Džiuljeta Maskuliunienė. Žemaitės brangenybės, arba pasakojimai apie žemaičių kaimo vaikus

„O esame iš Žemaitės gavę tikrų brangenybių mūsų literatūrai forma ir turiniu“ Juozas Tumas–Vaižgantas
170–osios Žemaitės (Julijos Beniuševičiūtės-Žymantienės, 1845–1921) gimimo metinės kviečia ir vėl pasidairyti po rašytojos raštus, pasižiūrėti, ką ji sukūrė vaikams ir apie vaikus, pamąstyti, ar tai netapo tik lietuvių literatūros istorijos faktais.

Specialiai Žemaitės įnašu į lietuvių vaikų literatūrą jau buvo domėtasi – 1985 m. pasirodžiusiame straipsnių rinkinyje Žemaitė literatūros moksle ir kritikoje paskelbtas Vinco Aurylos straipsnis „Vaikams ir apie vaikus“. Ne viename kitame kritikos darbe kalbama plačiau ar bent užsimenama, kad Žemaitės rašyta ir apie kaimo vaikus, ypač ryškinama socialinė problematika, skurdžios ir nelaimingos vaikystės tema. Lietuvių literatūroje Žemaitė įsitvirtina kaip įdomi XIX a. Lietuvos, tiksliau, Žemaitijos kaimo vaizduotoja. Ji, galima sakyti, toliau plėtoja Motiejaus Valančiaus žemaičių kaimo vaizdavimo tradiciją – abiejų rašytojų kūryba panaši atidumu, įsižiūrėjimu į kaimo žmogų (ir vaiką), vienas ir kitas, neprilygstami stilistai, paliko nutapytų įspūdingų žemaičių kaimo drobių. Abiejų autorių kūryboje svarbi didaktikos gaida. „Kaimas – kiemas – valstietis… Tai, rodos, ne tiek daug, bet, meniškai įprasmintas, šis Žemaitės trikampis tampa arena, kurioje išsitenka žmogaus būtis“1 Tad kas Žemaitės raštuose apie vaikus brangu ir XXI a. skaitytojams, ką galime dėti į lietuvių vaikų prozos brangenybių dėžutę?
Rinkinėlis vaikams (1904): galvota apie vaiką skaitytoją

Rinkinėlis vaikams, pasirodęs 1904 m., neabejotinai yra ankstyvosios lietuvių vaikų literatūros klasika. „Ši knyga praėjo lietuvių kalbos vadovėlių konkursą, o J. Jablonskis įtraukė ją į mokyklinio skaitymo programą. Apdorota t a u t o s a k a sudaro savitą kūrybos ciklą mažiems vaikams.“2 Knyga sulaukė nemažai leidimų – pakartotų, pataisytų, papildytų, Brailio raštu. Jie pasirodė 1905, 1907 m., publikuoti ir sovietmečiu – 1956, 1970, 1976 ir 1977 m. Labai puošnus, atspindintis to meto iliustravimo stilistiką, yra 1956 m. leidimas su Vytauto Valiaus iliustracijomis. 1970 m. leidimas gerai perteikia septintojo–aštun– tojo dešimtmečių iliustravimo tendencijas, rinkinėlį to meto stilizacijų dvasia iliustravo Birutė Demkutė. Kito ir šio Žemaitės rinkinėlio apimtis, įvairiuose jo leidimuose būdavo įdedama tai daugiau, tai mažiau tekstų. Apžvelgti Rinkinėlio vaikams kaitą būtų įdomus, bet atskiras tekstologinis tyrimas. Šiame kontekste pasakytina ir tai, kad atskira knyga išleista ir kitokių Žemaitės rinkinių, skirtų vaikams skaityti: Užmiršti vaikai (1957), Motinėlės ašaros (1973), Mano pasakėlės („Vyturiuko“ serija; 1980), Lapė ir ožys (2006) ir kt. Tai ir Rinkinėlio vaikams trumpiniai (Mano pasakėlės, Lapė ir ožys), ir tautosakos perdirbiniai, nepatekę į Rinkinėlį vaikams (Užmiršti vaikai), ir nemažos apimties (22 kūriniai) prozos apie vaikus rinktinė, skirta „vidutiniam ir vyresniam mokykliniam amžiui“ (Motinėlės ašaros).

Daugkartinis Rinkinėlio vaikams perleidimas – svarus argumentas laikyti šią knygą klasikine. Leidėjai, šviesuomenė dešimtmečius rodė jam susidomėjimą ir rūpinosi, kad šis žemaičių rašytojos leidinys rastų kelią pas skaitytojus. Tam tikra prasme tai programinis Žemaitės veikalas, skirtas vaikų literatūros lentynai, lygintinas su Valančiaus specialiai, „programiškai“ vaikams parašytomis Vaikų knygele ir Paaugusių žmonių knygele (abi 1868). Tiek Valančiaus Vaikų knygelė, tiek ir 1904 m. išleistas Žemaitės Rinkinėlis vaikams nusipelno faksimilinių leidimų. Tačiau lietuvių vaikų literatūra, regis, dar nesulaukė nė vieno faksimilinio knygos leidimo – ir mokslui, studijoms, ir iš pagarbos neeiliniam vaikų literatūros ir kultūros faktui.

Rinkinėlyje vaikams esama mįslių, pasakų, dainų, dialogų, vaizdelių, apsakymų – užtektinai medžiagos dirbti su mokiniais lietuviškoje mokykloje. Anot Aury– los, šioje knygoje „išryškėjo subtili literatūrinė ir pedagoginė Žemaitės nuovoka. Rinkinėlis gerai metodiškai sutvarkytas. Laikantis prieinamumo principo, pradžioje pateikiami lengvesni, paskui kiek ilgesni, sudėtingesni kūriniai.“3 Vieni jų, kaip minėta, yra užrašyta tautosaka (mįslės, dainelės) arba jos perdirbiniai, kiti – originalioji proza, kur esama tekstų, besiremiančių klajojančių siužetų poetika (pvz., apsakymas „Geroji Onelė“ sietinas su Valančiaus „Gerąja Onele“, tai religinio diskurso tekstas). Vaizdeliai neretai labai trumpi ir lakoniški. Antai „Mamaitėje“ teaprašytas vienas epizodas: mamaitė išvyksta toli, Onelė lieka viena, ilgisi mamos. „Kažin kas parbrazdėjo, parvažiavo, tai mamaitė pargrįžo.“4 Mama pabučiuoja dukrą, duoda pienelio, mažoji užmiega. Toks tekstas kalba vaikui apie labai svarbius dalykus ilgesį, meilę, tikėjimą, kad mama sugrįš. Tai tekstas, kuris ir šiandien mažamečiui suprantamas, jaukus ir paveikus. Žemaitė vaizdeliuose aprašo artimąją vaiko aplinką – sodą (kaimą), mišką. Ypač gražus ir vaikams lengvai suprantamas žemaičių „sodelės“ aprašymas (vaizdelis „Kokia mūsų sodelė?“). Galima sakyti, kad tai pavyzdinis, vadovėlinis išpuoselėto žemaičių kaimo vaizdas, matomas tarsi iš paukščio skrydžio (šiuolaikiniams skaitytojams primena Rumšiškes – Lietuvos liaudies buities muziejų): „Mūsų sodelės visos trobos didelės, gražios, naujos, geltonais stogais, baltais kaminais, po kiekvienos langais darželis, gražiai žiogreliais aptvertas. Žydi rožės, lelijos ir pinavijos; žaliuoja rūtos, mėtos ir dievo medelis. Daržai tvoromis aptverti; patvoriais vyšnios susodintos; sodniukuose – obelikės, kriaušės ir slyvos, už daržų kloniai, kertelėje tvenkinėliai, aplinkui gluosniai. Išilgai sodos vieškelis, sodos gatvė, pakraščiais medžiai, eile susodinti klevai, beržai, šermukšniai. Sodo gale – kalvė, antroje pusėje kryžius, žolėmis apkaišytas. Kalvis arklius kausto, vyrai dirvas aria ir akėja, mergikės staklėse plonas drobeles audžia, moters batvinius, bastučius, morkas, ropes ir ridikus ravi, piemens gano bandą – avis, kiaules ir žąsis, vaikai bėgioja po gatvę ir vartosi po smiltį.“5 

Aiškiai matyti pedagoginės Žemaitės nuostatos: suprantamai vaikams pateikti idealios, gražios tėviškės, gimtojo sodžiaus vaizdą (Žemaitė – puiki peizažistė). Tokių šviesių, apibendrinančių vaizdų nerasime ilguosiuose Žemaitės apsakymuose, vaizduojančiuose problemiškas šeimas, skurdžią ir nykią buitį. Ten vyrauja kitos spalvos ir intonacijos. Tačiau ir šiame vaikams skirtame tekste jaučiama žodžio meistrės ranka. Literatūrologas Albertas Zalatorius apibendrina taip: „Nors daiktų ir jų savybių išskaičiuojama daug, bet viskas tartum susilieja į bendresnį paveikslą, sukeliantį atitinkamą skaitytojo nuotaiką.“6

Kiti vaizdeliai pasakoja apie mėgstamus vaikų užsiėmimus, meilę gyvuliams. Vaizdelyje „Bėriukas“ pasakojama apie Igniuką ir jo mylimą arklelį Bėriuką (turėti arklelį – XIX a. Lietuvos kaimo vaikų (berniukų) svajonė, apie tai XIX a. poetai yra sukūrę eilėraščių)7. Kituose vaizdeliuose siekiama didaktiškai, bet neįkyriai pamokyti. Tokios meninės didaktikos pavyzdžiu laikytinas vaizdelis „Spindulėlis“. Čia piešiamas rytas, trys saulės spindulėliai pažadina vis kitą gyvį – vieversėlį, voverėlę, bitutę. Kiekvienas jų pradeda dieną svarbia veikla. Ketvirtasis spindulėlis prikelia miegantį vaikelį: „Švietė jam stačiai į akeles, net po blakstienėliais spigino. Vaikelis šoko iš lovelės, apsidairė, nusiprausė ir atsiklaupė kalbėti poterėlių.“8 Pavyzdžio retorika vaikui suprantamiausia – pakirdus reikia elgtis taip, kaip elgiasi aprašytasis vaikelis.

Kai kurie trumpi tekstai iš dalies laikytini trumpais apsakymais. „Ant kelio“ pasakojama apie Mykoliuką, kuris eidamas keliu randa pinigėlį, „naujitėlį keturska ikį“. Vaikas už rastus pinigus svajoja nusipirkti „dailų, gražų sąsiuvinėlį“ ir rašinėti „juodas gražias raideles“ (pagirtinas noras). Tačiau atsiradus verkiančiai pinigo savininkei Barbelei Mykoliukas nedvejodamas grąžina pinigėlį mergaitei. Įvykis – tokio pasakojimo šerdis – sužadina skaitytojo dėmesį. Doroviniai pamokymai svarbūs ir kituose Rinkinėlio vaikams tekstuose („Geroji Onelė“, „Suolas“ ir kt.).

Įdomu, kad Rinkinėlyje vaikams randame ir archajinio žanro – dialogo – pavyzdžių. (Dialogus mėgo ir Valančius.) Šis žanras taip pat labai naudingas pradinių mokyklų praktikai: kai skaitytojas dar nelabai įgudęs, praverčia elementarios kompozicijos tekstai. Dažnai jie tautosakinės kilmės („Oželis“). Kitur („Paukštelis kalba su kiškeliu“) daugiau esama originalios minties. Dialogas – labai svarbus ir pasakų poetikos elementas („Pasaka“, „Juodvarnis ir skruzdėlės“ ir kt.). Mažam vaikui įdomi ir žaisminga pasaka „Mikė kvailutis“ (yra užrašyta tautosakinių variantų). Sudarant šį rinkinį, Žemaitei labiausiai rūpėjo vaikas skaitytojas ar klausytojas, todėl ji laisvai elgėsi su medžiaga: kūrybingai pasinaudojo tautosaka (perkūrė ar tiesiog užrašė ir įterpė į reikiamą knygos vietą), kūrė originalius trumpus kūrinėlius, tiksiančius vaikams skaityti, pasinaudojo kitais rašytiniais šaltiniais. Simboliška, kad Rinkinėlis vaikams pasirodė 1904 m., kai užgintas lietuviškas žodis sugrįžo į viešąją erdvę, – knyga galėjo šviesti ir lavinti savo skaitytojus.

Rinkinėlį vaikams Žemaitė rašė, sudarė prieš akis turėdama skaitytoją vaiką, o apsakymus, kuriuose greta kitų kaimo žmonių veikia ir vaikai, kūrė mąstydama apie brandų skaitytoją. Nemažai XIX a. pabaigos–XX a. pradžios autorių (Gabrielė Petkevičaitė–Bitė, Lazdynų Pelėda ir kt.) rašė apie vaikus, vaizdavo jų gyvenimą, pirmiausia mąstydami apie suaugusį skaitytoją. Auryla teigia: „<… > nesunku pastebėti ir kitų tautų rašytojų, ypač A. Čechovo, D. Mamino–Sibiriako, B. Pruso, vaizdavusių „vaikus be vaikystės“, literatūrines sugestijas.“9 Žemaitei buvo aktualios švietimo idėjos, pozityvistinės mintys anuomet sklandė lietuvių kultūrą kūrusių žmonių veiklos lauke.

Rašytojai rūpėjo šeimos, o sykiu ir moters tema. Tai patvirtina ir iškalbingi pačios rašytojos gyvenimo faktai: 1907 m. ji dalyvavo Kaune vykusiame Lietuvos moterų suvažiavime, o 1908 m. – Rusijos moterų suvažiavime Peterburge. Taigi moterų klausimai Žemaitei buvo aktualūs ir žmogiška, ir profesine prasme. Meniniame Žemaitės pasaulyje nuo moters neatsiejamas ir vaikas. Kokia sunki gali būti moters, motinos dalia, tokios sunkios gali būti ir vaiko dienos. Seniai pastebėta, kad Žemaitė daugiausia aprašo liūdnus, skaudžius žmonių gyvenimus, o laimingų „nutekėjimų“, gyvenimų reta (pavyzdžiui, apsakyme „Sutkai“).
Apsakymai apie šeimos gyvenimą: sunkios vaikų dienos, mokslo siekiai 

„Šita proza siekia tikrovę iš labai arti. Taip arti, jog jos autorės subjektyvioji projekcija stokoja apibrėžtumo, jaučiame santykį tiesiog giminišką, motinišką, sodietišką“10,– apie Žemaitės prozą kalba Donatas Sauka. Vaiko pasaulis gali būti žiaurus, aplinka – baisi. Ypač jautru, kai ši baisi tikrovė parodoma iš arti. Vienas niūriausių apsakymų, kuriame vaizduojami ir vaikai, – „Neturėjo geros motinos“. Pavadinime minima motina, taip sureikšminant šio personažo vaidmenį, tačiau akivaizdu, kad pagrindinė tema – baisus vaiko likimas. Apsakymo pradžia – dvi labai ilgos įžanginės pastraipos. Pirmoje apibūdinama veiksmo vieta – pamiškės soda, antroje – motina ir vaikai. Pirmoji pastraipa smulkiai aprašo trobos išorę ir vidų:

„Per keletą varstų nuo sodos, pamiškėje, iškartose, stovi trobelė, siaura, aukšta, lentiniu stogu apdengta, baltu kaminuku pagražinta. Kiokso ji vidury dirvono kaip gandralizdis, be jokio medelio, be tvoros, mietelio, be jokios kitos pastogėlės.Pas krosnį ant suolelio išdraikyti skurleliai, vaikų taisomos lėlės. Per tokį susikrovimą nebėr nieko erčios asloje: nuo stalo iki lopšio, nuo krosnies ligi lovos mažne pasiekiamai. Tokioj ankštenybėj asloje vis primyniota, prišnerkšta.“11

Čia pateikta tik pastraipos pradžia ir pabaiga. Viduryje – ilgas ir išsamus trobos aprašymas, netiesiogiai papasakojantis apie vaikų gyvenimo sąlygas. Kalbėdamas apie nepaprastą Žemaitės stiliaus vaizdingumą, Sauka aptaria daiktų, kitų smulkmenų vaizdavimą: „Įsistebėkime į kitką: kaip, sakinio apimčiai ir struktūrai įvairuojant, kintant jo aktualiajai sklaidai, grupuojasi, telkiasi vaizduojami daiktai, kaip išskiriamos rūšys ir individai, kaip pertvarkoma daiktų eilė, kaip štai jie užsiglaudžia vienas už kito, susisluoksniuoja, daiktai ne išsirikiuoja į vieną gretą, bet palieka apie save besiplečiančią erdvę.“12

Tada toliau, kai skaitytojas jau yra atitinkamai emociškai parengtas, supažindinama su veikėjais, apie kurių gyvenimą jau tiek daug papasakojo jų gyvenamoji aplinka:

„Lovoj, pasieny, sėdėjo trys vaikai, apvalkstyti menkomis, nuskarusiomis jupelėmis, papurusiomis galvelėmis, rankelėmis ir nosimis raudonomis nuo šalčio. Lopšy čirpė išparpusiu balsu ketvirtasis, dar visai mažas. Ant lovos krašto sėdėjo moteriškė, apsivilkusi multaniniu sijonu, trumpais aplopytais kailinukais, galvą apskritai susirišusi skepetuke, iš po kurios kybojo kasos ant nugaros paleistos, drūtos kaip dvi virvės supintos. Tomis žaidė vaikai, sėdintieji lovoj.“

Ryški detalė – vaikai žaidžia motinos kasomis… Iš esmės šis apsakymas – tai vaiko numarinimo istorija. Mažasis vaikas miršta. Despotas vyras ir vaikų tėvas dėl visko kaltina žmoną, vaikų motiną. Gyvenimas be prošvaistės, be jokios vilties – toks vaikų gyvenimo aspektas iškyla ne viename Žemaitės apsakyme. Panašių scenų aptinkama Lazdynų Pelėdos, Petkevičaitės–Bitės apsakymuose, bet Žemaitės vaizdų tirštumas ir emocinė įkrova ryškesnė, vaizdingiau perteikta.

Kitas apsakymas, kuris vaizduoja ne tiek beviltišką skurdą, kiek iškrypėlišką žmogaus šykštumą, lemiantį ir vaikų elgesį, – „Gera galva“. Antanas Drūktenis, pagrindinis apsakymo veikėjas, – gana pasiturintis ūkininkas, bet be galo šykštus, valdingas, paisantis tik savo norų ir interesų. Vaikams ir žmonai nieko neperka, visi vaikšto apdriskę. Kaip kontrastas iškeliamos kitų Drūktenienės seserų šeimos, vyrai ir vaikai. Giminės suėjime matyti, kaip atrodo Drūktenienė, ją pajuokia sesuo Lazdie– nė: „Bevergaudama vyrui, nusikamavai su darbais, sveikatos nustojai, geros dienos neišmanai, išrodai kaip kačių mūka!“13 Kita sesuo Varnienė puikuojasi savo vaiku: „Mergaitė jos išpuošta, iškreizuota, balčiausiuose perkeliuose, muslinuose paskendusi; sklaidosi, krykštauja, prisimerkusi žiūrėdama juokiasi.“14 Ilgainiui Antano Drūktenio žmona ir vaikai yra priversti apgaudinėti tėvą (vogti iš klėties rugius, kitas gėrybes ir mainyti į reikiamus daiktus). Keturiolikmetė Marikė tai daro labai mikliai. Mergina mato, kad nėra kitos išeities, tik meluoti tėvui, nes protingų argumentų jis negirdi.

Šis apsakymas įdomus ir tuo, kad Žemaitė jame iškyla kaip feministinių nuostatų žmogus. Antai Lazdienė apie savo dukrų ateitį kalba taip: „Duosiu mokslą mergaitėms – geriausia pasoga ir be vyro.“15

Žemaitei, XIX a. pabaigos–XX a. pradžios žmogui, labai rūpėjo švietimo, vaikų lavinimo idėjos, spaudos draudimo aspektai. Nemažai jos apsakymų pasakoja apie mokslo, rašto siekiantį vaiką. Čia prisimintinas ne tik garsusis apsakymas „Kaip Jonelis raides pažino“, bet ir „Petriukas atsargus“ (apie berniuką, saugantį lietuvišką maldaknygę, kad žandarai neatimtų), „Magdelė“ (apie mergaitę, kuri svajoja būti „ponia“ ir „arbatėlę gerti“, todėl pasiryžusi mokytis) ir kiti. Mokslo, rašto tema labai artima buvo ir Valančiui, apskritai XIX a. lietuvių didaktinės prozos autoriai stengdavosi pabrėžti, kad kuris nors personažas moka skaityti, todėl tiek daug skaitymo ir panašių scenų randama XIX a. lietuvių didaktų kūryboje. Žemaitei toks mąstymas labai artimas, baigdama apsakymą ji nevengia sušukti: „Jaunime, šviesesnis pasidaryk!“

Vietoj išvadų, arba Apie brangakmenius

Kaip minėta, surinktus apsakymus apie vaikus gana išsamiai pateikia knyga Motinėlės ašaros (1973). Joje skelbiami apsakymai, atskleidžiantys vaikų šventes („Kalėdos“), socialines problemas („Nelaimingi vaikai“), kasdienybę („Piemenukai“), mokslo, mokyklos temą („Lekcijos“, „Mokytoja“), moralinius klausimus („Koziros“, „Jono viršus ant Tamošiaus“ ) ir kt. Laikas ir dabar išleisti panašią rinktinę, kur būtų sudėti visi apie vaikus kalbantys Žemaitės tekstai. Toks rinkinys labiau praverstų studentams, mokytojams. Galimas ir kitas variantas – išleisti tekstus mažiesiems, kurių pagrindas – Rinkinėlio vaikams tekstai.

Žemaitė praturtina lietuvių prozą ir vaikų vaizdavimo tradicija. Rašytoja ne tik fiksuoja XIX a. antrosios pusės žemaičių kaimo autentiką, tarsi tęsdama Valančiaus darbą, – svarbiausia, kad ji tai daro įtaigiai, ypatingu stiliumi, savitu balsu. Ko vertas vien toks apsakymo „Magdelė“ sakinys: „Mažieji vaikai, nusigandę didžiausio savo priešo žąsino, spruko į vidų; didieji nusitaškė gatve.“16 Keliais žodžiais sukurtas ir ekspresyvus grupės vaikų elgesys, ir vaikai tiksliai charakterizuoti pagal amžiaus tarpsnius. Taip galėjo parašyti tik talentinga ranka. Todėl pritariant Juozui Tumui-Vaižgantui galima sakyti, kad Žemaitė mums paliko brangenybių: pusbrangių, brangių ir pačių didžiausių brangakmenių, į kuriuos dar turėsime įsižiūrėti.
 Žurnalas „Rubinaitis“, 2015 Nr. 2 (74)

Rubinaitis