Džiuljeta Maskuliūnienė: „Koks žodis, toks ir pasaulis“

Šiais lenkų rašytojo  Vieslavo Myslivskio (Wiesław Myśliwski) žodžiais, kuriuos cituoja profesorė dr. Džiuljeta Maskuliūnienė, galima apibūdinti visą šį pokalbį ir, tikriausiai sutiksite,  kiekvieno mūsų kasdienį gyvenimą. Prisiminkime „Pradžioje buvo žodis“.

Literatūros tyrėja, pedagogė, profesorė dr. Džiuljeta Maskuliūnienė nuo 1986 metų dirba Vilniaus universiteto Šiaulių akademijoje, tuomet tai buvo Šiaulių pedagoginis institutas, vėliau – Šiaulių universitetas. Dirbo dėstytoja, 2001–2005 metais – Humanitarinio fakulteto prodekane, 2006 metais pradėjo vadovauti Literatūros istorijos ir teorijos katedrai. Ji yra Tarptautinės vaikų ir jaunimo knygų tarybos (IBBY) Lietuvos skyriaus narė.  Tarp jos darbų – leidiniai „XIX a lietuvių didaktinė proza: adresatas ir tekstas“, „Lietuvių apsakymas vaikams: didaktizmo modifikacijos“, „Lietuviškos spaudos keliai Šiaurės Lietuvoje: 1864–1904“ ir kiti darbai. Vienų ji yra autorė, kitų – bendraautorė ar sudarytoja.

Gerbiama profesore, sakoma, kad ne tik žmogus renkasi profesiją, bet ir profesija žmogų? Kuriam variantui priklausytų Jūsų gyvenimo pasirinkimas?

Gal abu variantai  mano atveju yra teisingi.  Ir aš pasirinkau profesiją, ir profesija mane pasirinko.  Kiekvienas  žmogus turi prigimtinių polinkių, gabumų  vienai ar kitai sričiai. Man nuo mažens buvo artimi, mieli, suprantami humanitariniai ir filologiniai dalykai. Prisimenu tą jausmą, kai jau pradinėse klasėse labai norėdavau būti pakviesta atsakinėti per lietuvių kalbos, ypač skaitymo pamokas, patikdavo rašyti rašinėlius. Mėgau deklamuoti – daugybėje  visokių vadinamųjų „montažų“ (poezijos kompozicijų) esu  dalyvavusi,  deklamavusi per visokias šventes. Vaikystėje, žaisdama su kiemo draugais „namus“, savo žaidimų partneriams (o jie būdavo berniukai, tokia buvo mano vaikystės gatvės demografija)  susakydavau tekstą – dabar sakyk tą, o dabar tą  – ir jie „įgarsindavo“ mano sugalvotus tekstus. Būdavau savotiška tų žaidimų scenaristė ir režisierė. O sykį, rodos, 9 klasėje,  parašiau scenarijų mūsų klasės pasirodymui  naujametiniame karnavale (tokius įsimylėjėlių dialogus, vaizduojančius meilės scenas nuo pirmykščių  iki šiuolaikinių ir net ateities „kosminių“  žmonių). Domino istorijos, pasakojimai. Kartą Šiaulių geležinkelio muziejuje susižavėjau geležinkelio istorija, tad ją, surašytą į muziejaus stendus, kone visą išmokau atmintinai.

Aš ir mano draugė Aelita (dabar žymi restauratorė, keramikė) savo noru leidome klasės sienlaikraštį „Kadagys“. Aš rašiau tekstus, o ji piešdavo iliustracijas. Svajojome kada nors išleisti mano parašytą knygą su jos piešiniais. Šią svajonę tam tikra prasme įgyvendinome. Mano knygos „Peldų takais. Lietuvių vaikų literatūros tyrinėjimai“ (2011)  viršelį puošia Aelitos Bielinytės nupiešti  Kazio Sajos garsios apysakos „Ei, slėpkitės!“ personažai peldai. Taigi mintis  atėjo iš vaikystės, iš mokyklos, iš to sienlaikraščio „Kadagys“  leidimo laikų… Viskas, kas susiję su žodžiu, raštu, knyga man yra  labai artima. Labai mėgstu bibliotekų tylą ir didelių knygynų šurmulį (tiesa, tokių Lietuvoje beveik nėra).

Kada ir kas motyvavo Jus rinktis lietuvių kalbos studijas?

Pasirinkti lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo profesiją buvo labai nuoseklus mano sprendimas (tiesa, dar svajojau ir apie žurnalistiką, rusų kalbos studijas (ši kalba man irgi sekėsi)). Vis dėlto pasirinkau lituanistiką.  Taigi tai, kad esu lietuvių filologijos specialistė, literatūrologė, buvo nulemta ir įgimtų duomenų, ir aplinkybių – mokytojų lituanistų padrąsinimų, tam visada pritarė ir tėvai, šeima. Ypač šviesaus atminimo mano mama norėjo, kad tapčiau lietuvių kalbos mokytoja.  Tad Šiaulių pedagoginį institutą pasirinkau labai natūraliai – šalia namų, rimta aukštoji mokykla. Čia atradau tai, ko ieškojau. Institute praleisti studijų metai, sutikti žmonės –  nepamirštami. Vien ko verti mūsų vakarai pas kurso kuratorę docentę Janiną Barauskaitę! Joje žavėjo viskas  – nuo subtiliai elegantiškų drabužių, nepakartojamos „barauskaitiškos“ ironijos iki knygose ir paveiksluose skęstančio jos buto, kuriame buvome pavaišinami kuratorės keptais gardėsiais, kava.  Ir kalbos sukdavosi apie meną, kultūrą, literatūrą, kiną…  Pamenu, kaip sykį  su doc. J. Barauskaite nagrinėjome Sigito Gedos eilių rinktinę „Žydinti slyva Snaigyno ežere“, kaip eidavom kuratorės pasveikinti Joninių proga su būtinai neįprasta, netikėta gėlių puokšte. Šiandieniniai studentai gali pavydėti tokių santykių, tokios šilumos ir tikrumo…

Apskritai reikia pasakyti, kad, mano kartos, mano bendraamžių  supratimu, būti lietuvių kalbos ir literatūros, labai rimto ir reikalingo  dalyko, mokytoju, buvo prestižiška ir garbinga. Kartais taip liūdina vis prasprūstantis šiandieninis požiūris į mokytoją, į lituanistines ir apskritai filologines studijas.  O mokytojas – tai juk tokia svarbi profesija. Ir paskiram žmogui, ir šeimai, ir visuomenei, ir tautai. Gyvenimo kelyje vaikui sutikti  gerą mokytoją – didelė laimė, tikra sėkmė. Tik supranti tai vėliau…

Studijuodama jau galvojote apie mokslinę veiklą ar ketinote savo žinias panaudoti darbui mokykloje?

O, jei dabar būčiau pirmakursė, tai visai kitaip studijuočiau! Studijuočiau daug rimčiau, planingiau. Mokyčiausi kalbų. Instituto studijas baigiau gaudama diplomą su pagyrimu, tad negaliu  muštis į krūtinę, kad tinginiavau ar panašiai,  bet vis dėlto…  Žvelgiant iš šiandienos, man  tarsi trūko  gilaus supratimo  – o kam aš tai darau, kodėl studijuoju lituanistiką, filologiją? Šiandien norėčiau nusikelti laiko mašina atgal ir  vėl  paklausyti prof. K. Župerkos, prof. V. Sirtauto, doc. D. Striogaitės, prof. A. Vaitiekūnienės, prof. L Saukos  (pastarieji du  buvo vizituojantys profesoriai), doc. K. Racevičiūtės, doc. S. Gaižiūno, doc. V. Ramonaitės ir kitų dėstytojų paskaitų. Tikrai tada, studijų metais,  negalvojau apie rimtą  mokslinę veiklą, nors dalyvaudavau studentų mokslinių darbų konferencijose, lituanistinėse olimpiadose ir ten gerai pasirodydavau.  Studijuodama institute, žinoma,  ruošiausi darbui mokykloje, labai to laukiau.  Patiko pedagoginės praktikos, bendrauti su mokiniais. Svajojau apie Užvenčio vidurinę mokyklą…

Apie mokslinę veiklą susimąsčiau tik  tada, kai buvau pakviesta grįžti dirbti į Šiaulių pedagoginį institutą, į Lietuvių literatūros katedrą (pirmuosius darbo metus dirbau Vilniaus 15-ojoje proftechninėje mokykloje). Pamenu,  sėdėjom su minėta drauge Aelita ant Vilnelės kranto Sereikiškių parke ir svarstėme dilemą – Vilnius ar Šiauliai? Aspirantūra ar mokytojos lituanistės kelias? Pasirinkau darbą Šiaulių pedagoginiame institute ir aspirantūrą Vilniaus universitete.  Nieko nesigailiu, matyt, taip buvo lemta. Taip ir gyvenau kurį laiką – Šiauliai–Vilnius–Šiaulai…  Mes, šiauliečiai,  įpratę dažnai važinėti į Vilnių. Net juokaujame, kad Vilnius nuo Šiaulių yra arčiau, nei Šiauliai nuo Vilniaus. Oi, kaip sunku kartais vilniečiams atkakti į Šiaulius, kokia jiems tolima ta kelionė…

Kodėl pasirinkote literatūros tyrimus ir kodėl didelį dėmesį skiriate vaikų literatūrai?

Baigdama lituanistikos studijas diplominį darbą rašiau iš kalbotyros. Tačiau tyrinėta leksinės semantikos sritis yra gana arti literatūros ir literatūrinio mąstymo, juolab, kad tyrinėjau asmens pavadinimus Justino Marcinkevičiaus ir Marcelijaus Martinaičio poezijoje (vadovavo doc. Janina Barauskaitė).  Bet studijuodama visada labai mėgau ir literatūros disciplinas, buvau literatų būrelio narė, sekiau literatūros pulsą.  O atėjus dirbti į Lietuvių literatūros katedrą blaškytis nebeteko, savaime suprantama, pasirinkau rašyti literatūrologijos mokslo darbą. Mano disertacijos vadovas – šviesaus atminimo prof. Albertas Zalatorius, kuriam mirus (prieš  pat disertacijos gynimą), jį pavadavo dabar jau irgi šviesaus atminimo prof. Juozapas Girdzijauskas.  Disertacijos tema – „XIX a. lietuvių didaktinė proza“ –  apėmė Motiejaus Valančiaus, Antano Tatarės ir kitų kūrėjų darbus. Šiuo atveju tiriamasis objektas buvo įvairialypis, kaip sako reklamos,  „du viename“ – juk tai ne tik XIX a. lietuvių didaktinė proza, pirmoji lietuvių literatūrinė srovė, bet sykiu ir lietuvių vaikų literatūros ištakos.  Be to,  daugelį metų man teko vaikų literatūrą dėstyti dideliems studentų srautams – būsimiesiems pradinių klasių mokytojams, lituanistams.  Vaikų literatūra man tiesiog „įkrito į rankas“. Neabejotina, svarbu ir tai, kad  sutikau puikių kolegų, kurie mane dar labiau  „įtraukė“ į  vaikų literatūros orbitą . Visų pirma, žinoma, minėtinas doc. Kęstutis Urba, be kurio Lietuvos vaikų literatūros laukas neįsivaizduojamas, kitus IBBY (Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos) kolegas,  IBBY renginius… Vien ką reiškė kasmet susiburti per „mašiotines“ (P. Mašioto seminarą), vykti į seminarus Klaipėdoje „Jūra ir vaikų literatūra“, kartu keliauti vaikų literatūros takais…  Tai labai suartina, sutelkia. O disertacijos temą pasiūlė mano miela kolegė profesorė Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė. Ji taip pat darbuojasi vaikų literatūros srityje. Taip pokalbis per pertrauką anuometinėje mažulytėje Šiaulių pedagoginio instituto Lietuvių literatūros katedroje nulėmė ilgus mano darbo dešimtmečius.  Patekus į  vaikų literatūros  traukos lauką,  jau negali  atsispirti. Tokia ta trauka didelė.

Ką manote apie šiuolaikinę vaikų literatūrą? Taigi pakeliaukime „Peldų takais“.

Šiandien vaikų literatūra yra didelis pasaulis, kuriame sukuriama daug meniškai brandžių kūrinių.  Užsienyje ir Lietuvoje kuria išties daug talentingų menininkų,   nacionalinių literatūrų kontekste jie laikomi  svarbiais  kūrėjais. XXI a. formuojasi naujas požiūris į vaikų literatūrą, vaiką skaitytoją, vaikų rašytoją. Man regis, jau išbrendame iš vaikų literatūros kaip antrarūšio meno suvokimo. Ir tai yra labai gerai. Jauni išsilavinę tėvai, kurie nori suteikti vaikui viską, kas geriausia,  jau supranta skaitymo, knygos  reikšmę vaiko gyvenime. Knyga vis labiau tampa neatsiejama vaikystės dalimi.

Mano knyga „Peldų takai“ tyrinėja lietuvių vaikų literatūrą. Daugiausia – klasikinę – XIX ir XX amžių. Knygą sudaro trys  skyriai,  pirmieji du skyriai yra skirti ankstesnei lietuvių vaikų literatūrai. Pirmame skyriuje analizuojami  didaktiniai  XIX a. vaikų literatūros aspektai, antrasis skyrius skirtas vertybiniams XX lietuvių vaikų literatūros aspektams aptarti.  Pirmo  skyriaus atraminis autorius yra Motiejus Valančius, lietuvių vaikų literatūros pradininkas (neseniai šventėme lietuvių vaikų literatūros  150-metį, tiek laiko jau praėjo, kai 1868 m. buvo išleista  M. Valančiaus „Vaikų knygelė“). Antrame skyriuje kalbama apie mūsų vaikų literatūros klasikus – Praną Mašiotą, Joną Biliūną, Bronę Buivydaitę, Petrą Cvirką, Aldoną Liobytę, Janiną Degutytę, Vytautę Žilinskaitę, Kazį Sają. Juk tai visas žvaigždynas! Labai gerai, kad dalis jų bus įtraukta į dabar atnaujinamas mokyklines lietuvių kalbos ir literatūros programas.

O šiuolaikinei literatūrai yra skirtas knygos trečias skyrius, kur apžvelgtos XXI amžiaus pirmojo dešimtmečio vaikų literatūros tendencijos – geros ir blogos.  Vienas poskyris pavadintas „Ar daug vėjo po knygų sparnais?“ tarsi klausiant, kokios dabar leidžiamos  vaikų literatūros  knygos, ar jos turi jėgos ir galių pakilti ir skristi? Žinoma, kad atsiranda tokių – skrendančių ir galinčių pakelti vaiką savo dvasia, įdomiomis istorijomis, meniška kalba, amžinosiomis vertybėmis, kad ir kaip banaliai tai skambėtų. Todėl čia aptariama Gintarės Adomaitytės „Laumžirgių namai“, Nijolės Kepenienės „Po riestainio saule“, Danutės Grigaliūnienės, „Labas, Žūže!”, Leonardo Gutausko „Paskutinė Čepkelių ragana“, Algimanto Zurbos „Melnragės akmenys“, Gendručio Morkūno „Katšunis“ ir  „Iš nuomšiko gyvenimo“,  Broniaus Bušmos „Būk geras, Jackau, nemirk“ ir kitos knygos.  Turtingas gerų vaikų literatūros knygų buvo pirmasis šio amžiaus dešimtmetis. O G. Morkūno apysaka  „Iš nuomšiko gyvenimo“, mano nuomone, yra   vertingiausias pirmojo XXI a.  dešimtmečio kūrinys, atvertęs naują puslapį lietuvių vaikų literatūroje, atėjęs čia ilgam.

Sakoma, kad meilė knygai prasideda vaikystėje. Tad ką patartumėte tėvams, norintiems, kad jų vaikas susidraugautų su knyga, nes pastaruoju metu pasiūla gan įvairi tiek kokybe, tiek siekiais?

Verba docent. exempla trahunt. Žodžiai moko, pavyzdžiai patraukia.  Labai autoritetinga vaikui yra jo artimiausia aplinka. Ypač ikimokyklinukui, priešmokyklinukui, pradinukui, jaunesniajam paaugliui. Jei vaikas mato  skaitančius, apie knygas besikalbančius, diskutuojančius tėvus, senelius, krikštatėvius, tetas ir dėdes, tėvų draugus – kokia reklaminė ar skaitymo skatinimo  kampanija gali su tuo  susilyginti?  Todėl skaitykime vaikams, skaitykime su jais, dovanokime knygas vaikams ir vieni kitiems. Įprotis gyventi su knyga atsiranda palengva. Kiekvienas vaikas nusipelno nors mažos namų  bibliotekėlės. Mes, suaugusieji, tai galime įgyvendinti – padovanoti vaikui knygų lentyną ar spintą, kur jis kauptų savo knygas.

Dar svarbu, kad tėvai domėtųsi vaikų knyga – dabar nemažai rekomendacijų skelbiama ir kultūrinėje spaudoje, ir per televiziją. Labai gali padėti žurnalas apie vaikų knygas „Rubinaitis“. Juk čia pateikiama naujausia informacija apie geras knygas, publikuojamos kasmetinės per praėjusius metus išėjusių knygų apžvalgos, rengiamos specialistų, publikuojamos vaikų knygų recenzijos, net ir knygų sąrašai. Ir dar patarčiau tėvams su vaikais būtinai eiti į bibliotekas – jos dabar yra tikri kultūros židiniai, čia laukiami ir tėvai, ir vaikai. Kaip sakoma, belskite, ir bus atidaryta, klauskite, ir bus atsakyta.

Apie žodžio įtaką asmenybės formavimuisi tikriausiai jau niekam nebekyla abejonių. Galbūt esate atkreipusi dėmesį į dabartinę vaikų literatūrą: ar visada žodis veikia teigiamai?

Lenkų rašytojas  Vieslavas Myslivskis (Wiesław Myśliwski) taikliai pastebi: „Koks žodis, toks ir pasaulis“. Kalba labai svarbus, įtaigus instrumentas. O vaikų, jaunimo literatūroje tas žodis dar svarbesnis, nes jis juk kalba dar nesubrendusiai sąmonei, dar tik auginamam, ugdomam žmogui. Lygiai tokią pat atsakomybės naštą turi nešti ne tik poetai ir prozininkai, bet ir leidėjai, kalbos redaktoriai – visi tie, kas prisideda prie knygos,  žurnalo, internetinio leidinio, skirto vaikams, paskelbimo. O be to, juk žinoma, kad spausdintas žodis vaikui  yra ypač autoritetingas. Todėl negalima rašyti nusususia kalba, juo labiau puskalbe. Svarbu  ne tik kas parašyta,  svarbu ir kaip parašyta.  Kalbos grožio visada yra iš ko mokytis – iš mūsų didžiųjų kūrėjų, tarmių, talentingų oratorių, senelių ir tėvų, dar turėjusių (-inčių) kalbos jausmą.

Iš kur atėjo žodžiai, analizuojami knygoje „Apie žodžio korektiškumą: sava ir importuota“, kurios esate viena iš autorių?

Tai naujausias  kolegų profesoriaus  Kazimiero Župerkos, docentės Reginos Kvašytės ir mano darbas. Nuo 2018 metų mes  paskelbėme nemažai kolektyviai sukurtų straipsnių. Kilo jie iš bendrų pokalbių, svarstymų  apie akivaizdų  politkorektiškumo skverbimąsi į lietuvių kalbą, jos vartoseną. Kaip yra su žodžiais čigonas, negras, invalidas ir panašiais? „Nepalankiai į kai kuriuos iš tų žodžių žiūri politinio korektiškumo ideologai ir aktyvistai: nepagrįstai priskiria jiems nuolatinę niekinamąją reikšmę, tų žodžių vartojimą laiko neapykantos kalbos apraiškomis. Imama kurti naujakalbė,  neretai prieinant  iki absurdo. Anglų kalboje įsitvirtinusi arba tik ideologijos aktyvistų priskiriama žodžio konotacija automatiškai keliama į kitas kalbas“, – rašome mūsų knygoje. Turime labiau pasitikėti gimtosios kalbos jausmu, atsargiau perimti naujoves, plūstančias iš kitur, kaip sakoma, reikia turėti savo galvą ant pečių.  Tada nekils klausimų dėl Kazio Binkio poemėlės „Jonas pas čigonus“ ar dėl Johanno Strausso operetės „Čigonų baronas“ ir panašių atvejų.

Man, pavyzdžiui,  visada ausį rėžia ir žodžio kaimietis, kaimas vartojimas menkinamąja reikšme. Tarsi tai, kas miestietiška, yra puikiau, geriau, o jau kaimas ir kaimiečiai – tikra vargo vakarienė. Visi žinome, kad taip nėra, kad toks mąstymas, kalbėjimas  apie kaimą, paniekinamai pasakomas deminutyvas „kaimietukas“  – kaimo žmogų menkinantis stereotipas. Juk visur yra visko – ir mieste, ir kaime.

Taigi žodžiai, kuriuos aptariame knygoje,  yra iš šiandieninės lietuvių kalbos – žiniasklaidos, interneto platybių, grožinių kūrinių… Pasižiūrime į juos iš arčiau, daugiausia sociolingvistiniu žvilgsniu.

Galbūt yra iš vaikystės ateinančių žodžių, knygų, kurias laikas nuo laiko prisimenate?

Į galvą šįsyk atėjo  ne knyga, o mano pačios senas  sąsiuvinis, į kurį, būdama 16-metė, nusirašydavau patikusius grožinius tekstus. Tą sąsiuvinį,  – išvaizdų,  šviesiai rusvu odiniu viršeliu, su įspaustu užrašu „MOCKBA 1980“ (matyt, tai buvo suvenyrų linija, skirta  Maskvos olimpiadai), tebeturiu ir šiandien. Tarp lapų net  išsaugotos sudžiovintos  anų laikų  smilgos, joms  jau per 40 metų…  Įdomu pasižiūrėti į save anuometinę –  kas tada  man buvo įdomu, gražu, verta dėmesio.  Vienas iš ten esančių eilėraščių  yra  kaip tik apie  knygą, skaitymą. Tai Marijos Rainerio Rilkės eilėraštis  „Man vakaras – knyga“:

Man vakaras – knyga. Štai žaidžia
Viršeliuos purpuro varsa.
Aš aukso sąsparas atleidžiu
Ranka pavargusia vėsia.

Pirmasis lapas man prabyla,
Lyg draugą artimą girdžiu,
Antrasis pamažu prityla,
o trečią jau sapne skleidžiu.

Tame sąsiuvinyje randu nemažai išsirašytų Jono Meko idilių. Tarp jų ir idilė „Vaikai“, prasidedanti įsimintu kreipiniu „Kur tu, šviesiaplauke Emilija“ , nukelianti į gamtos prieglobstyje esantį  vienkiemį:

Kur jūs, vienplaukiai vienkiemių vaikai,
Kur šūkaudavome, braidydami po ajerynus,
Ir švilpindavome žilvičio dūdom,
Žiūrėdami, kaip krūmų ir šlaitų dugnai
Apsipila baltais žiedų vainikais…

Stebiuosi, kad tada dėmesį traukė ne paauglių ir jaunimo (tokios mažai ir buvo), o suaugusiųjų lektūra, klasikiniai kūriniai.

O  eilučių iš vaikystės, netikėtai vis suskambančių galvoje, yra ne viena. Juliaus Janonio eilutes „Kur pažvelgsi, visur balta, / Gal ir saulei kartais šalta“ ne kartą prisimenu grožėdamasi  baltu žiemos peizažu. Maironio eilutės  „Išaušo! Išaušo! Vėjelis laukų, / Bučiuoja gaivina krūtinę“ dažnai ateina į galvą ankstyvą pavasarį, kai pajuntu vėjo dvelkimą. Žinoma, visi  tie tekstai yra mano  mokami atmintinai.  Labai svarbu darželyje, mokykloje, namie  vaikus išmokyti atmintinai kuo daugiau vertingų poezijos kūrinių, kad jie gyventų, „budėtų“ mumyse visą gyvenimą.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Karolina Baltmiškė

mano-krastas-logo