Donatas Puslys. Czesławo Miłoszo liudijimas šiandienai

Birželio 30 dieną minime poeto, Nobelio premijos laureato Czeslawo Miloszo gimimo dieną. Poeto kūryba yra paskata vis iš naujo grįžti prie esminių mūsų laikmečio iššūkių, problemų, permąstyti šiandienos kelius.

Anglų rašytojas Gilbertas Keith’as Chestertonas yra kalbėjęs apie tai, ką pats vadino mirusiųjų demokratija. Pasak jo, jei liberaliosios demokratijos rėmėjai reikalauja, kad būtų klausoma visų žmonių – ar jis būtų tik tarnas ar pasiturintis verslininkas – nuomonės, su visu tuo sutikdami mirusiųjų demokratijos šalininkai prideda, kad balso teisės iš žmogaus negalima atimti ne tik dėl socialinės padėties, tačiau ir dėl jo mirties. Trumpai tariant, mirusieji mums taip pat turi ką pasakyti ir jų balsas yra svarbus šiandienos kartoms, čia ir dabar kuriančioms socialinę ir politinę tikrovę.

Lenkų poeto Czesławo Miłoszo nebėra jau septynerius metus. Šiemet minime ir šimtąsias jo gimimo metines. Džiugu ne tik dėl renginių, organizuojamų šiam žymiam žmogui atminti, bet ir dėl jo knygų perleidimo. Būtent per savo raštus, paliktus ateities kartoms, dabar mums byloja šis Nobelio literatūros premijos laureatas. Cz. Miłoszo kūryba yra gilus ir interpretacijai lengvai nepasiduodantis šaltinis. Naivu tikėtis, kad keliuose puslapiuose būtų įmanoma išsamiai aptarti poeto kūrybą ir jos vertę bei aktualumą šiandien.

Todėl šįkart pasitenkinsiu gerokai kuklesne užduotimi ir tiesiog pasvarstysiu, kuo Cz. Miłoszo kūryba yra artima man, jaunam žmogui, gimusiam jau visai kitu laiku ir augusiam kitomis aplinkybėmis. Trumpai tariant, problema gali būti nusakyta taip: ar poeto kūryba yra aktuali tik jo kartos, jo aplinkos žmonėms, vienijamiems panašaus istorinio konteksto ir iš jo kylančių bendrų patirčių, o galbūt ši kūryba gali prasiveržti pro ankštas ribas, kurias jai primeta atitinkamos epochos ir kartos ribos. Laikausi antrosios nuomonės.

Naikinimo ekspertų amžius

„Gali būti, kad pastarieji dešimtmečiai išsiskiria vien tuo, kad negatyvios nuostatos taip išplito, jog poetus jomis prisivijo vidutinis žmogus iš gatvės“, – tai žodžiai iš Cz. Miłoszo knygos Poezijos liudijimas. Kalbėdamasis su publicistu Adamu Michniku, Cz. Miłoszas akcentavo, kad šiandien kultūrą yra apėmusi „prancūziška liga“, t. y. Jacques’o Derrida ir jo bendrų įkvėptas dekonstruktyvizmas, kurio pagrindinis tikslas tėra kova su viskuo, kas yra laikoma atgyvena. Trumpai tariant, dekonstrukcionistai, prisidengdami siekiu išlaisvinti žmogaus valią ir suteikti jai kuo platesnę raiškos erdvę, yra linkę kilti į kovą su tokiais laisvos valios „apribojimais“ kaip religija, tradicijos, bendruomenė ir t. t. Tai, kas buvo kuriama ištisus amžius ir kas palaikė žmonių bendrabūvį, dabar turi būti išmontuota siekiant išlaisvinti abstraktų individą. Visa tai panašu į naują kryžiaus žygį, kurio siekis – nuo užgrobėjų išvaduoti individo valią, kad ši galėtų nevaržomai plėtotis.

Ne veltui prancūzų mąstytojas ir septinto dešimtmečio kartos įkvėpėjas Guy Debord’as antroje XX amžiaus pusėje pareiškė, kad jis praktiškai įgyvendino tai, apie ką jau kelis dešimtmečius kalbėjo modernioji poezija. G. Debord’as ir jo bendražygiai didžiavosi tuo, kad yra, kaip jie patys save įvardijo, naikinimo ekspertai, kuriuos galima apibūdinti tik negatyviai. Trumpai tariant, šių žmonių jau neapibūdina jokia pozityvi filosofija, gyvenimo būdas. Pagrindinis jų tikslas – griauti visas iki tol egzistuojančias gyvenimo formas, atmesti moralę, tradicijas. G. Debord’as akcentuoja, kad į tokią padėtį Vakarų visuomenę atvedė būtent modernioji poezija.

Cz. Miłoszas veikiausiai pritartų tokiai diagnozei. Savo Poezijos liudijime jis kalba apie XIX amžiuje iškilusį modernaus poeto tipą, kuris visiškai atsiskiria nuo didžiosios žmonijos šeimos ir su panieka žvelgia į visas vertybes, kuriomis vadovaujasi jo niekinamas eilinis žmogus, gyvenantis pilką gyvenimą. Tokiam poetui, atmetusiam moralinę tradiciją, vienintele sakralia vieta tampa pats menas, t. y. menas dėl paties meno. Tai – didysis posūkis į subjektyvizmą, kai poetas pasitraukia iš visiems žmonėms bendros sferos, iš savo kūrybos pašalindamas ir filosofiją, ir religiją, ir mokslą, ir politiką, ir užsisklendžia savo subjektyvių išgyvenimų rate.

Cz. Miłoszas nėra poezijos, kuriai rūpi tik estetika, šalininkas. „Kas gi yra poezija, kuri neišgano / nei tautų, nei žmonių? / Melas, / girtuoklių daina, kuriems netrukus kas nors perskros gerkles, / skaitymai iš mergaičių kambario“, – deklaruoja poetas viename savo eilėraštyje. Šios kelios eilutės puikiai atskleidžia visą Cz. Miłoszo poezijos sampratą – poetas neturi tenkintis vien grynąja estetika, jam tenka didingesnė, nors ir sunkesnė, užduotis. Poezija yra savo laikmečio liudytoja. Kaip XIX amžiaus poezija pateikė pirmąsias užuominas apie įsiviešpatausiantį nihilizmą, taip dabar poezija turi užgydyti tą atsivėrusį plyšį tarp bohemos ir masių. Poetas turi atminti esąs visuomenės dalis ir turi suvokti iš to kylančią savo atsakomybę.

Poetas ir maištas

Perfrazuojant vieno Cz. Miłoszo eilėraščio žodžius, poetui dažnai norisi apdainuoti šventes, džiaugsmingas akimirkas, tačiau „penkios rankos“ stvarsto poeto plunksną ir liepia dėstyti jų istoriją. Taigi poezija yra ne tik grynoji estetika, žodžių žaismas, tai yra ir atminties saugykla, liudijimas, bandymas ieškoti atsakymų į svarbius klausimus. Tik sugrįžusi prie šio savo pašaukimo poezija gali išvengti dehumanizacijos, t. y. visiško atsiribojimo nuo pagrindinių žmogaus veiklos barų.

Šiandienos poetas visada yra maištininkas. Tiesa, Cz. Miłoszas, kaip jau kalbėta, nesiūlo sekti modernistų keliu ir sukilti prieš visą kultūrinę tradiciją ar moralę. Šiandien poetas turi sukilti prieš viską pasiglemžti grasančią užmarštį, prieš tironijas, paminančias žmogaus orumą. Trumpai tariant, jis turi sukilti ne prieš moralę, o priešingai – dėl moralės, amžinųjų vertybių.

Nuostabiame eilėraštyje Campo di Fiori skaitome šias eilutes: „Šičia kadaise ant laužo / Degė Giordano Bruno, / Budelis peleną žarstė, / Smalsuoliai grūdos į ratą. / O vos tik užgesus liepsnai / Vėl pilnos buvo tavernos, / Alyvų, citrinų kraitės / Vėl ant galvų lingavo.“ Panašiai elgiasi ir eilėraštyje vaizduojama Varšuvos publika, kuri, gete aidint šūviams, sukasi šokių sūkuryje lydima skambios melodijos. Poetas šia prasme yra maištininkas, nes sukyla prieš šią užmaršties kultūrą, labiausiai už viską vertinančią vartojimą ir linksmybes. „Ir tų, kur žūva vienatvėj, / Pasaulis jau nebemato, / Pati jų kalba ataidi / Iš negyvos planetos. / Kol viskas virs į legendą, / Ir tąsyk, po daugel metų, / Naujajam Campo di Fiori / Maištą įžiebs poetas“, – taip baigiasi eilėraštis.

Užmarštis yra vienas būdų pabėgti nuo atsakomybės, tačiau poetas sukyla prieš tai primindamas, kad žūvantieji neturi būti palikti vieni, kad kiekvienam mūsų, kuris prekiauja ir linksminasi nenorėdamas atminti laužo, tenka dalis atsakomybės už mūsų artimųjų likimą.

Tuo metu, kai dalis poetų, nepastebinčių eilinių žmonių kančių, žemai lankstėsi įvairaus plauko tironams, žadantiems žemėje sukurti rudąjį ar raudonąjį rojų, Cz. Miłoszas be jokių užuolankų liudijo: „Saugus nebūki. Atmena poetas. / Tu jį sutrypsi – bet sutiksi kitą. / Veiksmą ir šneką rasi užrašytą.“ Žodžio galia prieš brutalią prievartos mašiną – Cz. Miłoszas buvo įsitikinęs, kad žodis turi savo galią išsaugoti ir perduoti laišką ateities kartoms bei yra ilgaamžiškesnis už visas tironijas. „Žodžiai turi galią. Žodžiai yra rimtas reikalas“, – taip savo bičiuliui Adamui Michnikui duotame interviu kalbėjo Cz. Miłoszas.

Komunistinės diktatūros žlugo ir tokį istorijos posūkį galima vertinti kaip žodžio, vilties ir tikėjimo pergalę prieš geležį. Neteisūs buvo marksistai teigdami, kad materija lemia dvasią. Įvykiai amžių sandūroje puikiai įrodė, kad prispausta dvasia, vedina moralinio idealo, yra pajėgi perkeisti net ir pačią niūriausią tikrovę. Menas, įskaitant ir poeziją su jos liudijimu, čia taip pat atliko savo vaidmenį.

Pasaulio pabaigos diena

Cz. Miłoszas akcentuoja, kad komunizmo žlugimas jokiu būdu nereiškia apokalipsės pabaigos. Duodamas interviu savo bičiuliui Adamui Michnikui, Cz. Miłoszas akcentavo, kad apokalipsė šiandien kaip tik reiškiasi kaip tvirtų pamatų nebuvimas. Visą tai išpranašavo dar Friedrichas Nietzsche. Viskas yra reliatyvu, objektyvi tikrovė neegzistuoja, tad ir kalba ne atspindi tikrovę, o veikiau ją konstruoja. Tokiu atveju ir moralė tėra tik laisvai individo valiai primestas konstruktas, kurį galima atmesti, nes moralė toli gražu nesako nieko apie žmogaus prigimtį. Jei moralė anksčiau kreipdavo žmonių žvilgsnį aukštyn, t. y. į absoliučių vertybių pasaulį, tai jų atmetimas lėmė tik tai, kad nuo šiol žmogaus žvilgsnis krypsta tik į ateitį – utopinį pažadą išsivaduoti iš visų apribojimų ir prietarų. Istorija tokiam žmogui, praradusiam vertikalią dimensiją, tampa bandymų erdve, o tų bandymų neberiboja jokia objektyvi moralės doktrina.

Cz. Miłoszo eilėraštyje Vargšų žmonių balsai skaitome, kad pasaulio pabaigos nelydi nei žaibai nei griaustiniai, kaip veikiausiai buvo laukiama. Viskas teka įprasta vaga – švytintys moterų veidai, smuikų skambesys vakare, vejos pakrašty užsnūdęs girtuoklis. Paviršius lieka nepakitęs, tačiau gilesnę įžvalgą turintis žmogus puikiai supranta, kad senasis pasaulis dezintegruojasi, senos normos, siejusios visuomenę, netenka normatyvinės galios. Galime užduoti retorinį klausimą, kas kita yra pasaulio pabaiga, jei ne pasaulio suirimas, tvirto pagrindo netekimas, atsidūrimas donkichotiškoje situacijoje, kai su savo vertybėmis ir nuostatomis tave supančioje aplinkoje imi jaustis tarsi ateivis iš kito amžiaus ar net kitos planetos?

Vis dėlto žmogui nėra įprasta gyventi be tvirtų pamatų. „Vieni skęsta nusiminime, kurs yra saldus / Tartum stiprus tabakas, degtinės stiklas puolimo valandoj. / Kiti turi durnelių viltį, rausvą lyg erotinis sapnas. / Dar kiti nusiraminimą randa stabmeldystėj tėvynės, / Kuri gali trukti ilgai, / Nors ne ilgiau gal kaip trunka devynioliktasis amžius“, – šios eilutės iš Cz. Miłoszo kūrinio Vargšas poetas. Cz. Miłoszo kūryba ir žavi tuo, kad nepasiduoda „žodžio infliacijai“, atvedančiai į paprasčiausią daugžodžiavimą ir pliurpimą, o į kelias eilutes sugeba sutalpinti ištisą visuomenės paveikslą.

Paprasti šūkiai

Tad ką išskaitome šiose eilutėse? Visų pirma XX amžiui būdingas pesimizmas, persmelkiantis visą kultūrą ir sėjantis abejonę, kaip kirminas graužiančią visus mūsų kultūros pamatus. Antras variantas yra rožinės svajonės to, ką galima įvardyti kaip „durnas“ svajones apie siekį sukurti žemėje rojų perpratus istorijos dėsnius. Suirus ligtolinei tvarkai, atsiveria plati erdvė socialinei inžinerijai. Treti nestabiliuose vandenyse tarsi šiaudo griebiasi nacionalizmo. Paskutinieji du variantai dažniausiai atveda prie fundamentalizmo. Cz. Miłoszas teigia, kad žmonės dažnai jaučia poreikį primityviems šūkiams, paprastiems paaiškinimams, leidžiantiems interpretuoti sudėtingus reiškinius. Visa tai ir yra fundamentalizmas.

Pirmojo tipo fundamentalizmas puikiai atskleistas eilėraštyje Rue Descartes. Jaunas barbaras atsiduria Paryžiuje, kuris dar laikomas pasaulio sostine. Iš gimtinės atsinešti papročiai šiam barbarui yra didžiausia jį slegianti gėda, kurios reikia atsikratyti ir apsirengti naują rūbą, teikiantį įrankius paprasčiausiomis kategorijomis paaiškinti visą pasaulio sudėtingumą. Šis naujas rūbas – suprimityvintas marksizmas arba, kaip teigė A. Michnikas, kiekvienam idiotui prieinama filosofija, leidžianti lengvai ir suprimityvintai interpretuoti pasaulį.

„Vėliau daugelis mūsų iš Jasų ir Kološvaro, Saigono arba Marakešo / Buvo žudomi, panorėję įveikti gimtinės papročius. / Paskui jų bičiuliai paimdavo valdžią, / Kad patys žudytų gražių universalijų labui“, – tokie istorijos vingiai susiklostė tuomet, kai, tariant Cz. Miłoszo žodžiais, jauni kanibalai pabandė įgyvendinti tai, ką išskaitė filosofų veikaluose. XX amžius puikiai parodė, kas nutinka, kai dėl abstrakčių universalijų imamos prievartauti vietinės tradicijos, susiklosčiusios per daugelį amžių. Tad ne veltui eilėraštyje pagrindinis herojus apgailestauja dėl vienos sunkios savo nuodėmės – kadaise į pievoje gulintį žaltį mesto akmens. Šis veiksmas yra simbolinis tradicijų ir papročių paniekinimas. Ir tik po kurio laiko eilėraščio veikėjas suvokė, prie kokių kraštutinumų visa tai gali atvesti. Tradicijų ir papročių neribojama individo valia į istoriją gali žvelgti taip, kaip mokslininkas laboratorijoje žvelgia į mėgintuvėlį. Tokiu atveju žmonija jam patampa tik socialinių eksperimentų objektu. Visa žmonija padalijama į dvi grupes – subjektus, kurie perprato istorijos eigą ir todėl gali vadovauti, ir objektus, kuriems trūksta suvokimo ir dėl to jie turi aklai paklusti apšviestųjų kastai.

Kur visa tai veda, pasakoti nereikia. Tad ne veltui Cz. Miłoszas konstatuoja, kad universalios idėjos mums, gyvenantiems Vidurio ir Rytų Europoje, jau seniai prarado patrauklumą. „Ne, niekuomet neseksiu tais, kurie užtrina pėdsakus, išsižada savo praeities ir yra mirę, nors, pasitelkę proto ekvilibristiką, vaidina esą gyvi“, – knygoje Gimtoji Europa konstatuoja Cz. Miłoszas. Ryšys su praeitimi mums yra tarsi kompasas, leidžiantis orientuotis kasdienybėje. Iš praeitis mes paveldime ne tik karta iš kartos perduodamas tradicijas, tačiau ir perspėjimus apie klystkelius bei pareigą užtikrinti, kad jais nebebūtų vaikščiojama. Trumpai tariant, paveldime visą sunkų bagažą, kuriame yra ir mūsų protėvių laimėjimai, ir nuodėmės. Kad patriotizmas netaptų selektyvus ir nevirstų vien tik aklu savo tautos šlovinimu arba nuolatiniu atgailavimu už tikras ar tariamas nuodėmes, būtina išsaugoti visą šio lagamino turinį. Atmintis privalo saugoti ir laimėjimus, ir nuodėmes, tik tuomet patriotizmo žemėlapis bus visapusis ir neiškraipytas.

Selektyvus patriotizmas taip pat yra fundamentalizmo atmaina. Tėvynės stabmeldystė, Cz. Miłoszo teigimu, yra lygiai pavojinga kaip ir mąstymas universalijomis. Daugiatautėje aplinkoje augęs ir Antrojo pasaulinio karo baisumus patyręs poetas puikiai suvokė, kur veda savo tautos sudievinimas, dažnai neleidžiantis suvokti viso pasaulio kompleksiškumo. Ar lenkas privalo remti lenką bet kokiomis sąlygomis? Ar lietuvis privalo palaikyti lietuvį, besielgiantį neteisingai, vien dėl to, kad jis lietuvis? Trumpai tariant, kas yra aukščiau – tautinė ištikimybė ar tam tikri moraliniai principai? Fundamentalistai linkę rinktis pirmąjį variantą ir akcentuoti primityviausią tribalizmą, paremtą mistiniu kraujo ryšiu.

O moraliniai principai yra pagrindinė apsauga nuo tautinio fundamentalizmo. Patriotizmas nėra tik ištikimybė tautinei mitologijai, tai veikiau ištikimybė moraliniams principams, kurie tau yra perduoti iš praeities ir už kurių perdavimą ateities kartoms esi pats atsakingas. Patriotizmas yra gyvas kartų dialogas, kurį turime tęsti. Individas visada turi būti vertinamas pagal savo elgesį, o ne pagal priklausomybę vienai ar kitai tautinei grupei. Taip suvokiamas patriotizmas įpareigoja individą nelikti abejingą neteisingam savo tautiečių atžvilgiui. Trumpai tariant, patriotizmo esmė yra ne siekis bet kokiomis sąlygomis deklaruoti ištikimybę tautai, o veikiau noras susitvarkyti savo kieme, kad jame būtų jauku visiems. Tad ne veltui Cz. Miłoszas visuomet gana skeptiškai žvelgė į perdėtą tautinį patriotizmą ir veikiau akcentavo regioninį patriotizmą, ištikimą ne abstrakčiai mitologijai, o konkrečioms vietinėms tradicijoms, papročiams, dažniausiai išaugusiems iš daugiakultūrės patirties.

Toks ir toks studentas. Arba filosofas, arba…
Bernardinai.lt