Džiuljeta Maskuliūnienė. Vaižganto vaizduotės sukurto pasaulio vaikai

Juozas Tumas-Vaižgantas (1869–1933) – lietuvių literatūros klasikas, ryškiai matomas ir vaikų literatūros horizonte. Į šimto reikšmingiausių lietuvių autorių knygų vaikams ir paaugliams sąrašą, sudarytą 2017 m., pateko ir Vaižganto knyga Aleksiukas ir motutė (1976). Šiemet minimos rašytojo 150-osios gimimo metinės suteikia progą pasižiūrėti į Vaižganto palikimą keliant klausimą, kas tebėra vertinga ir šiandien, kodėl Vaižgantą, pasitelkiant jo paties žodžius, galima vadinti ir mūsų vaikų literatūros deimančiuku.

Vaižgantas su šuneliu Kauku prie Vytauto bažnyčios. 1928 m. Nuotr. iš kn. A. Vaitiekūnienė, „Vaižgantas“. 1982

Vaižgantas su šuneliu Kauku prie Vytauto bažnyčios. 1928 m. Nuotr. iš kn. A. Vaitiekūnienė, „Vaižgantas“. 1982

Vaižgantas buvo universalus kūrėjas „kaip Viešpaties diena“ (žinomas Balio Sruogos apibūdinimas)1. Nors savęs jis vaikų rašytoju nelaikė, bet vaikai, vaikų literatūra ir kultūra Vaižgantui rūpėjo: apie vaikus sukurta prozos kūrinių, parašyta vaikų knygų recenzijų, rūpintasi mokyklų padėtimi… Nors vaikiškos tematikos knygų nėra daug, o žinomiausios iš jų sudarytos jau sovietmečiu, jos paliko ryškų pėdsaką lietuvių vaikų literatūroje. Sovietmečiu Vaižgantas leistas ne sykį: Tėvelis obuolį reškia (1950), Dėdė lapę nušovė (1957), Valiulio pasaka (1969, 1978). Leista knygų vaikams ir atskiromis nedidelėmis knygelėmis, pavyzdžiui, Napalys darbus dirba (1983) ir kt. Iš mokyklos laikų daug kam įstrigo vaikus mylinčių tėvelio ir motutės portretai, o tėvelio ir Aleksiuko obuolių raškymo scena įgijo kultūrinio visuotinumo, tai, galima sakyti, yra etaloninė tėvo ir sūnaus meilės ryšio scena.

Autobiografiški Aukštaičių vaizdeliai

Vieni ankstyviausių Vaižganto tekstų, vaizduojančių vaiko pasaulį, yra Aukštaitiški vaizdeliai, kurie, deja, dėl nepalankių karo aplinkybių nebuvo išleisti. Rašyti jie jau Vadaktėliuose, Ustronės vienkiemio klėtelėje, Laižuvoje. Išliko tik vienas leidėjo Jono Rinkevičiaus 1914 m. išleistas šios knygos egzempliorius (saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje) ir autoriaus korespondencija – iš to ir sprendžiama apie šį Vaižgantui labai rūpėjusį leidinį. „Knygos Aukštaičių vaizdeliai prospektą sudarė trys skyriai: „Kaip jis augo“, „Kaimynai“, „Švenčių ir papročių pokyliai“. Vaizdeliai taip grupuojami, kad palaipsniui atsiskleistų pagrindinio veikėjo pasaulis, vaikystė ir paauglystės metų potyriai“2, – rašo monografijos apie Vaižgantą autorė Aldona Vaitiekūnienė. Ji pažymi, kad šios Vaižganto sumanytos knygos kompozicija primena Levo Tolstojaus trilogiją Vaikystė. Paauglystė. Jaunystė, kuria Vaižgantas žavėjosi3. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad jau šioje knygoje esama personažų, situacijų, idėjų, kurios autorių domins ir vėliau. Tėvelio, reškiančio obuolį, siužetinė linija, Popšutės piliakalnio vaizdai ir kita, ką matome šioje ankstyvoje knygoje, ateis į vėlesnius kūrinius, kai kas – ir į Vaižganto epopėją Pragiedruliai. Pabrėžtina, kad nemažai veikėjų, tarp jų – tėvelis ir motutė, taip pat ir pasakotojas, turi „autobiografinį pamatą, o kartu iškyla kaip apibendrinti meniniai paveikslai… <…> Aiškiai pabrėžiama retrospekcija, autobiografinės paralelės teikia Aukštaičių vaizdeliams memuaristikai būdingo autentiškumo, net dokumentalumo.“4 Ne vienas tyrėjas pastebi Vaižganto pasakojimo subjektyvumą, būdingą ne tik Aukštaičių vaizdeliams. „Vaižganto kūryboje į pirmąją vietą iškyla subjektyvusis atsiminimų pradas, susipynęs su vaikystės metų įspūdžiais, kuriuos savo ruožtu rašytojui kėlė liaudies dainos, pasakos, padavimai, gamta, gimtasis kaimas – visas vaiko buities kompleksas.“5 Šiame kontekste prisimintini Aleksandro Merkelio, parašiusio Vaižganto biografinę studiją, svarstymai: „J. Tumo-Vaižganto protėviai ir iš tėvo ir iš motinos pusės yra grynakraujai aukštaičiai, kilę iš gretimų parapijų ir turį daug bendrų bruožų. <…> Motutės giedamos giesmės, seserų dainuojamos dainos ir tėvelio bei dėdžių sekamos pasakos Juozo vaizduotei padėjo kurti naują pasaulį.“6 Tame sukurtame naujajame pasaulyje – meniški puslapiai apie vaiko gyvenimą.

Vaižganto literatūrinė mokykla, žanrų problema

Menininkas gyvena ne tik natūros, bet neišvengiamai ir kultūros pasaulyje. Literatūrinės mokyklos klausimas keliamas kiekvieną kartą, kai kalbama apie nacionalinio masto kūrėją. Vaižganto raštai duoda peno ir argumentų jo kūrybą sieti su realizmo, pozityvizmo, romantizmo, neoromantizmo, net ir modernizmo paradigmomis. Atrodo, artimiausia jo prigimčiai buvo romantinė jausena. Žmonių paveikslai, detalių, smulkmenų kupini gyvenimo vaizdai patvirtina svarbų realistinį kūrybos pradą. Visuomeniško žmogaus, įsipareigojusio šeimai, bendruomenei, tautai, vaizdavimo perspektyva, vedanti kūrėją net iki aiškių didaktinių intencijų, liudija pozityvistinių idėjų pėdsaką. Pagaliau Vaižgantas kuria naująją literatūrą, atliepiančią modernistinę žmogaus sampratą. Galima sutikti su literatūrologe Ilona Čiužauskaite, teigiančia, kad „Vaižganto kūrybą vienareikšmiškai tipologizuoti sunkoka. <…> [Vaižgantas] neatsisakė tradicijų ir neatmetė novacijų, o jungė jas abi, trečiuoju sintezės dėmeniu tapdamas pats, savo kūrybine individualybe jai suteikdamas vaižgantišką savitumą.“7 Interpretuoti Vaižganto kūrinius (taip pat ir kūrinius apie vaikus), bandyti įminti vaižgantiškumo paslaptį galima tyrinėjant šio autoriaus tekstus iš įvairių literatūrinių mokyklų pozicijų, bet verta prisiminti ir Sruogos iškeltą Vaižganto universalumą ir bandyti derinti, sintetinti skirtingas perspektyvas.

„Mikutis gamtininkas“. 1926 m. Dail. Jonas Juozas Burba

„Mikutis gamtininkas“. 1926 m. Dail. Jonas Juozas Burba

Vaižganto plunksnai būdinga ir žanrų sintezė, ir polinkis derinti grožinį, pažintinį, publicistinį pasakojimą, įvairias stilistikas. Tai vieni svarbiausių šio kūrėjo meninių principų, išlikę visą gyvenimą. Akivaizdu, kad kalbant apie Vaižgantą žanrų definicijos yra iš dalies santykinės. Antai Vincas Auryla, kalbėdamas apie šio rašytojo kūrybą vaikams, vartoja terminus „vaizdelis“, „vaizdelių ciklas“ („Tėvelis obuolį reškia“), „apsakymas“ („Šešiavilkių Napaliukas“), „alegorija“ („Dėdė lapę nušovė“), „pasakojimas“ („Valiulio pasaka“)8. Pats Vaižgantas vartoja žodį „vaizdelis“. Kęstutis Urba primena literatūros tyrėjų pamėgtą įvardijimą „gyvenimo atkarpos“9. Vis dėlto, vengiant terminų painiavos, gal ne klaida būtų ryškesnės struktūros kūrinius vadinti apsakymais, o trumpesnius, mažiau išplėtotus – vaizdeliais.

Mikutis

Pažintinė-beletristinė knygelė Mikutis gamtininkas yra vienintelė Vaižganto knyga patiems mažiausiems skaitytojams. Šiandien ją skaito ikimokyklinukai ir pradinukai. Anot Urbos, „1917 m. „Vaikų knygynėlio“ serijoje išleistos trys iš rusų kalbos verstos jo knygos apie gamtą, vėliau sudariusios rinkinį Mikutis gamtininkas10, pasirodžiusį 1926 m. Būtų įdomu, jei vertimo specialistai ištirtų šį vertimą, palygindami su rusišku originalu. Skaitydamas Vaižganto tekstą, net neįtari, kad tai vertimas, – matai Lietuvos kaimo tikrovę, susiduri su lietuviškais veikėjų vardais… Mikutis – labai savas, lietuviškas, įprastas. Akivaizdu, kad taikyta laisvo vertimo, sekimo, teksto lietuvinimo strategija, populiari XIX a., XX a. pr. ir vėliau. Knyga perleista daug kartų, mėgstama ir šiandien. Štai 2008 m. leidykla „Žaltvykslė“ ją išleido „Mokinio skaitinių“ serijoje.

„Mikutis gamtininkas“. 1972 m. Dail. Domicelė Tarabildienė

„Mikutis gamtininkas“. 1972 m. Dail. Domicelė Tarabildienė

Mažiems vaikams patinka ne tik trumpi sakiniai ir vaizdinga kalba, bet ir tai, kad vaizduojama pati artimiausia vaiko aplinka: namai, kiemas. Mikutis turi šunelį Draugelį, katytę, ožkelę, vištytę, net tvenkinį, pilną žuvelių. Visad šalia – motutė ir tėvelis, kurie viską paaiškina, padrąsina, kai reikia. Tėvelis sūnui išmoningai papasakoja, kaip iš kūjagalvio pasidaro varlė („Kūjagalvio istorija“), motulė pravirkusiam Mikučiui paaiškina, kodėl paskendo jo viščiukas, tas pasakojimas berniuką ir pamoko, ir paguodžia („Skenduonis“). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nemažai situacijų baigiasi mirtimi ar jaučiama kitokia grėsmė – taip vaikai pratinami prie skaudžių emocijų („Viščiukai ir vanagas“, „Šeškas“, „Voras“). Svarbus knygoje ir senelis Mykulas. Jis yra bitininkas. Bičių pasaulis Mikučiui paslaptingas ir įdomus. Pamatęs Mikutį su motule, senelis pakviečia juodu pasėdėti po kvepiančia liepa:

„Ak, kaip gera sėdėti po liepa! Ji visa buvo pasipuošusi geltonais žiedeliais ir taip gardžiai kvepėjo. O bitės birbė ūžė garbanotose liepų šakose, rinko žiedeliuose kvepiančią sunką.

Nusileis bitutė į žiedelį, išgers sultį ir tuojau skubinas nusileisti prie kito. Tai jos rūpestingai skraidė birbinėjo, kad linksma buvo žiūrėti.

O Mykulas atnešė kepalą minkštos rugienės duonos, šviežių agurkų ir medinį dubenį kvepiančių korių. Gardu buvo valgyti saldus medus su agurkais ir rugiene duona.“11

Virš. dail. Antanas Kučas. 1950 m.

Virš. dail. Antanas Kučas. 1950 m.

Iš teksto padvelkia ramybė ir saugumas. Toliau knygelė pasakoja ir apie egzotinius gyvūnus (skyrius „Tolimųjų kraštų gyvulėliai“), ir apie augalus (skyrius „Mūsų augalėliai“). Šiandien perleidžiant šią knygą, praverstų gerai parengtas žodynėlis, nes mūsų dienų vaikai nebežino kai kurių žodžių, realijų. Bet tai tikrai nėra didelė bėda, svarbiau, kad vaizduojamasis pasaulis įdomus, turiningas. Žinoma, miesto vaikų aplinka dabar visai kitokia, bet kaimo vaikams – visai artima ir šiandien. Kita vertus, nereikia pernelyg baimintis, kad miestietis vaikas nežino to ar ano. Juk literatūra vaikui ir turi parodyti, ko jis nežino, arba net ir tai, ko nėra, o tik rašytojo sugalvota. Internete teko skaityti, kad mokytojai šios Vaižganto knygelės kūrinėlius pasitelkia diktantams – imponuoja trumpi stilingi tekstai, turintys aiškią mintį. Rašytojas, sulydydamas grožinį ir pažintinį žodį, mažiesiems išvertė (ar sukūrė) patrauklių kūrinių, tebegyvuojančių ir šiandien.

Šiame kontekste paminėtina, kad 1933 m., likus nedaug laiko iki Vaižganto mirties, Kaune pasirodė knyga Vaižganto Gyvulėliai: iš jo raštų. Mikučio gamtininko pobūdžio knygų lentyną lietuvių vaikų literatūroje papildo trumpi ir sklandūs pažintiniai Prano Mašioto kūrinėliai.

Berniukų paveikslų galerija

„Dėdė lapę nušovė“. 1957 m. Dail. Irena Žemaitytė

„Dėdė lapę nušovė“. 1957 m. Dail. Irena Žemaitytė

Patys meniškiausi Vaižganto kūriniai apie vaikus sudėti į rinkinį Dėdė lapę nušovė, vėliau – į Valiulio pasaką. Šie rinkiniai gana panašūs, antrasis iš esmės atkartoja pirmąjį (nors nėra tapatus, kai kurių tekstų atsisakyta), jie abu turi žodynėlius. Ankstesnis rinkinys skirtas jaunesniajam ir vidutiniam, antrasis – vidutiniam ir vyresniajam mokykliniam amžiui. Pastarosios knygos adresatas nurodytas tiksliau ir adekvačiau – ir dabar šie Vaižganto kūriniai siūlytini vyresniesiems paaugliams, jaunimui. Čia regime ryškius, įtaigiai pavaizduotus vaikų paveikslus: Taučių Aleksiuką, Iešmantų Sauliuką, Šešiavilkių Napaliuką, Kaziuką, Adomuką ir keletą kitų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Vaižgantas plačiai vaizduoja beveik vien berniukus, mergaitės dažniausiai tik paminimos, veikia tik šeimos ar šeimynos fone (žinoma, yra išimčių, bet jos nekeičia esmės). Palyginkime: Motiejus Valančius, lietuvių vaikų literatūros pradininkas, kaip pagrindinius didaktinių apsakymų personažus vaizdavo tiek berniukus, tiek mergaites. Labai svarbūs motutės, tėvelio, senelio, dėdės, kitų artimų vaikams žmonių paveikslai, bet į šias knygas atrinkti kūriniai, kur visgi ryškesnis vaiko portretas. Tik apsakyme „Dėdė lapę nušovė“ vaizduojamas kolektyvinis piemenėlių paveikslas – visi kaimo piemenėliai stebisi dėdės Nikodemo sumanumu sumedžiojant nedorą lapę. Kaimo piemenukų kasdienybė, paįvairinta nuotykiais, rodoma apsakymuose „Kaip Jonas su Petru kiaules ganė“, „Naktigonėn“ ir kt. Kiekvienas iš ryškiųjų berniukų paveikslų turi savo spalvą, savo poetinę prasmę.

Taučių Aleksiukas vaizduojamas net keliuose kūrinėliuose. Vienas gražiausių Vaižganto kūrinių – „Tėvelis obuolį reškia“. Pasakojimo stebuklas atsiveria paprastoje kasdienybės situacijoje ir labai nepaprastose detalėse, perduodančiose sudėtingą emocinį kūrinio turinį. Tėvelis, atrodytų, tik nureškia sūnui obuolį, bet tai papasakojama kaip meilės ryšio paliudijimas. Ne mažiau nei sūnaus, čia svarbus ir tėvelio personažas, tai vienas iš pirmųjų paslaptingųjų vyrų Vaižganto kūryboje. Tėvas, „išmarinęs visą penketą vaikų“, mažąjį Aleksiuką labai myli, bet jo meilė santūri, nebyli. Jis „nemokėjo nė džiaugtis balsu“, nebuvo iki galo vaikui suprantamas:

„Dėdė lapę nušovė“. 1957 m. Dail. Irena Žemaitytė

„Dėdė lapę nušovė“. 1957 m. Dail. Irena Žemaitytė

„Aleksiukas mylėjo savo tėvelį ir vengė jo, ilgai nesuprasdamas už ką. Vėliau tik jis suprato, jog tarp visų kitų pagirtinųjų gerumų, kurie vergė jo širdį, galingiausias buvo – vyro širdies pilnumas daugybės neišeikvotų jausmų. Tasai tylus vyras buvo lyg tyli sietuva, pilna slėpinių: savo gelmėse laikė paslėpęs gal perlus, o gal baidykles…“12

Aleksiukas įkalba tėvelį atsikąsti obuolio, ir „toks neveidmainiškas sūnaus pakvietimas įveikia Taučių“. Obuolio valgymą drauge su tėveliu Aleksiukas išgyvena euforiškai: „Ne! Nėra, nei buvę yra visame pasaulyje tėvelio, geresnio už Aleksiuko tėvelį!“

„Aleksiuko dienoje“ atskleidžiamas sūnaus ir motutės ryšys. Vaizduojama eilinė vaiko gyvenimo diena, bet ji pulsuoja vaiko nerūpestingumu ir besąlygine motutės meile. Visą dieną lakstęs, ką stačiomis užvalgęs, pagaliau vaikas „[m]inga ant kieto, be priegalvio, kaip bestovįs, gerai žinodamas, jog motutė, šeimyną pavalgydinusi, suras jį, maloningai paims lėpstantį glėbin ir, kalbėdama šimtus lipšnių žodelių, nuneš pataisytan guolin“ (p. 21).

Tokia pačia meile atsilygina ir Aleksiukas: motutei susirgus, vaikas lekia į raistą, bauginantį gyvatėmis, parnešti rūgščių uogų, kad atsigautų ligonės širdis („Aleksiukas gydo motulę“). Kūrinyje „Aleksys žuvauja“ itin ryški pasakotojo retrospekcija. Prisimenamos vaiko dienos, kai Aleksys „upelio gyvenimu gyveno“, visas sietuvas išmanė, tai buvęs vaiko „ištisas pasaulis“. Todėl „lig šiol Aleksys negali atgailėti tų alksnių, karklų, kuriuos piemenims pabaigus išlaužyti, nebeliko nė tų sietuvėlių“ (p. 35). Aleksiuko, jautraus ir gero vaiko, paveikslu iškeliamos etinės vertybės, kartu poetizuojama artimiausių žmonių – tėvo, motinos ir sūnaus – meilė. Šeimos ryšys – pamatinė vertybė.

Įdomus ir meniniu sumanymu retas vaikų literatūros kontekste yra Iešmantų Sauliuko paveikslas. Apsakyme „Saulius“ (iš Pragiedrulių „Vaduvų krašto“) vaizduojamas nepaprastas vaikas. Sauliukui nėra nieko maloniau už saulės stebėjimą. Akivaizdu, kad personažo vardas nėra atsitiktinis. Vaižgantas visą lapą skiria saulės grožiui ir vaiko įspūdžiui aprašyti (toliau pateikiama tik įžanginė to aprašymo dalis):

„Dar tebėra naktis, dar niekas nejunta aušrinės, o Saulius jau mato, kaip juodą tamsą ima skiesti pirmieji jos spinduliai. Iš pradžių jų varsa neaiški, kažkokia mėlyna. Tai patys tolimieji saulės pranašai. Jie nakties veidų dar netaiso, mieguistų akių dienos džiaugsmu neuždega. Saulius rimtas palieka, nors džiaugsmo šaltis jam ūžteli per nugarėlę: nekantriai laukia antrųjų spindulių“ (p. 62).

„Ūkininko sūnus, „mažprotis“, anot tėvo, susikuria „savo atskirą pasaulį“ iš pasakiškų įsivaizdavimų, vizijų, haliucinacijų. Jo centre stovi saulė – „gamtos majestotas“ – ir piliakalnis, kur miega Lietuvos kareiviai ir Lietuvos valstybė“13, – teigia literatūrologas Vytautas Kubilius ir pavadina Saulių romantišku svajotoju. Saulius išties kaip tikras romantikas žavisi gamta, intuityviai lenkiasi didingam jos grožiui. Tai sykiu ir estetinio potyrio scena, kokių apskritai ne per daugiausia vaikų aprašymuose. Anot filosofo Romualdo Ozolo, Vaižganto „akys yra durys į gyvenimo šventovę, kuri yra tokia didelė, kad joje telpa visas pasaulis su visais savo dievais ir žmonėmis, ir mums lieka tik kartu su visais Vaižganto vaikais ir jaunuoliais stebėtis, koks tas pasaulis gražus, o su suaugusiais – džiaugsmingai apie jį kalbėti. Vaikų akims besiskleidžianti būtis yra įspūdingiausi Vaižganto prozos puslapiai: čia ji pirmapradiškiausia, aiškiausia, švariausia.“14

Grožio ir vargo patirtis

Skaudžios tematikos apsakyme „Alijaušo pasakojimas apie baudžiavą“ piešiama skurdi ir nežmoniška dviejų sesučių vaikystė. Bet skurdo ir nevilties pasaulyje mergaitės sugeba išvysti net ir dulkių grožį pro langelį įspindusiame šviesos pluošte:

„Kaip sužavėtos, būdavo, įsižiūri mergaitės, kaip šviesios sparnuotos dulkelės, pirmiau neregimos, dabar šoka, mirga, lakioja, viena iš lengvo slenka žemyn, tai vėl susimąsčiusios strikteli aukštyn ir vėl slenka, leidžiasi, kaip voras per neregimą siūlą. Mostelėsi rankele, ir iširo visa tvarka. O kad papūtei, kas tada ima darytis, tai sunku ir apsakyti! Viskas sumišo, sudriko, sujudo. Šen šoka, ten šoka, bėga aplink kits kitą, bėga lenktynių, eina mintynių, vieni stulpeliai žemyn, kiti aukštyn. Ir kūdikiai krykštauja, kvatojas, rankelėm mojuoja, kaklelius ištiesdami pučia“ (p. 170).

Vaikų vargo tema, vaizdo tirštumu šis kūrinėlis primena Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Lazdynų Pelėdos kūrybą.

Nevaikiškos patirties temą regime apsakyme „Kaziukas – artojas“. Darbo (taip pat ir vaikų darbo) tema Vaižgantui buvo svarbi. Mirus tėveliui, Kaziukui tenka atsisakyti minčių apie gimnaziją ir padėti motutei dirbti ūkio darbus. Bet vaikui sekasi nekaip. Šiame kontekste prisimintinas Petro Cvirkos Mikutis iš apsakymo „Mikučio vargai“. Sudėtingos problematikos ir tragiškos pabaigos kūrinys – „Adomukas ir dėdė“, sukrėsiantis skaitytoją ir priversiantis susimąstyti. Juk Vaižganto kūryba nėra lengva ir paprasta.

Grįžtant prie grožio patirties scenų, prisimintini ir chrestomatiniai Vaižganto pievų aprašymai. Tai tikra „pilna poezijos gamtos šventykla“, kuria skaitytojas gali pasidžiaugti („Napalys darbus dirba“). Jaunasis Napalys, jautrus gamtos grožiui, kiekvienam pievos augmenėliui, geba egzistenciškai susimąstyti, kad visą tą lietuviškos pievos grožį reikės nukirsti: „Visam kam esti galas; galas augti, galas žydėti, – reikia vysti“ (p. 55).

Ypatingas pasakotojas

Ne vienas tyrėjas pastebi ypatingą Vaižganto kūrinių pasakotoją. Skaitydami kūrinius apie vaikus, aiškiai regime personažų vaikų akiratį ir jų mąstymo išgales pranokstantį pasakotoją. Vaižganto prozos pasakotojas – brandus, intelektualus žmogus, į vaiko dienas žvelgiantis retrospektyviu žvilgsniu. Jam svarbi „poetinė tėviškės gamtos ir vaikystės namų vizija, jau J. Biliūno įvesta kaip lyrinės saviraiškos būdas“15. Literatūrologė Jūratė Sprindytė, kalbėdama apie Vaižganto apysakas, siūlo, kaip šiuolaikiniam skaitytojui, kurio patirtis kitokia nei Vaižganto personažų, skaityti šį autorių. Ji sako, jog „yra puiki išeitis – tapatintis su pasakotoju, kad apysaka ir šiandien būtų įdomi“16. Šis patarimas, žinoma, tinka ne tik apysakoms, bet ir kitiems Vaižganto žanrams. Pasakotojo balsas gali būti itin įdomus brandesniam Vaižganto prozos apie vaikus skaitytojui.

Lietuvio ir Lietuvos tema

„Aleksiukas ir motutė“. 1976 m. Dail. Regina Ulbikaitė

„Aleksiukas ir motutė“. 1976 m. Dail. Regina Ulbikaitė

Brandžiam skaitytojui suprantamas ir kitas literatūrologų plačiai aptartas Vaižganto prozos aspektas – lietuvio nacionalinio charakterio paieškos. Nesigilinant į šios temos subtilybes, vis dėlto pasakytina, kad lietuvio ir Lietuvos tema – labai artima ir reikšminga ir vaikui (mokiniui) skaitytojui. Todėl nemažas pluoštas kitokio pobūdžio Vaižganto kūrinių („Valiulio pasaka“, „Juodžiaus kelmas“, „Vilniaus pilies pasaka“ ir kt.) gali prisidėti prie lietuvio tapatybės svarstymų, pagaliau ir prie patriotinio ugdymo. Vaižganto kūryboje Lietuvos gamtos vaizdai yra ypatingi, turtingos semantikos. Tai nėra vien peizažai. Antai knygoje Dėdė lapę nušovė skelbiamas įtaigus gamtos vaizdelis „Ruduo pabaido“, kur jautriai tapomas gandrų atsisveikinimas su Lietuva:

„Sugrįš gužučiai, daug matę, tačiau Lietuvos pasiilgę. Visur, sakys, gražu esama. Kitur net dar gražiau nei Lietuvoje. Kitur upių esama daug platesnių ir žuvingesnių, kitur jūrių gilesnių ir mėlynesnių, kitur kalnų aukštesnių ir saulės skaistesnės. Bet niekur nesama krašto ramesnio kaip Lietuvoje.“17

Vaižgantas Lietuvai taiko ypatingą epitetą – „rami“. Minėtasis Iešmantų Sauliukas, kvėpuodamas gimtinės oru, irgi neretai pasakydavo: „Ak, kaip čia ramu!“ Pasakotojas Lietuvą lygina su Šveicarija, Norvegija, kur aukštų kalnų esama: „Aukštyn žiūrint, galva sukas; jų suvirtimas jūrių ir ežerų pakrantėmis perima žmogų baime, nužemina, smelkia. Puiku ten, iškilminga, bukštu, tik vienoje Lietuvoje tėra – ramu. Čia pasižiūrėti, Lietuvoje – gyventi. Ramumą, graudžios poezijos sparnais pasitaisiusį, Lietuvoje terasi“ (p. 68). Čia atpažįstame intelektualųjį Vaižganto pasakotoją, apibendrinantį ir matantį daugiau, nei galėtų Sauliukas tuo metu suprasti. Bet užtat jis visa tai gali pajusti vaiko širdimi. Apie lietuviui artimą ramumą rašė ir Antanas Baranauskas „Anykščių šilelyje“.

Apie Vaižganto ir Hobito misiją

Vaižgantas toks stulbinamai įvairus, net vien kalbant apie jo kūrinius vaikystės tema! O juk vaikams ne mažiau įdomus turėtų būti ir jo asmuo, jo gyvenimo tekstas. Todėl labai lauktina šiuolaikiška biografinė apybraiža ar mokyklai skirtas romanas apie šio kūrėjo gyvenimą. Žurnalistė Liudvika Pociūnienė, filmo „Vaižganto kodas“ (2018) scenarijaus autorė, rado labai netikėtų Vaižganto paralelių: „Galime jį nekompleksuodami statyti greta Gilberto Keitho Chestertono, Johno Ronaldo Reuelio Tolkieno. Vaižgantas, kaip ir jie, suprato, kad grumtynės tarp gėrio ir blogio vyksta kiekvieno žmogaus širdyje, o blogis pasklinda ir klesti tada, kai koks nors žmogus ar jų grupė ima įsivaizduoti turįs teisę jėga primesti savo valią kitiems. Vaižgantas pačia savo esybe yra tartum toks lietuviškas Hobitas – tas, kuriam galima patikėti žiedo misiją, nes jis mažiausiai pažeidžiamas valdžios troškimo.“18 Filmo kūrėjai tiki, kad Vaižgantas tebėra aktualus, turi ką pasakyti ir šiandieninės Lietuvos žmonėms, pridurtume – ir vaikams. Lietuviai dar tikrai Vaižganto neišaugome. Universalusis Vaižgantas turėtų apie ką pasikalbėti ir su Tolkienu.

__________________________________

1 Balys Sruoga, „Vaižganto kelias poeto: Profilis“, Verpetai ir užuvėjos, Vilnius: Vaga, 1990, p. 276.

2 Aldona Vaitiekūnienė, Vaižgantas, Vilnius: Vaga, 1982, p. 79.

3 Ibid.

4 Ibid., p. 81, 83.

5 Vincas Auryla, Lietuvių vaikų literatūra, Vilnius: Vaga, 1986, p. 76.

6 Aleksandras Merkelis, Juozas Tumas Vaižgantas, Vilnius: Vaga, 1989, p. 32.

7 Ilona Čiužauskaitė, Vaižganto publicistikos literatūrinė raiška, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, p. 127.

8 Vincas Auryla, op. cit., p. 74–76.

9 Kęstutis Urba, „Vaižgantas. Aleksiukas ir motutė (1976)“, in Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė, Kęstutis Urba, Šimtas knygų vaikams ir Lietuvai. Reikšmingiausių lietuvių autorių knygų vaikams ir paaugliams katalogas, Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2017, p. 116.

10 Ibid.

11 Vaižgantas, „Mikutis avilyne“, Mikutis gamtininkas, Vilnius: Vaga, 1972, p. 39.

12 Vaižgantas, „Tėvelis obuolį reškia“, Valiulio pasaka, Vilnius: Vaga, 1978, p. 8. (Toliau cituojant iš šio rinkinio citatų puslapiai nurodomi skliaustuose pačiame tekste.)

13 Vytautas Kubilius, „Vaižgantas“, XX amžiaus literatūra: lietuvių literatūros istorija, Vilnius: Alma littera, 1995, p. 102.

14 Romualdas Ozolas, „Šventas Vaižgantas“, Nepriklausomybės sąsiuviniai, 2015, balandžio 11, http://alkas. lt/2015/04/11/r-ozolas-sventas-vaizgantas/ [žiūrėta 2019 08 31].

15 Vytautas Kubilius, op. cit., p. 100–101.

16 Jūratė Sprindytė, Lietuvių apysaka, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996, p. 156.

17 Vaižgantas, „Ruduo pabaido“, Dėdė lapę nušovė, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, Vilnius: 1957, p. 158.

18 Dalia Juškienė, „Liudvika Pociūnienė: Vaižgantas turi ką pasakyti šiandieniam žmogui“, Kauno diena.lt, 2019, sausio 1, https://kauno.diena.lt/naujienos/laisvalaikis-irkultura/kultura/l-pociuniene-vaizgantas-turi-ka-pasakyti-siandieniam-zmogui-895121 [žiūrėta 2019 08 31].

Žurnalas „Rubinaitis“, 2019 Nr. 3 (91)

Rubinaitis