Donatas Puslys. Ar išsaugojai tikėjimą pasakomis?

„Visa tai tik pasakos mažiems vaikams“, „nu ir pasakorius“, „jis gyvena pasakų pasaulyje“ – visi šie posakiai skamba kaip priekaištai tiems, kurie neva yra atitolę nuo realybės, puoselėja neįgyvendinamas svajones, galbūt netgi yra praradę sveiką protą. Pasakos yra gerai iki tam tikro amžiaus, o vėliau juk natūralu, kad žmogus bręsta ir, kaip išauga savo vaikiškus šliaužtinius, taip išlipa ir iš to stebuklinio fantazijų pasaulio. Iš pasaulio, kuriame įmanomas bet koks stebuklas, augdami pereiname į pasaulį, kuriame neįmanomas joks stebuklas.
Pirmuoju atveju pasaulis gali būti baugus, nes niekada nežinai, kas gali nutikti – nebūtinai gero, bet ir blogo, – o antruoju atveju pasaulis yra tiesiog bauginamai šaltas ir klaustrofobiškas. Tokiame pasaulyje žmogus tariasi esąs visa ko viešpats, gamtos užvaldytojas, pažangos kūrėjas, tačiau galiausiai apnuoginama žinia, kad ir jis pats yra tik priežastinių ryšių voratinklyje įsipainiojusi smulkmė, įvairiausių determinantų padarinys.

Dar kartais galime girdėti ir nurodymą „baik sekti pasakas“. Suprask, toks pasakotojas meluoja. Per tai ir pati pasaka sutapatinama su melu. Galbūt tai šviesus ir gražus melas, tačiau vis dėlto melas, apgaulinga viltis, dūmų uždanga, neleidžianti įžvelgti tikrovės.

Trumpai tariant, pasakas derėtų palikti vaikams. Tačiau tokie didieji stebuklinių pasakojimų kūrėjai kaip Hansas Christianas Andersenas ar J. R. R. Tolkienas būtų pasipiktinę teiginiais, kad jų kūriniai yra skirti tik pyplių auditorijai. Jie stengėsi sukurti stebuklinių pasakojimų, kurie prisibelstų ir į suaugusiųjų širdis, ir bylotų jiems apie amžinąsias vertybes, gėrį ir blogį, skatintų nelikti abejingiems.

Pati pirmoji knyga, kurią pamenu gavęs dovanų, kai tik išmokau skaityti, buvo būtent Juozo Balčikonio versta H. Ch. Anderseno pasakų rinktinė. Knyga iki pat šiol keliauja su manimi ir atsiverčiu ją ne kaip kokį nors širdžiai brangų reliktą, nukeliantį į prabėgusį vaikystės pasaulį, o kaip tą šaltinį, kuris leidžia nepasiduoti kasdienybėje ir įkvepia stiprybės. Netrukus pabandysiu paaiškinti, kodėl.

Vis grįžtu ir grįžtu prie pasakos pavadinimu „Kelionės draugas“, kurioje pasakojama apie Joną. Mirus tėčiui, Jonas lieka visiškai vienas šiame pasaulyje. Kaip ir įprasta pasakose, jis leidžiasi į pasaulį laimės ieškoti, kol galiausiai ją ir atranda vedęs vienos karalystės princesę ir susilaukęs gausybės vaikų.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo banalu. Tačiau taip yra tik tuomet, jei žvelgiame į patį paviršių ir atsisakome patys sau užduoti klausimą, o ką ši pasaka pasako apie mane patį. Visų pirma Jono istorija liudija, kad net pačiomis sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis nevalia sustoti. Jo išėjimas į pasaulį ieškoti laimės veikiau yra simbolis to, kad jis nesileido būti palaužiamas skaudžios netekties. Gyvenimas yra kelias, ir nustojame gyventi, jei nustojame ieškoti savo pašaukimo, jei nieko nedarome dėl to, kad tinkamai investuotume mums dovanotus talentus. Juk dažnai girdime ar net patys sakome, kad štai nebėra gyvenimo, jei užklupo netektis, jei nutrūko santykiai su artimu žmogumi, jei susidūrėme su liga ar kitu išbandymu. Tada kyla pagunda dairytis atgal, gyventi tų prabėgusių puikių dienų prisiminimais ir visiškai apleisti kelią. Jonas po tėčio netekties keliauja ir, reikia pridėti, kad keliauja pasitikėdamas Apvaizda. Pasitikėjimas yra nusižeminimo aktas, pripažinimas, kad aš pats iki galo veikiausiai nesuprantu man tekusios pašaukimo kelionės. Vis dėlto tariu pasitikintis, nes tas, kuris mane veda, myli mane ir negali norėti man blogo. Keliauju ten, kur esu kviečiamas, nors ir tektų palikti namus, gimtąjį kraštą. Esu pasiryžęs sekti bet kur, kur tik esu kviečiamas. Tačiau ar tikrai? Būtent šį klausimą vis iš naujo skaitydamas pasaką sau ir užduodu.

Be to, ši pasaka moko ir dar kelių svarbių dalykų. Visų pirma ji byloja apie pareigą daryti gerus darbus, nors dėl jų gali atrodyti kaip paskutinis kvailys. Štai taip nutinka ir Joneliui, kuris atiduoda paskutinius turimus pinigus mainais už tai, kad keli nevidonai paliktų ramybėje šventoriuje gulinčio žmogaus, kuris jiems neva buvo skolingas ir per gyvenimą nespėjo atsimokėti, palaikus. Anie tik pasityčioja iš Jonelio ir nukeliauja sau. Kitaip tariant, gerus darbus būtina daryti ne dėl to, kad sulauktum pagyrimų, kad iš to anksčiau ar vėliau pasipelnytum, o tiesiog dėl to, jog taip daryti yra gera ir teisinga. Apibendrinant, ši pasaka man asmeniškai užkrauna pareigą atsakyti į klausimą, koks buvo mano motyvas nusprendžiant pasielgti vienaip ar kitaip. Gal pasielgiau taip tik norėdamas populiarumo, o gal nepadariau kažko būtent todėl, kad išsigandau pašaipų, pabijojau likti nesuprastas, atsidurti mažumoje ir plaukti prieš masę.

Vis dėlto geri darbai nepraeina be pėdsako, liudija „Kelionės draugas“. Jie vienaip ar kitaip sugrįžta, nors galbūt mes to nė nepastebime. Štai Jonelis pakeliui sutinka vyriškį, kuris pasisiūlo jam į kompaniją, ir jiedu jau keliauja drauge. Jonui nematant, šis bičiulis dėl jo padaro itin daug ir galiausiai mylimos princesės ranka Jonui atitenka daugiausia dėl jo pastangų. Ir tik gale paaiškėja, kas gi iš tikro yra tas bendrakeleivis – ogi tas pats velionis, kurį nuo nevidonų rankų apsaugojo Jonas. Kitaip tariant, viso to moralas yra trumpas drūtas – gal tik mums atrodo, kad geri mūsų darbai lieka niekam nepastebėti, tačiau tikrai yra Tas, kuris viską regi, kuris suskaičiuoja kiekvieną tavo plauką, ir tikrai neleis, kad tai, ką doro ir gražaus nuveikei, nugrimztų nebūtin. Tad ir aš, skaitydamas šią pasaką, klausiu savęs, ar tik nesu tas besiskundžiantis, kuriam kyla pagunda apsimesti, kad štai esu tas, kuris liko neįvertintas, kuriam kažkas dabar vis dar yra skolingi.

Beje, meilė Jonui nebuvo lengvai pasiektas dalykas. Kaip ir įprasta pasakose, reikėjo įveikti kelis išbandymus, o už suklupimą būtų tekę atsisveikinti su savo gyvybe. Ne tik kelionės draugas, bet ir pats karalius mėgino atkalbėti Joną nuo užmačių pasipiršti karalaitei. Bergždžiai. Galbūt vieni Joną vadins kvailiu, tačiau jo užsispyrimas yra priminimas kiekvienam iš mūsų, kad, norėdami gauti, turime kažką ir duoti, aukoti. Kartais ta kaina gali atrodyti itin didelė, o tada neišvengiamai ims pulti abejonės, kad gal neverta, kam čia rizikuoti, nes juk gali nieko ir nepavykti, ar tai, ką gausiu, atsvers tai, ką daviau? Tačiau iš tikro visi šie klausimai veikiau parodo mūsų meilės drungnumą ir didesnį rūpinimąsi pačiais savimi nei tuo žmogumi, kurį tariamės mylį.

Galiausiai verta užsiminti ir apie tai, dėl ko visi taip atkalbinėjo Joną nuo minties siekti karalaitės rankos. O jos būta tikros nevidonės. Užduodama kiekvienam pretendentui po tris klausimus, ji tik ir laukdavusi klaidos, kad galėtų pasiųsti juos myriop. Kaip paaiškėja, karalaitę buvo apkerėjęs piktasis žynys. Iš pirmo žvilgsnio visa tai skamba kaip visiški svaičiojimai, tinkami vaikams gąsdinti. Tačiau iš tikro visa tai yra labai svarbios tiesos priminimas – blogas yra ne pats žmogus, o tik jame slypintis blogis. Nė vienas iš prigimties nesame užprogramuoti blogiui ar gėriui. Kiekvienas galime keistis, o Jono atveju – iš meilės perkeisti ir kitą. Tai yra priminimas, kad kovoti dera ne su pačiu žmogumi kaip tokiu, o su jame slypinčia nuodėme. Ir to dar negana – ją gali nugalėti tik kantri ir gydanti meilė.

Tad akivaizdu, kad pasakos nėra tik apie nieko bendro su fizikos dėsniais neturinčius stebuklus. Jos kalba apie žmogų, žmogiškumą, jos yra vertybių saugykla ir kasdienybės žemėlapis. Tad vienas svarbiausių klausimų, kuriuos noriu užduoti kiekvienam sutiktam žmogui, yra toks: „Ar vis dar sugebėjai išsaugoti tikėjimą pasakomis?“ Pamesti jį nėra sunku, tik, kaip liudija Gendrutis Morkūnas, vėliau apgailestaujant teks tą tikėjimą vėl pamažu susirinkti iš įvairiausių pakampių. Kažkada tą teko daryti ir man, kai H. Ch. Anderseno knyga lentynoje stovėjo apdulkėjusi ir užmiršta.

Šaltinis čia