki nepagarbos žmogui pačiu aukščiausiu lygmeniu, nuo nusirašinėjimo mokykloje ar universitete iki korupcijos valstybėje, nuo abejingumo skurdą ir smurtą kenčiančiam klasiokui iki abejingumo socialinės rizikos grupėje atsidūrusiems asmenims. Ugdymas visų pirma turi kalbėti apie atsakomybę ir tai, kaip pritaikyti įgytas žinias bei įgūdžius, kad galėtume pakelti mums tenkančią atsakomybės naštą.

Mokykloje ar universitete mes laiką leidžiame ne tam, kad pasirengtume kažkada vėliau prisiimti atsakomybės naštą. Esame tam, kad jau dabar prisiimtume jos dalį ir augtume dėl to, kad vėliau pakeltume dar daugiau. Jei švietimo įstaigose neugdysime mokinių ir studentų atsakomybės, vargu bau ar galėsime tikėtis, kad kažkada ateityje jie taps atsakingais piliečiais.

Viename iš savo patarimų Mičigano universiteto absolventams J. Brodskis kaip tik ir akcentuoja tai, kad nedera pernelyg pasitikėti politikais: „Ne dėl to, kad jie būtų buki ar nesąžiningi, kas, deja, dažniau yra tiesa nei netiesa, tačiau vien dėl jiems tenkančio darbo masto, kuris yra per didelis net ir geriausiems jų gretose.“ Geriausia, anot poeto, ką jie gali padaryti, tai sumažinti socialines negeroves, o ne jas panaikinti, todėl mums geriausia yra ne kliautis jais, o pačiais savimi ir pasirūpinti bent tuo, kas yra mūsų jėgoms. Ypač, akcentuoja J. Brodskis, būtina pasirūpinti socialiai pažeidžiamiausiais.

Kitas svarbus dalykas, jo teigimu, yra kuklumo dorybė. Šiandienė švietimo sistema, o ir patys tėvai dažnai akcentuoja, kad jaunas žmogus privalo būti išskirtinis, geriausias, sėkmingiausias. „Šis veržimasis į scenos centrą yra pasmerktas vykti kitų, kurie nepateks į epicentrą, sąskaita. Tai, kad privalai užlipti ant kieno nors pirštų, dar nereiškia, kad privalai užsiropšti ant pečių“, – teigia J. Brodskis, akcentuodamas, jog šiandieninis pasaulis pernelyg akcentuoja žiurkių lenktynes primenančią konkurenciją, kai svarbiausia tampa būti matomam, girdimam, žinomam, įtakingam ir galingam. Tačiau dažnai nutinka taip, kad galiausiai stengiamės būti ne savimi, o kažkuo kitu ir taip išduodame savo unikalumą. Visa tai, anot J. Brodskio, skatina ir masinę gamybą, kai visi, norėdami būti išskirtiniai, staiga tampa vienodi. Jauniems žmonėms jis pataria bandyti išvengti akivaizdžiausių klišių, tarp kurių yra ir tokia, skelbianti apie tai, kad kažkas yra „limited edition“, t. y. riboto leidimo. Svarbu yra ne užimti kažkieno kito, o savo vietą, ne vaikytis to, kas paklausu, prestižiška, o to, kas geriausiai leis išskleisti mano turimus talentus, kas leis pasireikšti mūsų pašaukimui.

Dar vienas svarbus J. Brodskio patarimas kalba apie būtinybę vengti sau priskirti aukos vaidmenį. Anot poeto, rodomasis pirštas yra pats pavojingiausias, nes yra visada pasirengęs besti pirštu į kitą, kuris yra kaltas. Į kitą ištiestas rodomasis pirštas yra aukos simbolis ir pasidavimo ženklas. „Nepaisant to, kad ir kokia apgailėtina būtų tavoji situacija, bandyk dėl to nieko nekaltinti: istorijos, valstybės, viršininkų, rasės, tėvų, mėnulio fazės, vaikystės ir pan.Kad ir kokie gausūs bei nepaneigiami būtų įrodymai, jog esi pralošiančioje pusėje, neik tai, kol tavo lūpos dar gali tarti „ne“. Apskritai kalbant, bandyk gerbti gyvenimą ne tik jo teikiamus malonumus, tačiau ir už sunkumus“, – rašo J. Brodskis.

Nuo savęs dar pridėčiau tai, kad gyvenime labai svarbu išmokti klausti, nes klausimai yra pažinimo kelionę skatinantis variklis, klausimai, o ne šabloniški atsakymai, ne nurašytos svetimos mintys, kurias tari savo lūpomis pats jais nelabai tikėdamas, yra brandžios asmenybės ženklas. Rene Descartesas pareiškė: „Mąstau, vadinasi, esu.“ Lygiai taip pat jis galėjo pasakyti ir „klausiu, vadinasi, esu“, nes klausimai verčia mus atsiverti artimui ir pasauliui, nes visa tai man įdomu, rūpi. Kartą girdėjau tokį pasakymą, kad pas mus iš mokyklos grįžtančio vaiko yra klausiama, kiek daug teisingų atsakymų jis šiandien pasakė. Tuo tarpu žydai savo vaikų klausia kiek kitaip – kiek protingų klausimų šiandien uždavei mokytojui ir klasės draugams. Būtent tokių klausimų ir norisi linkėti beprasidedančiais mokslo metais.

Galbūt J. Brodskis ir yra teisus kalbėdamas, kad mūsų pasaulis geografiškai atrodo geriau nei istoriškai, kad vizualiai jis yra žymiai labiau patrauklesnis nei socialiai. Galbūt jis ir nėra pati nuostabiausia vieta gyventi, tačiau, kaip teigia pats rašytojas, cituodamas kolegą poetą Robertą Frostą, „geriausias kelias išeiti yra eiti per“. Eiti per pasaulį siekiant jį pažinti, siekiant jį pagerinti, kad būtų mažiau žaidžiančiųjų nešvariai, kad būtų daugiau laiminčiųjų ir mažiau pralošiančiųjų. Eiti bent retsykiais atsiverčiant Šventąjį Raštą, nes apie gyvenimą, tikiu, jis pasako žymiai daugiau nei madingi šių dienų ekspertai, dvasiniai guru, koučeriai, motyvuotojai ir pan. Juk gilintis į Gerąją naujieną reiškia įsišaknyti, ir tik tas, kuris įsišaknija, tvirtai žino, kur ir kodėl eina. Su Rugsėjo 1-ąja.

Bernardinai.lt