Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, literatūros ir tautosakos tyrinėtojas, kultūros ir visuomenės kritikas, Vilniaus universiteto profesorius Donatas Sauka (1929–2015) šį rudenį minėtų 87-ąjį gimtadienį.
„Metų“ redakcija dalijasi unikaliu tekstu – asmeniniame profesoriaus archyve saugoto intelektualinės autobiografijos rankraščio fragmentu. Jame skvarbiai ir su dideliu rūpesčiu žvelgiama į paskutinįjį XX a. dešimtmetį, kai atkūrus Nepriklausomybę kyla nauji iššūkiai ir pirmi nusivylimai. Atsitiesti įmanoma tik atlikus „esminę savo sąmonės reviziją“ ir pagal išgales jungiantis į valstybės kūrimo projektus.
Tekstas parengtas pagal rankraštį, neredaguotas. Laužtiniais skliausteliais žymimi originale palikti tušti tarpai žodžiui ar frazei įrašyti. Iš minimų faktų matyti, kad rašyta apie 2003 m.
Mūsų valstybei ir mūsų tautai prieš akis perspektyva – gyventi dabartyje kaip nuolatinėje kaitoje. Pastaraisiais metais įtvirtinti abipusiškai įpareigojantys saitai su tarptautine bendrija tokiai perspektyvai lemia pakankamai konkretų, ekonomiškai ir teisiškai įpareigojantį turinį.
Gyventi nuolatinėje kaitoje? Tautai, per pusšimtį metų išgyvenusiai dvi okupacijas ir dukart iš pamatų griovusiai socialinę-ekonominę visuomeninę sistemą? Neužsitikrinus minimalaus stabilumo, leidžiančio suvokti save normalioje sociumo terpėje, pretenduoti į aktyvią poziciją globalinių permainų erdvėje.
Neturint elementarių demokratinių bendravimo įgūdžių.
Ištrūkus iš rutiniškos senojo kaimo santarvės ir dar nepagrindus laisvu susitarimu kitokio, individo savarankiškumą ginančio, lygiateisiškų santykių kodekso. Demokratiją linksniuojant ir keistu įnoriu neprisimenant, kad nuo anglų laisvių bulės ir nuo islandų stortingo yra praėję tūkstantis metų.
Šiuolaikinė vakarietiška konstitucinė demokratija laikosi politinio teisingumo koncepcija, taikoma visuomenės pamatinei struktūrai – politinėms, socialinėms ir ekonominėms institucijoms. O pagrindinė jos idėja – kad visuomenė – tai sąžininga, ilgalaikė, iš kartos į kartą perduodama bendradarbiavimo Sistema, – remiasi šimtmečius puoselėjama politine tradicija1.
Ilgalaikė, iš kartos į kartą perduodama bendradarbiavimo sistema? Kai tuo tarpu prieš trylika metų, einant į Nepriklausomybę, kuriamos politinės ir administracinės struktūros anuometiniams žurnalistams atrodė studentiški eksperimentai, ir tiek. Dabar tie praėję keliolika metų gali tam tikra prasme prilygti nuosekliai iš kartos į kartą perduodamo lygiateisiško bendradarbiavimo įgytai patirčiai?
Nuolatinei kraštutinei kaitos įtampai reikalingi giluminiai tautos socialiniai ir moraliniai ištekliai. Iš kur jie mūsų krašte? Su neapibrėžiamai menku aristokratijos, didžiosios turtų kaupėjos, įnašu į krašto kultūrą? Su naujųjų amžių istorijos formuotojos buržuazijos tokiu neapčiuopiamai blankiu vaidmeniu?
Įnoringa likimo logika vidurinioji klasė pas mus ėmė ryškiau formuotis, kristalizuotis socializmo eksperimento epochoje, įvykdžius chruščiovines permainas agrarinėje politikoje. Socializmo eksperimento voliuntaristiškoji esmė, akivaizdžiai atsiskleidusi postalininiu penkiasdešimtmečiu, leido materialiai įsitvirtinti ir įgyti realų visuomeninį svorį plačiam miesto ir kaimo gyventojų sluoksniui, anaiptol – visiškai neadekvatų jų darbu sukuriamam produktui. Vakaruose kuriama gyvenimo pažanga labiausiai buvo dėkinga protestantinei darbo etikai, kaip įrodinėjo Maxas Weberis. Vargu ar kada bus atgaline data ištirta, kaip didino santaupas naujoji vidurinioji klasė anuometinėje Lietuvoje, kokiu procentu jos atitiko realiai atliktą darbą ir jo kokybę.
Vis dėlto kiekvieno tais laikais gyvenusio asmeninė patirtis patvirtins, kad pagrindinis absoliučios šito sluoksnio daugumos pragyvenimo šaltinis – bent iki pat gorbačiovinių rinkos atgaivinimo pastangų – buvo ne praktinėje veikloje, gamyboje, versle parodyta iniciatyva ir energija, o grobstymo, „išnešimo“ antimoralė. Išmoningoms pilaitėms statyti kurortavietėse, kolektyviniuose soduose nueidavo visas kapitalas, sutaupytas nuo masinių standartinių daugiabučių su visa jų eksploatacijos miražine ateities perspektyva. Parazituojanti vidurinioji klasė – neabejotinas istorinis nonsensas.
Pridurkime ideologinį apdorojimą, jau išstūmusį tradicinės moralės pamokas. Naujoji inteligentija, artimai susijusi su viduriniąja klase, auklėta prisitaikymo, principinio pasaulėžiūrinio indiferentizmo, moralinio dviveidiškumo dvasia. Aukštesnių dvasinių siekimų turinti inteligentijos dalis, potencialiai galinti atlikti moralinio katalizatoriaus vaidmenį, visus šitos sistemos gyvavimo dešimtmečius – neišskiriant nė politinio „atodrėkio“ pertraukų ir net, atvirkščiai, kaip tik šitų atodrėkių absorbavimo […] ledynmečio […], turėjo išgyventi skaudžią asmenybės sudvejinimo dramą, jausdama prarają tarp ideologinės manipuliacijos argumentų, kurie turėjo sudaryti įsitikinimų pagrindą, ir realios tikrovės.
Ir vis dėlto sparti krašto urbanizacija, iš pagrindų pakeitusi sėslią ir inertišką daugumos piliečių gyvenseną, atvėrusi erdvę ypač techninei ir mokslinei veiklai, sukultūrinusi – visų pirma, materialine prasme – buitį, o kartu laidavusi, apskritai lėmusi intensyvią kultūrinių interesų plėtrą, daugiau mažiau parengė dirvą permainų laikų psichologijai.
Ūkiniai, moksliniai, kultūriniai priklausomybės ir atskaitomybės ryšiai su Sąjungos metropolijomis plėtė akiratį, iš dalies skatino vietinę iniciatyvą, o – ypač, matyt, svarbu – bent kai kuriose srityse kurstė nacionalinio rungtyniavimo ambicijas.
Tautinis sąmoningumas kilo ir gilėjo, tapo svarbiu konsoliduojančiu veiksniu, nors elitas, nomenklatūra, nepaliaujamai kovodama, o gal dažniau tik simuliuodama šitą kovą su „buržuaziniu nacionalizmu“, vis dėlto, ko gero, uždėjo šitai „nacionalistinei“ naujajai ideologijai tartiufiško grimo. Prisitaikymo prie režimo teikiami patogumai nustelbė pasipriešinimo, nuoseklaus kritiškumo, iššūkio drąsą. Chruščiovo metų karta, turėjusi ir disidentinio parako, ir atramą konformistiškai nusiteikusiame administraciniame-ūkiniame sluoksnyje, prarado savo istorinę progą ir išsibergždė nykiais sąstingio dešimtmečiais.
„Dainuojamoji revoliucija“ – buvo jau pernelyg pernešiotas vaisius. Aistringiausieji socializmo ir okupacijos priešininkai baigė kalėti savo terminus, „Kronika“ negalėjo turėti didesnės įtakos materialine gerove ir vakarietiškomis madomis susirūpinusioms plačiosioms masėms. Tad radikalusis sparnas […] pervartose nesugebėjo apskritai parodyti jokios pozityvios energijos. Į aikštę išsiliejusių minių entuziazmą lydėjo tiek […] simbolių griovimas, tiek ir vis didesnį mastą įgaunantis savanaudiškų paskatų kurstomas visuomeninio turto grobstymas ar legalizuotas jo privatizavimas, labai dažnai kriminalinio elemento kontroliuojamas.
Vyko epochinis lūžis, o kur jo apčiuopiamas pėdsakas visuomenės sąmonėje? Tiek anais aštuoniasdešimtaisiais ir vėlesniais, tiek ir dabar, po trylikos metų, – kur jis įbrėžtas?
Laisvės herojai nepasirodė tokio masto asmenybės, kurie vykstančias permainas sugebėtų išgyventi ir išreikšti kaip sukrečiančiai gilias moralines dilemas. Idealų pervertinimo dramas. Apie tokią galimybę net nesusimąstyta. Įžymus rašytojas, prisipažinęs bendradarbiavęs su KGB, buvo spaudoje droviai, su atsiprašymais paklausinėtas – tartum sudėjęs nepaprastą auką visuomenės sąžinės praskaidrinimui. Jaunystės paklydimai, susidėjusios aplinkybės, tik šiukštu, nepagalvokite, kad tai – išdavystė. O valstybinės mašinos sraigteliu paverstam eiliniam inteligentui, – kaip jam išsikapstyti iš praeities purvo ir atsitiesti. Kur tas įkvepiantis dvasinės pergalės prieš istorinį monstrą pavyzdys? Plataus sluoksnio moralinis apsivalymas. Išdavystės tema!
Su kokiomis moralinėmis problemomis susiduria ir kaip pagelbėti jas spręsti pedagogams, žurnalistams, kultūros darbuotojams, aptarnavusiems vadinamąjį ideologinį frontą, – tai atrodė kaip grynai asmeninis kiekvieno reikalas.
Pagaliau šitą […] sąžinės tyrimo bylą visiškai sukompromitavo KGB agentus žvejojantis „Voratinklis“, tapęs susidorojimo su politiniais oponentais įnagiu.
Sąjūdžio deleguoti Lietuvos deputatai gorbačiovinės TSRS Aukščiausiosios Tarybos sesijose atrodė kaip tikros demokratijos akiplėšiškai drąsūs šaukliai. Negausus jų būrelis prieš įtariai, nepritariančiai murmančią deputatų jūrą gavo progą viešai, oriai atskleisti tuos nepriklausomo mąstymo argumentus, kurie jau senokai su sunkiai slepiamu apmaudu buvo toleruojami „vakarietiškame“ Pabaltyjyje, skinančiame kelią avangardiniam menui. Bet, žinoma, anomis 1989-ųjų dienomis Sąjūdžio deputatams nė nerūpėjo viešai pasigarsinti praeities nuopelnais, jie siūlė apmatus ateities projektams. Nuščiuvo mūsiškių deputatų balsai, skardėję aukštose Suvažiavimų rūmų paskliautėse. Deputatai tapo politikais, veikėjais. Politikams buvo labai nelengva suderinti savo gretas dėl kiekvieno asmenybės ryškaus individualumo. Tačiau tas ryškumas, matyt, juos ir suvienodino. Praslinkus vos keliolikai metų, staiga vienu balsu imama dejuoti dėl lyderių stokos visose partijose. O kai pretendentai į lyderius 2002-ųjų gruodį išsirikiavo eilutėje į prezidento kėdę, buvo ir ko susigėsti: deja, graudžiai komiškas vaizdelis.
Asmenybė – ? Tas, kuris suvokia ir prisiima atsakomybę už didžiąsias laiko pervartas. Ne dalinę, o tikrai visą atsakomybę. Tačiau juk ne dažnas bus buvęs tokios atsakomybės slegiamas.
Dmitrijus Volkogonovas, generolas ir aukščiausią filosofijos mokslinį laipsnį įgijęs partinis ideologas, sėdėjo kartu su visais anuometinio suvažiavimo […]. Jo publicistinė ir memuarinė knyga, išleista lietuviškai (1999)2, atskleidžia įsitikinimų laužymo dramą, kurios išviešinimas kirtosi su karininko munduro garbe, ir, dar labiau, su aukštosios kastos įpareigojančia solidarumo etika. Jis nusako praregėjimą ir komunizmo chimerų nuvainikavimą, etapas po etapo: pirmiausia po XX suvažiavimo atsisveikina su savo ortodoksinio marksisto, net stalinisto, dogmatine mąstysena – apie tai liudijo veikalas „Stalinas“ (1989, nors parašytas gerokai anksčiau), vėliau, dar vis leninietis, išspausdina knygą „Trockis“ (1992), pagaliau, jau po Andropovo mirties, galutinai prarado „tikėjimą, kad sistema pati išsigydys“, ir – pacituokime jį patį: „Nuo 1990 metų aš, kaip teisingai apie mane rašė maršalas S. Achromejevas [prisimename jo […] principingumą iki pat savižudybės po nepavykusio pučo – D. S.] – antikomunistas.“
Šitai vyriškai išpažinčiai įvertinti reikia įsivaizduoti nepajudinamą, nepramušamą retrogradiškos aplinkos sieną, į kurią kiekvieną kartą atsitrenkdavo labai jau vienišas tiesos ieškotojo žodis. Prisimena jis 1994 metais vykusią mokslinę konferenciją „1917 metų spalis. Didžiojo eksperimento rezultatai“. Tarp kitų kalbėjęs P. Volobujevas, anot D. Volkogonovo, „blaiviausiai mąstantis Rusijos akademijos akademikas“. „Bet, Dieve mano, ką jis kalbėjo: apie bolševizmo kilnumą, apie spalio, grynai liaudies revoliuciją, apie tai, kad bolševikai nenorėjo prievartos?! Akademikas kalbėjo kaip antras Ziuganovas… Net šiurpas krėtė – nejau atsivėrę archyvai, faktai, straipsniai, liudijimai apie tą laikotarpį nieko nereiškia?!“ Visą gyvenimą rašęs apie spalio revoliuciją iš apologetiškų pozicijų, dabar toks mokslininkas gynęs ne tiesą, o savo praeitį, viso savo gyvenimo veiklą.
D. Volkogonovas apsisprendimu parodė neįprastą, neįmanomą – herojinį dvasios tvirtumą, nes, pasirinkdamas tiesą, jis iš anksto sąmoningai atsisakė dividendų: „Aš nebėgsiu iš demokratinės, neorganizuotos, daugeliu atveju nuosmukio (iš kur Rusijoje gali būti brandi demokratija?), net vagiliautojų stovyklos…“
Šalia tokio masto asmenybės, kaip maskvietis generolas, buvęs tarybinės Armijos ir laivyno vyriausiosios politinės valdybos viršininko pavaduotojas, matyti, koks skirtingas yra lietuvių establišmento elgesys: jo atstovai paneigė pačią pasirinkimo teisę, iš principo atsisakė persvarstyti epochinį socializmo eksperimentą kaip savo likimiškai asmeninę problemą.
Be abejo, svarbus buvo ideologinis kontekstas, vien už tiesiog socializmo idėjų asmenybinį svarstymą grėsęs ostrakizmu. Mūsiškas nacionalizmas sovietinės imperijos tikro (ar tariamo) žlugimo metais nebūtų galėjęs pripažinti asmens laisvės principo kaip viršesnio principo.
Ir vis dėlto sunku net patikėti: net ir praėjus dešimtmečiui nuo skaudžiai aštrių sąjūdietiškų laikų, taip ir […] apmąstymų apie visą prabėgusį sąmoningą gyvenimą, kopimą į viršūnę, naują pasaulio pamatymą, lokalinių ir globalinių mastelių palyginimą. Jie palieka apie save tik blankų prisiminimą, nes jie – nuošalės žmonės. Keistų atsitiktinumų – argi! – išsviesti į patį sovietinio meno avangardą, priklausę mokslo ar net politikos elitui, kursavę po Europos, Amerikos universitetus, kaip pažangiausios šalies garbingi emisarai, kūrę savo šalyje mokslo įstaigas, dešimtmečius joms vadovavę, išauginę ne vieną kartą savo mokinių, turėję kadaise mases savo talento gerbėjų ir t. t., tylomis, be žado paliko didžiąją sceną. Nejaučiama nei moralinio, nei juolab intelektualinio poreikio susivokti, koks tai buvo laikas visuomenės ir individo gyvenime. Kada iš penkių tomų memuarų net puse lūpų neišsako savos asmeninės, anuometinės nei šiuolaikinės, nuomonės apie Prahos pavasarį ir o! […] droviai prisipažįstama tik apie kažkokią blykstelėjusią blausią simpatiją eurokomunizmui, o visa daugiatomė fabula audžiama iš asmeninių nuoskaudų ir tokių pat asmeninių žygdarbių, – ką gi, tokį ir turime tipinį autoportretą intelektualo, nematančio toliau savo nosies.
Šitam lūžio laikui išskirtinis, bet kartu kažkiek ir tipiškas yra poeto, individualisto, maištininko – net ir socializmo sąlygomis! – dangaus keršto šaukiantis balsas, kada vietoj tikėtosios – už nuopelnus laisvei – šlovės jis turėjo tenkintis nuo valdžios stalo nubyrančiais, kaip eiliniams mirtingiesiems, – trupiniais. Visi laisvės iškovojimai nublanksta prieš nuoskaudas didžio žmogaus, išduoto artimiausios aplinkos, savo bičiulių, pralenkusių jį šitų trupinių dalybose. Iš herojiškai romantinio parnasinio aukščio žvalgėsi aplinkui save Eduardas Mieželaitis, savo „Dienoraščio“ paskutinių metų puslapiuose. Juodai graužiamas mizantropijos: „Ir dar kartą: užteks moralizuoti, nes žmogus taip žemai smuko, degradavo, tas dvikojis gyvulys, jog jokie pamokslai, jokie žodžiai jau nebepadės… O kas jam gali padėti? Lazda.
Juk aš jį [M. – D. S.] atvedžiau į literatūrą – jeigu ne aš, literatūroje jo nebūtų nė kvapo <…>. O dabar? Menkystos, vienos menkystos beliko gyvenime – menki žmogeliukai, gnomiukai, nykštukai, kuriems rūpi tik jų pačių maži reikaliukai“3. „Likau kaip ir buvau visados, vienas kaip pirštas, mane supa vakuumas, tuštuma, vienatvė. Visi buvę vadinamieji kolegos ar plunksnos draugai išvertė kailį, išdavė ir mane, ir žmogiškus idealus (kurių, matyt, jie ir neturėjo!) ir pasuko karjeros keliu. Vakar du paskutiniai kūlverstukai įvykdė išdavystę“4.
Kada poetas užsimena apie idealus, Sistema jam su tais aukštais idealais nesipjauna. Ne taip, kaip D. Volkogonovui, sistema neatrodo jam kaip išsityčiojimas iš šitų idealų.
Dienoraštis atidengia ne viešąją, o daugiau giliai slepiamąją, intymiąją biografijos pusę. Juolab poeto dienoraštis. Ir dar poeto, kurį ne vietinis, o tarptautinis ekspertas – Endrė Bojtaras iškilniai pakrikštijo genijum. Nesutaikomas genijaus ir minios konfliktas, viršūnių ir apačių apsivertimo sąlygomis, natūralu, gavo makabriškai niūrią išraišką.
Bet viešai ir taip išsamiai savaitraštyje numeris po numerio skelbiamas genijaus, didžiojo mizantropo įkyriai nykaus turinio dienoraštis – be palydimojo komentaro – savaime turėjo kultūrinio manifesto prasmę. Tai įspėjimas, protestas dėl neišnaudojamų ir neįvertinamų žmogaus kūrybinių galių, talento paniekinimo.
Ateities istorikas turės stebėtis, šitame pervartų laike neužfiksuodamas pasaulėžiūrinės krizės apraiškų. Liberalizmo ideologija, skleidžiama išeivijos šviesuolių, be jokio pasipriešinimo laidojo bevertį socializmo idėjų lobį absoliučios daugumos inteligentijos sąmonėje. Nepriklausomieji protai, bandę stoti visuomenės priekyje, nesijautė slegiami praeities naštos. Jie neslėpė, nerado savyje užslėptos rėžimo traumos – tiesioginės ar netiesioginės. Jų biografijose nesirado metų kaupu užverstų skausmingų paslapčių, kurių atidengimas verstų ir į save patį pažiūrėti kitomis akimis – kaip į auką, ne rėžimo ramstį – ir taip pradėti esminę savo sąmonės reviziją.
Didžioji dalis rusų disidentinių inteligentų, išsiaiškinę, kaip 1937-aisiais buvo susidorota su jų tėvais, galėjo pateikti asmenines sąskaitas režimui. D. Volkogonovas buvo vienas iš jų. Demokratijos gynėjai Lietuvoje, nesusidurdami su realiu vietinių ortodoksų leniniečių pasipriešinimu, nejautė nė būtinybės ieškoti savo šaknyse pėdsakų, vedančių į Vorkutą ar Laptevo jūrą. Dešimtmečiai, jų pačių atiduoti rėžimui įtvirtinti, gal ir atrodė absurdiški, bet savo kaltę šitame absurde buvo galima pripažinti tik labai jau netiesioginę. Esmingesnė jų veiklos turiniui ir prasmei tebuvo marginalinė padėtis visuomenėje. Šita padėtis ribojo realios asmeninės atsakomybės už asmeninį ir viešąjį gyvenimą svorį.
Laisvė radikaliai nepakeitė mąstančios asmenybės padėties, nesuteikė jai išskirtinių teisių. Vienintelė jos prerogatyva buvo laisvai reikšti savo nuomonę ir valią. Taip, įtvirtinant savo dvasinę nepriklausomybę, pirmiausia pasiskubinta deklaruoti opozicijos valdžiai nuostatą. Filosofai, kurie tarėsi ir iki tolei nuosekliausiai plėtę minties laisvės erdvę, buvo pirmieji opozicionieriai. Rūsčiais akibrokštais, ironiška replika: patriotai-idiotai – oficialiąsias nuostatas, kuriomis rėmėsi naujoji šalies konstitucinė santvarka, griovė Arvydas Šliogeris. Rolandas Pavilionis paskelbė stambų publicistikos tomą su antrašte „Prieš absurdą“ (2000)5: aš prieš valdininkų, ypač aukščiausių pareigūnų, rodomą abejingumą mokslui ir švietimui.
Skaitydami šitas daugiausia šalies politikų cechui adresuotas invektyvas, atkreipiame dėmesį į visiškai neatsitiktinai sutapatinamą aną, socialistinę visuomeninę sanklodą ir mūsų kuriamąją – primityviai demokratinę. Filosofą nuolat kamuoja vienas ir tas pats didysis žmogaus tobulinimo rūpestis. Ir toks pat nesikeičiantis jo susierzinimo objektas – atsakingųjų darbuotojų luomas, sėdintis prezidiumuose ir kabinetuose, o neatsakantis už nieką – „visuose to vairavimo lygiuose“. Su piktu įkarščiu apie šį luomą rašyta dar 1987 m. straipsnyje.
Ne su mažesne, su dar didesne aistra šis luomas ne šiaip jau puolamas, o kalamas ir prie kryžiaus – „prisitaikėliai ir fariziejai“, „sąvadautojai ir prievartautojai!“ – ir paskutiniuose, po dvylikos metų rašytuose rašiniuose, kviečiančiuose šituos […] sutvirtinti pilietine akcija, kad būtų – visų pirma – nutrauktas gėdingas sandoris su „Williamsu“, akivaizdžiai planuojama pasmerkti ir NATO.
Didžiumą knygos publicistikos sudaro dienos aktualijos, proginiai pasamprotavimai, prakalbos, atsakymai į žurnalistų klausimus. Tad beveik nustembame radę įvardytas problemas, kurios griūte užgriūva mokslo įstaigas, kaip, žinoma, ir bet kurią kitą viešą instituciją peržengiant istorinių permainų slenkstį. Kalboje, 1992 m. pasakytoje Europos rektorių konferencijoje Romoje, nuskambėjo toks realios padėties Lietuvoje įvertinimas: „Perėjimas į kitą negu anksčiau ekonominių ir visuomeninių santykių sistemą lėmė tai, kad Universitetas pateko į ypatingą, nestandartinę padėtį, kuriai būdingas labai didelis socialinis nestabilumas ir persitvarkymas, orientuojantis į būsimas sąlygas. <…> Prisitaikyti prie to, ko dar nėra, – ar tai būtų ekonomika, ar demokratija, – t. y. prie naujų socialinių, kultūrinių santykių per jų kūrimo procesą, – labai sunkus uždavinys ir iššūkis Universitetui“6.
Jeigu kalbėtume apie intelektualinio turinio veikalą, prie šito slenksčio turėtume ir suklupti. „Prisitaikyti prie to, ko dar nėra“ – ar realioje tikrovėje tai apskritai įmanomas dalykas? Galimybė persiorientuoti į kapitalizmą iš socializmo, kuris su dogmatišku atkaklumu dėjosi esąs aukštesnė už kapitalizmą ekonominė farmacija, – [kokie] tokio persiorientavimo trumpalaikiai, o gal ilgalaikiai ūkiniai nuostoliai bei psichologinės moralinės komplikacijos, sugrįžtant į peraugtos ideologinės sąmonės būklę. Kokie tie demokratijos subrandinami reikalavimai ir įpareigojimai Universitetui, jeigu piliečiai pusę šimtmečio ir sapnuoti nedrįso apie savo konstitucines teises?
Fundamentalių persitvarkymų pagrindinė našta griūva ant administravimo, valdymo aparato. Labai konkretus ir į neaprėpiamai tolimą perspektyvą krypstantis daugialypis klausimas: ar jis atitinka savo funkcijas? Su po jo einančiu papildomu galvosūkiu: jeigu jis netinka, iš kur ištrauksime kitus, geresnius, biurokratus? Valdininkų absurdo karalystė nusipelno, žinoma, tik pamfletinio tono. Akademinės bendruomenės vardu pasišaipoma iš konkrečių personalijų, žinomų seimūnų, pagaliau ir aukščiausio šalies Pareigūno7.
„Universitetas“ iš šitos knygos puslapių visada skamba išdidžiai. Turtingesnė spalvų paletė – greta sarkazmo pabarstant ir sąmojo žiupsnį – panaudota aukščiausio šalies Pareigūno portrete. Prezidento Valdo Adamkaus veiklą vertinant nurodytos ne silpnosios, bet – su atlaidžiu šypsniu – ir stipriosios pusės:
„a) gebėjimas sudaryti „viršpartinio“ Prezidento, neįkliuvusio į partijų intrigas, vaizdą;
b) krepšinio terminais kalbant, surinkti visus įmanomus taškus vien iš žiūrovų nemėgstamos Seimos daugumos ir jos kapitono akivaizdžių pražangų, pačiam retai kada pataikant į krepšį;
c) sugebėjimas sudaryti skriaudžiamo, vietinių nedorėlių apsupto, ir dėl to tautos mylimo, paskutinę paguodą ir viltį teikiančio Prezidento įvaizdį: jį dar sustiprina nevietinė, nesuteršta kilmė ir elegantiška laikysena“8.
Su valdininkų tamsuoliškumu nesitaikstantis Universitetas iš knygos puslapių skamba išdidžiai. Nuo amžių įsikūrusi jame DVASIOS LAISVĖ ir LAISVĖS DVASIA9. Lietuvos aukštosios mokyklos apskritai, tai – „minties, dvasios laisvės namai, savotiškos laisvės salos dar labai nelaisvoje, susipriešinusioje visuomenėje“10.
Kaip, negi be jokio apsivalymo, įsitikinimų revizijos pastangų šitas laisvės fenomenas užvaldė profesūros ir studentų protus, įkvėpė dvasią? – bent kiek paaiškinančių užuominų nepateikiama. Vilniaus universiteto pagarsinimas raudonumu laikoma stačiai nesąmone. Nors vieno kito jo prorektoriaus odiozinė pavardė ilgam išliks visų jo auklėtinių, o, ko gero, ir visų vilniečių apskritai, atmintyje. O visų lituanistinių katedrų teismas Mokslo Taryboje už ideologinius prasižengimus pačiose Atgimimo išvakarėse taip pat, matyt, kažkoks sapnas, ne realybė.
Universitetų intelektinės plėtros galimybės didžia dalimi nulemtos vidurinių mokyklų lygio. Joms tad ir rodomas pakankamai reiklus dėmesys. Veikiausiai manant, kad nebūta ko ir jose per daug ieškoti raudonumo ženklų, – švietimo reformatoriams labiausiai prikišama kaip visiškai susikompromitavusi tautinės mokyklos idėja.
Dėl šitos idėjos pedagogų ir filosofų ginčijamasi iki pat šiol. Deja, dažnai rimčiau nė nepasidomėjus reformatorių švietimiečių apsispręstomis nuostatomis. Nors vargu ar kas drįstų suabejoti idėjos iškentėta būtinybe ir jos išsakymo drąsa dar anais priklausomybės metais Maskvoje sąjunginės pedagogikos autoritetų forume11. Ne vien patriotiniam, bet ir plačiau – apskritai humanitariniam auklėjimui principingai svarbus buvo posūkis į moksleivio artimąją aplinką, kurioje kaip tik ir užsimezga asmenybės brendimas, o bendriausiųjų pasaulėžiūrinio auklėjimo principų, tarp jų ir internacionalinio, kurio kaip ir ateistinio, įgyvendinimo kontrolė buvo bene didžiausias mokytojų baubas, nukėlimas į tolesnę moksleivio brandos pakopą.
Būtų tiesiog stebuklas sužinoti, kad tarybinė mokykla nebuvo kiaurai indoktrinuota, kad kryptingas manipuliavimas moksleivių sąmone neauklėjo jų orveliško pavyzdžio automatais. Minėtasis programų svarstymas Maskvoje ir buvo pirmasis bandymas įveikti orveliškąjį bastioną.
Su tolesne reformatoriškos idėjos plėtote R. Pavilionis buvo supažindintas Ministerijos švietimo kolegijos posėdyje 1992 10 23, svarstant „Lietuvos švietimo koncepcijos“ projektą. Projektą jis griežtai ir tikriausiai pamatuotai kritikavo dėl to, kad nusakant principinius koncepcijos motyvus – intelektualios, laisvos asmenybės ugdymą – išsiverčiama senomis, girdėtomis deklaracijomis, o kokiais metodais, kokiais būdais, kaip keisdami mokymo dalykus ar jų struktūras, mokymo programas tai galėtume padaryti – koncepcijoje visiškai neatsispindi12.
Ar nusipelnė bent kokio dėmesio po dvejų metų galutinai parengtas bendrojo lavinimo mokyklų „Bendrųjų programų“ projektas13, galėtume tik spėlioti. Veikiausiai projektas buvo bent pasklaidytas. Stambus 555 psl. programų veikalas, kurį rengė keturiasdešimt penki profesoriai, mokslų daktarai bei švietimo praktikai ir kuriam pasiūlymus teikė keturiasdešimt devyni asmenys (ačiū rengėjams, tarp siūlytojų paminėtas ir šių eilučių autorius!) – tikrai ne greito pavartymo objektas. Juolab kad įžangos žodyje Ugdymo turinio departamento prof. Vanda Zaborskaitė įtaigiai primena: „Šios programos svarstytinos kaip visuma, neišimant atskiro dalyko programos iš konteksto, nes tik visuma leidžia įžvelgti dalykų sąveiką ir integravimosi galimybes.“
Iš veikalo turinio matome, kad „Bendrųjų programų“ dalyje didžiausias dėmesys skirtas doriniam ugdymui (p. 78–171; kadangi prie jų jau pats prisidėjau, mano įsitikinimu, tai iš tiesų solidžiai parengti skyriai) ir visuomenės pagrindams (p. 272–292). Referuoti veikalo turinį, išryškinti pagrindines idėjas ir jų sąveikos logiką – nėra čia galimybės nei reikalo. Tačiau bent apytikriai įsivaizduoti veikalo struktūrą įmanoma kad ir iš „Turinio“. Dėstomų dalykų sąveikos ryšius išryškina apibendrinimas: „Integruojančios programos“ su poskyriais (padalomis): „Dorinis ugdymas“, „Pilietiškumo ugdymas“, „Vieningasis kalbos ugdymas“, „Bendrosios mokslinės kultūros ugdymas“, „Etninė kultūra“, „Ekologinis ugdymas“ ir kt. Atskiro skyriaus patriotiniam ugdymui, tegu bus priminta, kaip matome, nėra, nenuostabu, kad siauresnio akiračio veikėjai, neįsiskaitę į visumą, ne kartą šokęsi už tai taršyti programų projektą.
R. Pavilionio sureaguota į šį mokyklinių programų projektą po trejų metų. Sureaguota taip pat griežtai neigiamai, kaip ir 1992-aisiais. Į „Veido“ korespondentės klausimą: „Šiuo metu blogesnė būklė yra aukštojo ar vidurinio mokslo?“ – atsakymas griežtai ne vidurinio mokslo naudai. Ar švietimo reforma dėl to kalta, tiesiai nepasakyta, bet jos vaisiai atrodo aiškiai apgailėtini: Mokyklas paliko geresni ir aktyvesni, kita – maža dalis – buvo prisitaikėliai, kurie greitai perėmė naujas idėjas, bet buvo menki specialistai. Giedojo apie tautinę mokyklą, nesuprasdami esmės, apie ką kalba.
Nesuprato, kad pasaulis yra kitoks, kad šiandien mokyklose turime ugdyti europiečius, o ne patriotus siaurąja prasme. Kai šiandien ministerijos valdininkai vėl gieda tą pačią giesmę, o mokytojai keikia juos iš visų pusių, tai rodo, kad švietimo valdymo institucijose – didelė bėda. Per septynerius metus neatsirado nei žmonių, nei vieningo požiūrio, koks turėtų būti Lietuvos švietimas nepaisant visų akademinių laipsnių“14.
Ta pati negatyvi nuomonė pakartota ir vėliau, po metų: „Nepavykę eksperimentai su „tautine mokykla…“15
Taigi, į ką mokykloje dedamos didelės pastangos – tai tiktai eksperimentai, ir dar nevykę. Matyt, anų laikų vidurinė mokykla nebuvo nė kiek paraudonavusi, kaip ir nepriklausoma dvasia spindintis Vilniaus universitetas. Ir mokymo sistema nebuvo pagrįsta vieno vienintelio teisingo mąstymo įtvirtinimu, nepripažįstant abejonių, prieštaravimų, skirtingų požiūrių derinimo? Retoriniai klausimai: tiktai kažin kodėl iki šiol moksleivių aktyvumas, protų guvumas – vis dar sunkiai aptinkama retenybė mokyklose, ir neprasimanoma būdų, kaip vangumą, dvasinę negalią įveikti.
Ką ir šnekėt, elegancijos nepervirš: apie švietimo aukštesnįjį luomą, jų vadovus dera kalbėti tik pakylėtu tonu: „<…> aukštasis visuomet turėjo didesnį imunitetą vien todėl, kad visų aukštųjų mokyklų rektoriai buvo žmonės, turėję nemažą kitų žmonių pasitikėjimą. Dauguma jų buvo labiau europietiškos orientacijos…“16 O su kokiomis problemomis susiduria žemesnysis luomas – dievai jų nematė. Nors šiaip jau bendrą nuomonę apie jo menkas kvalifikacijas ir prastą darbą turime susidarę.
Nesunku įsivaizduoti, kiek keblumų, nesusipratimų turėdavo kilti derinant rektorių konferencijos požiūrius į jų kontaktų riboje kylančius klausimus, kad ir į reikalavimus vidurinių mokyklų baigiamiesiems egzaminams. […] pradedant nuo partijų įgeidžiu neatsakingai pasiimamo ministro posto, duodančio direktyvinę galią beveik atsitiktiniam žmogui, be jokių reformatoriškų ambicijų.
Švietimo reformos idėja, palaikoma, visų pirma, visuomeninio entuziazmo, tolesniame praktinio realizavimo etape reikalavo beveik neįmanomos kvalifikacijų puokštės – patirties, šiuolaikinio profesinio akiračio ir dar entuziazmo. Ir dar tos puokštės pakankamai didelio tiražo. O kai reforma buksuoja, kas uždraus filosofuoti: ar vertėjo apskritai šito reikalo stvertis?
Veikalo „Prieš absurdą“ autoriui nėra problemų, prie kurių jis norėtų stabtelėti ir kurias kviestų skaitytojus kartu su juo pasvarstyti. Autoriui filosofui rūpi iškilesnio mosto pareigos: tiktai žarsto malones, dalija garbės ženklus arba, kitu atveju, – neįtikusius kala prie gėdos stulpo.
Svetimas jam anksčiau aptartasis orus generolo D. Volkogonovo apsikentimas tragiškai nebrandžia posovietinės visuomenės demokratija, nerūpi svertai, kaip ją taisyti. Į kuo aukštesnius valdžios postus taikantiems mūsų visuomenės šulams – veikalo autorius – vienas iš jų, – derėtų priminti, kad vykdant demokratinius pertvarkymus ne tiek svarbu, kas konkrečias valdžios pareigas prisiimtų, bet kad apskritai kiekvienas prie šitų pertvarkų pagal išgales prisidėtų.
Iš D. Volkogonovo knygoje cituojamų užrašų matome, kaip, nors neprisiėmęs siūlomų aukštų valdžios įgaliojimų, uoliai vykdė Prezidento tarybos nario pareigas. Vykdė jas be jokio pasitenkinimo, atvirkščiai, su liūdesiu, nes į tarybos narių pasiūlymus, patarimus Borisas Jelcinas mažai atsižvelgdavęs ir per ketverius metus evoliucionavęs į blogąją pusę. Analitiniu įžvalgumu, pagrįstu geopolitiniais, ūkiniais, socialiniai parametrais, strateginiu planavimu, pateikiamieji patarimai dažnai aktualiausiais klausimais, pavyzdžiui, kaip išlaikyti Rusijoje reformų kursą17– mums, provincinio akipločio žmonėms, turi atrodyti kaip fundamentalaus masto sprendimai.
Na, bet ir smarkiai sumažinus mastelį…
Daugelio Atgimimo metų veikėjų išleistuose atsiminimuose kiek rastume nesavanaudiško tarnavimo visuomenei pavyzdžių? Taip, D. Kuolys turėtų ką pasakyti, tiktai jisai atsiminimų, ko gero, dar nesirengia rašyti…
Parengė SAULĖ MATULEVIČIENĖ
_______________________________________________________________
1 Rawls J. Politinis liberalizmas. – Vilnius: Eugrimas, 2002. – P. 69.
2 Volkogonovas D. Skausmingas praregėjimas. – Vilnius: Algarvė, 1999. – P. 279.
3 Mieželaitis E. Dvasinė alergija // Šiaurės Atėnai. – 1999. – Spalio 16.
4 Mieželaitis E. Dvasinė alergija // Šiaurės Atėnai. – 1999. – Lapkričio 13.
5 Pavilionis R. Prieš absurdą. – 1 kn.: straipsniai, kalbos, pokalbiai apie universiteto ir gyvenimo filosofiją. – Vilnius: Kultūra, 2000. – P. 606.
6 Ten pat. – P. 105.
7 Ten pat. – P. 526–527.
8 Ten pat. – P. 526.
9 Ten pat. – P. 192.
10 Ten pat. – P. 159.
11 1988 m. žiemą Meilė Lukšienė Lietuvos švietimo reformą pristatė Maskvoje, sąjunginiame švietimo darbuotojų suvažiavime (red. past.).
12 Pavilionis R. Prieš absurdą. – P. 112.
13 Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos: projektai. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija, Pedagogikos institutas / Sudarė ir redagavo Meilė Lukšienė, Žibartas Jackūnas, Darius Kuolys. – Vilnius: Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos Leidybos centras, 1994. – P. 559.
14 Pavilionis R. Prieš absurdą. – P. 393–394.
15 Ten pat. – P. 470.
16 Ten pat. – P. 333.
17 Volkogonovas D. Skausmingas praregėjimas. – P. 235–236.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 11 (lapkritis)
