Džiuljeta Maskuliūnienė apie vaikų skatinimą skaityti: „Geriausiai veikia pavyzdys šeimoje“

Į didįjį šių dienų vaikų ugdymo klausimą, neduodantį ramybės ne vieniems tėvams – kaip paskatinti vaiką daugiau skaityti? – paprasto atsakymo nėra, teigia Šiaulių universiteto literatūrologė, vaikų literatūros tyrinėtoja prof. dr. Džiuljeta Maskuliūnienė, ir pabrėžia – pomėgį skaityti geriausia mažiesiems skiepyti tiesiog savo pavyzdžiu. Laiko skaitymui turi atsirasti kiekvienoje šeimoje, o ypač toje, kurioje auga jaunieji skaitytojai. Formuojant vaikų skaitymo įpročius, literatūra jiems turi būti parenkama pagal amžiaus tarpsnį. Ir ne be reikalo – universalių knygų, kurios tinkamos ir mažiesiems, ir suaugusiems, yra gerokai mažiau, tad norint tinkamai lavinti vaiką, jiems skirtas knygas reikia rinktis itin atidžiai.

Tėvams kyla ir klausimas, ką vaikas turėtų skaityti bei kokio amžiaus vaikams kokia literatūra yra tinkamiausia. Į tai mokslininkė atsako pabrėždama, kad vienokios knygos skirtos ikimokyklinukui, kitokios – jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikui ar paaugliui. Žanrų yra įvairių, vieni labiau mažesniems (pavyzdžiui, didaktiniai eilėraštukai), kiti – vyresniems (pavyzdžiui, problemų proza, fakto literatūra).  Kaip ir mes visi,  vaikai labai skirtingi, todėl nebūtinai tai, kas patinka vienam, patiks ir kitam. „Augdamas vaikas turėtų paskaityti kuo įvairesnės literatūros. Paaugęs jis pats pajus, kas jam arčiau širdies: fantastinė literatūra, realistinė proza ar pažintinės knygos. Blogiausia būtų, jeigu vaikas visai neskaitytų“ – pokalbį apie vaikų literatūrą pradeda Dž. Maskuliūnienė.

Vaikui svarbu matyti skaitančius autoritetus

Toli gražu ne visi vaikai mėgsta skaityti, todėl kalbėdama apie skatinimą tai daryti, Šiaulių universiteto mokslininkė sako, kad yra tik vienas būdas užkrėsti juos skaitymo įpročiu: vaikas turi matyti savo tėvus skaitančius ir net nesvarbu, kokią literatūrą.

„Man labai patiko Kazio Bradūno dukters Elenos Bradūnaitės išsakytas kultūros apibrėžimas. Kai jos paklausė, kas yra kultūra, ji atsakė, kad kultūra yra tai, apie ką kalba šeima, susėdusi  už stalo. Ne vienas pedagogas yra kalbėjęs, kad tėvai turi rasti laiko pasikalbėti su vaikais apie knygas. Nebūtina detaliai analizuoti, bet viena kita fraze, replika pasidalinti apie tai, kas ką  skaito, kaip vertina – tai ir yra tas nematomas, bet neįkainojamas vaiko ugdymas, lavinimas. Skaitančių tėvų pavyzdys, skaitančios šeimos atmosfera yra labai dideli dalykai“, – tikino vaikų literatūros tyrinėtoja.

Anot Dž. Maskuliūnienės, skaitymas yra užkrečiamas dalykas, todėl nemažiau svarbu ir tai, ką skaito draugai, mokytojai. Pastarieji, nors ir turėtų būti skaitančio vaiko autoritetu, pasitaiko, kad, deja, nėra įkvepiantys skaitytojai, tad  jiems mokslininkė pažėrė ir kritikos. Ji pastebi, kad kartais gimnazijų mokytojai labai atsilieka nuo gerų gimnazistų kaip jaunimo literatūros skaitytojai.

„Būna, kad mokiniai paskaito naujausias knygas, o mokytojas dažnai lieka įkalintas beveik vien programinėje literatūroje. Sunku mokytojui, žinoma, viską suspėti,  bet nepaisant šito, jis turi stengtis perskaityti bent jau geriausias, problemiškiausias paauglių, jaunimo knygas, kurios sukelia atgarsį, kurias visi skaito, dalijasi, – patarė Dž. Maskuliūnienė ir pridūrė, – Reikėtų nepamiršti, kad šalia Gėtės, Šekspyro, Donelaičio  ir kitų kanoninių  autorių vaikas turi paskaityti  pasaulinės ir lietuvių vaikų literatūros klasikos. Juk vaikų ir jaunimo literatūra taip pat turi savo kanoną, kanoninius tekstus, kurie turėtų būti pamatomi laiku. Jeigu neperskaitei jų būdamas šešerių, dešimties ar penkiolikos metų, kuomet ta knyga ir yra skirta perskaityti, tai vėliau ta pati knyga prabils jau nebe taip. Vadinasi, laiko gerų knygų skaitymui nėra tiek daug. Svarbu suorientuoti mokinį  laiku perskaityti pagal atitinkamą amžiaus tarpsnį  knygas. Bet kaip specialistas – mokytojas, dėstytojas privalo skaityti visą gyvenimą. Deja, net tarp lituanistų pasitaiko mokytojų, kurių požiūris į literatūrinį lavinimą yra siauras ir nebeatitinkantis šių dienų filologijos specialisto sampratos. Be to, mano įsitikinimu, gal net labiau už pratimus ir testus kalbos moko geras, talentingai parašytas literatūros tekstas“.

Užuot skaitę, vaikai dažnai pirmenybę teikia filmams ar – ankstyvesniame amžiuje – animacijai. Paklausta, ką mano apie literatūros kūrinių ekranizaciją, mokslininkė sako esanti knygų šalininkė. Jos nuomone, pirmiausia reikia perskaityti knygą, tik tada pažiūrėti filmą.

„Visada esu už tai, kad pirmiausia vis dėlto būtų perskaityta knyga – todėl, kad ji išlaisvina vaizduotę. Žiūrėdamas filmą  pamatai, koks yra tas Pinokis ar Buratinas, tokį jį jau  matai net ir skaitydamas knygą, nes sąmonė jau yra užblokuota. O kai  skaitai knygą, tada dirba vaizduotė ir pats mintyse susikuri personažą, peizažus, interjerus… Bet, žinoma, geriau jau tegu pirmiau pažiūri filmą, paskui paskaito, arba bent jau filmą pažiūri, negu visai būtų nieko neskaitęs ir nematęs“, – sakė profesorė. – Juk daugelis nėra skaitęs, pavyzdžiui, Siuzanės Kolins (Suzanne Collins) „Bado žaidynių“ ar daugiatomių Hario Poterio istorijų. Jie pažįsta šiuos personažus, jų istorijas  tik kaip režisieriaus interpretacijas. Bet knygas filmai realizuoja tik iš dalies. Tai kitokios logikos menas. Įdėmus knygos skaitytojas dažnai nusivilia filmu…“

Dž. Maskuliūnienė džiaugiasi, kad kartkartėmis randasi socialinių reklamų, skatinančių skaityti. Įžymūs žmonės neretai vaikams būna autoritetai, todėl jų dalijimasis mintimis apie knygas, apie tai, ką mėgsta skaityti, itin svarbus. Mokslininkės nuomone, visokios agitavimo formos yra tinkamos, jei jos pasitelkiamos raginimui skaityti ir pateikia mūsų miesto pavyzdžius – štai jau kone ketvirtį amžiaus Šiaulių apskrities P. Višinskio viešoji biblioteka rengia vaikų knygos pristatymo konkursus, kuriuose patys vaikai dalijasi savo skaitymo patirtimi, dar palyginti nauja bibliotekos iniciatyva – Vasaros skaitymo iššūkio akcija, kuri skirta ir tėvams, ir visiems skaitytojams.

Kaip atrasti knygas su kokybės ženklu

Anot profesorės, kaip ir visur kitur, taip ir vaikų literatūroje yra visko: ir vadinamosios elitinės, ir populiariosios lektūros. Pasitaiko, kad išleidžiama ir grafomanijos. Dž. Maskuliūnienės nuomone, populiarioji literatūra nėra bloga, jeigu vaikas joje randa sau kažką gero, smagaus ir įdomaus. Kita vertus, teigė mokslininkė, tik nuo skaitytojo kompetencijos priklauso, kiek iš teksto galima paimti. Elitinė vaikų literatūra moko mąstyti, tai nėra vien pramoga.

„Paprastai žiūrint, juk ir pasakos – kas, atrodo, jos yra? Mes jas galime perskaityti kaip kažkokį lengvą skaitinį, bet visai kitaip lietuvių liaudies stebuklines pasakas skaito mitologai, folkloristai, literatūrologai – mokslininkai, kurie ten įžvelgia giliąsias prasmių struktūras, tyrinėja, pavyzdžiui,  semiotiškai ir atranda pamatinius kultūros dalykus. Vadinasi, tik nuo skaitytojo kompetencijos priklauso, kiek jis iš teksto gali paimti. Kiek aš  pats esu vertas, tiek iš teksto ir gaunu“, – įsitikinusi Dž. Maskuliūnienė. – Tiesa yra žiauri ir paradoksali – literatūra kalba ne kiekvienam, o tik tiems, kurie to nori, ir kurie gali, yra pasirengę suprasti. Be sąmoningų pastangų negali užaugti Skaitytojas“.

Vaikų ir jaunimo literatūra gausi pažintinių knygų, pradedant enciklopedijomis ir žinynais, baigiant dokumentiniais pasakojimais, pažintinio pobūdžio pasakomis su iliustracijomis. Šių knygų tikslas yra vaiką supažindinti su pasauliu, jam suprantama kalba paaiškinti kartais ir sudėtingus dalykus.

„Kad ir ta žinoma Ričardo Skerio (Richard Scarry) knygelė „Ką žmonės dirba visą dieną“. Ne vienas iš mūsų dabartinių trisdešimtmečių kartos užaugo su šia knyga. Tokios knygos labai populiarios ir pasaulyje, ir Lietuvoje jų labai daug randasi. Paprastai jas rašo savo sričių specialistai: gamtininkai, mokslininkai. Jos mėgstamos tam tikrame amžiuje, pavyzdžiui, paauglystėje berniukai ypač mėgsta tokias populiarinimo knygas apie techniką, robotiką“, – pasakojo profesorė.

Vis dėlto populiariausia, Dž. Maskuliūnienės teigimu, yra klasika. Štai visai neseniai Lietuvos šimtmečio proga sudarytas reikšmingiausių 100 knygų vaikams ir Lietuvai sąrašas. Šiame kontekste prisimintina ir tai, kad lietuvių vaikų literatūra šiemet švenčia solidų jubiliejų, mat 1868 m. Motiejus Valančius išleido pirmąją Lietuvoje vaikišką knygą „Vaikų knygelė“ su penkiolika nežinomo autoriaus spalvotų litografijų. Būtent šiame 100 knygų sąraše galima aptikti knygas, kurios per 150 metų padarė įtaką lietuvių vaikų literatūrai. Anot mokslininkės, tai knygos su kokybės ženklu, užauginusios ne vieną skaitytojų kartą.

Paklausta, kaip dar atsirinkti dėmesio vertas knygas, o kam neverta gaišti laiko, Šiaulių universiteto profesorė pripažįsta – tai nemaža problema, nes knygų (lietuvių autorių ir verstinių) išleidžiama labai daug.  Ieškantiems daugiau informacijos, literatūros tyrėja siūlo atsiversti vaikų literatūros kritikai, vaikų ir paauglių skaitymo skatinimui skirtą žurnalą „Rubinaitis”, kuriame spausdinamos apžvalgos apie tai, kas išėjo per pastaruosius metus labai reikšmingo įvairaus amžiaus vaikams.

„Čia mokytojas ar tėveliai randa knygas, kurias verta perskaityti: kokios naujausios tendencijos vaikų literatūroje, kokios knygos išskiriamos kaip vertingos, taip pat sukritikuojamos prastos knygos. Kitaip tariant, dalijami ir oskarai, ir  avietės, bet, žinoma, visas dėmesys skiriamas geriausioms knygoms. Tai padeda iš arčiau ir kritiškai, kvalifikuotai pasižiūrėti, kas toje vaikų knygų lentynoje yra nauja.  Taigi vaikų literatūros specialistai tėvams ir mokytojams padeda susiorientuoti naujų knygų jūroje, padeda iš naujo atrasti ir klasikos knygas, nupučia užmaršties dulkes nuo nepelnytai primirštų autorių, – pasakojo Dž. Maskuliūnienė.

Vaikų literatūra skirta formuoti vertybes, auklėti ir mokyti

Skirtingai nei suaugusiųjų literatūra, vaikams skirtos knygos turi specifinių bruožų. Visų pirma, jų semantika ir poetika  priklauso nuo vaiko amžiaus tarpsnio. Kelių mėnesių vaikas tik pradeda domėtis aplinka, jam skirtos knygos storais puslapiais, margintos ryškiaspalviais paveikslėliais, skirtos pirmiesiems bandymams versti knygos puslapius. Ikimokyklinio amžiaus vaikų knygelėse jau randami trumpi tekstai, o štai paskutiniųjų klasių moksleivių lektūra jau nebesiskiria nuo suaugusio žmogaus lektūros.

„Vadinasi, adresatas čia labai svarbus. Reikia išmanyti, koks jo amžius, kokios jo galios perskaityti kūrinį, ko jam reikia. Be jokios abejonės, vaikų literatūra turi specifinių bruožų ir, sakyčiau, labai reikšminga čia yra tai, kad vaikų literatūra visada sprendžia jai lemtingą klausimą: koks yra santykis tarp estetinio kūrinio lauko, tai yra jo meninės vertės, ir didaktinio aspekto – ko ta literatūra turi mokyti, ką atskleisti.  Vertybinis kriterijus yra labai svarbus. Todėl ir literatūros pamokos mokykloje – niekuo nepakeičiamas dalykas, kuriam privaloma skirti deramą dėmesį. Tas pat pasakytina ir apie aukštųjų mokyklų filologines-pedagogines  programas, kur  neretai kalbos studijoms skiriama daugiau dėmesio, o literatūra atsiduria podukros vietoje. Tai trumparegiškas požiūris, ypač dabar, globalizacijos ir vertybinės sumaišties fone“ – kalbėjo mokslininkė.

Vaikų literatūroje  didaktinis pradas susipina su estetiškumu, verbalinė informacija papildoma vizualumu, iliustracija. Nors didaktika, anot Dž.  Maskuliūnienės pacituotais  Liongino Šepkos žodžiais,  neretai „apmėtoma akmenimis“, tačiau vaikų literatūroje didaktinis, moralinis kriterijus yra būtinas. Kuo vaikas mažesnis, tuo didaktika knygoje gali būti atviresnė. Žinoma, menininkai turi sugebėti ją gražiai užtušuoti, paslėpti ir, jei pamokymai yra kokybiškai pateikti, vaikų literatūra nenukenčia.

„Bet pagrindinė vaikų literatūros funkcija yra estetinė. Be jokios abejonės. Meno kūrinys turi jaudinti. Skaitydami Astridos Lindgren knygą „Broliai Liūtaširdžiai“ nubraukiame ašarą, nes apysaka sujaudina. Skaitydami Ericho Kestnerio knygą-autobiografinį pasakojimą „Kenigsbruko gatvė ir aš“ ieškome jau visai kitų dalykų. Lietuvių autorės Bronės Buivydaitės knygoje „Pro vaikystės langą“ net matai tarpukario Anykščių gatves, namus, platesnę aplinką  – taip įtikinamai visa pavaizduota. Estetinis matmuo čia labai svarbus: jei  knyga parašyta meniškai, ji suvirpina širdį. Žinoma, kiekvieno amžiaus tarpsniui, kiekvienam žanrui  rašytojas turi surasti kitokį suvirpinimo mechanizmą“, – pasakojo mokslininkė.

Didaktika neatsiejama ir nuo vertybinių nuostatų formavimo, todėl labai svarbu, apie ką vaikas skaito, kokiomis temomis, kokios problemos kūrinyje analizuojamos.

„Labai svarbu, ar nėra vulgarizuojama, ar nėra kokių be tabu elementų, skirtų tik sąmonės dirginimui, perkamumo didinimui. Ar iš tikrųjų kalbama apie sunkias vaikystės patirtis meniškai, įtaigiai,  neprarandant didaktinio jautrumo? Juk tik tai, kas moralu, tas auklėja skaitytoją“, – sakė Dž. Maskuliūnienė.

Rašytojas pirmiausia turi sekti vertybinėmis nuostatomis

Kalbant apie vaikų literatūrą, neišvengiama tema – komercija. Vaikų literatūros herojų atvaizdus galime matyti ne tik reklamose, bet ir pateiktus įvairiomis kitomis  formomis: nuo pliušinių žaislų iki atvaizdų ant maisto produktų pakuočių. Vis dėlto, sako Dž. Maskuliūnienė, vaikų literatūra turėtų būti kuo mažiau sukomercinta, o knygos rašomos ir leidžiamos ne vien dėl rašytojo ar leidyklos geresnio gyvenimo, didesnio pelno,   bet vadovaujantis vertybinėmis nuostatomis.

„Visiems puikiai žinomas personažas – Kakė Makė – ryškiausias sukomercinimo pavyzdys Lietuvos padangėje. Kūrinių apie ją autorė yra labai talentinga, tiesiog man kartais kyla abejonių, kai pamatau Kakės Makės dantų pastą ar kokias dešreles. Kai kur tai taip naudoti vaikų literatūros herojų yra  uždrausta. Tarkime, Prancūzijoje ant maisto produktų pakuočių negali būti populiarių herojų, nes jie skatina pirkimą, vartojimą. Juk galbūt tose dešrelėse pridėta daugybė sveikatai nenaudingų medžiagų… Vadinasi, rašytojas, duodamas savo vardą ir personažą kartais abejotiniems dalykams, turi gerai pagalvoti, kur ta riba, kur čia sustoti. Taip, pasaulyje dabar tokios tendencijos akivaizdžios, taip daug kur yra, bet ar taip turi būti?“, – retoriškai klausė profesorė.

Dž. Maskuliūnienės teigimu, ne veltui įstatymuose griežčiau reglamentuojamos reklamos, skirtos jauniausiems visuomenės nariams, taisyklės. Dar tik bręstančiai vaiko sąmonei tiek rašytinio žodžio, tiek vaizdų pateikimas turi būti atsakingai apmąstytas, būtina pirmiausia atsižvelgti į augančio žmogaus interesus.

„Tai, ką rašytojas rašo knygoje,  ir  komerciniai leidybos aspektai turi būti labai gerai apgalvoti. Kiekvienas rašytojas turi atsistoti į akistatą su morale ir savęs paklausti: ar tai, ką aš darau, yra moralu, ar tai yra gera, ar tai yra dora? Ar tinkamą knygą rašau, siūlau skaityti, perku namų bibliotekai? Tai neišvengiamas klausimas, kurį šiandieniniame pasaulyje, trokštančiame pelno, greičio, turi  sau užduoti ne tik rašytojai, leidėjai, bet ir visi kiti literatūros lauko dalyviai –  literatūros kritikai, žurnalų redaktoriai, reklamos kūrėjai, dėstytojai, mokytojai,  ir, žinoma, tėvai“– sakė mokslininkė.

LLA